A-556-785-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-785/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00151-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 36 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo VšĮ „Pramogų sala“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo VšĮ „Pramogų sala“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui (tretieji suinteresuotieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“ ir G. Š.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas VšĮ „Pramogų sala“ (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. sausio 14 d. padavė teismui skundą (1 t., b. l. 1–19) prašydamas: 1) panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. SPR-129 „Dėl publikacijose „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ („Lietuvos rytas“, 2011-02-23, Nr. 44/6106), „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ („Lietuvos rytas“, 2011-03-15, Nr. 60/6122) ir „Arena klampina ir politikus“ („Lietuvos rytas“, 2012-06-20, Nr. 143/6506) paskelbtos informacijos“; 2) įpareigoti Žurnalistų etikos inspektorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo VšĮ „Pramogų sala“ skundą bei priimti naują sprendimą, kuriuo inspektorius įspėtų viešosios informacijos rengėją ir skleidėją UAB „Lietuvos rytas“ ir korespondentą G. Š. dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 3 straipsnio, 22 straipsnio 8 dalies 1, 2 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų, 3 dalies 2, 3 punktų pažeidimo publikacijose, bei pareikalautų, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“ (toliau – ir UAB „Lietuvos rytas“) nustatyta tvarka paneigtų publikacijose „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ („Lietuvos rytas“, 2011-02-23, Nr. 44/6106), „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ („Lietuvos rytas“, 2011-03-15, Nr. 60/6122) ir „Arena klampina ir politikus“ („Lietuvos rytas“, 2012-06-20, Nr. 143/6506) paskelbtus tikrovės neatitinkančius, pareiškėjo dalykinę reputaciją žeminančius teiginius. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu: 100 Lt sumokėtą žyminį mokestį ir atstovavimo išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. liepos 23 d. kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių (toliau – ir Inspektorius) su skundu dėl UAB „Lietuvos rytas“ publikacijose „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“, „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ ir „Arena klampina ir politikus“ paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos, o vartojami teiginiai pažeidžia pareiškėjo interesus bei žemina jo dalykinę reputaciją. Inspektorius 2012 m. gruodžio 10 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. SPR-129 (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo manymu, Inspektorius netinkamai aiškino ir pritaikė teisės normas, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, neįsigilino į publikacijose pateikiamų aplinkybių ir teiginių esmę bei jų pobūdį, vertino publikacijose nurodomus teiginius pavieniui, neatsižvelgė į bendrą pateikiamos informacijos kontekstą ir esmę. Dėl publikacijos „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ paaiškino, kad joje nurodomi teiginiai neatitinka tikrovės, pažeidžia pareiškėjo interesus, žemina jo dalykinę reputaciją. Dėl teiginio „Garsiai rypauja apie tai, kad negali sudurti galo su galu, o tyliai perka prabangius automobilius.

Taip elgiasi viešoji įstaiga „Pramogų sala“, mintanti ir iš mokesčių mokėtojų pinigų“ paaiškino, jog žodžių junginių „garsiai rypauja <...> o tyliai perka prabangius automobilius“ konstrukcija, stilius ir parinkti žodžiai žemina pareiškėjo dalykinę reputaciją, nuteikia skaitytoją neigiamai galvoti apie aprašomus jo veiksmus. Skunde Inspektoriui buvo nurodęs, kad automobilius įsigijo iš savo uždirbtų lėšų, nepažeisdamas įstatymų ir įstatymus įgyvendinančiųjų teisės aktų reikalavimų, tačiau Sprendime į tai neatsižvelgta.

Pažymėjo, kad teiginyje „Taip elgiasi viešoji įstaiga „Pramogų sala“, mintanti ir iš mokesčių mokėtojų pinigų“ žodis „mintantis“ suponuoja neigiamą atspalvį. Inspektorius Sprendime nepagrįstai įvardijo sąvokų netikslumą kaip mažareikšmį. Dėl teiginio „Pasirašant sutartį miestas įsipareigojo koncesininkui kasmet skirti ne didesnę kaip 0,742 mln. litų išmoką. Tačiau ji buvo skirta tik padengti nuostolius“ paaiškino, kad ir jis neatitinka tikrovės ir faktinių aplinkybių, nes pareiškėjas pats moka didžiąją dalį koncesijos mokesčio.

Inspektorius Sprendime neanalizavo pačios koncesijos santykių esmės, nesivadovavo teisės aktais, reglamentuojančiais koncesijos teisinius santykius, todėl nepagrįstai nurodė, kad visi išvardyti teiginiai atitinka tikrovei. Šiuo atveju publikacijos stilius ir seka leidžia manyti, jog publikacijoje pateikiama galutinė ir išsami informacija aptariamais klausimais, o ne korespondento nuomonė, įžvalgos, pasvarstymai. Dėl teiginių „Suklastojo tarybos sprendimą“ ir „Į viešumą iškilo informacija apie savivalę ir dokumentų klastojimas“ pažymėjo, kad bendras publikacijos kontekstas ir loginis dėstymas leidžia manyti, jog pareiškėjas susijęs su aprašomais klastojimo veiksmais ir aplinkybėmis, nors joks klastojimas niekur nėra įrodytas.

Inspektorius Sprendime visiškai nepagrįstai neanalizavo bendro konteksto. Skundžiami publikacijoje vartojami teiginiai ir stilius sukonstruoti tokiu būdu, kad pažemintų, pašieptų pareiškėją, jais buvo tendencingai siekiama sudaryti neigiamą nuomonę apie jį, žeminti dalykinę reputaciją. Atkreipė dėmesį, kad nors Inspektorius Sprendime nurodo, kad pareiškėjas, nepateikdamas korespondentui dokumentų, neatsakydamas į užduodamus klausimus, galėjo suprasti ir turėjo numanyti, jog tokie pareiškėjo veiksmai gali lemti (lems) netikslios, tinkamai nepagristos informacijos apie pareiškėją paskleidimą, tačiau mano, jog asmeniui, apie kurį yra skleidžiama informacija, negali būti nustatomas įpareigojimas aktyviai veikti ir dalyvauti viešosios informacijos rengėjui rengiant publikaciją apie tą asmenį, siekiant, kad nebūtų paskleista netiksli informacija, kadangi pareigą surinkti ir pateikti tikslią informaciją teisės aktai nustato pačiam informacijos rengėjui.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 7 straipsnis nurodo, kad, jeigu nėra galimybės tinkamai patikrinti skelbiamos informacijos tikrumą, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas gali skelbti šią informaciją tik tuo atveju, jei delsimas ją skelbti būtų žalingas visuomenei ir jei skelbiamoje informacijoje nurodoma, jog ji nėra patikrinta. Dėl publikacijos „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ taip pat paaiškino, kad joje esantys teiginiai neatitinka tikrovės, pažeidžia pareiškėjo interesus, žemina jo dalykinę reputaciją.

Publikacijoje vartojami žodžiai „veikėjai“, „lesykla“ implikuoja įžeidžiantį, menkinantį toną ir neigiamą (išankstinį) požiūrį apie publikacijoje aptariamus asmenis. Dėl teiginių „Šiaulių arenos valdytojai suvokė, jog viešoji įstaiga negali nei turėti, nei siekti pelno. Užtat jos vadovams priklausančios įmonės gali pelnytis iš neva nuostolingai dirbančios arenos“ ir „(duomenys neskelbtini) vienu metu veikė patalpų nuoma besiverčianti G. R. bendrovė „Gintra“. G. R. įmonė „Gintra“ ne tik tai buvo įsikūrusi arenoje, bet ir naudojosi „Pramogų salos“ telefonu bei fakso aparatu“ mano, kad juose konstatuojamuoju tonu pasakoma, jog įmonės pelnosi iš arenos, tačiau korespondentas nepateikė jokių įrodymų.

Inspektorius Sprendime netyrė, ar korespondento publikacijoje pateikiamos aplinkybės pakankamos, kad būtų patvirtintas teiginys dėl įmonių suklestėjimo sutapimo su arenos atidarymu; ar visgi buvo pateikta tik korespondento asmeninė nuomonė ir įžvalgos. Sprendime taip pat nepagrįstai nurodyta, kad sutampantys fakso, telefono numeriai, adresai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo vadovai (su jais susiję juridiniai asmenys) gavo naudą iš Aukštabalio daugiafunkcinio komplekso. Publikacijos rengėjas sąmoningai leido suprasti, kad būtent taip ir buvo, nors tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

Publikacijos rengėja ir Inspektorius Sprendime nepagrįstai ir nesigilindami į faktines aplinkybes padarė prielaidas, jog galbūt pareiškėjas tyčia neorganizavo pelningų renginių, o juos organizuodavo su jo vadovais susijusios įmonės; o pareiškėjas gaudavo tik arenos nuomos mokestį. Dėl teiginio „Nemažiau keista, kodėl kasmet „Pramogų salai“ buvo pervedamas visas, o ne dalis koncesijos mokesčio“ nurodė, kad nesutinka su tuo, jog Inspektoriaus Sprendime tai laikytina nusistebėjimu, nes šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į faktą, kad koncesijos mokestis pareiškėjui buvo pervedamas toks, koks buvo sutartas šalių sudarytoje koncesijos sutartyje.

Dėl publikacijoje „Šiaulių arena klampina ir politikus“ esančių teiginių paaiškino, kad jie neatitinka tikrovės, pažeidžia pareiškėjo interesus, žemina jo dalykinę reputaciją, ir nurodė, jog publikaciją rengęs korespondentas netinkamai formulavo teiginį „Po „Lietuvos ryto“ publikacijų ciklo ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai konstatavo, kad politikai ir valdininkai buvo itin dosnūs arenos valdytojams. Jiems iš kiauro savivaldybės biudžeto permokėta apie 2 mln. litų“ pateikdamas kaip faktą, jog tam tikras teisės pažeidimas jau padarytas.

Taip pat paaiškino, kad teiginiai „Prokurorams prispaudus uodegą įtakingi Šiaulių veikėjai pabandė gudrauti. Dabar siekiama, jog 0,742 mln. litų kasmetinį koncesijos mokestį birželio 28-ąją posėdyje patvirtintų taryba. Nepaisoma net to, kad Šiaulių apygardos teismas jau gavo prokuratūros prašymą ginti viešąjį interesą ir nutraukti miestui žalingą koncesijos sutartį“ viešosios informacijos rengėjo parengti nekorektišku stiliumi, neatitinka žurnalistinės etikos reikalavimų informaciją skelbti etiškai, tarp teiginių nėra loginių ryšių.

Inspektorius Sprendime netyrė teiginių konstravimo, žodžių juose vartojimo žurnalistinės etikos principo požiūriu, nors turėjo ir privalėjo vertinti ne tik jų atitikimą tikrovei, tačiau ir juose užkoduotą mintį, kuri pasiekia skaitytoją. Teiginyje „Dosnias išmokas iš biudžeto gaunančios įmonės „Pramogų sala“ vadovai 2008 m. prisipirko prabangių automobilių“ vartojamas žodžių junginys „dosnias išmokas“ iškreipia esmę, nes savivaldybė ne šiaip skiria pareiškėjui kažkokias išmokas, o, vadovaudamasi koncesijos sutartimi, moka sutartą mokestį.

Nesutiko ir su Inspektoriaus Sprendime atliktu teiginio „Valdininkai sukruto dienraščiui paskelbus, kokiomis sąlygomis arenoje patalpas nuomojosi savivaldybės sporto mokyklos „Dubysa“, „Klevas“, „Atžalynas“ ir kūno kultūros mokykla. 2007-2011 metais šios įstaigos sumokėjo „Pramogų salai“ net 917 tūkstančių litų. O G. R. šeimai priklausantis grožio salonas „Agnetė“ mokėjo net 10 kartų pigiau“ vertinimu. Inspektorius nepagrįstai konstatavo, kad žurnalisto išvada, jog valdininkai „sukruto“ tik dienraščiui paskelbus informaciją, yra šalutinė paskelbtos informacijos (t. y. apie nuomos mokesčių dydžius) kontekste.

Pažymėjo, kad Inspektorius Sprendime netyrė sporto mokyklų mokėtų nuomos mokesčių dydžių, kuriuos turėjo sugretinti su kitiems subjektams taikomų mokesčių dydžiu, nes visiems subjektams taikomos patalpų nuomos sąlygos buvo nustatomos atsižvelgiant į individualią situaciją. Taip pat nesutiko su Inspektoriaus Sprendime padaryta išvada, jog skundžiamame teiginyje „Pramogų sala“ per 2011 metus algoms išleido 768 tūkst. litų. Čia dirba 6 žmonės - generalinis direktorius G. R. ir penki pavaldiniai“ nurodytas netikslus darbuotojų skaičius yra mažareikšmis ir pažymėjo, jog 2011 metais įstaigoje dirbo 18 žmonių, todėl pareiškėjas negalėjo būti vertinamas kaip išlaidautojas.

Korespondentas privalėjo išsiaiškinti ir pateikti tikslią informaciją. Apibendrindamas nurodė, jog Inspektorius iš esmės tyrė publikacijose nurodomų teiginių atitiktį tikrovei, tačiau visiškai nesiaiškino ir neanalizavo, ar publikacijose korespondento vartojami žodžiai ir sakiniai buvo parinkti tinkamai, ar jie neįžeidžia ir nepašiepia jose minimų asmenų, ar tinkamai parinktas išsakomų teiginių tonas, taip pat ar korespondentas nebuvo pernelyg šališkas ir publikacijose atskleidė labiau savo simpatijas (antipatijas), nei informavo visuomenę apie tam tikrus įvykius, kai kuriuose teiginiuose implikavo pareiškėjui baudžiamaisiais įstatymais uždraustos, teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtinas savybes, neva atliktus veiksmus.

Publikacijose epitetai pasirinkti kryptingi ir sąmoningai tokie, kurie pašiepia ir įžeidžia jį, pažeidžiant viešosios informacijos rengimui nustatytus principus. Inspektorius Sprendime privalėjo analizuoti kiekvieną publikaciją kaip visumą, taip pat ir visas tris publikacijas kaip vieną vienetą, nes atlikta atskirų sakinių analizė negali būti laikoma tinkama. Vadovaudamasis teismų praktika, pareiškėjas nurodė, jog paskelbta informacija (teiginiai) turi būti vertinama visos publikacijos (straipsnio) kontekste, turi būti atsižvelgiama į ginčo teiginių kontekstą, minčių dėstymą, sakinių konstrukciją bei logines paskelbtos informacijos sąsajas.

Nurodė, kad visose publikacijose dėl stiliaus ir braižo yra dėsningai ir kryptingai juodinamas pareiškėjas ir jo vadovai, todėl mano, kad UAB „Lietuvos rytas“ bei korespondentas G. Š. pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, jog viešoji informacija turi būti pateikiama teisingai, tiksliai; pažeidė 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą; pažeidė 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktus, kuriuose nurodyta, kad rengėjai neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos ir privalo būti objektyvūs ir nešališki.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad korespondentas G. Š. skundžiamomis publikacijomis galbūt suvedinėja asmenines sąskaitas su pareiškėju, tai matyti iš jo socialinio tinklo paskyroje esančių publikacijų ir jo komentarų.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepimu į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 95–106) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas, pagrįsdamas savo poziciją, paaiškino, kad publikacijoje „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ esantį teiginį „Garsiai rypauja apie tai, kad negali sudurti galo su galu, o tyliai perka prabangius automobilius. Taip elgiasi viešoji įstaiga „Pramogų sala“, mintanti ir iš mokesčių mokėtojų pinigų“ kruopščiai vertino ir ištyrė. Pareiškėjas sureikšmina vaizdingų žodžių („rypauja“, „mintanti“) panaudojimą, tačiau neginčija pačios faktinės duomenų esmės, o jai perteikti pavartoti žodžiai „rypauja“, „mintantis“ yra leistina literatūrinės išraiškos priemonė žurnalisto veikloje.

Tai nėra patvirtinimas, jog buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija ir (ar) pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija. Atkreipė dėmesį, kad teiginyje „Taip elgiasi viešoji įstaiga „Pramogų sala“, mintanti ir iš mokesčių mokėtojų pinigų“ skelbiama, kad pareiškėjas „minta“ ne tik iš mokesčių mokėtojų pinigų, bet „ir iš mokesčių mokėtojų pinigų“. Terminai „dotacija“ ir „išmoka“ nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjo dalykinės reputacijos pažeidimą, nes juos nagrinėjamame kontekste nebūtina suprasti vien tik kaip finansines ar teisines sąvokas.

Žodžių „dotacija“ ir „išmoka“ vartojimas gali būti pateisinamas ir dėl paties konteksto. Dėl teiginio „Pasirašant sutartį miestas įsipareigojo koncesininkui kasmet skirti ne didesnę kaip 0,742 mln. litų išmoką. Tačiau ji buvo skirta tik padengti nuostolius“ paaiškino, kad šis teiginys kruopščiai ištirtas Sprendime ir, įvertinus 2006 m. birželio 8 d. koncesijos sutarties nuostatas, nustatyta, jog informacija apie koncesijos mokesčio dydį ir paskirtį (nuostolių padengimą) atitinka tikrovę ir todėl negali žeminti pareiškėjo dalykinės reputacijos.

Pareiškėjas neteikė žurnalistui konkrečios informacijos pagal jo prašymus; neskelbė išsamios informacijos apie savo veiklą; nesutiko, kad žurnalisto prašomą informaciją pateiktų savivaldybė; nagrinėjamai situacijai reikšmingi finansiniai duomenys nebuvo skelbiami. Žurnalistas G. Š. informaciją rinko teisėtais būdais, atliko platų ir nuodugnų žurnalistinį tyrimą: rinko informaciją, ją analizavo ir vertino, tą patvirtina Inspektoriui pateikti paaiškinimai ir įrodymai dėl publikacijose paskelbtos informacijos, todėl Sprendime padaryta išvada, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), konkrečiu atveju skleisdamas ginčo informaciją, elgėsi sąžiningai, yra pagrįsta ir teisėta, be to, nesudaranti pagrindo pripažinti pažeistą pareiškėjo dalykinę reputaciją.

Dėl teiginių „Suklastojo tarybos sprendimą“, „į viešumą iškilo informacija apie savivalę ir dokumentų klastojimą“ nurodė, kad šie teiginiai Sprendime buvo ištirti ir juose esanti informacija nepriskirta pareiškėjo veiksmams, jo argumentai apie įžvelgiamą implikaciją yra nepagrįsti, nes taip ignoruojamas tiesioginis ginčo teiginių vertinimas. „Suklastojo tarybos sprendimą“ tekste paskelbta informacija ir pirmajame ginčo publikacijos (laikraščio) puslapyje užrašas po nuotrauka aiškiai nusako ginčo teiginių adresatą - ginčo informacija skirta tuometiniam Šiaulių merui G.

M., kuris, pasak informacijos skleidėjo, savavališkai pakeitė koncesijos sutartį, o pareiškėjo dalykinę reputaciją gali pažeisti tik apie jį paskleista informacija. Tačiau tokios informacijos ginčo teiginiuose nebuvo. Teiginiu „Į viešumą iškilo informacija apie savivalę ir dokumentų klastojimą“ viešosios informacijos rengėjas pažymėjo, kad informacija apie galimą dokumentų klastojimą paviešinta dar prieš ginčo publikaciją. Dėl publikacijoje „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ esančių teiginių „Šiaulių arenos valdytojai suvokė, jog viešoji įstaiga negali nei turėti, nei siekti pelno.“, „Įrodymų, kad arenos atidarymas sutapo ir su kai kurių „Pramogų salos“ savininkams priklausančių įmonių suklestėjimu apstu.“, „„(duomenys neskelbtini) vienu metu veikė patalpų nuoma besiverčianti G.

R. bendrovė „Gintra“. G. R. Įmonė „Gintra“ ne tik tai buvo įsikūrusi arenoje, bet ir naudojosi „Pramogų salos“ telefonu bei fakso aparatu“ nurodė, kad Sprendime pateiktas aiškus nagrinėjamų ginčo teiginių vertinimas, kurio metu nustatyta, jog teiginiuose nurodyti asmenys yra susiję per telefonus ir patalpas. Be to, ginčo publikacija aiškiai paskelbia esminę žinią, kad po publikacijos „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ paskleidimo jos pagrindu Šiaulių miesto prokuratūra pradėjo tyrimą dėl viešojo intereso pažeidimo.

Visos šios aplinkybės sudaro faktinį ir neginčijamą skundžiamų teiginių pagrindą, kurios suponuoja atitinkamas išvadas, kad pareiškėjo vadovai (su jais susiję juridiniais asmenys) gavo naudą iš Aukštabalio daugiafunkcinio komplekso, naudojo komplekso išteklius. Pavartoti žodžiai „suvokė“, „gali“, „negali“ rodo publikacijos autoriaus svarstymus bei vertinimus, reaguojant į surinktą (paskelbtą) informaciją ir negali pažeisti pareiškėjo dalykinės reputacijos. Pabrėžė, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nesutinka dėl daugybės konkrečių teiginių, tačiau dėl jų vertinimo į inspektorių nesikreipė.

Sprendime taip pat nedaroma išvada, kad pareiškėjas tyčia neorganizavo pelningų renginių. Sprendime nagrinėti konkretūs ginčo teiginiai, įvertintas tyrimui reikšmingas kontekstas, nustatytos kitos publikacijai paskelbti įtakos turėjusios aplinkybės. Pateikta informacija rodo, jog žurnalistas G. Š. analizavo įvairius šaltinius ir jų pateiktus duomenis, siekė sužinoti tiesą ir visuomenei atskleisti kuo daugiau informacijos jai rūpimais, aktualiais klausimais. Dėl teiginio „Nemažiau keista, kodėl kasmet „Pramogų salai“ buvo pervedamas visas, o ne dalis koncesijos mokesčio“ nurodo, kad, kaip matyti iš publikacijos ir inspektoriaus atlikto tyrimo, pareiškėjas krypsta nuo pagrindinių klausimų, kuriuos analizavo žurnalistas.

Ginčo publikacijoje jis analizavo klausimus dėl koncesijos mokesčio ir sutarties, lėšų panaudojimo, kurie patenka į viešojo intereso akiratį. Pareiškėjas, gindamas savo poziciją, sureikšmina tik pasirinktus publikacijos teiginius, tačiau ignoruoja kitus faktus, kurių neatitikties tikrovei neginčijo. Atsižvelgiant į visas tyrimo metu nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog ginčo teiginiu išreikšto požiūrio (nusistebėjimo) pagrindas yra logiškas ir objektyvus. Tai, kad klausimus žurnalistas narplioja pareiškėjui nepriimtinu būdu, t. y. keldamas nepatogius klausimus dėl finansų ir ryšių su kitomis įmonėmis, susijusiomis su ja per valdytojus, dar nepažeidžia pareiškėjo dalykinės reputacijos.

Dėl publikacijoje „Arena klampina ir politikus“ esančių teiginių: „Po „Lietuvos ryto“ publikacijų ciklo ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai konstatavo, kad politikai ir valdininkai itin dosnūs arenos valdytojams. Jiems iš kiauro savivaldybės biudžeto permokėta 2 mln. litų“, „Šį teiginį dar pernai paneigė Generalinės prokuratūros atliktas tyrimas, kuriame aiškiai pasakyta - priežiūros komisija niekada net nesvarstė galimybės mažinti išmoką“, „Koncesijos sutartis buvo sudaryta tikrovės neatitinkančiu dokumentu“, - tokią išvadą dar praėjusių metų vasarą buvo padariusi suklastotą dokumentą išnagrinėjusi Generalinės prokuratūros prokurorė D.

N.“, nurodė, kad žodis „konstatuoti“ yra žodžio „nustatyti“ sinonimas. Kalbamu atveju prokuratūros pareigūnai tikrino ir nustatė tam tikras aplinkybes, o žurnalistas apie jas paskelbė neformuluodamas jokių savarankiškų kaltinimų pareiškėjui. Mano, kad pareiškėjas neturėtų reikalauti, kad žurnalistas savo kalboje vartotų tik griežtai nustatytą norminę (teisinę) leksiką. Nagrinėjamu atveju Inspektorius tikrino paskelbtą informaciją ir ją lyginimo su tuo, ką tyrė ir pagal savo kompetenciją nustatė prokuratūra, todėl pareiškėjo dalykinės reputacijos pažeidimas negali būti konstatuojamas.

Ginčo teiginys „Šį teiginį dar pernai paneigė Generalinės prokuratūros atliktas tyrimas, kuriame aiškiai pasakyta - priežiūros komisija niekada net nesvarstė galimybės mažinti išmoką“ Sprendime išanalizuotas kartu su prieš jį einančiu teiginiu „Konservatorius patikino, kad su arenos valdytoju pasirašyta sutartis neleido mažinti koncesijos mokesčio“ ir padaryta išvada, jog ginčo teiginyje paskleista konstatuojamojo pobūdžio informacija (duomenys) apie prokuratūros atlikto tyrimo metu nustatytą aplinkybę. Dėl teiginio „Nepaisoma net to, kad Šiaulių apygardos teismas jau gavo prokuratūros prašymą ginti viešąjį interesą ir nutraukti miestui žalingą koncesijos sutartį“ paaiškino, jog pareiškėjas ir pats pripažįsta, kad ginčo teiginiu visuomenei buvo praneštas faktas apie prokuratūros kreipimąsi į teismą siekiant apginti viešąjį interesą, todėl negalima pritarti tolesnei pareiškėjo nuomonei, kad sakinio konstrukcija iškreipia šią mintį.

Žodis „žalingą“ ginčo teiginyje pavartotas teisėtai ir objektyviai, nes priešingu atveju prokuratūra nesiimtų ginti viešojo intereso. Dėl teiginio „Dosnias išmokas iš biudžeto gaunančios Įmonės „Pramogų sala“ vadovai 2008 m. prisipirko prabangių automobilių“ paaiškino, kad žodis „dosnus“ yra vertinamojo pobūdžio, atitinka nuomonei (vertinimui) keliamus kriterijus, žodžiu „dosnumas“ kaip požymis priskirtas ne pareiškėjui, bet savivaldybei, o žodžių junginys „dosnias išmokas“ apima ne vien tik koncesijos mokestį, bet ir kitas pareiškėjui sumokėtas savivaldybės biudžeto lėšas.

Dėl teiginių „Valdininkai sukruto dienraščiui paskelbus, kokiomis sąlygomis arenoje patalpas nuomojosi savivaldybės sporto mokyklos „Dubysa“, „Klevas“, „Atžalynas“ ir kūno kultūros mokykla. 2007-2011 metais šios įstaigos sumokėjo „Pramogų salai“ net 917 tūkstančius litų. O G. R. šeimai priklausantis grožio salonas „Agnetė“ mokėjo net 10 kartų pigiau“ vertinimo pažymėjo, kad išsamus šių ginčo teiginių ir tapačių pareiškėjo argumentų vertinimas pateiktas Sprendime ir padaryta išvada, jog teiginiuose nėra skelbiama jo skundžiama informacija apie tai, kad dėl publikacijų nuomos mokestis buvo sumažintas iki nulinio tarifo.

„Sukrutimas“ gali reikšti įvairius dalykus - nuomos mokesčio svarstymą, pakeitimą, susidariusios situacijos analizę ir kt. Sprendime aptarta įvykių seka pagrindžia tokio vertinimo objektyvumą. Sprendime Inspektorius tyrė sporto mokyklų mokėtų nuomos mokesčių dydžius, kuriuos turėjo sugretinti su kitiems subjektams taikomų mokesčių dydžiu. Taip žurnalistas atkreipia skaitytojų dėmesį į pagrindinę mintį, jog pareiškėjo vadovas savo turimam juridiniam asmeniui taiko netapačius (gerokai mažesnius) nuomos mokesčio dydžius nei kitiems, bei rėmėsi ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. KS-130 dėl pareiškėjo veiksmų vykdant nuomos procesą.

Dėl teiginio „Pramogų sala“ per 2011 metus algoms išleido 768 tūkst. litų. Čia dirba 6 žmonės - generalinis direktorius ir penki pavaldiniai“ pažymėjo, kad tam tikrą informaciją apie viešosios įstaigos veiklą pareiškėją įpareigoja pateikti įstatymas. Darbuotojų skaičių jo atstovas laiko nevieša informacija, tai suponuoja jo netinkamą požiūrį į viešosios įstaigos veiklą, nenorą teikti privalomus duomenis. Taip pareiškėjas paneigia savo skundo argumentą dėl žurnalisto galimybės vykdyti pareigą teikiant tikslią informaciją visuomenei.

Netikslus darbuotojų skaičiaus nurodymas, paremtas paties pareiškėjo tinkamu neveikimu, negali būti laikytinas reputacijos pažeidimu; tai - sąžiningas suklydimas, dėl kurio atsakomybė šiuo atveju netaikytina. Taip pat nurodė, jog pareiškėjas yra viešas juridinis asmuo, kurio atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu kitų asmenų atžvilgiu. Rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir teismų praktika, jog žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu tai yra toleruotinas reiškinys, bet kartu ir pažymėjo, kad šiuo atveju informacija pareiškėjo atžvilgiu nebuvo įžeidžianti.

Sprendžiant klausimą dėl pusiausvyros tarp viešojo asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės užtikrinimo, kolizijos atveju pirmenybė teiktina saviraiškos laisvei. Saviraiškos (informacijos) laisvė, kaip konstitucinė vertybė, gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, pats ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui. Pažymėjo, kad Sprendime Inspektorius įvertino publikacijų rengimo ir skleidimo tikslą, rengėjo sąžiningumą, jo surinktus duomenis, informaciją, publikacijų paskleidimo pasekmes, viešojo intereso buvimą, pareiškėjo elgesį ir statusą, ir nebuvo nenustatyta pakankamo pagrindo taikyti atsakomybę žurnalistui ar viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) už publikacijose paskleistą nevisiškai tikslią, kritišką informaciją.

Kritiškas, tačiau kritikos ribų neperžengiantis, pareiškėjo elgesio vertinimas išnagrinėtu atveju negali būti kvalifikuojamas kaip jo dalykinės reputacijos sumenkinimas. Inspektorius priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą Sprendimą, visiškai atitinkantį tiek faktinio, tiek teisinio pagrįstumo reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Lietuvos rytas“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą (1 t., b. l. 83–91) prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Dėl publikacijoje „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ esančio teiginio „Garsiai rypauja apie tai, kad negali sudurti galo su galu, o tyliai perka prabangius automobilius“ nurodė, jog jo formuluotė skaitytojams nepateikia melagingos informacijos, straipsnio rengėjas pasirinkęs žodį „rypauja“ norėjo pabrėžti sunkios finansinės padėties buvimą ir prabangių automobilių pirkimą. Tokio sakinio stiliaus, konstrukcijos pasirinkimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka susiklosčiusią situaciją ir aprašomą pareiškėjo elgesį.

Teiginyje informacijos rengėjas neperžengė saviraiškos laisvės ribų, nes buvo skelbiama kritiško pobūdžio informacija apie pareiškėjo elgesį - viešą skundimąsi dėl lėšų trūkumo ir automobilių pirkimą tuo pačiu laikotarpiu. Dėl teiginio „Taip elgiasi viešoji įstaiga „Pramogų sala“, mintanti ir iš mokesčių mokėtojų pinigų“ nurodė, kad įstaiga, kuri yra minima straipsnyje, gauna iš valstybės koncesijos mokestį. Žodis „mintanti“ neiškreipia situacijos esmės, vertinant pateiktą žodį kontekste. Teiginio stilius atspindi realią situaciją, o pasirinktas jos pateikimo būdas nėra neteisėtas.

Pažymėjo, kad pateiktame teiginyje sąvokų neatitikimas yra vertinamas kaip nevisiškai tiksli informacija, bet pareiškėjas turėtų toleruoti tokį neatitikimą kaip viešasis asmuo. Dėl teiginio „Pasirašant sutartį miestas įpareigojo koncesininkui kasmet skirti ne didesnę kaip 0,742 mln. litų išmoką. Tačiau ji buvo skirta tik padengti nuostolius“ mano, kad publikacijos rengėjas nesiekė pažeminti pareiškėjo, paskleisti melagingą informaciją, o elgėsi sąžiningai ir teisėtai, neturėjo tikslo formuluoti kategoriškas, savanaudiškas išvadas, todėl tai nesudaro pažeidimo.

Taip pat nurodė, kad teiginiais „Suklastojo tarybos sprendimą“ ir „Į viešumą iškilo informacija apie savivalę ir dokumentų klastojimą“ pareiškėjo dalykinė reputacija nėra pažeista, nes kalbama ne apie jo veiklą ir tai, jog jis buvo minimas kitose straipsnio pastraipose, kituose sakiniuose, nereiškia, kad skaitytojai supranta, jog prie suklastojimo prisidėjęs ir pareiškėjas. Žodžiai „suklastojo“, „klastojimas“ atspindi pradėtą ikiteisminį tyrimą, publikacijos autorius neturėjo tikslo pateikti informacijos, kuri neatitinka tikrovės ir taip pažeminti pareiškėją.

Dėl publikacijoje „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ esančių teiginių ir žodžių nurodo, kad žodžių „lesykla“ ir „veikėjai“ pavartojimas yra pagrįstas, nes prokuratūra pradėjo tyrimą dėl viešojo intereso pažeidimo. Toks antraštės pasirinkimas yra suprantamas, nes jis parodo ankstesnės publikacijos reikšmę ir pagrįstumą. Dėl teiginių „Šiaulių arenos valdytojai suvokė, jog viešoji įstaiga negali nei turėti, nei siekti pelno. Užtat jos vadovams priklausančios įmonės gali pelnytis iš neva nuostolingai dirbančios arenos“ ir „ „(duomenys neskelbtini) vienu metu veikė patalpų nuoma besiverčianti G.

R. bendrovė „Gintra“. G. R. įmonė „Gintra“ ne tik tai buvo įsikūrusi arenoje, bet ir naudojosi „Pramogų salos“ telefonu bei fakso aparatu“ paaiškino, kad informacijos tikrumą patvirtina kiti žurnalistinio tyrimo metu surinkti įrodymai, informacijos rengėjas, pateikdamas tokią išvadą, vadovavosi kitais informacijos šaltiniais, buvo tikrinami telefono numeriai ir adresai. Dėl teiginio „Nemažiau keista, kodėl kasmet „Pramogų salai“ buvo pervedamas visas, o ne dalis koncesijos mokesčio“ nurodė, kad šį teiginį suponavo pateikti tolesni sakiniai:

„Pagal sutartį, 2006 m. arenos valdytojams turėjo būti pervesta 194 tūkst. litų, 2007 m. - 759 tūkst. litų.“ ir „Tačiau koncesininkams kasmet plaukė maksimali numatyta išmoka - po daugiau kaip 750 tūkst. litų.“, „Koncesijos mokestis turi ne mažėti, o tik didėti“, - neseniai viešai savo poziciją išsakė „Pramogų salos“ generalinis direktorius G. R.“. Publikacijos rengėjas nagrinėdamas pareiškėjo veiklą vertino neįžeisdamas asmens garbės ir orumo, nesumenkino dalykinės reputacijos. Pavartotas teiginys atspindi visos pastraipos esmę, žurnalisto požiūrį.

Dėl publikacijoje „Šiaulių arena klampina politikus“ esančių teiginių „Po „Lietuvos ryto“ publikacijų ciklo ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai konstatavo, kad politikai ir valdininkai buvo itin dosnūs arenos valdytojams. Jiems iš kiauro savivaldybės biudžeto permokėta apie 2 mln. litų“ , „Šį teiginį dar pernai paneigė Generalinės prokuratūros atliktas tyrimas, kuriame aiškiai pasakyta - priežiūros komisija niekada net nesvarstė galimybės mažinti išmoką“, „Koncesijos sutartis sudaryta tikrovės neatitinkančiu dokumentu“ - tokią išvadą dar praėjusių metų vasarą buvo padariusi suklastotą dokumentą išnagrinėjusi Generalinės prokuratūros prokurorė D.

N.“ pažymėjo, kad publikacijų autorius pateikė teisingą, tikslią ir nešališką informaciją, atidžiai tikrino faktus, rėmėsi keliais informacijos šaltiniais bei nepažeidė žurnalistų etikos normų, sąmoningai neiškraipė, nenutylėjo informacijos, siekdamas įžeisti ar pažeminti. Dėl teiginio „Nepaisoma net to, kad Šiaulių apygardos teismas jau gavo prokuratūros prašymą ginti viešąjį interesą ir nutraukti miestui žalingą koncesijos sutartį“ paaiškino, kad šiuo atveju reiškiama viešosios informacijos rengėjo nuomonė grindžiama objektyviais faktais, įvertinus paskleistos informacijos raiškos stilių, vartojamų žodžių reikšmes, negali būti laikoma, jog pateiktas teiginys pagal savo prasmę, pobūdį, turinį ir formą yra akivaizdžiai žeminantis ir įžeidžiantis.

Dėl teiginio „Dosnias išmokas iš biudžeto gaunančios įmonės „Pramogų sala“ vadovai 2008 m. prisipirko prabangių automobilių“ paaiškino, jog publikacijos rengėjas taip suformuluodamas teiginį kritiškai įvertino susiklosčiusias aplinkybes ir vien žodžių junginio „dosnias išmokas“ pavartojimas neigiamai neveikia pareiškėjo reputacijos, o publikacijoje pateikta visuomenei informacija yra pagrįsta. Paaiškino, kad nors teiginys „ „Pramogų sala“ per 2011 metus algoms išleido 768 tūkst. litų. Čia dirba 6 žmonės - generalinis direktorius G.

R. ir penki pavaldiniai“ yra netikslus, tačiau tai nereiškia, jog žurnalistas netikrino informacijos prieš ją pateikdamas. Vien netikslus darbuotojų skaičiaus nurodymas neneigia ir kitaip neiškreipia aplinkybių, kurios yra aprašomos visoje publikacijoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu (2 t., b. l. 112–128) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl Žurnalistikos etikos inspektoriaus 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. SPR-129 pagrįstumo ir teisėtumo. Vertintina, ar Inspektorius tinkamai ištyrė ir įvertino pareiškėjo skundą dėl publikacijose esančių teiginių ir ar priėmė pagrįstą sprendimą. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad leidinio „Lietuvos rytas“ 2011 m. vasario 23 d. numeryje buvo paskelbtas korespondento G. Š. straipsnis „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“, 2011 m. kovo 11 d. numeryje paskelbtas korespondento G.

Š. straipsnis „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“, o 2012 m. birželio 20 d. paskelbtas korespondento G. Š. straipsnis „Arena klampina ir politikus“, kuris publikuotas ir interneto svetainėje www.lrytas.lt „Šiaulių arena klampina ir politikus“ pavadinimu. Šiuose straipsniuose yra paskelbti ir pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai. Pareiškėjas VšĮ „Pramogų sala“ Žurnalistų etikos inspektoriui 2012 m. liepos 23 d. pateikė skundą Nr. S-114 „Dėl paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos dienraštyje „Lietuvos rytas“, kuriame nurodė, jog anksčiau paminėtose publikacijose esantys teiginiai ir paskelbta informacija neatitinka tikrovės, žemina VšĮ „Pramogų sala“ dalykinę reputaciją, pažeidžia jos interesus.

VšĮ „Pramogų sala“ nurodė, kurie straipsnių teiginiai ir kodėl neatitinka tikrovės, yra įžeidžiantys, pateikė duomenis apie savo veiklos organizavimą bei prašė: 1) įspėti dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentą G. Š. apie pastebėtus Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti;

2) kreiptis į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl pastebėtų Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų;

3) pareikalauti, kad dienraštis „Lietuvos rytas“ nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą „Lietuvos rytas“ 2011 m. vasario 23 d. numeryje korespondento G. Š. straipsnyje „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“, 2011 m. kovo 11 d. numeryje paskelbtą korespondento G. Š. straipsnyje „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ bei 2012 m. birželio 20 d. numeryje paskelbtą korespondento G. Š. straipsnyje „Arena klampina ir politikus“ tikrovės neatitinkančią informaciją. Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. SK-142/S-672 kreipėsi į UAB „Lietuvos rytas“ ir prašė paaiškinti ginčo objektu esančių teiginių atitiktį tikrovei bei viešosios informacijos skleidėjo (rengėjo) paaiškinimus dėl tiriamos situacijos.

Dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas A. B., 2012 m. rugpjūčio 27 d. raštu atsakydamas į Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. rugpjūčio 14 d. raštą, nurodė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, ginčijami teiginiai atitinka tikrovę, jie buvo tinkamai patikrinti, faktai pateikti nešališkai, o kai kurie netikslumai atsirado ne iš piktos valios ar žurnalisto profesionalumo stokos, todėl negali pažeisti VšĮ „Pramogų sala“ teisėtų interesų ir dalykinės reputacijos. Šiame rašte dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas A.

B. pateikė savo nuomonę dėl skundžiamų teiginių atitikties tikrovei, prie rašto pridėjo korespondento susirašinėjimo medžiagą su VšĮ „Pramogų sala“ ir Šiaulių miesto savivaldybės administracija, renkant informaciją publikacijoms, kuriose pateikti ginčo teiginiai, bei kitą informaciją, kuri pagrindžia ginčo teiginius. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba 2012 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. SK-142/S-913 „Dėl informacijos pateikimo“, tirdama pareiškėjo skundą, kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą su prašymu pateikti turimą informaciją apie VšĮ „Pramogų arena“ pajamas ir turtą, jai pareikštus įtarimus, koncesijos sutartį ir joje nustatytus mokesčius, apie Šiaulių arenoje įsikūrusias įmones ir kt., siekiant patikrinti publikacijose pateiktos informacijos atitiktį tikrovei.

Šiaulių apygardos prokuratūra 2012 m. lapkričio 9 d. raštu pateikė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai turimą prašomą informaciją dėl pareikštų įtarimų, koncesijos mokesčio ir jo svarstymo, VšĮ „Pramogų arena“ turimus automobilius, bei pateikė priedus: koncesijos suteikimo sutarties kopiją, prokuratūros ieškinio kopiją, Generalinės prokuratūros nutarimo kopiją. Žurnalistų etikos inspektorius, išanalizavęs visų publikacijų tekstą, kontekstą, sakinių konstrukcijas, jų logines sąsajas, minčių dėstymo stilių, VšĮ „Pramogų sala“ 2012 m. lapkričio 5 d. skunde Nr. S-114 „Dėl paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos dienraštyje „Lietuvos rytas“ išdėstytus argumentus, UAB „Lietuvos rytas“ paaiškinimus ir pateiktus duomenis, prokuratūros pateiktus duomenis bei kitas aplinkybes, įvertinęs kiekvienoje publikacijoje esančią informaciją ir ar informacijos skleidėjas neperžengė saviraiškos laisvės ribų ginčo teiginiuose, ir, nenustatęs visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų, nusprendė pripažinti VšĮ „Pramogų sala“ 2012 m. lapkričio 5 d. skundą Nr. S-114 nepagrįstu.

Teismas nurodė, kad, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymu 3 straipsnio 3 dalimi, 19 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 8 dalies 1, 2, 4 punktais, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktais, 2 straipsnio 36 punktu, 2 straipsnio 84 punktu.

Teismas konstatavo, kad visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai. Pareiškėjo nuomone, atsakovas atliko nevisapusišką tyrimą ir šiuo pagrindu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, netinkamai vertino UAB „Lietuvos rytas“ paskleistos informacijos pobūdį, kuri pažeidžia ir žemina VšĮ „Pramogų sala“ dalykinę reputaciją. Teismas, vertindamas VIĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatą, pažymėjo, kad pareiga paneigti paskelbtą informaciją kildinama iš tikrovės neatitinkančių duomenų, informacijos paskelbimo.

Ginčas tarp šalių nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl anksčiau sprendime išdėstytų ginčo publikacijų ištraukų pobūdžio vertinimo. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-787/2011, 2012 m. kovo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012. Teismas pažymėjo, kad EŽTT, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį.

Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (sprendimai bylose Hertel v. Šveicarija, Nr. 25181/94, 1998 m. rugpjūčio 25 d., par. 46, Steel and Morris v.

Jungtinė Karalystė, Nr. 68416/01, 2005 m. vasario 15 d., par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), Nr. 22824/04, 2008 m. liepos 29 d., par. 26 ir kt.). Teismas taip pat rėmėsi LAT civiline byla Nr. 3K-3-441/2010, LVAT 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012. LAT yra pažymėjęs, kad teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve.

Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti (LAT nutartys civilinėse bylose: Nr. 3K-3-169/2006; Nr. 3K-3-667/2006; Nr. 3K-3-479/2012; Nr. 3K-3-586/2006). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nurodė, kad būtina nustatyti, ar viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), skundžiamose publikacijose paskelbęs informaciją apie pareiškėją, sąžiningai informavo visuomenę apie jo veiklą ir ar neperžengė teisės skleisti informaciją ribų.

Reputacija gali būti pažeista paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis (žinias). Išsakant nuomonę, komentarą ar vertinimą reputacija gali būti pažeista tik tuo atveju, jeigu toks saviraiškos būdas yra nesąžiningas ir neturi objektyvaus pagrindo. Teismas pabrėžė, kad nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo požiūriu taikomi mažesni apribojimai nei žinių skleidimui. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar nuomonei būtina atsižvelgti į teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą.

Skirtingai negu faktiniai teiginiai, nuomonė negali būti įrodoma, jai tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas, tačiau jai taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Vertinant, ar teiginys laikytinas žinia, ar nuomone, reikšminga nustatyti ir pasisakymo aplinkybes ir tikslus. Sprendžiant klausimą, ar paskleista informacija pripažintina žeminančia pareiškėjo dalykinę reputaciją, informacija vertintina ne tik kaip žodis (žodžių junginys) bendrine prasme; teisiniam informacijos kvalifikavimui svarbi tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai.

Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys. Juridinio asmens dalykinė reputacija yra ginama, kai yra nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas;

2) paskleistos žinios yra apie asmenį;

3) paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą;

4) paskleistos žinios neatitinka tikrovės (LAT senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“). Juridinių asmenų dalykinės reputacijos pažeidimas siejamas su tikrovės neatitinkančių ir žeminančių žinių paskelbimu. Teismas nurodė, kad iš publikacijos „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ turinio matyti, jog ja skaitytojui pateikiama informacija apie koncesijos sutarties dėl „Šiaulių arenos“ pasirašymą ir jos savavališką bei galimai neteisėtą keitimą, automobilių pirkimo ir įregistravimo aplinkybes, informacijos apie viešosios įstaigos nepateikimo aplinkybes.

Taip pat nurodoma, kaip buvo rengta publikacija, su kokiais asmenimis kalbėta, įvertinti jų pastebėjimai ir nuomonės. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas tinkamai Sprendime analizavo šioje publikacijoje esantį teiginį „Garsiai rypauja apie tai, kad negali sudurti galo su galu, o tyliai perka prabangius automobilius. Taip elgiasi viešoji įstaiga „Pramogų sala“, mintanti ir iš mokesčių mokėtojų pinigų“ kitų teiginių apie šių automobilių įsigijimą, kainą ir naudojimą esant sunkiai finansinei padėčiai kontekste.

Analizuojant publikacijos turinį, matyti, kad žurnalistas, kaip informacijos rengėjas, remiasi ir kitų asmenų samprotavimais ir įžvalgomis apie automobilių įsigijimo aplinkybes. Vertindamas pareiškėjo finansinę būklę informacijos rengėjas taip pat rėmėsi ankščiau skelbtose 2009 m. lapkričio 16 d. wvvw.alfa.lt publikacijose esama informacija apie pareiškėjo skolas. Inspektorius Sprendime taip pat vertino ir Šiaulių apygardos prokuratūros tyrimo informaciją dėl viešojo intereso pažeidimo, kurio metu nustatytos faktinės aplinkybės dėl automobilių pirkimų padidinus jų vertę, siekiant gauti didesnį koncesijos mokestį, ir dėl ko 2011 m. gegužės 19 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl atsakovas teisingai Sprendime nurodė, kad pareiškėjo viešas skundimasis (rypavimas) ir kartu brangių automobilių pirkimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis.

Taip pat teismas sutiko su atsakovu, kad publikacijos terminai „dotacija“ ir „išmoka“ negali žeminti pareiškėjo dalykinės reputacijos, nes šiuo atveju žodžiai išreiškia koncesijos mokesčio mokėjimo veiksmą ir savivaldybės mokamą sumą, o ne galbūt neteisėtą veiksmą. „Dotacijos“, kaip žodžio, apibūdinančio koncesijos mokesčio išmokėjimą pareiškėjui, publikacijos skirsnyje „Paslaptys-absurdas“ yra panaudojęs ir žurnalisto kalbintas buvęs Šiaulių meras V. J. Iš publikacijoje esančio teiginio „Pasirašant sutartį miestas įsipareigojo koncesininkui kasmet skirti ne didesnę kaip 0,741 mln. litų išmoką.

Tačiau ji buvo skirta tik padengti nuostolius“ matyti, kad jame nurodoma informacija tik apie tai, jog sunkios finansinės būklės kontekste koncesininkui mokamas mokestis gali padengti tik nuostolius. Koncesijos mokestis ir jo paskirtis yra nurodyti koncesijos sutarties 10 punkte, todėl žurnalistas publikacijoje pateikia savo įžvalgas dėl šio mokesčio paskirties ir pagrįstumo. Žurnalistas taip pat stengėsi rinkti informaciją apie Šiaulių arenos finansinius rodiklius ir rezultatus, tačiau pareiškėjas pats nepageidavo jam šios informacijos atskleisti, todėl žurnalistas vertino jam prieinamą ir turimą informaciją.

Kitas publikacijos teiginys „Suklastojo tarybos sprendimą“ (kaip pastraipos antraštė) skundžiamajame Sprendime taip pat išnagrinėtas ir vertintinas, atsižvelgiant į su juo susijusią informaciją pastraipoje, iš kurios matyti, kad aprašoma informacija apie iškilusį į viešumą dokumentų klastojimo ir koncesijos sutarties savavališko pakeitimo faktą, kurį galbūt įvykdė Šiaulių meras. Šią informaciją patvirtina ir Generalinės prokuratūros Inspektoriui pateiktas 2011 m. liepos 18 d. nutarimas, kuriame nurodoma, kad prokuratūroje buvo pradėtas tyrimas dėl sukčiavimo stambiu mastu vykdant koncesijos sutartį, taip pat nurodyta, jog pakeistas koncesijos sutarties punktas dėl konkurso sąlygų pakeitimo prieštaravo Lietuvos Respublikos koncesijos įstatymui.

Iš Šiaulių apygardos prokuratūros ieškinio dėl koncesijos sutarties pripažinimo negaliojančia taip pat matyti, kad koncesijos sutartis yra galbūt neatitinkanti įstatymų reikalavimų, o iš Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. lapkričio 9 d. rašto matyti, kad su koncesijos sutarties vykdymu ir priežiūra susijusiems asmenims buvo pareikšti įtarimai dėl pareigų netinkamo vykdymo. Be to, iki pasirodant publikacijai su šiuo ginčo teiginiu, 2011 m. vasario 3 d. portale www.skrastas.lt buvo paskelbta publikacija „Klastotė išlindo iš maišo“, kurioje nagrinėjama situacija dėl buvusio Šiaulių miesto mero savavališkai ir galbūt nusikalstamai pakeistų koncesijos sutarties punktų.

Taigi ir šiuo atveju atsakovas tinkamai vertino, ar informacijos skleidėjo publikacijoje pateikti teiginiai pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. Šiuo atveju šiame publikacijos teiginyje pateikti žurnalisto pasvarstymai, kurie paremti faktiniais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, kad šioje pastraipoje nekalbama apie pareiškėjo veiksmus, teismas sutiko su atsakovo vertinimu, jog pareiškėjo dalykinės reputacijos pažeidimas nagrinėjamame teiginyje nekonstatuotas. Teismo manymu, publikacijoje „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ pateikti teiginiai buvo paremti faktinėmis aplinkybėmis, remiantis ankstesnėmis publikacijomis apie pareiškėją, nagrinėjant koncesijos sutarties nuostatas ir teisėsaugos institucijų veiksmais tikrinant publikacijoje paminėtas aplinkybes.

Inspektorius, tirdamas šią publikaciją, atsižvelgė ir į tas aplinkybes, kad informacijos rengėjas šioje publikacijoje rinko informaciją iš paties pareiškėjo ir Šiaulių savivaldybės, ką patvirtina byloje esantys įrodymai – žurnalisto susirašinėjimas su šiomis įstaigomis rengiant publikaciją bei pareiškėjo atsisakymas šią informaciją suteikti. Teismas padarė išvadą, kad šioje publikacijoje esančiuose teiginiuose ir bendrame publikacijos turinyje informacijos saviraiškos ribos nebuvo peržengtos, informacijos rengėjas ginčo teiginiais išreiškė faktų ir surinktų duomenų vertinimą bei samprotavimus dėl pareiškėjo, Šiaulių savivaldybės bei buvusio mero veiksmų.

Iš publikacijos „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ turinio matyti, kad skaitytojui joje pateikiama informacija kiek pareiškėjui yra sumokėta koncesijos mokesčio, kad „Šiaulių arenos“ patalpose pareiškėjo savininkai yra įkūrę savo įsteigtas įmones ir koks šių įmonių galimas pelnas, pateikti spėjimai, kad renginiai arenoje organizuojami kitų asmenų, bei pateikiami duomenys, kiek savivaldybė pervedė už sporto mokyklų, įsikūrusių arenoje, patalpų nuomą. Šioje publikacijoje esančius teiginius „Šiaulių arenos valdytojai suvokė, jog viešoji įstaiga negali nei turėti, nei siekti pelno.

Užtat jos vadovams priklausančios įmonės gali pelnytis iš neva nuostolingai dirbančios arenos“, „„(duomenys neskelbtini) vienu metu veikė patalpų nuoma besiverčianti G. R. bendrovė „Gintra“. <...> G. R. įmonė „Gintra“ ne tik tai buvo įsikūrusi arenoje, bet ir naudojosi „Pramogų salos“ telefonu bei fakso aparatu“ vienija anksčiau esantis teiginys - klausimas „Tačiau, ar tikrai taip remiama veikla yra nuostolinga?“ ir toliau teigiama, kad „koncesininkai Šiaulių arenoje buvo įkurdinę savo įmones. Kokiomis sąlygomis jos veikė, slepiama“.

Teismo nuomone, šiuo atveju informacijos rengėjas, keldamas klausimą dėl arenos nuostolingumo, kartu pateikia skaitytojui ir žinią (informaciją), kad pareiškėjo savininkų bendrovės yra įsikūrusios arenos patalpose ir ten galbūt vykdo veiklą. Šiuo atveju skaitytojui leidžiama pačiam nuspręsti, ar yra galimybė, kad arenos nuostolingumas nėra pagrįstas, nes, be visa ko, duomenys apie arenos finansinius rodiklius yra slepiami. Iš byloje esančių duomenų, kuriuos vertino ir Inspektorius Sprendime, matyti, kad publikacijos teiginiai apie pareiškėjo savininkų įkurtų bendrovių ir futbolo klubo telefonų, faksų ir adresų sutapimus paremti faktiniais duomenimis, kuriuos galima aptikti interneto erdvėje, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog žurnalistas siekė publikacijoje pažeisti pareiškėjo dalykinę reputaciją, nes žurnalistas dar pateikė ir savo kritiškus pasvarstymus (nuomonę), ar tokie adresais ir telefonais sutampantys juridiniais asmenys, kurie priklauso pareiškėjo savininkams, gali pelnytis iš viešosios įstaigos, kurios veikla yra žinomai nuostolinga.

Publikacijos teiginyje „Nemažiau keista, kodėl kasmet „Pramogų salai“ buvo pervedamas visas, o ne dalis koncesijos mokesčio“ ir tolesniuose teiginiuose, kurie su pirmuoju yra susiję, pateikiama informacija apie tai, kad koncesininkams kasmet, nepersvarstant sutartyje nustatyta tvarka, pervedama maksimali nustatyta išmoka. Taigi šiuo atveju informacijos rengėjas (skleidėjas) tiesiog pateikia nusistebėjimą, kad koncesininkams pervedamos maksimalios sumos, nors pagal atitinkamas procedūras jos galėtų būti ir mažesnės, bet jų kažkodėl nebuvo stengiamasi mažinti.

Iš byloje esančio Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. lapkričio 9 d. rašto matyti, kad 2006-2011 koncesijos mokestis svarstytas nebuvo. Taigi šiuo atveju žurnalistas pagrįstai abejoja dėl nepagrįsto koncesijos mokesčio permokėjimo. Teismo nuomone, publikacijoje „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ pateikti teiginiai taip pat buvo paremti faktinėmis aplinkybėmis, ankstesnėmis publikacijomis apie pareiškėją, trečiųjų asmenų nuomonėmis. Informacijos rengėjas ir šioje publikacijoje rinko informaciją viešojoje erdvėje, teikė užklausimus dėl dominančios informacijos pareiškėjui ir Šiaulių savivaldybės administracijai.

Teismo manymu, žurnalistas, publikacijoje kritiškai nagrinėdamas šiuos aktualius visuomenei klausimus dėl galbūt neaiškių pareiškėjo ir su ja susijusių asmenų valdomų bendrovių tarpusavio ryšių, atsižvelgdamas dar ir į galbūt esančias nepagrįstas finansines perlaidas pareiškėjui, nepažeidė jo dalykinės reputacijos. Teismas padarė išvadą, kad šioje publikacijoje esančiuose teiginiuose ir bendrame publikacijos turinyje informacijos saviraiškos ribos nebuvo peržengtos, informacijos rengėjas ginčo teiginiais išreiškė faktų ir surinktų duomenų vertinimą bei samprotavimus dėl pareiškėjo savininkų bendrovių ir Šiaulių arenos sąsajų bei keliamų klausimų dėl maksimalaus koncesijos mokesčio skyrimo pagrįstumo.

Inspektorius dėl šių ginčo teiginių Sprendime pagrįstai nustatė, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), nepažeidė jam keliamų visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Iš publikacijos „Arena klampina ir politikus“ turinio matyti, kad skaitytojui joje pateikiama informacija apie tai, jog buvusiam Šiaulių merui ir dabartiniam savivaldybės administracijos direktoriui pareikšti įtarimai dėl piktnaudžiavimo ir tarnybinių pareigų neatlikimo, toliau publikacijoje aprašoma prokuratūros tyrimo dėl koncesijos sutarties eiga bei pažymimas ankstesnėse publikacijose jau aprašytas koncesijos mokesčio permokėjimas, galbūt neskaidrus automobilių įsigijimas ir galbūt neskaidrus sporto mokyklų nuomos mokesčio mokėjimas, atsižvelgiant dar ir į tai, kad vieno iš pareiškėjo savininko šeimai priklausantis verslas už tas pačias paslaugas mokėjo mažiau.

Taip pat nurodoma, kad pareiškėjas algoms išlaido net 768 tūkst. litų, nors VšĮ „Pramogų sala“ dirba tik 6 asmenys. Publikacijos teiginyje „Po „Lietuvos ryto“ publikacijų ciklo ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai konstatavo, kad politikai ir valdininkai itin dosnūs arenos valdytojams. Jiems iš kiauro savivaldybės biudžeto permokėta 2 mln. litų“ pateikiama informacija apie prokuratūros atliekama tyrimą, kuris paminimas publikacijos teiginyje „Prokurorai įtaria, kad Šiaulių arenos valdytojams dosnūs valdininkai ir politikai permokėjo dideles pinigų sumas“.

Iš Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. lapkričio 9 d. rašto dėl duomenų pateikimo Inspektoriui matyti, kad ikiteisminio tyrimo byloje buvo pareikšti įtarimai publikacijoje nurodytiems asmenims – V. D., G. M., nes yra įtariama, jog jie kartu su kitais asmenimis padarė 2 016 533 litų dydžio žalą dėl permokėto koncesijos mokesčio. Tai rodo, kad šiame teiginyje teisingai pateikiama tikrovę atitinkanti žinia, jog pareiškėjui buvo permokėta 2 mln. litų. Nors teiginyje nurodytas žodis „konstatuoti“, kuriuo parodoma, jog pareigūnai nustatė ir įtaria, kad valdininkai dosnūs arenos valdytojams, tačiau iš publikacijos turinio matyti, jog žurnalistas taip praneša, kad prokuratūroje vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl galbūt neteisėtų politikų veiksmų.

Pačiame publikacijos kontekste toks teiginys nėra suprantamas kaip kaltinimas pareiškėjui, kuris savo veiksmais privertė politikus jam permokėti 2 milijonus litų. Teismas sutiko su atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo dalykinės reputacijos pažeidimas šiuo atveju nekonstatuotinas. Kitas publikacijos teiginys „Šį teiginį dar pernai paneigė Generalinės prokuratūros atliktas tyrimas, kuriame aiškiai pasakyta – priežiūros komisija niekada net nesvarstė galimybės mažinti išmoką“ taip pat vertintinas kaip faktus ir tikrovę atitinkanti žinia, nes iš Generalinės prokuratūros 2011 m. lapkričio 5 d. nutarimo Nr. 17.9-2336 ir Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. lapkričio 9 d. rašto matyti, kad nė viename priežiūros komisijos posėdžių protokole nėra nurodyta, jog buvo svarstomas koncesijos mokestis.

Publikacijos teiginys „Koncesijos sutartis buvo sudaryta tikrovės neatitinkančiu dokumentu“, - tokią išvadą dar praėjusių metų vasarą buvo padariusi suklastotą dokumentą išnagrinėjusi Generalinės prokuratūros prokurorė D. N.“ taip pat paremtas Generalinės prokuratūros 2011 m. liepos 18 d. nutarime Nr. 17-9-1525 esančia informacija, atitinka tikrovę, buvo vertintas teisingai ir negali pažeisti pareiškėjo dalykinės reputacijos. Kitame teiginyje „Nepaisoma net to, kad Šiaulių apygardos teismas jau gavo prokuratūros prašymą ginti viešąjį interesą ir nutraukti miestui žalingą koncesijos sutartį“ pateikiama informacija apie asmenų veiksmus, siekiant patvirtinti anksčiau neperžiūrinėtą koncesijos mokestį, kad jis visą laiką būtų 742 tūkst. litų.

Šis teiginys paremtas tuo, kad publikacijos paskelbimo metu Šiaulių apygardos prokuratūra 2012 m. kovo 28 d. jau buvo pateikusi ieškinį dėl koncesijos sutarties pripažinimo negaliojančia, to skunde neginčija ir pareiškėjas. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus publikacijos teiginius, jų kontekste matyti, kad šis teiginys yra žurnalisto pasvarstymai, nuomonė, pagrįstas konkrečiais faktais, saviraiškos laisve ir nepažeidžia pareiškėjo dalykinės reputacijos. Teiginys „Dosnias išmokas iš biudžeto gaunančios įmonės „Pramogų sala“ vadovai 2008 m. prisipirko prabangių automobilių“ publikacijoje tęsiamas žodžių junginiais „ir šiems pirkiniams išleido 276 tūkstančius litų“ ir yra paremtas tiek ankstesnių publikacijų medžiaga, tiek ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios nustatytos, vertinant tiek išmokų dydį, tiek įsigytų automobilių kainą.

Teismas padarė išvadą, kad publikacijoje nurodytos automobilių markės ir vieno jų įsigijimo suma suponuoja prielaidą, jog šie automobiliai yra prabangūs, bei šios ir kitų publikacijų kontekste esanti informacija apie koncesijos mokesčio dydį ir jo galbūt neskaidrų mokėjimą konkrečiu atveju vertintina kaip teisinga informacija, kuri nepažeidžia pareiškėjo dalykinės reputacijos. Dar viename publikacijos teiginyje „Valdininkai sukruto dienraščiui paskelbus, kokiomis sąlygomis arenoje patalpas nuomojosi savivaldybės sporto mokyklos „Dubysa“, „Klevas“, „Atžalynas“ ir kūno kultūros mokykla. 2007-2011 metais šios įstaigos sumokėjo „Pramogų salai“ net 917 tūkstančius litų.

O G. R. šeimai priklausantis grožio salonas „Agnetė“ mokėjo net 10 kartų pigiau“ pateikiama informacija apie nuomos mokesčių skirtumus, kurie privačiai bendrovei yra gerokai mažesni. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad šiame teiginyje yra skelbiami žurnalisto kritiški pastebėjimai (išvados, palyginimai) apie skirtingų subjektų pareiškėjui mokėtą nuomos mokestį ir juose nėra jokios papildomos užslėptos informacijos apie valdininkų ar pareiškėjo veiksmus siekiant šį mokestį sumažinti. Be to, šiuo atveju teiginyje norima perteikti, kad dėl didelio nuomos mokesčio kažkokių veiksmų ėmėsi valdininkai, kurie tą mokestį mokėjo, o ne pats pareiškėjas, nors jis skunde ir teigia, jog mokestis vėliau buvo sumažintas iki nulio.

Tai informacija tik apie tai, kad didesnis nuomos mokestis buvo taikomas 2007-2011 metais, ir teiginiuose nesistengiama skaitytoją informuoti apie šiuo metu vykdomus nuomos mokesčio sumažinimo procesus ar jų priežastis. Juo tik parodomas neproporcingai didelis nuomos mokesčių skirtumas ir nėra žeminama nei pareiškėjo, nei atskirų valdininkų reputacija, nes nuomos mokesčių dydžio 2007-2011 m. neneigia ir pats pareiškėjas. Publikacijos teiginys „Pramogų sala“ per 2011 metus algoms išleido 768 tūkst. litų. Čia dirba 6 žmonės - generalinis direktorius ir penki pavaldiniai“ šiuo atveju iš dalies neatitinka faktinių aplinkybių, nes nustatyta, kad VšĮ „Pramogų sala“ 2011 metais dirbo 18 darbuotojų.

Kaip jau minėta anksčiau ir iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pats pareiškėjas informacijos skleidėjui savo 2011 m. gruodžio 19 d. rašte nepateikė prašomos informacijos, taip pat ir darbuotojų skaičiaus. Atsižvelgiant į tai, kad žurnalistas siekė gauti informaciją apie darbuotojų skaičių, bet publikacijoje nurodė netikslų jų skaičių iš dalies ir ne dėl savo kaltės, teismo manymu, negali pažeisti pareiškėjo dalykinės reputacijos ir savo ruožtu teismas sutiko su Sprendime išdėstyta pozicija, jog šis mažareikšmiškumas nesudaro pagrindo konstatuoti visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų nuostatų pažeidimo.

Teismo nuomone, publikacijoje „Arena klampina ir politikus“ pateikti teiginiai taip pat buvo paremti faktinėmis aplinkybėmis, ankstesnėmis publikacijomis apie pareiškėją, trečiųjų asmenų nuomonėmis. Informacijos rengėjas ir šioje publikacijoje tinkamai rinko ir vertino turimą informaciją, teiginiuose nenustatyti žeminantys pareiškėjo dalykinę reputaciją epizodai, juose ir bendrame publikacijos turinyje informacijos saviraiškos ribos nebuvo peržengtos, informacijos rengėjas ginčo teiginiais kritiškai įvertino faktus ir surinktus duomenis bei samprotavimus dėl prokuratūroje pradėtų tyrimų, susijusių su koncesijos sutartimi.

Inspektorius dėl šių ginčo teiginių Sprendime teisingai nustatė, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), nepažeidė jam keliamų visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Teismas, įvertinęs visas tris skundžiamas publikacijas, juose esančių teiginių turinį bei kontekstą, tekstinę konstrukciją, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdą, loginį duomenų sąsajumą, pažymėjo, kad nevisiškai tikslios frazės ir panaudoti žodžiai, apibūdinantys teiginiuose reiškiamus veiksmus ar įvykius, nagrinėjamu atveju nelaikytini teisės skleisti informaciją pažeidimu.

LAT 2002 m. gruodžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1621/2002 yra pažymėjęs, kad beatodairiškas asmens garbės ir orumo gynimas faktiškai reikštų privačios cenzūros įvedimą, nes leistų taikyti civilinę atsakomybę ir kitus civilinių teisių gynimo būdus, esant menkiausiam informacijos netikslumui, neatsižvelgiant į tai, kodėl tas netikslumas atsirado, taip pat neatsižvelgiant ir į visuomenės informavimo priemonės elgesį bei tikslus, t. y. ar visuomenės informavimo priemonė, paskelbdama tam tikras žinias, siekė įžeisti asmenį, apie kurį buvo paskelbta informacija, ar atvirkščiai – siekė sąžiningai informuoti visuomenę apie tam tikrą įvykį.

Kartu tai reiškia, kad iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti kitą asmenį, tai reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą visuomenės informavimo priemonei taikyti teisinę atsakomybę. Asmens orumo ir garbės suabsoliutinimas kartu reikštų ir visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti viską, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus tai, kas sudaro žmogaus privataus gyvenimo sferą.

Pastebėtina ir tai, jog visuomenės informavimo priemonėse pateikta informacija buvo siekiama sudominti skaitytoją. Atsižvelgiant į visuomenės informavimo pobūdį, į skaitytojų grupes, kurioms teikiama informacija, buvo pasirinktas literatūrinis dėstymo stilius. Be to, pažymėtina, kad toks dėstymo stilius nėra neįprastas Lietuvos žiniasklaidos priemonėse. Todėl vertinant atskiras publikacijas ir jose įtvirtintus teiginius būtina vertinti bendrą žiniasklaidos kultūrinį kontekstą, susiklosčiusias tradicijas, įpročius ir pan.

Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau minėtas aplinkybes, konstatavo, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), remdamasis jam garantuojama teise skleisti informaciją, vertino turimą informaciją kritiškai, naudojo savotišką rašymo stilių, kėlė abejones dėl pareiškėjo, kaip viešojo asmens, veiksmų skaidrumo, tačiau tai šiuo atveju nereiškia piktnaudžiavimo teise skleisti informaciją. Teismas taip pat konstatavo, kad Inspektorius, publikacijose nenustatęs sąmoningos informacijos iškraipymo ar nutylėjimo, siekiant įžeisti ar pažeminti pareiškėją, Sprendime pagrįstai ir išsamiai išnagrinėjo visus pareiškėjo argumentus.

VšĮ „Pramogų sala“ yra viešas juridinis asmuo. Teismo nuomone, viešas juridinis asmuo nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos gynimu kaip privatus asmuo, viešojo asmens dalykinės reputacijos gynimo ribos siauresnės, o jo atžvilgiu leistinos kritikos ribos atitinkamai platesnės negu privataus asmens atveju. Viešiesiems asmenims keliami aukštesni reikalavimai dėl pakantumo griežtesnei ir šiurkštesnei kritikai. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvų tikslą – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti.

Visuomenė yra suinteresuota dėl lėšų, kurios skiriamos pagal koncesijos sutartį, panaudojimo, todėl suprantamas informacijos rengėjo (skleidėjo) siekis perteikti turimą informaciją ir sukelti diskusiją šiuo klausimu. Byloje nustatytų aplinkybių kontekste nėra pagrindo daryti išvadą, kad straipsnio autorius, o kartu ir informacijos skleidėjas, būtų elgęsis nesąžiningai ir sąmoningai siekęs sumenkinti pareiškėją, su ja susijusius asmenis ar kitaip pakenkti pareiškėjo dalykinei reputacijai. Pagal pareiškėjo skundo Inspektoriui bei teismui reikalavimus matyti, kad pareiškėjas siekia, jog būtų priimtas ir VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytas sprendimas, t. y. pareikalauta, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams.

Kaip jau minėta, skundžiamose publikacijose esantys teiginiai iš esmės atitinka informaciją bei yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas nenustato galimybės paneigti tikrovę atitinkančią informaciją, juo labiau, kad ji šiuo atveju nežemina pareiškėjo dalykinės reputacijos ar su ja susijusių asmenų garbės ir orumo. Atsakovas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo, kad saviraiškos laisvės, nustatytos Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikymo išimtys turi būti aiškinamos siaurai. Atsakovas teisingai pažymėjo ir tai, kad viešo asmens teisinė apsauga yra iš esmės mažesnė, o, sprendžiant saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo koliziją, pirmenybė teikiama saviraiškos laisvei.

VIĮ 9 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta asmens laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją garantija yra neatskiriama nuo Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios saviraiškos laisvę ir jos apribojimus, savo turiniu iš esmės atitinkančius Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovas objektyviai atliko tyrimą pagal pareiškėjo skundą, tinkamai vertino nustatytas aplinkybes ir taikė teisės aktų nuostatas, tyrė prokuratūros pateiktus įrodymus, analizavo ir vertino pareiškėjo ir informacijos skleidėjo paaiškinimus.

Teismo manymu, atsakovo sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 str. 1 d.). Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis teismų praktika ir anksčiau išdėstytais motyvais, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Žurnalistų etikos inspektorius padarė pagrįstą išvadą, jog VšĮ „Pramogų sala“ skundas yra nepagrįstas. Žurnalistų etikos inspektorius tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, o 2012 m. gruodžio 10 d. priimtas sprendimas Nr. SPR-129 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra juridinio pagrindo jį naikinti bei patenkinti pareiškėjo prašymą įpareigoti Inspektorių priimti naują sprendimą, kuriuo UAB „Lietuvos rytas“ ir korespondentas G.

Š. būtų įspėti dėl VIĮ 3 straipsnio, 22 straipsnio 8 dalies 1, 2 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų, 3 dalies 2, 3 punktų pažeidimų publikacijose, bei pareikalauti, kad UAB „Lietuvos rytas“ nustatyta tvarka paneigtų publikacijose paskelbtus tikrovės neatitinkančius, pareiškėjo dalykinę reputaciją žeminančius teiginius. VšĮ „Pramogų sala“ skundas atmestinas (ABTĮ 88 str. 1 p.). ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 134–145) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti; priteisti pareiškėjui VšĮ „Pramogų sala“ išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (išlaidų dydį ir faktą partvirtinantys įrodymai bus pateikti ABTĮ nustatyta tvarka).

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, 19 straipsniu, 22 straipsnio 8 dalimi, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 41 straipsnio 2 dalies 4 punktu, LVAT administracine byla Nr. A756-151/2010. Būtent viešosios informacijos rengėjui įstatymų leidėjas nustatė pareigą užtikrinti, kad skelbiamos informacijos turinys atitiktų visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenė turi teisę gauti informaciją, tačiau jos teisingumą privalo pagrįsti viešosios informacijos rengėjas, kuris pats turi teisę pasirinkti jos pagrindimo būdą.

VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai reiškia, jog informacija tokioje nuostatoje nurodytus reikalavimus turi atitikti būtent jos pateikimo metu, o ne kažkada vėliau. Kitaip tariant, tuo atveju, jeigu informacijos pateikimo metu ji nebuvo pateikta teisingai, tiksliai ir nešališkai, vėliau atsiradusios naujos aplinkybės, galbūt patvirtinančios pateiktos informacijos teisingumą, negali paneigti fakto, jog informacijos paskelbimo metu buvo pažeisti VIĮ 3 straipsnio 3 dalies reikalavimai, jeigu toks pažeidimas buvo nustatytas (LVAT 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-897/11).

Juridinio asmens dalykinė reputacija gali būti pažeista:

1. Paskleidus apie jį tikrovės neatitinkančius faktus (žinias);

2. Išsakant apie jį nuomonę, komentarą ar vertinimą, jeigu toks saviraiškos būdas:

a) yra nesąžiningas, ir b) neturi objektyvaus pagrindo. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, tačiau jai neturi trūkti objektyvaus pagrindo. Informacija apie faktus ir jų duomenis yra klaidinga (neatitinka tikrovės), kai iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių. Paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (paskelbtas faktas pagal savo pobūdį (būtent kaip tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys) gali žeminti asmens garbę ir orumą bei neatitikti tikrovės ir tuo atveju, kai toks faktas yra tarsi „išimtas“ iš konteksto.

Pateikiamiems teiginiams negali trūkti aiškaus ir objektyvaus faktinio pagrindo, juose esantys duomenys privalo būti neiškraipyti. Duomenys gali būti ne visiškai tikslūs, tačiau paskelbti prieš tai ėmusis visų įmanomų priemonių skelbiamų žinių (faktų ir duomenų) tikrumui (jų atitikčiai tikrovei) patikrinti. Duomenis paskleidęs asmuo privalo būti padaręs viską, ką tokioje situacijoje būtų padaręs sąžiningas duomenų skleidėjas, siekdamas nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą (LAT 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006, LAT 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-488/2007, LAT 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-106/2011).

Pagal teismų praktiką, žeminančiomis žiniomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan. Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios pažeidžia asmens gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens (LAT 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis Nr. 3K-3- 390/2008;

LAT 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis Nr. 3K-3-97/2011; LAT 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-828/2001). Pareiškėjas pažymi ir tai, jog skirtingai nei Civilinio kodekso 2.24 straipsnio atveju, VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta žurnalisto pareiga pateikti tikslią, teisingą ir nešališką informaciją nesiejama su subjektyviu viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo siekiu paskleisti klaidingus duomenis, laikomasi nuostatos, kad pareiga įrodyti, jog paskleistos žinios atitinka tikrovę, tenka viešosios informacijos rengėjui (LVAT 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-897/2011).

Dėl publikacijos „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ pareiškėjas nurodo, kad teismas dėl publikacijoje esančių teiginių padarė nepagrįstas išvadas. Pažymi, kad publikacijos paskelbimo metu jokie pažeidimai nebuvo nustatyti ir net nebuvo tirti. Paskelbta informacija teisingumo reikalavimus turi atitikti būtent jos pateikimo metu, o ne kažkada vėliau. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktus, jog VšĮ „Pramogų sala“ viešas skelbimasis dėl lėšų trūkumo ir automobilių pirkimas vyko tuo pačiu metu, nepagrįstai padarė išvadą, jog teiginiui „garsiai rypauja apie tai, kad negali sudurti galo su galu, o tyliai perka prabangius automobilius“ netrūksta faktinio pagrindo.

Šis publikacijos teiginys atitinka teismų praktikoje suformuluotus dalykinę reputaciją pažeidžiančio teiginio kriterijus. Žurnalisto neetiškus tikslus ir ketinimus pateikiant informaciją apie automobilių pirkimą puikiai atskleidžia minėto skundžiamo teiginio „kontekstas“. Žurnalistas toje pačioje publikacijoje visur naudoja netikslų terminą „dotacija“ vietoje tikslaus „koncesijos mokestis“. Nesutinka su teismo sprendimo teiginiu, jog publikacijos terminas „dotacija“ negali žeminti pareiškėjo dalykinės reputacijos.

Sąvokos „dotacija“, „subsidija“ iškreipia tikrąją koncesijos civilinių teisinių santykių esmę. Žurnalisto vartojama sąvoka pateikia klaidingą vaizdą apie tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir siekia įteigti skaitytojui, jog pareiškėjas be pagrindo gauna dotaciją/subsidiją (pašalpą, paramą), kurią dar ir netinkamai panaudoja, o tai yra teiginys neatitinkantis tikrovės. Žurnalistas niekada nenustatė ir net netyrė jokių faktų ar aplinkybių, kurios galėtų byloti ar leistų daryti bent prielaidas apie netinkamai buhalterinėje apskaitoje apskaitytą ilgalaikį turtą.

Dėl teiginio „Pasirašant sutartį miestas įsipareigojo koncesininkui kasmet skirti ne didesnę kaip 0,742 mln. litų išmoką. Tačiau ji buvo skirta tik padengti nuostolius“ pareiškėjas nurodo, kad su teismo vertinimu dėl šio teiginio nesutinka. Vertinant teiginį pasirašytos Koncesijos sutarties kontekste laikytina, jog žurnalisto nurodyta informacija apie koncesijos mokesčio paskirtį (tik dengti nuostolius) yra neatitinkanti tikrovės. Skundžiamas teiginys atitinka teismų praktikoje suformuluotus dalykinę reputaciją pažeidžiančio teiginio kriterijus.

Teismo teiginys, jog žurnalistas taip pat stengėsi rinkti informaciją apie Šiaulių arenos finansinius rodiklius ir rezultatus, tačiau pareiškėjas pats nepageidavo jam šios informacijos atskleisti, todėl žurnalistas vertinto jam prieinamą ir turimą informaciją, neturi jokios teisinės reikšmės žurnalisto paskleisto neteisingo teiginio vertinimui, kadangi VIĮ 3 straipsnio 3 dalis, 19 straipsnis, 22 straipsnio 8 dalis ir 41 straipsnio 2 dalis įsakmiai nurodo žurnalistams skleisti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais.

Pareiga įrodyti, jog paskleistos žinios atitinka tikrovę, tenka viešosios informacijos rengėjui (VIĮ 3 str. 3 d.), žurnalistas negali savo pareigos surinkti tikrą ir tikslią informaciją perkelti jokiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, ypač tiems, apie kuriuos informacija yra skleidžiama. Faktas, jog žurnalistas nesugebėjo iš jam prieinamų šaltinių susirinkti tikslios informacijos, neatleidžia jo nuo pareigos viešai skelbti tik teisingą, tikslią, ir nešališką informaciją, kuri nežemina asmenų garbės ir orumo ir dalykinės reputacijos.

Dėl teiginių „Suklastojo tarybos sprendimą“ ir „į viešumą iškilo informacija apie savivalę ir dokumentų klastojimą“ pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog teismo nurodyti trys dokumentai yra gerokai vėlesni nei publikacija, kurioje išsakytas ginčo teiginys („Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ buvo paskelbta 2011 m. vasario 23 d.), nuo publikacijos paskelbimo iki Generalinės prokuratūros 2011 m. liepos 18 d. nutarimo praėjo beveik 5 mėnesiai, publikacijos paskelbimą ir ieškinio pateikimą teismui bei teismo minimą Šiaulių apygardos prokuratūros raštą atitinkamai skiria trylika ir devyniolika mėnesių.

Informacija VIĮ nurodytus reikalavimus turi atitikti būtent jos pateikimo metu, o ne kažkada vėliau. 2011 m. vasario 3 d. portale www.skrastas.lt paskelbta publikacija „Klastotė išlindo iš maišo“, kurią teismas vertina kaip duomenis, patvirtinančius žurnalisto samprotavimų faktinį pagrindą, yra kitos žurnalistės pasvarstymai, kurie negali būti laikomi faktiniais duomenimis, kuriuos surinkti reikalauja VIĮ 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Nei publikacijos paskleidimo metu nebuvo ir iki šiol nėra priimtas joks teismo sprendimas, kuriuo būtų konstatuotas koks nors su Šiaulių arena susijęs dokumentų klastojimo faktas, todėl žurnalistas G.

Š. nepagrįstai publikacijoje naudojo žodžius „suklastojo“, „klastojimas“ ir pateikė teiginį „į viešumą iškilo informacija apie savivalę ir dokumentų klastojimą“ kaip neginčijamą faktą, nors jis visiškai neatitinka tikrovės. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog skelbiant šį teiginį nebuvo peržengtos saviraiškos ribos, o informacijos rengėjo teiginiai paremti faktinėmis aplinkybėmis, kadangi publikacijos paskelbimo metu teismo nurodyti faktai neegzistavo. Nesutiktina ir su teismo teiginiu, jog pareiškėjo dalykinės reputacijos pažeidimas nekonstatuotinas, nes pastraipoje, kurioje yra teiginys, nekalbama apie pareiškėją.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad paskelbta informacija (teiginiai) turi būti vertinami visos publikacijos (straipsnio) kontekste, turi būti atsižvelgiama ginčo teiginių kontekstą, minčių dėstymą, sakinių konstrukciją bei logines paskelbtos informacijos sąsajas (LAT 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis Nr. 3K-3-390/2008; LAT 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis Nr. 3K-3-97/2011; LAT 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-828/2001). Bendras vaizdas skaitytojui leidžia manyti, kad VšĮ „Pramogų sala“ direktorius G. R. yra susijęs su aprašomais tariamo dokumentų klastojimo veiksmais ir aplinkybėmis, kadangi publikacijoje sąmoningai naudojama teiginių seka „Neseniai paaiškėjo, kodėl tokiais artimais bičiuliais tapo Šiaulių meras G.

M. ir arenos vadovas G. R. Į viešumą iškilo informacija apie savivalę ir dokumentų klastojimą“. Dėl publikacijos „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ ir jos teiginių pareiškėjas nurodo, kad su teismo vertinimu nesutinka. Atkreipia dėmesį, jog dokumentai, kuriuos teismas laiko pagrindžiančiais žurnalisto teiginius, publikacijos paskelbimo metu dar neegzistavo, todėl teismas negali remtis vėliau atsiradusiomis aplinkybėmis kaip įrodymu žurnalisto teiginiams pagrįsti. Pareiškėjas yra įsitikinęs, jog publikacijos teiginiais nesant tam jokio objektyvaus pagrindo siekiama pareiškėjui priskirti nesąžiningus veiksmus, siekiant pažeminti jo gerą vardą.

Pareiškėjo įsitikinimu, net pati straipsnio antraštė „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ nuteikia skaitytoją, kad publikacijoje yra kalbama apie neteisėtus tam tikrų asmenų („veikėjų“) veiksmus (nes šių veikla domisi prokurorai). Žodis „lesykla“ antraštėje vartojamas pašiepiančiai ir implikuoja neigiamą išankstinį požiūrį apie publikacijoje minimus asmenis. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas principas, jog viešosios informacijos rengėjai (skelbėjai) privalo informaciją apie įvykius/asmenis perteikti pasirinkdami neutralu toną, siekiant, kad visuomenė būtų informuota apie įvykius objektyviai, neperšant asmeninės viešosios informacijos rengėjo/skleidėjo nuomonės ar simpatijų (antipatijų), teikti nešališkas žinias (VIĮ 41 str. 2 d. 1 p.).

Matyti, jog kitais publikacijos teiginiais išsakoma ir nuomonė, ir žinia, kuriomis siekiama visuomenei sudaryti įspūdį dėl VšĮ „Pramogų sala“ vadovo gaunamos naudos Aukštabalio multifunkciniame komplekse įkuriant kitus su juo susijusius juridinius asmenis ir naudojant komplekso išteklius iš neva nuostolingai dirbančios arenos. Dėl publikacijos „Arena klampina ir politikus“ teiginių pareiškėjas pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog šios publikacijos teiginiais paskleistos tikrovę atitinkančios žinios, o publikacijos rengėjas neperžengė saviraiškos ribų, nes kritiškai įvertino faktus ir išsakė samprotavimus.

Su tuo pareiškėjas nesutinka. Atkreipia dėmesį į tai, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas savaime nereiškia ir negali reikšti, kad teisės pažeidimas buvo padarytas. Žodžio „konstatavimas“ vartojimas suponuoja, jog tam tikri faktai neginčijamai yra patvirtinti, nustatyti. Prokuratūra, atliekanti ikiteisminį tyrimą, tik surenka informaciją apie tam tikras aplinkybes, kurios vėliau teismo patvirtinamos arba paneigiamos. Kadangi asmuo gali būti pripažintas kaltu tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, skelbdami informaciją žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo nekaltumo prezumpcijos laikytis.

Neleidžiama skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 38 str.). Pažymi, kad publikacijoje esantys teiginiai neatitinka žurnalistinės etikos, tarp jų nėra loginių ryšių. Pirmosios instancijos teismas netyrė teiginių konstravimo, žodžių juose vartojimo žurnalistinės etikos principo požiūriu, nors turėjo ir privalėjo vertinti ne tik jų atitikimą tikrovei, tačiau ir juose patalpintą mintį, kuri pasiekia skaitytoją. Teismas visiškai formaliai tyrė teiginius ir formaliai konstatavo, kad pažeidimo nėra.

Dėl teiginio „Pramogų sala“ per 2011 metus algoms išleido 768 tūkst. litų. Čia dirba 6 žmonės - generalinis direktorius G. R. ir penki pavaldiniai“ teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog net aplinkybė, kad paskleista netiksli informacija apie darbuotojų skaičių, nelaikytina esminiu informacijos netikslumu, sudarančiu savarankišką pagrindą konstatuoti dalykinės reputacijos pažeidimą. Pareiškėjas su tuo nesutinka. Žurnalistas, rengiantis publikaciją, privalėjo išsiaiškinti ir pateikti tikslią informaciją, tačiau to nepadarė, o priešingai, visuomenei pristatė VšĮ „Pramogų sala“ kaip neva neatsakingą išlaidautoją.

Šis teiginys atitinka teismų praktikoje suformuluotus dalykinę reputaciją pažeidžiančio teiginio kriterijus. Pareiškėjo nuomone, išdėstyti argumentai patvirtina ne tik tai, kad publikacijose yra netiksliai naudojami frazės ir žodžiai, bet ir tai, jog publikacijose pareiškėjo atžvilgiu viešai išsakyti teiginiai ir minimi faktai publikacijų paskelbimo metu stokojo faktinio pagrindo. Publikacijose vartojami teiginiai ir jų išraiškos priemonės buvo parinktos taip, jog jie pašiepia, neigiamai pateikia, žemina, teiginiuose minimus asmenis/subjektus, teiginiuose pareiškėjas pristatomas kaip atlikęs/susijęs arba netiesiogiai dalyvavęs baudžiamaisiais įstatymais uždraustose, teisės ir geros moralės požiūriu nepriimtinose veikose.

VšĮ „Pramogų sala“ minimose publikacijose laikoma nesąžininga ir nepatikima įstaiga, VšĮ „Pramogų sala“ priskiriamos teisei priešingos veikos (dokumentų klastojimas, dalyvavimas schemoje, primenančioje pinigų plovimą), tokie teiginiai laikomi per se žeminančiais ir pažeidžiančiais juridinio asmens dalykinę reputaciją, nes, atsižvelgiant į visuomenėje nusistovėjusius geros dalykinės reputacijos ir moralės kriterijus, geros verslo praktikos principus, dalyvavimas nusikalstamose veikose yra laikoma neigiamu ir netoleruotinu asmens elgesiu.

Pareiškėjas sutinka su teismo teiginiais, jog saviraiškos ribos leidžia skleisti šokiruojančią informaciją, ir su tuo, kad viešo asmens ribos kritikai yra ženkliai platesnės, tačiau pabrėžia, jog kritikuoti vieša asmenį dėl jo darbų yra viena, o viešai priskirti asmeniui nepadarytas nusikalstamas veikas - visai kas kita. Kritika, kuri yra ginama įstatymo, yra tokia, kuri:

1) pagrįsta ir objektyvi, 2) reiškiama tinkamai - neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvių tikslų - norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti (LAT kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006, Nr. 3K-3-479/2012). Žurnalisto išsakyti teiginiai nėra nei neįžeidžiantys, nei konstruktyvūs, nei turintys pozityvių tikslų (pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui pateikė galimų žurnalisto asmeninių motyvų juodinti VšĮ „Pramogų sala“ vertinimą). Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pareiškėjas yra įsitikinęs, kad viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas UAB „Lietuvos rytas“ bei korespondentas G. Š. minėtose publikacijoje pažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 dalį, 19 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktus. Būtent tai, vadovaujantis VIĮ 59 straipsnio 1 dalimi, turėjo konstatuoti Žurnalistų etikos inspektorius, kaip valstybės pareigūnas, kuriam pavesta prižiūrėti, kaip įgyvendinamos VIĮ nuostatos.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 150–162) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti galioti.

Atsakovas nurodo, kad visiškai sutinka su teismo sprendime esančiais argumentais ir padarytomis išvadomis. Pažymi, kad Žurnalistų etikos inspektorius neginčija to, jog teismai konstatuoja teisės pažeidimo faktą. Tačiau jokiame nacionaliniame ir tarptautinės teisės akte nėra numatyta ir teismų sprendimuose nėra išaiškinta, kad žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) gali skleisti informaciją tik apie teismų sprendimuose/nuosprendžiuose konstatuotas aplinkybes. Priešingai, teismų sprendimuose yra atskleista, kad žiniasklaida atlieka gyvybiškai svarbų „viešojo sarginio šuns“ („public watchdog“) vaidmenį (1994 m. rugsėjo 24 d.

EŽTT sprendimas Jersild v. Danija; Nr. 15890/89, 2012 m. vasario 7 d. sprendimas Axel Springer v. Vokietijos Federacinė Respublika, Nr. 39954/08). Tai reiškia, kad žiniasklaidos priedermė yra nagrinėti visuomenei reikšmingus klausimus, atskleisti netinkamas viešųjų ir privačių asmenų veikas, kelti diskusijas įvairiais visuomenei reikšmingais aspektais. Žiniasklaida turi pareigą skleisti informaciją ir idėjas viešojo intereso klausimais, o visuomenė atitinkamai - ją gauti (2007 m. birželio 14 d. EŽTT sprendimas byloje Hachette Filipacchi Associes v.

Prancūzija, Nr. 71111/01). Be to, teismų praktikoje išaiškinta, jog tvirtinimai spaudoje negali būti prilyginami kaltinimams baudžiamajam procese ir būtų nepagrįsta iš asmens reikalauti savo paskleistą informaciją patvirtinti ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. laukti, kol ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas arba priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kasabova byloje EŽTT buvo nepriimtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog vienintelis kelias patvirtinti teiginį, kad kažkas padarė nusikaltimą, buvo reikalavimas įrodyti, jog asmuo buvo dėl to nuteistas.

Nors apkaltinamasis nuosprendis iš esmės prilygsta nenuginčijamam įrodymui, kad asmuo įvykdė nusikaltimą, tokiu būdu apriboti teiginių apie nusikalstamą elgesį įrodinėjimo būdą šmeižto byloje yra aiškiai nepagrįsta, net jeigu reikalaujama (pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį) atsižvelgti į tokio asmens nekaltumo prezumpciją. Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti, o žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, pirmaeiliu dalyku tampa patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai (EŽTT 2008 m. liepos 29 d. sprendimas byloje Flux v.

Moldova (Nr. 6), Nr. 22824/04, EŽTT 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Flux v. Moldova (Nr. 7), Nr. 25367/05, LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012, EŽTT 2011 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Kasabova v. Bulgaria, Nr. 22385/03). Vertinant viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) sąžiningumą, reikšmės gali turėti įvairios aplinkybės - žurnalistinio tyrimo pakankamumas skleidžiamiems teiginiams pagrįsti (kuo rimtesni kaltinimai, tuo nuodugnesnis tyrimas turėtų būti atliekamas; taip pat svarbus teiginių pobūdis, pvz., EŽTT yra pripažinęs, kad teiginius dėl korupcijos itin sunku tiesiogiai pagrįsti), šaltinių patikimumo įvertinimas ir pan.

Konkrečiu atveju žurnalistas G. Š. informaciją rinko teisėtais būdais, atliko platų ir nuodugnų žurnalistinį tyrimą. Remdamasis EŽTT formuojama praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą ir Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu tai yra toleruotinas reiškinys (LVAT 2012 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012; LVAT 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1892/2012).

Publikacijose paskleistos nuomonės buvo pagrįstos tikrovėje įvykusiomis faktinėmis aplinkybėmis, surinktais įrodymais ir dažnai argumentuotai atskleistos pačiame ginčo publikacijų tekste.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Žurnalistų etikos inspektorius 2012 m. gruodžio 10 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-129 „Dėl publikacijose „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“ („Lietuvos rytas“, 2011-02-23, Nr. 44/6106), „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ („Lietuvos rytas“, 2011-03-15, Nr. 60/6122) ir „Arena klampina ir politikus“ („Lietuvos rytas“, 2012-06-20, Nr. 143/6506) paskelbtos informacijos“, kuriuo, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi (Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos) ir 50 straipsnio 3 dalies 6 punktu (Žurnalistų etikos inspektoriaus teisė priimti sprendimą, kuriuo skundas (pareiškimas) gali būti pripažintas nepagrįstu), nusprendė pripažinti pareiškėjo VšĮ „Pramogų sala“ skundą dėl nurodytose publikacijose paskelbtos informacijos nepagrįstu (1 t., b.l. 28-51). Pirmosios instancijos teismas paliko šį sprendimą galioti, tačiau pareiškėjas (apeliantas) mano, jog tai padaryta buvo nepagrįstai (motyvai išdėstyti šio baigiamojo teisės akto III dalyje, todėl nebeatkartotini).

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį (čia ir kitur įstatymo redakcija galiojusi 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo priėmimo metu) viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Šią nuostatą papildo Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame numatyta, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Pažymėtina, kad ši administracinė byla buvo pradėta dėl pirmiau paminėtose publikacijose patalpintų žurnalisto surašytų ginčo teiginių, kurie, pareiškėjo (apelianto) nuomone, žeidžia pastarojo interesus, žemina dalykinę reputaciją ir prieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimams. Ginčo teiginiai iš pradžių buvo analizuoti Žurnalistų etikos inspektoriaus, vėliau teismo. Teisės aiškinimo bei taikymo klausimai nebuvo svarstyti, todėl darytina išvada, kad turimoje administracinėje byloje iš principo kilo tik įrodymų vertinimo klausimas dėl to, ar žemiau išvardytais skunde nurodytais teiginiais buvo pažeista pareiškėjo (apelianto) dalykinė reputacija, interesai ir tai nesuderinama su Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis:

1. „Garsiai rypauja apie tai, kad negali sudurti galo su galu, o tyliai perka prabangius automobilius. Taip elgiasi viešoji įstaiga „Pramogų sala“, mintanti ir iš mokesčių mokėtojų pinigų“;

„Pasirašant sutartį miestas įsipareigojo koncesininkui kasmet skirti ne didesnę kaip 0,742 mln. litų išmoką. Tačiau ji buvo skirta tik padengti nuostolius“;

„Suklastojo tarybos sprendimą“;

„Į viešumą iškilo informacija apie savivalę ir dokumentų klastojimą“ (išvardyti teiginiai siejami su publikacija „Brangūs automobiliai užmaskuoti ašaromis“; 1 t., b.l. 4).

2. „Šiaulių arenos valdytojai suvokė, jog viešoji įstaiga negali nei turėti, nei siekti pelno. Užtat jos vadovams priklausančios įmonės gali pelnytis iš neva nuostolingai dirbančios arenos“;

„(duomenys neskelbtini) vienu metu veikė patalpų nuoma besiverčianti G. R. bendrovė „Gintra“. G. R. įmonė „Gintra“ ne tik tai buvo įsikūrusi arenoje, bet ir naudojosi „Pramogų salos“ telefonu bei fakso aparatu“;

„Nemažiau keista, kodėl kasmet „Pramogų salai“ buvo pervedamas visas, o ne dalis koncesijos mokesčio“ (nurodoma, kad tai iš publikacijos „Šiaulių veikėjų lesykla domisi prokurorai“ 1 t., b.l. 9).

3. „Po „Lietuvos ryto“ publikacijų ciklo ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai konstatavo, kad politikai ir valdininkai buvo itin dosnūs arenos valdytojams. Jiems iš kiauro savivaldybės biudžeto permokėta apie 2 mln. litų“;

„Šį teiginį dar pernai paneigė Generalinės prokuratūros atliktas tyrimas, kuriame aiškiai pasakyta – priežiūros komisija niekada net nesvarstė galimybės mažinti išmoką“;

„Koncesijos sutartis sudaryta tikrovės neatitinkančiu dokumentu“, - tokią išvadą dar praėjusių metų vasarą buvo padariusi suklastotą dokumentą išnagrinėjusi Generalinės prokuratūros prokurorė D. N.“;

„Nepaisoma net to, kad Šiaulių apygardos teismas jau gavo prokuratūros prašymą ginti viešąjį interesą ir nutraukti miestui žalingą koncesijos sutartį“;

„Dosnias išmokas iš biudžeto gaunančios įmonės „Pramogų sala“ vadovai 2008 m. prisipirko prabangių automobilių“;

„Valdininkai sukruto dienraščiui paskelbus, kokiomis sąlygomis arenoje patalpas nuomojosi savivaldybės sporto mokyklos „Dubysa“, „Klevas“, „Atžalynas“ ir kūno kultūros mokykla. 2007-2011 metais šios įstaigos sumokėjo „Pramogų salai“ net 917 tūkstančius litų. O G. R. šeimai priklausantis grožio salonas „Agnetė“ mokėjo net 10 kartų pigiau“.

„Pramogų sala“ per 2011 metus algoms išleido net 768 tūkst. litų. Čia dirba 6 žmonės – generalinis direktorius G. R. ir penki pavaldiniai“ (publikacija „Šiaulių arena klampina ir politikus“; 1 t., b.l. 12).

Teisėjų kolegijos nuomone, aptariamoje administracinėje byloje įrodinėjimo dalykas buvo, ar minėtais ginčo teiginiais, tuose teiginiuose vartojamais žodžių junginiais, galėjo būti pažeisti pareiškėjo dalykinė reputacija, interesai.

Tiek Žurnalistų etikos inspektorius, tiek pirmosios instancijos teismas atliko atskirai kiekvieno teiginio vertinimą ir dėl jo pasisakė. Pirmosios instancijos teismo požiūriu publikacijose buvę ginčo teiginiai negalėjo pažeisti dalykinės reputacijos bei pareiškėjo interesų ir tokia išvada, apeliacinės instancijos teismo teisėjų vertinimu, pripažintina visiškai pagrįsta.

Jei pareiškėjo (apelianto) pateiktus publikacijų teiginius analizuoti atskirai be viso publikacijos teksto atskirais atvejais (pavyzdžiui, „Suklastojo tarybos sprendimą“; „Į viešumą iškilo informacija apie savivalę ir dokumentų klastojimą“) būtų galima prielaida dėl teisinio vieneto dalykinės reputacijos ir interesų pažeidimo, tačiau perskaičius visą publikaciją įdėmiai, tokia prielaida yra paneigiama visiškai (matyti, kad ką tik išvardyti du teiginiai nukreipti į visai kitą adresatą). Bendras publikacijos (ne tik turimos omenyje, bet ir kitų) turinys atspindi žurnalisto atlikto darbo rezultatą, jo nuomonę, remiantis prieinama bei turima informacija, apie galimus negatyvius dalykus aprašomosiose vietose nurodomu laiku. O juk nuomonei yra taikomi kitokie reikalavimai.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnyje pateiktas sąvokas, nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų; žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36, 84 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į jų formuluotes, pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, ar informacija pateikta mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai laikoma, kad pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, šiuo konkrečiu atveju buvo aprašomos realios visuomeninės situacijos bei teikiamas tų situacijų vertinimas, kuris, sutiktina, atliktas panaudojant lietuvių kalbos žodžius, paprastai nedažnai pasitaikančius kasdieniniame bendravime. Tačiau viešajam asmeniui išsakoma kritika bei jos toleravimas nėra tokio aukšto laipsnio kaip privačiam asmeniui. Antai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) formuojama praktika, yra pasisakęs, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu tai yra toleruotinas reiškinys.

Be to, reikia priminti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje yra įtvirtinta laisvė gauti ir skleisti informaciją. Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant saviraiškos laisvės ir būtinybės apsaugoti žmogaus garbę ir orumą santykį, nurodyta, jog laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011).

Be kita ko, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, konkuruojant dviem teisiniams gėriams (teisei į saviraiškos laisvę ir teisei į asmens garbės bei orumo apsaugą), labai svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp jų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009). Saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009). Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose: Handyside v. United Kingdom, 1976; Obsertver & Guardian v. United Kingdom, 1991; De Haes & Gijsels v. Begium, 1997; Lingens v. Austria, 1986).

Antra vertus, pasisakant dėl pareiškėjo (apelianto) teiginių, susijusių su tyrimu, tvirtinimai spaudoje negali būti prilyginami kaltinimams baudžiamajam procese ir būtų nepagrįsta iš pareiškėjo reikalauti savo paskleistą informaciją patvirtinti ikiteisminio tyrimo medžiaga, t. y. laukti, kol ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas arba priimtas apkaltinamasis nuosprendis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012). Nors apkaltinamasis nuosprendis iš esmės prilygsta nenuginčijamam įrodymui, kad asmuo įvykdė nusikaltimą, tokiu būdu apriboti teiginių apie nusikalstamą elgesį įrodinėjimo būdą šmeižto byloje yra aiškiai nepagrįsta, net jeigu reikalaujama (pagal Konvencijos 6 str. 2 d.) atsižvelgti į tokio asmens nekaltumo prezumpciją. Teismai, nagrinėjantys šmeižto bylą, taip pat negali daryti atsakovų, paskleidusių informaciją, likimą priklausomą nuo to, ar baudžiamojo persekiojimo institucijos nusprendžia palaikyti kaltinimus, ar pajėgia užtikrinti asmens, prieš kuriuos atsakovai pateikė teiginius spaudoje, nuteisimą (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Kasabova v. Bulgaria, Nr. 22385/03, par. 62). Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti ir žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai, tampa pirmaeiliu dalyku (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Flux v. Moldova (no. 7), Nr. 25367/05, par. 41). Vertinant sąžiningumą, reikšmės gali turėti įvairios aplinkybės – žurnalistinio tyrimo pakankamumas skleidžiamiems teiginiams pagrįsti (kuo rimtesni kaltinimai, tuo nuodugnesnis tyrimas turėtų būti atliekamas; taip pat svarbus teiginių pobūdis; šaltinių patikimumo įvertinimas, kitos šalies pozicijos pateikimas ir pan.). Priešingu atveju, žurnalistui nesilaikant minėtų reikalavimų, kyla rizika, kad bus pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, jog asmuo laikomas nekaltu tol, kol teismas (ir tik teismas) nenustato kitaip.

Taigi atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas bei sprendžiant pagal šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, turint omenyje ginčo teiginius ir juose vartojamus žodžių junginius, nėra pakankamo pagrindo tvirtinimui, kad nesilaikyta nuostatos įpareigojančios žurnalistus teikti teisingą, tikslią ir nešališką informaciją, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Įrodymų visuma neleidžia teigti apie žurnalisto nesąžiningą elgesį „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekį pateikti netikslius ir nepatikimus duomenis, nesilaikymą etikos normų bei painiojimą gandų su žiniomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi pagrindo kitaip, nei pirmosios instancijos teismas, vertinti ginčo teiginius publikacijose bei tuose teiginiuose vartojamus žodžius, žodžių junginius. Juk žurnalistų saviraiškos laisvė apima tam tikrą perdėjimą ar provokaciją, o tam, neperžengiant teisės aktais nustatytų ribų, etikos reikalavimų, galima pasitelkti kalbos žinojimą, t. y. tokių žodžių bei žodžių junginių, kurie neįprasti, bet yra tos pačios kalbos dalis. Reikia pripažinti, kad neįprastumas sukelia didesnes emocijas, tačiau jų sukėlimas dar nereiškia intervencijos į atitinkamo teisinio vieneto interesus bei teisę juos apginti ar dalykinės reputacijos pažeidimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas bei padarė teisingą išvadą, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o VšĮ „Pramogų sala“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius