A-146-1288-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1288/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02312-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 45 863,25 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,75 ha bendro ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra ir apie 0,05 ha ploto tvenkinys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-131/13 panaikino visus administracinius aktus, kuriais, kuriais jam buvo atkurta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą. Nuo 2005 metų žinodamas, kad valstybės įgalioti asmenys atkūrė jam nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, pareiškėjas turėjo protingą ir teisėtą lūkestį, kad atkurta nuosavybės teisė bus neginčijamai įtvirtinta ir neliečiama, ką imperatyviai nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija. Teismui nustačius, kad nuosavybės teisės į žemę jam buvo atkurtos valstybės institucijai pažeidžiant įstatymus, ir panaikinus nuosavybės teisių atkūrimo aktus, todėl prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, taip pat CL 6.249, 6.250, 6.251 straipsniais.

Pareiškėjas pažymėjo, kad aplinkybė, jog valstybės pareigūnai netinkamai atliko pareiškėjo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo funkcijas ir tai lėmė, kad teismas panaikino pareiškėjo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo aktus, yra konstatuota Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-306-609/2012.

Reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėjas grindė tuo, kad nekilnojamojo turto, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, valdymo laikotarpiu jis investavo savo pinigines lėšas į žemės sklype esančio apleisto tvenkinio atkūrimą ir pagerino nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas paaiškino, kad atstatydamas apleistą tvenkinį jis 2004-2006 m. atliko šiuos darbus: įrengė vandens pralaidas, rekonstravo kelią, supylė pylimus apie tvenkinį, iškirto krūmus tvenkinio pakrantėse ir tvenkinyje, perstumdė ekskavatoriumi ir buldozeriu gruntą, atliko kitus smulkius tvenkinio rekonstrukcijos darbus. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nėra išsaugojęs minėtų darbų dokumentų, todėl šių darbų atlikimo ir apmokėjimo už juos faktus įrodinės liudytojų parodymais. Pateikė 2013 metais sudarytą atliktų darbų lokalinę sąmatą, kurioje nurodyta darbų vertė – 45 863,25 Lt (įskaitant PVM) ir prašė priteisti šią sumą turtinei žalai atlyginti.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas grindė argumentais, kad dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, kuriuos teismai nustatė administracinėje byloje Nr. I-306-609/2012, jis neteko turto, kuris jam buvo reikšmingas siejant su galimybe senatvėje turėti poilsio vietą, prarado pasitikėjimą valstybe, kuri neužtikrina turtinių teisių tinkamo ir teisėto įgyvendinimo, civilinių santykių, susijusių su turto netrukdomu valdymu ir disponavimu, stabilumo principo įgyvendinimo. Tvarkydamas turtą, kurio neteko ne dėl savo kaltės, turėjo lūkestį senatvėje turėti poilsio vietą, o jo gyvenimo siekis ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių liko neįgyvendinamas. Dėl valstybės pareigūnų kaltės patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 100 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, su pareiškėjo T. N. pateiktu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22-27).

Atsiliepime paaiškino, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-306-609/2012 nustatė, jog pareiškėjui atkuriant nuosavybės teises buvo pažeistos nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-639 redakcija) 16 straipsnio 7 dalis, reglamentavusi, kad valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ir vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkiniai perduodami neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiais kaimuose ir miesteliuose, tai pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalis. Teismas taip pat konstatavo, kad T. N. teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą yra nusipirkęs iš kito asmens, jis pats pasirinko atkūrimo būdą ir vietą, todėl turėjo galimybę susipažinti su nuosavybės teisių atkūrimo valstybės saugomoje teritorijoje tvarka ir elgdamasis sąžiningai bei protingai galėjo numatyti ir išvengti neigiamų pasekmių, kylančių dėl neteisėto nuosavybės teisių valstybės saugomoje teritorijoje atkūrimo.

Nesutikdamas su reikalavimu atlyginti turtinę žalą, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė darbų atlikimą įrodančių dokumentų. Atsakovo nuomone, pareiškėjas darbus atliko savavališkai, t. y. savo rizika. Dėl pareiškėjo pateiktos į bylą 2013 m. gegužės 7 d. lokalinės sąmatos, kurią pasirašė Šilalės rajono savivaldybės investicijų ir statybos skyriaus vedėjas, pažymėjo, kad sąmata sudaryta pagal 2013 metų kainas, o dėl 2004-2006 metais atliktų darbų turėjo būti remiamasi to laiku buvusiomis darbų kainomis. Be to, iš sąmatos neaiškios darbų apimtys (nenurodyta kokiame žemės plote turėtų būti atliekami išvardyti darbai; koks būtų tvenkinio plotas įgyvendinus sąmatoje numatytus darbus, t. y. ar būtų užlietas vandeniu tik 0,05 ha plotas ar visas 1,75 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I-306-609/2012 buvo pateikęs PVM sąskaitą – faktūrą dėl buldozerio nuomos, tačiau minėto dokumento į šią bylą nepateikė.

Pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą neatitinka CK 6.271 ir 6.249 straipsnio taikymo sąlygų,

Nesutikdamas su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, atsakovas pažymėjo, kad teismui panaikinus administracinius aktus, kuriais pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, jo teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į žemę išlieka. Pareiškėjas bus kviečiamas į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projektavimą, kuris vyks 2013 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn., ir jam bus suteikta galimybė iš esamų laisvo valstybinio fondo žemės sklypų pasirinkti pageidaujamus sklypus, išskyrus valstybės saugomose teritorijose. Todėl atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jis neteko galimybės senatvėje turėti poilsio vietą. Pareiškėjo teiginiai, kad ne dėl savo aplaidumo ar piktavališkumo neteko nuosavybės, neatitinka tikrovės. Tvarkydamas ir rūpindamasis išskirtinai tik savo turtu, pareiškėjas pradėjo trukdyti kitiems teisėtiems žemės sklypų savininkams privažiuoti iki savo nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, tai šiuos piliečius ir paskatino kreiptis į prokuratūrą dėl savo pažeistų teisių apgynimo. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodyti motyvai nėra pagrindas priteisti neturtinės žalo atlyginimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui T. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 51-55).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas, kad Lietuvos valstybė jam atlygintų 45 863,25 Lt turtinę ir 100 000 Lt neturtinę žalą.

Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką (pvz., LVAT byla Nr. A146-614/2010), kurioje išaiškinta, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). LVAT yra konstatavęs (pvz., LVAT bylos Nr. A556-526/2009, A146-320/2011), kad neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai sietinas su turtinės žalos nustatymu, t. y. nebūtinai turi būti konstatuojamas turtinės žalos padarymo faktas, suteikiantis teisinę galimybę ir reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų, sprendžiant jo kompetencijai priskirtą klausimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę.

Pasisakydamas dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įsiteisėjusiame Klaipėdos apygardos administracinis teismo sprendime (adm. byla Nr. I-306-609/2012) nustatytomis aplinkybėmis. Šioje byloje Klaipėdos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. N. į 1,75 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone, teisėtumo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad 1,75 ha žemės sklypas, esantis Šilalės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į Varnių regioninio parko teritoriją ir atkuriant nuosavybės teises T.

N. buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, t. y. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis, kurioje įtvirtinta, kad valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.

šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. Teismas administracinėje byloje Nr. I-306-609/2012 priimtu sprendimu: panaikino 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. V-1600 „Dėl Tauragės apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. 2205 papildymo“ dalį – įsakymo priedo „Šilalės rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės suprojektuotos žemėnaudos pagal nustatytas VIII-IX eiles“ 15 punktą, kuriuo buvo patvirtintos suprojektuotos žemėnaudos ir T.

N. suformuotas žemės sklypas Nr. 1215-2, sklypo plotas – 1,75 ha, nuosavybės teisėms atkurti, nustatytos sklypų ribos, kadastro specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos; panaikino Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-710 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo arba jų perdavimo nuosavybėn neatlygintinai ir žemės pardavimo Šilalės rajone“ dalį bei šio įsakymo priedo „Piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius Šilalės rajone, sąrašas bei grąžinamų natūra, perduodamų neatlygintinai ir parduodamų sklypų kadastro duomenys“ 11 punktą, kuriuo T.

N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 1,75 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje pateiktą T. N. apeliacinį skundą atmetė. Konstatavo, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone, priklauso nacionalinių ir regioninių parkų teritorijai, geomorfologinių draustinių teritorijai. Nurodytos žemės sklypo specialiosios sąlygos įregistravimo pagrindas nurodytas Tauragės apskrities viršininko 2005 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 87-13155. Šis žemės sklypas nurodytai teritorijai buvo priskirtas nuosavybės teisių atkūrimo metu.

Nurodyto žemės sklypo (Nr. 1215-2) plane (plotas 1,75 ha), suderintame 2005 m. vasario 14 d., taip pat prie žemės sklypo specialiųjų sąlygų buvo nurodyta, kad jis priklauso nacionaliniams ir regioniniams parkams, geomorfologiniams draustiniams. 2011 m. vasario 7 d. Varnių regioninio parko direkcija rašte Nr. V3-1.9-28 pabrėžė, kad šis žemės sklypas pateko į Varnių regioninio parko teritoriją. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklypas priklausė ypatingai teritorijai, nuosavybės teisės į jį pareiškėjui turėjo būti atkuriamos laikantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies, Atkūrimo tvarkos 24 punkto reikalavimų.

Nustatyta, jog pareiškėjas nuo 1979 m. kovo 11 d., o jo sutuoktinė nuo 1977 m. rugpjūčio 22 d. gyvena (duomenys neskelbtini) miestelyje, Šilalėje, kur turi nekilnojamojo turto. Nurodytu adresu T. N. ir jo sutuoktinė yra deklaravę gyvenamąją vietą. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas ar jo sutuoktinė iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. turėjo nuosavybės teise gyvenamąjį namą ar butą ar jų dalį Varnių regioniniame parke ar besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, nėra informacijos, kad jis naudojo žemę asmeniniam ūkiui Varnių regioniniame parke.

Teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1314 patvirtintomis Varnių regioninio parko, jo zonų ir parko apsaugos zonos ribomis ir Varnių regioninio parko zonavimo pagrindinėmis nuostatomis, (duomenys neskelbtini) miestelis nėra Varnių regioninio parko teritorijoje ir nesiriboja su Varnių regioniniu parku. Šias aplinkybes 2010 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. 207 patvirtino Varnių regioninio parko direkcija. Taigi (duomenys neskelbtini) miestelis ribojasi su buferinės apsaugos zonos vizualine apsaugos zona, tačiau ji nepriklauso Varnių regioninio parko teritorijai.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo atveju byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog T. N. nuosavybės teisių atkūrimo metu Varnių regioninio parko teritorijoje naudojo žemę asmeniniam ūkiui arba iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis minėtame parke bei su juo besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šioje teritorijoje jo sutuoktinė turėjo gyvenamąjį namą, butą ar jų dalį, todėl padarė išvadą, kad T.

N. situacija neatitiko nuosavybės teisių atkūrimo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies, Atkūrimo tvarkos 24 punkto sąlygų. Šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimu pareiškėjui į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone, buvo pažeistos imperatyvios normos, ribojančios nuosavybės teisių atkūrimą ir tokiu atveju žemės sklypo grąžinimas pareiškėjui buvo neteisėtas (Atkūrimo įstatymo 16 str. 7 d., Atkūrimo tvarkos 24 p.).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nekilo ginčas dėl T. N. teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgdama į tai konstatavo, jog ginčijamų aktų priėmimas pareiškėjui sukūrė teisėtą lūkestį, kad teisės aktų nustatyta tvarka nuosavybės teisės bus atkurtos (žr., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimą J. prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą K. prieš Slovakiją). Nurodė, jog teismo sprendimo, kuriuo ginčijami teisės aktai (jų dalys) panaikinami, priėmimas negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią jam įgyvendinti minėtą teisę. Taigi pareiškėjo teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises išlieka, tačiau jis gali būti įgyvendinamas kitu Atkūrimo įstatymo nustatytu nuosavybės teisių atkūrimo būdu bei nuosavybės teisių atkūrimo procedūra teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovaujantis juose įtvirtintais principais bei normomis privalo būti tęsiama ir per protingą terminą privalo būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-623/2010, 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-859/2010).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus dėl žalos atlyginimo, valdžios institucijos neteisėtų veiksmų aspektu (CK 6.271 straipsnis) rėmėsi minėtomis LVAT teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-131/2013 nustatytomis aplinkybėmis. Atsižvelgė į tai, kad šioje nutartyje LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka reikalauti jam atlyginti turtinę ir/ar neturtinę žalą dėl byloje skundžiamų administracinių aktų priėmimo, jeigu mano, kad tokią žalą jam sukėlė skundžiamų aktų priėmimas, veiksmai, atlikti vykdant nuosavybės teisių atkūrimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą, teismas rėmėsi CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Jeigu šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, jų dydį nustato teismas.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis dėl panaikintų įsakymų patyrė turtinę žalą. Pareiškėjas teigė, kad buvo atlikti apleisto tvenkinio atstatomieji darbai, tačiau dokumentų neišsaugojo, o teismui pateikė tik lokalinę sąmatą. Konstatavęs, kad įrodymai, patvirtinantys patirtą kitokio pobūdžio turtinę žalą, teismui nebuvo pateikti, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.

Pasisakydamas dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teismas rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, kurioje apibrėžta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog dėl neteisėtais pripažintų atsakovo veiksmų ir neveikimo jis būtų patyręs fizinį skausmą, būtų suprastėjusi jo sveikatos būklė, ar būtų kilę kitų padarinių, kuriuos teismas galėtų įvertinti pinigais. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (byla Nr. A14-653/2007). LVAT ne kartą yra pažymėjęs (pvz., bylos Nr. A14-1625/2005, A756-428/2011), kad Atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas, šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą, neteisėtais okupacinės valdžios veiksmais Lietuvos piliečiams padarytų skriaudų atlyginimą. Dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į nuosavybės grąžinimą asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, įstatymo vertinamus kaip neturtinė žala. Remdamasis šiais motyvais, teismas nusprendė, kad pareiškėjo argumentai, jog jis dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neigiamų išgyvenimų, buvo pažeistas jo teisėtas lūkestis, patenka į CK 6.250 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 500 Lt neturtinei žalai atlyginti

III. Pareiškėjas T. N. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 59–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Be to, apeliantas papildomus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus išdėstė (b. l. 74-77).

Apeliantas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, remiasi argumentais, kad teismas, priimdamas skundžiamąjį sprendimą, netinkamai vertino apelianto dalyvavimą nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje. Apeliantas akcentuoja, kad jis nėra specialistas, kurio žinios galėtų būti vertinamos kaip esminės sprendžiant klausimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų bei jų teisėtumo. Tikėdamas valstybės pareigūnų atliekamais veiksmais, apeliantas atkurtas nuosavybės teises įgyvendino taip, kaip jam leido įstatymai – tvarkė nekilnojamąjį turtą, kadangi jam paskirtas žemės sklypas su buvusiu vandens telkiniu buvo apleistas ir ilgą laiką nenaudojamas.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, apeliantas nurodo, kad jis pagrįstai reikalauja, jog valstybė atlygintų jam turtinę žalą, kuri jam susidarė dėl to, jog yra investavęs savo pinigines lėšas į žemės sklype, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, esančio apleisto tvenkinio sutvarkymą, o vėliau jo nuosavybė į šį nekilnojamąjį turtą buvo panaikinta dėl valstybės tarnautojų padarytų pažeidimų vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. Apeliantas turtinę žalą įrodinėjo teismui pateiktu dokumentu – 2013 m. gegužės 7 d. lokaline sąmata. Teismas nenustatė ir nepasisakė, kad apeliantas neturėjo išlaidų dėl turto pagerinimo. Atsakovas pripažino, kad apeliantas yra atlikęs turto pagerinimo darbus, neginčijo ir jų vertės/kainos. Teismas pareiškėjo pateikto dokumento nevertino, tačiau sprendime nurodė, kad pareiškėjas nepateikė turtinę žalą patvirtinančių įrodymų. Apeliantas akcentuoja, kad jis investicijų į tvenkinio sutvarkymą išlaidas norėjo įrodinėti ir kitais įrodymais – liudytojų parodymais, tačiau teismas šį jo prašymą nepagrįstai atmetė ir tokiu būdu suvaržė pareiškėjo procesinę teisę įrodinėti turėtas išlaidas (turtinę žalą) ne dokumentais, o kitais įrodymais.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir teigia, kad priteista suma yra nepakankama jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas sprendime nepagrindė priteistos kompensacijos (500 Lt) dydžio. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytus nuosavybės neliečiamumo principus (apeliantas ilgą laiką valdė nekilnojamąjį turtą į kurį jam buvo atkurtos nuosavybės teisės), į teisėtus apelianto lūkesčius, susijusius su minimo žemės sklypo valdymu, naudojimu ir disponavimu.

Be to, apeliantui neaišku, kokia teisėjų kolegija nagrinėjo šią administracinę bylą, nes bylos nagrinėjimas vyko dalyvaujant vienam teisėjui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, nesutinka su apeliaciniu skundu (b. l. 67-69), prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teisingai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas. Apeliantas teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turtinę žalą, todėl teismas pagrįstai atmetė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Apelianto teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises išlieka, tačiau jis gali būti įgyvendinamas kitu Atkūrimo įstatymo nustatytu nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Vykdant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą Šilalės rajone kuris patvirtintas NŽT Šilalės skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 33VĮ-(14.33.2.)-2400, T. N. suprojektuotas 3,30 ha bendro ploto žemės sklypas Nr. 5083, kuris artimiausiu metu bus paženklintas ir priimtas sprendimas dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo apeliantui. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo priteista 500 Lt suma pagal byloje nustatytas aplinkybes yra pakankamam kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo.

Pareiškėjas reikalauja iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteisti 45 863,25 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Žalą kildina iš to, kad 2005 m. jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į teisės į 1,75 ha žemės sklypą Šilalės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau jis neteko šios nuosavybės, nes Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2013 m. kovo 19 d., buvo panaikinti visi nuosavybės teisių atkūrimo į šį sklypą aktai, nes teismai nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusi institucija pažeidė įstatymus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas vertino, jog reikalavimas priteisti turtinę žalą nepagrįstas ir šią skundo dalį atmetė visiškai, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo nenustatęs bylai reikšmingų aplinkybių, o turtinei žalai atlyginti priteisė pernelyg mažą sumą ir nenurodė tokio sprendimo motyvų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 str.), su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis nesutinka.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad reikalavimas dėl žalos (turtinės ir/ar neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas nustačius šių civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje dėl žalos atlyginimo nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju valdžios institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, veiksmų, iš kurių pareiškėjas kildina prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą, neteisėtumas yra konstatuotas įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-306-609/2012) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-858-131/2013). ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-306-609/2012 (pareiškėjas – prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsakovas – Nacionalinė žemės tarnyba, tretieji suinteresuoti asmenys – T. N., Varnių regioninio parko direkcija) patenkino prokuroro, gynusio viešąjį interesą, prašymą ir panaikino administracinius aktus, kuriais 2005 metais pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,75 ha žemės sklypą Šilalės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), patenkantį Varnių regioninio parko teritoriją, kaip neteisėtus iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktui – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX-639 redakcija) 16 straipsnio 7 daliai. Teismas nustatė, kad T. N. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perduodant neatlygintinai žemės sklypą Varnių regioninio parko teritorijoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A858-131/2013) Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, kad „nuosavybės teisių atkūrimu trečiajam suinteresuotam asmeniui į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Šilalės rajone, buvo pažeistos imperatyvios normos, ribojančios nuosavybės teisių atkūrimą ir tokiu atveju žemės sklypo grąžinimas trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo neteisėtas (Atkūrimo įstatymo 16 str. 7 d., Atkūrimo tvarkos 24 p.)“. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažymėjo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. turi teisę įstatymų nustatyta tvarka reikalauti jam atlyginti turtinę ir/ar neturtinę žalą dėl byloje skundžiamų administracinių aktų priėmimo, jeigu jis vertina, kad tokią žalą jam sukėlė skundžiamų aktų priėmimas, veiksmai, atlikti vykdant nuosavybės teisių atkūrimą.

Atsižvelgiant į tai, kad institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą į žemę T. N., neteisėti veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-306-609/2012 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-131/2013) ir turi prejudicinę reikšmę šioje administracinėje byloje dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą pagrįstumą, turėjo nustatyti, ar yra kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų valdžios institucijos veiksmų ir pareiškėjo nurodytos žalos, t. y. turėjo vertini, ar pareiškėjas dėl minėtoje administracinėje byloje nustatytų valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė jo nurodytą žalą, o pripažinus, kad pareiškėjas ją patyrė, ar neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo patirtą žalą sieja priežastinis ryšys.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.).

Primintina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 30 d. Nr. A444-669/2011;2013 m. lapkričio 4 d. Nr.A520-1673/2013,2011 m. lapkričio 21 d. Nr.A525-3063/2011 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad pagal ABTĮ nuostatas administraciniame procese yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas (ABTĮ 10 straipsnis, 57 straipsnio 4 dalis, 81 straipsnis).

ABTĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.).

ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.). Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau ir šiuo atveju bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle, priimtą sprendimą pagrįsti pagal ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nesilaikė šių procesinių normų, nenustatė bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, neatlikęs pareigos ištirti ir įvertinti byloje esančius įrodymus, pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė formaliu motyvu, kad pareiškėjas nepateikė žalą pagrindžiančių įrodymų, priteistos neturtinei žalai kompensuoti sumos nepagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstais motyvais, kurie patvirtintų, kad priteista suma iš tikrųjų yra proporcinga, teisinga ir protinga kompensacija už patirtą neturtinę žalą. Dėl minėtų procesinių pažaidų galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).

Reikalavimą atlyginti turtinę žalą pareiškėjas kildina iš to, kad Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2012 m. birželio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-306-609/2012 (įsiteisėjo LVAT 2013 m. kovo 19 d. nutartimi Nr. A858-131/2013 šį sprendimą palikus nepakeistą) pripažinus, kad nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdžiusi instituciją pažeidė įstatymą ir neteisėtai atkūrė T. N. nuosavybė teises į 1,75 ha žemės sklypą Šilalės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), patenkantį Varnių regioninio parko teritoriją, bei panaikinus nuosavybės teises į šį žemės sklypą atkuriančius administracinius aktus, valstybei yra grąžinamas pareiškėjo lėšomis pagerintas žemės sklypas, nes pareiškėjas investavo savo lėšas į šiame sklype esančio apleisto vandens telkinio sutvarkymą.

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis 2006 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais. Konstitucinis Teismas šiame nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisės doktrinoje priežastinio ryšio nustatymas yra siejamas su conditio sine qua non (būtina, privaloma sąlyga) testu: siekiant konstatuoti, kad atsakovo neteisėtas veikimas buvo pareiškėjo patirtos žalos faktinė priežastis, būtina nustatyti, ar pareiškėjo patirta žala būtų kilusi, jei atsakovas nebūtų veikęs neteisėtai.

Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme nurodo turėtas išlaidas išvalant 1,75 ha žemės sklype, į kurį 2005 metais jam buvo atkurtos nuosavybės teisės, o pagal 2013 m. kovo 19 d. įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo aktai buvo panaikinti, esantį tvenkinį ir sutvarkant jo aplinką. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui išvardijo, kad jis įrengė vandens pralaidas, rekonstravo kelią, supylė pylimus apie tvenkinį, iškirto krūmus tvenkinio pakrantėse ir tvenkinyje, perstumdė ekskavatoriumi ir buldozeriu gruntą, atliko kitus smulkius tvenkinio rekonstrukcijos darbus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumento dėl jo išvardytų darbų atlikimo nenagrinėjo, ir dėl jo sprendime nepasisakė, nors atliktų darbų fakto ir jų apimties nustatymas yra reikšmingas sprendžiant, ar pareiškėjas pagrįstai prašo turtinės žalos atlyginimo už turėtas išlaidas, kurios CK 6.249 straipsnio 1 dalies ir CK 6.271 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip žala. Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. I-306-609/2012 priimtu sprendimu nustatytomis aplinkybėmis dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, kaip turinčiu prejudicinę reikšmę, kuriuo pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra atitinkamų duomenų ir nagrinėjamai bylai dėl žalos atlyginimo aktualiu aspektu, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-306-609/2012) žemės sklypo tvarkymo darbų klausimo nenagrinėjo, tačiau nustatė kokį plotą 1,75 ha žemės sklype sudarė vandens telkinys atkuriant T. N. nuosavybės teises į šį sklypą, taip pat nustatė šiame sklype esančio vandens telkinio ploto pokyčius pagal atitinkamus metus. Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. I-306-609/2012 yra valstybės institucijų pateikti duomenys apie atitinkamus tvenkinio sutvarkymo darbus (Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilalės rajono agentūros 2010 m. lapkričio 10 d. raštas Nr. (4.20)-LV4-418, Varnių regioninio parko direkcija 2011 m. lapkričio 2 d. raštas Nr. 175, adm. byla Nr. I-306-609/2012 II t., b. l. 16, III t., b. l. 34).

Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilalės rajono agentūros 2010 m. lapkričio 10 d. rašte Nr. (4.20)-LV4-418 nurodyta kokie darbai buvo atlikti ir kad juos atliko T. N. Pažymėtina ir tai, kad minėtoje administracinėje byloje trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. teikė atitinkamus įrodymus dėl investicijų į minėto žemės sklypo tvarkymą (pav., 2005 m. liepos 8 d. PVCM sąskaita – faktūra už buldozerio nuomą ir apmokėjimo dokumentas, adm. byla Nr. I-306-609/2012, II t., b. l. 92, 93). Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas NŽT byloje neneigė fakto, jog pareiškėjas atliko atitinkamus žemės sklypo sutvarkymo darbus, tačiau teigė, kad neaiškios darbų apimtys ir pareiškėjas nepagrįstai reikalauja už jo nurodytus darbus atlyginti 2013 metų kainomis.

Taigi, nagrinėdamas bylą dėl žalos atlyginimo, teismas turėjo kai kurių duomenų apie tai, kad apeliantas ginčui aktualiame žemės sklype atliko atitinkamus darbus, išvalė tvenkinį ir sutvarkė jo aplinką, tačiau šių duomenų neištyrė ir neįvertino, taip pat nereikalavo papildomų duomenų, nors pareiškėjo realiai patirtų nuostolių pinigais nustatymui yra svarbu kokie buvo atlikti darbai, kokia jų apimtis pagal atitinkamus mato vienetus.

Atsižvelgdama į minėtą bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo nesutikti su apelianto argumentais, kad jis atliko ginčui aktualiame žemės sklype esančio tvenkinio tvarkymo darbus. Apelianto argumentai, kad panaikinus nuosavybės teisių atkūrimo aktus, priimtus dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucijos prieštaraujančių Atkūrimo įstatymui (neteisėtų CK 6.271 straipsnio prasme) veiksmų, jis patiria nuostolių, kadangi jo 2005-2012 m. valdytas žemės sklypas grįžta valstybės nuosavybėn atitinkamai pagerintas pareiškėjo lėšomis atlikus jo sutvarkymo darbus, turi būti tinkamai ištirti ir įvertinti. Pareiškėjas turi teisę reikalauti, kad valstybė jam padengtų realius nuostolius, atsiradusius dėl valdžios institucijos veiksmų, kurie teismo sprendimu pripažinti neteisėtais, jei tokie nuostoliai atsirado.

Minėta, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų faktą turi įrodinėti asmuo, prašantis žalos atlyginimo. Pabrėžtina, kad tai neatleidžia teismo nuo pareigos nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.) ir pagrįsti sprendimą teismo posėdyje ištirtais įrodymais (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).Nors patirtos žalos įrodymo pareiga tenka pareiškėjui, teismas, kuriam administraciniame procese yra numatytas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.), turėjo imtis aktyvių veiksmų padedant pareiškėjui įgyvendinti savo teises, suteikti galimybę ginčui aktulius faktus įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą nustatė, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šios pareigos neatliko, taip pat nesilaikė aktyvaus teismo administraciniame teisme principo (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.).Teismas sprendime pažymėjo, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, tačiau šios įstatymo normos byloje netaikė.

Pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas atmetė neištyręs įrodymų. Teismas apsiribojo motyvu, kad pareiškėjas teigia, jog buvo atlikti apleisto tvenkinio atstumo darbai, tačiau dokumentų neišsaugojo, teismui pateikė tik lokalinę sąmatą. Taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys patirtą kitokio pobūdžio turtinę žalą, priteisti prašomo dydžio turtinę žalą nėra pagrindo. Jokių kitų motyvų teismas sprendime nenurodė, o nurodyti motyvai yra neaiškūs, prieštaringi, pateikti neištyrus įrodymų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, paaiškindamas, jog jis neišsaugojo atliktų darbų faktą patvirtinančių dokumentų, pirmosios instancijos teismui pateikė 2013 m. sudarytą lokalinę sąmatą, sudarytą pagal 2013 m. kovo mėnesio kainas, kurioje išvardytos atitinkamų darbų rūšys, kiekiai atitinkamais mato vienetais, kainos ir suma (iš viso 45 863,26 Lt su PVM). Pirmosios instancijos teismas šio dokumento iš viso netyrė, nors pareiškėjas jį pateikė įrodinėdamas turtinę žalą, tik paminėjo faktą, kad toks dokumentas į bylą buvo pateiktas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punktas reikalauja, kad teismas sprendime turi nurodyti argumentus dėl kurių atmeta kai kuriuos įrodymus. Pirmosios instancijos teismas privalėjo ištirti šį įrodymą ir įvertinti įrodymų visumos kontekste (ABTĮ 57 str. 6 d., 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvo, kad nebuvo pateikti įrodymai patvirtinantys „kitokio pobūdžio“ žalą, galima tik daryti prielaidą, kad teismas galimai norėjo pasisakyti dėl pareiškėjo skunde nurodytų darbų, kurie nesusiję su tvenkinio atstatymo darbais. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje pabrėžė teismo pareigą argumentuoti byloje priimtą teismo baigiamąjį aktą, nurodydamas, kad baigiamajame teismo akte negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo akto priėmimui; baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju šios pareigos neatliko.

Pabrėžtina, kad bylos proceso šalys ginčui reikšmingas aplinkybes gali įrodinėti visomis ABTĮ 57 straipsnyje nurodytomis priemonėmis, rašytiniai įrodymai yra tik viena iš tokių priemonių (ABTĮ 57 str. 2 d.). Aplinkybė, kad pareiškėjas nėra išsaugojęs jo nurodytų darbų atlikimo faktą patvirtinančių dokumentų (minėta, kad kai kurie dokumentai šiuo klausimu yra administracinėje byloje Nr. I-306-609/2012), negali būti pagrindas atmesti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nes pareiškėjo atliktų darbų ir investicijų į juos faktas gali būti nustatytas kitais leistinais įrodymais. Minėta, kad teismas nevertino ir sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktos lokalinės sąmatos, kuria remdamasis jis prašė priteisti 45 863,25 Lt turtinei žalai atlyginti. Nesiremdamas šiuo įrodymu, teismas nesuteikė pareiškėjui galimybės įrodinėti atitinkamų tvenkinio tvarkymo darbų atlikimo bei apmokėjimo už juos faktus kitomis įrodinėjimo priemonėmis (ABTĮ 57 str. 2 d.), t. y. liudytojų parodymais, nors pareiškėjas to prašė. Pažymėtina, kad pagal aktyvaus teismo principą, teismas, turėdamas pagrindą manyti, kad bylos šalių pateikti į bylą įrodymai nėra pakankami ginčui išspręsti ir nėra panaudotos visos procesinės galimybės surinkti įrodymus, turi pasiūlyti bylos proceso šalims pateikti papildomus įrodymus, kad būti visapusiškai ir objektyviai ištirtos ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės (ABTĮ 57 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo neįvertinęs pareiškėjo pateikto įrodymo (lokalinės sąmatos), taip pat nepatenkinęs pareiškėjo prašymo įrodinėti žalos atsiradimo faktą ir dydį liudytojų parodymais, taip pat nepasiūlęs bylos proceso šalims papildomus įrodymus. Todėl apeliantas pagrįstai teigia, kad teismas apribojo jo teisę įrodinėti žalos atsiradimo faktą ir dydį. Pažymėtina, kad viena iš įrodinėjimo priemonių nustatant atliktų statybos darbų rūšis, apimtį ir jų kainą gali būti statybos ekspertizė. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas siūlė bylos proceso šalims spręsti dėl tokios ekspertizės paskyrimo, jei turėjo pagrindą manyti, kad pareiškėjo nurodytą žalą nagrinėjamoje byloje nėra galimybių nustatyti kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nepagrindė priteistos neturtinės žalos dydžio.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos (CK 6.250 str.) įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/2007; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14) ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Pareiškėjas neturtinę žalą įvertino 100 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, pažymėdamas jog tai proporcinga, teisingumo ir protingumo principus atitinkanti suma. Motyvavo tuo, kad pareiškėjo neigiami išgyvenimai ir jo teisėto lūkesčio pažeidimas patenka į CK 6.250 straipsnio taikymo sritį. Be to, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis dėl institucijos neteisėtų veiksmų patyrė fizinį skausmą, kad pablogėjo jo sveikata ar kilo kiti padariniai. Pažymėtina, kad pareiškėjas neteigė, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme pasireiškė fiziniu skausmu, ar sveikatos sutrikimais. Neturtinės žalos konstatavimui tokios pasekmės atsiradimas pagal įstatymą nėra būtinoji sąlyga. Teismas turėjo vertinti kokia pinigų suma yra proporcingas ir teisingas atlygis už neturtinę žalą pagal nagrinėjamos individualios bylos aplinkybes. Nors nustatyti neturtinės žalos dydį yra teismo prerogatyva, tačiau teismo sprendime nepakanka nurodyti, kad atitinkama pinigų suma yra proporcinga, teisinga ir protinga kompensacija. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, bylos įrodymų visumą, konkrečios bylos aplinkybių kontekste turi motyvuotai pagrįsti kodėl priteisiama teismo sprendime nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas neįvertino dalies pareiškėjo argumentų, kuriuos jis nurodė kaip neturtinę žalą (jo siekis senatvėje turėti poilsio vietą tapo neįgyvendinamu dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų neteko pasitikėjimo valstybe) pagrįstumo, taip pat dėl atsakovo atsikirtimo argumentų, kad nuosavybės teisių atkūrimo į ginčui aktualų sklypą panaikinimas nepaneigė pareiškėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir kad ši procedūra yra vykdoma pagal 2013 m. rudenį pradėtą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą.

Pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 57 str. 6 d., 79, 81, 82, 86 str.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus ginčui išspręsti faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista su teismo sprendimu nesutinkančios bylos proceso šalies (šalių) teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo byla pirmosios instancijos teisme nebuvo išnagrinėta iš esmės, nenustatytos ir neištirtos esminės bylos aplinkybės, nesurinkti reikalingi įrodymai, todėl toks pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti objektyviai patikrinamas apeliacinės instancijos teisme, neatimant iš bylos šalių teisės į apeliaciją. Pareiškėjo reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra susiję, nes kildinami iš tų pačių neteisėtų veiksmų. Nustatymas aplinkybių, reikšmingų nagrinėjant reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, gali turėti įtakos ir sprendžiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti iš esmės kokia kompensacija galėtų būti proporcingas ir teisingas žalos atlyginimas. Dėl išvardytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas perduodant visą bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p.).

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad apeliantui neaišku kokia teisėjų kolegija (taip nurodyta sprendimo motyvuojamojoje) nagrinėjo bylą, nes bylos nagrinėjimas vyko dalyvaujant tik vienam teisėjui, teisėjų kolegija nustatė, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra rašymo apsirikimas. ABTĮ 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, nagrinėja vienas teisėjas. Tikrinamoje byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 9 d. nutartimi ši byla buvo paskirta nagrinėti teisėjai L. Z., visus parengiamuosius teismo posėdžiui veiksmus atliko, bylą nagrinėjo, procesinį sprendimą priėmė ir pasirašė ši teisėja. Be to, pats pareiškėjas nurodo, kad bylos nagrinėjimas vyko dalyvaujant tik vienam teisėjui. Dėl minėtų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje esantys žodžiai „teisėjų kolegija“ vertintini kaip rašymo apsirikimas, kuris neturėjo įtakos sprendimo priėmimui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau išdėstytos pirmosios instancijos teismo padarytos procesinės teisės normų pažaidos negali būti ištaisytos apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai išspręsti svarbių aplinkybių, jų neištyrė visapusiškai ir objektyviai (ABTĮ 10, 81 straipsniai), bylos aplinkybėm išaiškinti reikia surinkti naujus įrodymus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas grąžinant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p., 142 str. 1 d.)

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi nustatyti visas aplinkybes, kurios yra svarbios pareiškėjo reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo visapusiškam ir objektyviam išnagrinėjimui. Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą teismas, atsižvelgdamas į šioje teisėjų kolegijos nutartyje išdėstytus argumentus, turi spręsti dėl pateiktų į bylą įrodymų vertinimo ir naujų įrodymų rinkimo, kad būtų nustatytas žalos, kuri pareiškėjui galimai kilo investavus lėšas į atitinkamą laiką nuosavybės teisėmis valdytame (suteiktame dėl valdžios institucijos neteisėtų aktų priėmimo) žemės sklype esančio tvenkinio sutvarkymą, faktas ir jos dydis ir, atitinkamai nustatyti, ar tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir galimai atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo T. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas