A-281-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-281-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06611-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Romnesa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Romnesa“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Romnesa“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Romnesa“, įmonė) kreipėsi su patikslintu skundu (b. l. 47–54) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas) 2013 m. spalio 3 d. nutarimą Nr. ATK2-163/13 „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo buvo nutarta skirti pareiškėjui 1 000 Lt baudą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 18 d. buvo pradėtas pareiškėjo restorano neplaninis patikrinimas. Patikrinimo metu restorano aptarnavimo salėje šaldytuve rastas 1 degtinės butelis „Absolut“ (toliau – ir degtinės butelis) be įsigijimo dokumentų. Baro darbuotojai paaiškino, kad degtinės butelis yra privati barmenės nuosavybė, kurį ji tą dieną gavo kaip dovaną, tačiau jį pasidėjo įmonės šaldytuve, pažeisdama įmonės vidaus tvarką, su kuria ji buvo supažindinta. Dėl šio pažeidimo jai skirtas papeikimas.

Teigė, jog paskirta bauda sąlygoja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 34 straipsnio 16 dalies taikymą, o tokia sankcija prilygsta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 43 straipsnio 1 dalies 2 punktui, nes panaikinus licenciją ne mažiau kaip metams, įmonė bus priversta apriboti veiklą ir tai gali sąlygoti bankrotą, kurio pasekmės paliestų ne tik įmonės interesus, bet ir jos darbuotojų, Ignalina prarastų turistų traukos centrą.

Atsakovas netyrė, ar asmuo, pažeisdamas vidaus tvarką, alkoholio butelį gavo kaip dovaną neatlygintinai. Pažymėjo, kad nuosavybė įgyjama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais. Atsakovas nenustatė pirkimo-pardavimo sutarties būtinųjų požymių. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikymas yra aiškinamas kaip daikto buvimas kaltininko žinioje (2009 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009, Biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 32, 2009 m.), tačiau šiuo atveju alkoholio laikymas buvo atliekamas be pareiškėjo žinios ir leidimo.

Nutarime nėra pakankamai pagrįsta ir motyvuota, kodėl fizinio asmens dovanos priėmimas asmeniniam poreikiui yra neteisėtas ir užtraukia atsakomybę ne fiziniam asmeniui, o pareiškėjui, netyrė, kad prekiauti alkoholiu, kuris buvo rastas, būtų nuostolinga įmonei. Atsakovas netyrė, ar asmuo, pažeidęs vidaus tvarkos taisykles, buvo iki pažeidimo padarymo nepriekaištingos reputacijos ir ar pareiškėjas turėjo bent menkiausią pagrįstą abejonę šio darbuotojo patikimumu. Atsakovas taip pat nevertino tos aplinkybės, kad įmonė nuomoja banketinę salę, suteikdama teisę šios salės nuomininkams atsinešti savo alkoholinius gėrimus. Taip pat nebuvo nei teisės aktų, nei atsakovo metodinių nurodymų ar rekomendacijų, draudžiančių kaip dovaną ar arbatpinigius įmonės darbuotojui priimti alkoholinius gėrimus, nėra metodinių nurodymų, kuriuose būtų nurodyta, ką daryti su alkoholiu, kuris lieka po banketo.

Atsakovas, neatlikdamas pakankamo faktų nagrinėjimo, taip pat pažeidė objektyvumo principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte (toliau – VAĮ), nes nepakankamai išnagrinėjo tas faktines aplinkybes, kurios yra naudingos įmonei ir nenaudingos atsakovui.

Nurodė, kad atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-745/2009, 2009 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1007/2009, 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009), tačiau šiose bylose buvo skirtingos faktinės aplinkybės bei po atsakovo nurodytų nutarčių priėmimo pasikeitė teisinis reglamentavimas.

Pažymėjo, kad patikrinimas atliktas vadovaujantis 2013 m. sausio 18 d. atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. T1-25 patvirtintomis Ūkio subjektų veiklos, susijusios su alkoholiu ir tabaku, patikrinimų atlikimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės), vadovaujantis Taisyklių 29 punktu atsakovo darbuotojai galėjo atlikti pirkimą, tačiau tai nebuvo padaryta.

Remdamasis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A75-422/2009) nurodė, jog Nutarimas neatitinka individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų.

Pareiškėjas prašė į teismo posėdį iškviesti liudytojus, kurie patvirtintų alkoholio atsiradimo aplinkybes, išreikalauti iš atsakovo prašymą ar pavedimą atlikti ūkio subjekto veiklos patikrinimą, išreikalauti atsakovo direktoriaus įgaliojimą dėl direktoriaus pavaduotojos pavadavimo ir įgaliojimą jai inicijuoti ar pavesti kitiems darbuotojams vykdyti neplaninius ūkio subjektų patikrinimus, taip pat atsakovo direktoriaus motyvuotą sprendimą atlikti neplaninį pareiškėjo patikrinimą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 76–80) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad prašomų iškviesti liudytojais asmenų parodymai nėra svarbūs, kadangi asmenų, kurie yra suinteresuoti pareiškėjo veikla, vėliau atsiradę paaiškinimai nepanaikina Įstatymo pažeidimo sudėties.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodė, jog net įrodžius, kad alkoholis priklausė barmenei, tai nepašalina pareiškėjo atsakomybės, nes teisės normos nustato tokį draudimą, nesiedamos jo su nuosavybės teisėmis į turtą, todėl šiuo atveju nėra svarbu, kokiu būdu tie alkoholiniai gėrimai buvo įsigyti ar atsirado ir po to buvo laikomi bei parduodami pareiškėjo kavinėje (2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-159/2008, 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011, 2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2004 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-830/2004).

Nurodė, kad pareiškėjo skunde dėstomos aplinkybės dėl licencijos galiojimo panaikinimo nėra šio ginčo dalykas, todėl pareiškėjo argumentai nebuvo vertinti.

Akcentavo, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 dalies 2 punkte nėra įtvirtintas atlygintinumas, naudos gavimas, todėl šios aplinkybės nėra Įstatymo pažeidimo sudėties būtini elementai.

Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde prisipažįsta darantis įstatymų pažeidimus, teigdamas, kad į nuomojamą banketinę salę svečiai atsineša alkoholinius gėrimus. Veika, kai į pareiškėjo prekybos vietą yra atnešami ir laikomi alkoholiniai gėrimai be privalomų juridinę galią turinčių įsigijimo arba gabenimo dokumentų, yra draudžiama ir pažeidžia Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 2 dalies 2 punkto reikalavimus.

Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentas, jog atsakovas vadovavosi neaktualia teismų praktika, neturi pagrindo, kadangi pareiškėjo atžvilgiu pažeidimas buvo nustatytas ir ekonominė sankcija paskirta remiantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalies 2 punktu, 34 straipsnio 2 dalimi, kurios nėra pasikeitusios nuo 1995 m.

Nurodė, kad Nutarimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, kurie įtvirtinti VAĮ 8 straipsnyje.

Atsakovas teigė, kad direktoriaus motyvuotas sprendimas atlikti neplaninį patikrinimą yra byloje. Pavedimas atlikti patikrinimą Nr. ATK1-176 nebuvo įformintas konkrečiai pareiškėjo atžvilgiu, o galiojo visiems Ignalinos rajono savivaldybėje atliekamiems patikrinimams. Pareiškėjo įmonė dėl teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių veiklą, susijusią su alkoholiu ir tabaku, laikymosi paskutinį kartą buvo tikrinta dar 2009 m. liepos 14 d., todėl laiko faktorius buvo pakankamas pagrindas atsakovui patikrinti, kaip pareiškėjas laikosi teisės aktų reikalavimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 146–151) tenkino pareiškėjo skundą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Al46-159/2008, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A88-1561/2010, 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-702/2008, 2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143- 678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011, 2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-678/2009, 2011 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011, 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A88-2241/2012, 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1561/2010), nurodė, kad ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Įstatymo reikalavimai. Pareiškėjas ėmėsi tokių teisinių, organizacinių priemonių po pažeidimo – 2013 m. rugsėjo 19 d. priimtas įsakymas Nr. 2013/100 dėl nuobaudos A. L. skyrimo, 2013 m. spalio 1 d. priimtas įsakymas Nr. 2013/101. Iki tol vidaus teisės aktuose buvo įtvirtintos tik bendro pobūdžio taisyklės, kurios nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamos.

Nurodė, kad Įstatymo nuostatų, nustatančių ūkio subjektams draudimą parduoti ar laikyti atitinkamų reikalavimų neatitinkančius alkoholinius gėrimus, pažeidimo sudėtis yra formali, todėl nustatyto draudimo pažeidimo faktas buvo pakankamas pagrindas taikyti pareiškėjui ekonomines sankcijas ir šiuo atveju pažeidimo kvalifikavimui neturi juridinės reikšmės pareiškėjo kaltės nustatymas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atsakomybei kilti visiškai nereikėjo tirti pareiškėjo nurodomų aplinkybių dėl alkoholinio gėrimo nuosavybės, ar pažeidimą barmene padarė juridinio asmens naudai arba jo interesais, aiškintis, ar alkoholinis gėrimas įmonės patalpose buvo laikomas su įmonės žinia ir leidimu, įvertinti tai, kad įmonė nuomoja banketinę salę, suteikdama teisę šios salės nuomininkams atsinešti savo alkoholinius gėrimus. Net ir įrodžius, kad alkoholinis gėrimas priklausė ne įmonei, o jos darbuotojui, ši aplinkybė įmonės atsakomybės nepašalintų (2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A20-l59/2008), todėl pareiškėjo ir liudytojų parodymai teisme dėl ginčo alkoholinio gėrimo nuosavybės nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal barmenės A. L. paaiškinimus, ji alkoholinį gėrimą dovanų gavo 2013 m. rugsėjo 14 d., o atsakovo darbuotojai jį kavinės klientų aptarnavimo salėje pastatyto šaldytuvo lentynoje rado 2013 m. rugsėjo 18 d. Tai reiškia, kad įmonės darbuotojai turėjo pakankamai laiko pastebėti ne įmonei priklausantį alkoholinį gėrimą.

Teisiškai reikšminga nėra ir tai, kad pareiškėjas iš pažeidimo negavo jokios naudos, nes ši aplinkybė nėra būtinas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto pažeidimo sudėties elementas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo Įstatymo nuostatų, draudžiančių parduoti Įstatymo reikalavimus neatitinkančius alkoholio produktus, pažeidimą, nes nebuvo įrodytas pardavimo faktas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad alkoholinių produktų laikymo turint tikslą juos parduoti prasmė Įstatymo taikymo prasme sutampa su tokių produktų laikymu, todėl konkrečiu atveju nebūtina nustatyti prekių pardavimo faktą (2007 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007).

Pareiškėjas nepagrįstai aiškina, kad po nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių iš esmės pasikeitė teisinis reglamentavimas, nes pareiškėjo atsakomybei kilti taikytinos Įstatymo nuostatos, o ne pareiškėjo nurodyti teisės aktai.

Pagal Įstatymo 34 straipsnio 16 dalį gresiantis licencijos verstis mažmenine prekyba prekybos vietoje atėmimas nėra pagrindas atleisti pareiškėją nuo atsakomybės, nustatytos Įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje.

Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad pavedimas turėjo būti skirtas konkrečiai tikrinti pareiškėją, jame turėjo būti nurodyta pareiškėjo tikrinimo priežastis. Be to, Taisyklių 29 punkte nustatyta diskrecijos teisė, bet ne pareiga atlikti pirkimą.

Nutarimas atitinka ir bendruosius, VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus individualiems teisės aktams skirtus reikalavimus ir Įstatymo 39 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

III. Pareiškėjas UAB „Romnesa“ apeliaciniu skundu (b. l. 156–181) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nurodė, jog jo patalpose rastas alkoholio butelis nepriklauso jam kaip verslo subjektui, pareiškėjas negalėjo minėtu alkoholiu disponuoti, nes nežinojo ir negalėjo žinoti apie minėto alkoholio buvimą pareiškėjo komercinės veiklos vietoje.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas atliko visus veiksmus, būtinus užtikrinti tinkamą Įstatymo nustatytų draudimų įgyvendinimą, todėl teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas pažeidė mažmeninės prekybos alkoholiu taikomus aukštesnius apdairumo ir rūpestingumo standartus.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 13 straipsnį, Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas ir skundžiamą sprendimą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (precedentais), kuri nėra analogiška nagrinėjamai bylai.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pažeidė Taisyklių 9, 26, 27, 29 punktus, kadangi nepateikė neplaninio patikrinimo pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kuriais remdamasis atmetė pareiškėjo argumentus, jog pavedimas turėjo būti skirtas konkrečiai pareiškėjui patikrinti, o pavedimas surašomas motyvuotu atsakovo direktoriaus sprendimu dėl neplaninio patikrinimo atlikimo.

Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nurodo, kad įrodinėjimo pareiga tenka pažeidimą konstatuojančiai ir palaikančiai pusei, visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, teismams nustatyta pareiga remtis pateiktais įrodymais (2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, pareiškimo Nr. 33501/96). Atsakovas Nutarime aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjas nesilaikė aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, nenurodė, tačiau toks pažeidimas konstatuojamas. Pirmosios instancijos teismas nesirėmė Nutarimu, bet rėmėsi naujomis aplinkybėmis ir nurodė, kad alkoholinis gėrimas buvo paliktas kelias dienas, todėl tai patvirtina įmonės aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų pažeidimą. Toks teismo vertinimas pažeidžia tinkamą teisę į gynybą, nes ši aplinkybė atsakovo nebuvo tiriama ar nurodyta Nutarime bei pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų (atsikirtimų), kuriuos pateikus šis argumentas būtų buvęs paneigtas, nes butelis buvo šaldytuvo šaldiklyje, kur alkoholiniai gėrimai įprastai nėra laikomi.

Atsakovas pažeidė savo pareigą teikti metodinius nurodymus bei rekomendacijas (VAĮ 362 str. 1 d. 5 p., 2009 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 836 patvirtintos verslą prižiūrinčių subjektų veiklos pagrindinių nuostatų koncepcijos 7 p., 10.8 p., 2010 m. gegužės 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 511 patvirtinto aprašo dėl institucijų atliekamų priežiūros funkcijų optimizavimo 5.6 p., 2010 m. gegužės 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 511 patvirtintų institucijų atliekamų priežiūros funkcijų optimizavimo gairių aprašo 7.15 p.), kadangi atsakovo Nutarime, teismo sprendime konstatuota, kad yra pažeisti aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, tačiau nenurodytas šių standartų turinys, nėra rekomendacijų, kuriose būtų nurodyta kaip jų laikytis.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 190–191) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad naujų argumentų apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė, apeliacinis skundas iš esmės yra nemotyvuotas, parengtas vadovaujantis subjektyvia nuomone ir tapačiais teiginiais.

Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas neprieštarauja naujausiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai panašaus pobūdžio bylose (2014 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1906/2014, 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-l183/2013).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo bei patikslina.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, šių nuostatų nepažeidė. Šalis, nesutinkanti su pateiktų įrodymų vertinimu, turi teisę teikti naujus įrodymus, paneigiančius teismo padarytas išvadas. Pareiškėjas šio ginčo atveju naujų įrodymų, paneigiančių vertinimo teisingumą, nepateikė, todėl nėra pagrindo vertinti ištirtus įrodymus iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė ištirtais įrodymais tarp jų alkoholio laikymo trukmę grindė barmenės A. L. paaiškinimu, todėl padaryta teismo išvada nepažeidė pareiškėjo teisės į gynybą, nes toks paaiškinimas yra byloje (b. l. 94) ir preziumuojama, kad jis pareiškėjui buvo žinomas dėl to, kad pareiškėjas turėjo teisę susipažinti su bylos įrodymais.

Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalies 2 punktu draudžiama įmonėms laikyti alkoholio produktus, neturint juridinę galią turinčių privalomų tokių produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. Šis draudimas yra formalus, nėra siejamas su pasekmėmis ar alkoholio laikymo tikslais, motyvais bei alkoholio valdymo faktu ar laikymo trukme. Pakanka nustatyti minėtos normos dispozicijos draudimo nepaisymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad padarytas pažeidimas kvalifikuotas teisingai ir bauda paskirta teisėtai, nesant aplinkybių, šalinančių atsakomybę. Teismas neprivalėjo išaiškinti pareiškėjui, kaip ūkio subjektui, kokių jis privalėjo imtis priemonių, kad užtikrintų savo veiklos teisėtumą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo 2013 m. rugsėjo 3 d. Pavedimas atlikti patikrinimą Nr. ATK1-176 atitinka Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. T1-25 patvirtintų Ūkio subjektų veiklos, susijusios su alkoholiu ir tabaku, patikrinimų atlikimo taisyklių reikalavimus. Šių Taisyklių 8 punkte nurodoma, kad kai atliekami neplaniniai patikrinimai, Pavedime turi būti nurodyta valstybės tarnautojo(-ų), kuriam(-iems) pavesta atlikti patikrinimą, vardas(-ai) ir pavardė(-ės), pareigos, patikrinimo tikslas ir rūšis, vietovė ir konkreti diena, kurią bus tikrinama. Šiame punkte nėra nurodyta, kad neplaninio patikrinimo atveju turi būti nurodytas konkretus tikrinamas ūkio subjektas.

Kaip minėta, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, todėl nėra pagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi teismų praktika bylose, kurios akivaizdžiai nesutampa su nagrinėjama byla. Teismas turi teisę vadovautis teismų praktika, suformuota iš esmės panašiose bylose, o ne tik analogiškose bylose. Šios nuostatos teismas nepažeidė.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką iš esmės panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Romnesa“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys