A-143-786-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-786/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02886-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. V. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. V. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-59 paskirtą nuobaudą.

Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su Departamento 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-59, kuriuo jai už Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto pažeidimą paskirta nuobauda – įspėjimas. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartimi UAB „Admivira“, kurios įgaliotas asmuo yra pareiškėja, buvo paskirta uždarosios akcinės bendrovės „Fondas statyboms vystyti“ (toliau – ir UAB „Fondas statyboms vystyti“) bankroto administratoriumi. Nutartis įsiteisėjo. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 21 d. nutartimi panaikino 2013 m. vasario 20 d. nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Apie šią nutartį bankroto administratoriui tapo žinoma 2013 m. kovo 26 d., kai ji buvo gauta. Per tą laiką UAB „Admivira“ teikė informaciją (turto areštų registrą, valstybės įmonės Registrų centro išrašą, duomenis apie įmonės skolą Valstybinei mokesčių inspekcijai, duomenis apie įmonėje dirbančiųjų skaičių bei įsipareigojimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kt.) kreditoriui viešajai įstaigai „Maximum paslaugų“ (toliau – ir VšĮ „Maximum paslaugų“), kuris buvo pareiškėju dėl bankroto bylos UAB „Fondas statyboms vystyti“ iškėlimo.

Įmonių bankroto įstatymas nustato atvejus, kada ir kam administratorius privalo teikti informaciją, ir nereglamentuoja atvejų, kada administratoriui draudžiama teikti informaciją. Todėl Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto pažeidimas galimas tik tada, kai bankroto administratorius neteikia tam tikros informacijos įstatyme numatytiems subjektams arba pateikia informaciją, pažeisdamas nustatytus terminus. Pareiškėja pabrėžė, kad ji yra nubausta ne už informacijos neteikimą, o už jos suteikimą. Departamentas kaltina ją pažeidus Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto reikalavimus, nes VšĮ „Maximum paslaugų“ nėra bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi patvirtintas UAB „Fondas statyboms vystyti“ kreditorius.

Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą nurodęs (pvz., 2013 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2KT-67/2013), kad bankrutuojančios įmonės kreditorius byloje dalyvaujančiu asmeniu paprastai tampa anksčiau, negu įsiteisėja nutartis dėl šio asmens finansinio reikalavimo tvirtinimo. Todėl įmonės kreditorius, kuris kreipėsi dėl bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo, pateikęs teismui skolą patvirtinančius dokumentus, yra laikytinas kreditoriumi, nors dar nėra suėjęs terminas kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimui teismo nutartimi.

Vadovaujantis Departamento logika, bankroto administratorius neturi teisės teikti informacijos niekam kitam, išskyrus Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkte paminėtiems subjektams, tuomet pažeidimu būtų pripažintinas ir informacijos suteikimas Policijos departamentui, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir kt. Kita vertus, skirdamas nuobaudą, Departamentas nesivadovavo Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punktu ir neatsižvelgė į visas aplinkybes ir veiklos pasekmes, taip pat į tai, kad nuo 2009 m. gruodžio 21 d., t. y. nuo administratoriaus veiklos pradžios, Departamentas buvo atlikęs keletą UAB „Admivira“ įgalioto asmens V.

V. veiklos patikrinimų ir pažeidimų ar kitų administratoriaus veiklos trūkumų nenustatė. Todėl, pareiškėjos nuomone, nuobauda paskirta nepagrįstai.

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, pagal bankroto administratoriaus pateiktą paaiškinimą, duomenis apie UAB „Fondas statyboms vystyti“ VšĮ „Maximum paslaugų“ jis pateikė, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Šis Įmonių bankroto įstatymo punktas nustato, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš bankroto administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punktas nustato bankroto administratoriaus pareigą teikti informaciją Departamentui, Lietuvos statistikos departamentui (pagal šio departamento nustatytas ataskaitų formas), teismui, taip pat kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka kreditoriams, savininkui (savininkams).

Bankroto administratorius duomenis VšĮ „Maximum paslaugų“ pateikė pagal šio raštišką prašymą 2013 m. kovo 26 d. asmeninio susitikimo metu. Bankroto administratorius neturėjo teisės Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pateikti VšĮ „Maximum paslaugų“ duomenų apie UAB „Fondas statyboms vystyti“, kadangi VšĮ „Maximum paslaugų“ nebuvo bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi patvirtintas kreditoriumi. Atsakovas vadovavosi Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punktu, kuris nustato, kad bankroto administratorius turi teikti informaciją kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka kreditoriams.

Kreditoriai, kurie turi teisę gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą, yra nurodyti Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje, t. y. kurių reikalavimus patvirtino teismas. Įmonių bankroto įstatymas nustato specialią kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūrą įmonės bankroto proceso metu. Kreditorinių reikalavimų tikrinimas vyksta dviem etapais. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktu, kuris nustato bankroto administratoriaus pareigą pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaryti šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikti jį teismui tvirtinti, pirmiausia kreditorinius reikalavimus sulygindamas su buhalterinės apskaitos dokumentais tikrina įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, bankroto administratorius, antrame etape kreditorinius reikalavimus patvirtina (arba nepatvirtina) bankroto bylą nagrinėjantis teismas.

Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-504/2007). Nutartį dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti bankroto administratorius, kreditoriai (Įmonių bankroto įstatymo 26 str. 6 d.).

Sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekse (toliau – ir Kodeksas) įtvirtinto konfidencialumo principo turinį, specialią kreditorių reikalavimų tvirtinimo bankroto proceso metu procedūrą, Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punktą, 21 straipsnio 2 dalį, akivaizdu, jog Įmonių bankroto įstatymas sieja teisės gauti informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą įgijimą su tuo momentu, kai kreditoriaus reikalavimas įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, būna patvirtintas šio teismo įsiteisėjusia nutartimi bei kreditorių susirinkimas patvirtina informacijos teikimo tvarką, o ne su byloje dalyvaujančio asmens statuso įgijimu.

Pareiškėjos nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2KT-67/2013 nagrinėtos aplinkybės ir šios bylos aplinkybės yra skirtingos, t. y. Lietuvos apeliacinis teismas sprendė perdavimo nagrinėti civilinę bylą kitam teismui klausimą, o ne nagrinėjo atvejį, ar konkretus asmuo turi teisę gauti iš bankroto administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą. Esant teisėtam kitos valstybės institucijos reikalavimui (pvz., policijos), bankroto administratorius turėtų pateikti prašomą informaciją, ir tai nebūtų laikoma Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto, Kodekso nuostatų pažeidimu.

Atlikdamas bankroto administratoriaus neplaninį veiklos patikrinimą, Departamentas negalėjo remtis pareiškėjos nurodytomis Taisyklėmis, nes šios taisyklės Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 „Dėl bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. 4-299) buvo pripažintos netekusiomis galios, o Taisyklių 17 punktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I502-12/2012 pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai.

Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 7 dalis nustato, kad pirmaisiais metais po ūkio subjekto veiklos, dėl kurios atliekama priežiūra, pradžios šiam subjektui už atliekamo pirmojo planinio patikrinimo metu nustatytus pažeidimus negali būti taikomos poveikio priemonės, susijusios su ūkio subjekto veiklos ribojimu (sustabdomos ar naikinamos veiklos licencijos, leidimai). Nustačius teisės aktų reikalavimų nesilaikymo, netinkamo taikymo faktą, ūkio subjektui nustatomas protingas (paprastai ne trumpesnis kaip vieno mėnesio) terminas pažeidimams ištaisyti.

Viešojo administravimo įstatymas nustato, jog poveikio priemonių ūkio subjektui galima netaikyti, jei veiklos trūkumai buvo nustatyti jo planinio veiklos patikrinimo metu ir šis ūkio subjektas veiklą vykdo pirmus metus. Nagrinėjamu atveju Departamentas atliko neplaninį bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklių (toliau – ir Naujos taisyklės) 23 p.). Administratorius veiklą vykdo nuo 2011 m. lapkričio 28 d., V.

V. – 2009 m. gruodžio 21 d. Departamento sprendime konstatuota, kad administratoriaus neplaninio veiklos patikrinimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios galėtų pateisinti Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkte nustatytos pareigos netinkamą laikymąsi. Pats administratorius pripažįsta, jog informacija apie įmonės bankroto bylos eigą buvo pateikta asmeniui, kurio reikalavimas nebuvo patvirtintas įmonės bankroto bylą nagrinėjusio teismo nutartimi. Aplinkybė, kad administratorius ar jo įgalioti asmenys praeityje nepadarė teisės aktų pažeidimų, nėra pagrindas, leidžiantis neskirti nuobaudos už padarytą Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto pažeidimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Departamento 2013 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. V-59, kuriuo UAB „Admivira“ įgaliotam asmeniui V. V. paskirta nuobauda – įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Nuobauda pareiškėjai paskirta už Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto reikalavimų netinkamą vykdymą, konstatavus duomenų apie UAB „Fondas statyboms vystyti“ pateikimo asmeniui, kuris nebuvo patvirtintas UAB „Fondas statyboms vystyti“ kreditoriumi bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi, faktą. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartimi UAB „Admivira“, kurios įgaliotas asmuo yra pareiškėja, buvo paskirta UAB „Fondas statyboms vystyti“ bankroto administratoriumi (informacija iš teismų informacinės sistemos LITEKO). VšĮ „Maximum paslaugų“ pateikė UAB „Admivira“ direktorei V. V. 2013 m. kovo 25 d. prašymą suteikti duomenis apie UAB „Fondas statyboms vystyti“. Prašomus duomenis surinko ir VšĮ „Maximum paslaugų“ pateikė pareiškėja (tai patvirtina atsakovo pateikti turto arešto aktų registro išrašai, informacija apie draudėjo apdraustuosius ir kt.). Pareiškėja neneigė, kad rinko nurodytą informaciją ir pateikė ją VšĮ „Maximum paslaugų“ 2013 m. kovo 26 d. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartimi buvo panaikinta (informacija iš teismų informacinės sistemos LITEKO). Nei viena iš bylos šalių nepaneigė, kad UAB „Admivira“ ši nutartis įteikta 2013 m. kovo 26 d. Vadinasi, iki 2013 m. kovo 26 d., kai gavo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartį, pareiškėja turėjo teisėtą pagrindą, vadovaudamasi Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 19 punktu, rinkti duomenis apie UAB „Fondas statyboms vystyti“, nes turėjo pagrindą manyti, jog veikia kaip šios bendrovės bankroto administratorius. Tačiau pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo teikti informaciją apie UAB „Fondas statyboms vystyti“ VšĮ „Maximum paslaugų“.

Teismas vadovavosi Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punktu (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu), 21 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir padarė išvadą, kad bankroto administratorius informaciją apie įmonės bankroto eigą gali teikti tik kreditoriams, kurie patvirtinti bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi. Pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad VšĮ „Maximum paslaugų“ bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi iki 2013 m. kovo 26 d. buvo patvirtinta kreditoriumi. Pareiškėja iš esmės ir neginčijo, kad VšĮ „Maximum paslaugų“ nurodytu laikotarpiu nebuvo bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtinta kreditoriumi.

Teismas nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2KT-67/2013, grįsdama savo teisę ir pareigą teikti informaciją bankrutuojančios įmonės kreditoriui, kuris dar nepatvirtintas bankroto bylą nagrinėjančio teismo, teigdama, kad kreditorius yra byloje dalyvaujantis asmuo. Visų pirma, pareiškėjos nurodytoje byloje buvo sprendžiamas bylos perdavimo kitam teismui klausimas, taigi nebuvo analizuojama, ar konkretus asmuo turi teisę gauti iš bankroto administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą.

Antra, Įmonių bankroto įstatymo nuostatos (11 str. 3 d. 10 p.) imperatyviai reglamentuoja kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūrą įmonės bankroto proceso metu, taip pat aiškiai nustato, kokiems asmenims bankroto administratorius turi teisę ir pareigą teikti informaciją apie bankrutuojančią įmonę (11 str. 3 d. 15 p., 21 str. 2 d. 2 p.). Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 10 punktą, bankroto administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro įmonės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus.

Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Šios nuostatos patvirtina, kad ne visi kreditorių pareikšti reikalavimai gali būti patvirtinti (tvirtinami tik pagrįsti reikalavimai), taigi ne visi reikalavimus pareiškę asmenys gali būti patvirtinti kreditoriais. Pareiškėja yra bankroto administratorė, turinti jos kvalifikaciją patvirtinantį pažymėjimą (pažymėjimo Nr. 888), todėl bankroto procedūras reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus privalo išmanyti. Jai turi būti gerai žinoma, kad tik bankroto bylą nagrinėjančiam teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimus įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, kreditorius įgyja teisę gauti informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą, o informacija turi būti teikiama pagal kreditorių susirinkimo patvirtintą tvarką.

Kreditoriaus statuso ir byloje dalyvaujančio asmens statuso įgijimas nėra tapatūs dalykai, tai patvirtina paminėtų Įmonių bankroto įstatymo nuostatų analizė. Byloje dalyvaujančiu asmeniu tampama, pareiškus procesinį dokumentą su suformuluotais tam tikrais reikalavimais, o kreditoriumi – teismui patvirtinus jo reikalavimus.

Teismas pažymėjo, jog pareigą teikti informaciją apie bankrutuojančią įmonę policijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir kitoms valstybės institucijoms nustato šių institucijų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir informacijos teikimas nurodytoms institucijoms nesusijęs su Įmonių bankroto įstatymo reglamentuojamais teisiniais santykiais. Todėl nepagrįsti pareiškėjos aiškinimai, kad vadovaudamasi Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punktu ji negalėtų teikti informacijos nurodytoms institucijoms. Ta aplinkybė, kad VšĮ „Maximum paslaugų“ bankroto byloje buvo dalyvaujančiu asmeniu ir turėjo galimybę susipažinti su visais byloje buvusiais dokumentais, pareiškėjos padaryto Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto pažeidimo vertinimui teisiškai nėra reikšminga.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pareiškėja galėjo teikti informaciją tik kreditoriui, kuris patvirtintas teismo kreditorių sąraše, o VšĮ „Maximum paslaugų“ tokia nebuvo. Kadangi pareiškėja pažeidė Įmonių bankroto įstatymo nustatytą informacijos teikimo tvarką, jai pagrįstai taikytos poveikio priemonės (Įmonių bankroto įstatymo 117 str. 1 d., 11 str. 10 d.).

Teismas, be to, pažymėjo, jog pareiškėja nepagrįstai vadovavosi Taisyklių 17 punktu ir teigė, kad nagrinėjamu atveju jai galėjo būti netaikomos poveikio priemonės. Visų pirma, pareiškėjos nurodytos taisyklės pripažintos netekusiomis galios Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 4-299, kuriuo taip pat patvirtintos Naujos taisyklės. Šiose taisyklėse yra nustatytas tik vienas atvejis, kai nustačius įmonių bankrotą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimą, gali būti neskiriamos poveikio priemonės, t. y. šių taisyklių 16 punkte nustatyta, kad pirmaisiais metais po administratoriaus veiklos pradžios jam už atliekamo pirmojo planinio patikrinimo metu nustatytus pažeidimus negali būti taikomos poveikio priemonės, susijusios su administratoriaus veiklos ribojimu. Nustačius teisės aktų reikalavimų nesilaikymo, netinkamo taikymo faktą, administratoriui nustatomas protingas terminas pažeidimams pašalinti. Ši norma nagrinėjamu atveju negali būti taikoma, nes pažeidimas nustatytas neplaninio patikrinimo metu (gavus UAB „Fondas statyboms vystyti“ 2013 m. gegužės 7 d. skundą), ir pareiškėja veiklą vykdo ne pirmus metus (nuo 2009 m. gruodžio 21 d.). Todėl tokios aplinkybės, kad nuo administratoriaus veiklos pradžios Departamentas atliko keletą pareiškėjos veiklos patikrinimų ir pažeidimų ar kitų administratoriaus veikos trūkumų nenustatė, nėra reikšmingos.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjos padarytas Įmonių bankroto įstatymo nuostatų pažeidimas nustatytas atlikus 2013 m. gegužės 13 d. gauto UAB „Fondas statyboms vystyti“ skundo tyrimą. Atliekant skundo tyrimą, laikytasi Naujų taisyklių IV skyriuje nustatytos procedūros. Teismas nenustatė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų. Skundžiamas įsakymas pagrįstas materialinėmis ir proceso teisės normomis, faktinėmis aplinkybėmis, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, o jį panaikinti nėra pagrindo.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėja nurodo, kad teismas formaliai vertino bylos aplinkybes ir neteisingai aiškino Įmonių bankroto įstatymo normas. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto pažeidimas galimas tik tada, kuomet bankroto administratorius neteikia informacijos įstatyme numatytiems subjektams arba pateikia informaciją pažeisdamas nustatytus terminus. UAB „Admivira“ įgaliotas asmuo yra nubaustas ne už informacijos neteikimą, o už jos suteikimą. Iš teismo motyvų galima daryti išvadą, kad bankroto administratoriui draudžiama teikti bet kokią informaciją kreditoriams, kurių reikalavimas dar nėra patvirtintas teismo, nagrinėjančio bankroto bylą. Teismas nevertino, kokia informacija buvo suteikta bankroto administratoriaus VšĮ „Maximum paslaugų“. Pareiškėjos nuomone, vertinant paminėtą normą kaip imperatyviai draudžiančią bent kokios informacijos teikimą iki kreditorinių reikalavimų patvirtinimo teisme, pažeidžiamas vienas iš svarbių teisės principų – „viskas, ko nedraudžia įstatymai, leidžiama“.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas, iš esmės pakartodamas atsiliepimo į skundą argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2013 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. V-59 matyti, kad nuobauda – įspėjimas – pareiškėjai paskirta, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, už šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto pažeidimą. Byloje nėra kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja, būdama UAB „Fondas statyboms vystyti“ bankroto administratoriaus (UAB „Admivira“) įgaliotas asmuo, yra tinkamas Įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalyje numatytos atsakomybės taikymo subjektas, o atsakovas – tinkamas šios atsakomybės taikytojas. Byloje taip pat nėra kvestionuojamos šios nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės: 1) kad pareiškėja, vykdydama UAB „Fondas statyboms vystyti“ bankroto administratoriaus funkcijas, pagal VšĮ „Maximum paslaugų“ jai pateiktą 2013 m. kovo 25 d. prašymą 2013 m. kovo 26 d. suteikė šiai įstaigai ją dominančią informaciją (duomenis) apie jos administruojamą bendrovę; 2) kad paminėtos informacijos suteikimo metu VšĮ „Maximum paslaugų“ (informacijos prašytojas) buvo UAB „Fondas statyboms vystyti“ bankroto procedūros dalyvis - kreditorinių reikalavimų bankrutuojančiai bendrovei pareiškėjas, tačiau neturėjo kreditoriaus, kurio reikalavimus patvirtino teismas, statuso.

Nagrinėjamo ginčo esmė – šalių skirtingas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto supratimas ir aiškinimas, todėl byloje yra būtina pateikti šios teisės normos aiškinimą ir jos taikymą aptartoje bylos faktinėje situacijoje.

Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkte (bylai aktuali 2012-06-19 įstatymo Nr. XI-2080 redakcija) yra numatyta bankrutuojančios įmonės administratoriaus funkcija teikti informaciją šiame punkte numatytiems subjektams, tarp jų ir „kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka kreditoriams“. Šioje teisės normoje nėra atskleista (bankrutuojančios įmonės) kreditoriaus samprata. Tačiau, aiškinant šią sampratą kartu su šios straipsnio dalies 10 punktu (kuriame yra kalbama apie būtinumą pateikti kreditorių sąrašą teismui patvirtinti) bei Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktu (bylai aktuali 2011-12-22 įstatymo Nr. XI-1867 redakcija), kuriame yra nurodyta, kad teisę gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto eigą kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka turi kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, darytina vienareikšmiška ir, kolegijos manymu, einančiam bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareigas turinti pakankamą aiškumą išvada, kad teisę gauti iš bankrutuojančios įmonės administratoriaus bent kokią informaciją apie jo administruojamą įmonę turi tik tie kreditoriai, kurių reikalavimai yra patvirtinti teismo, ir tik kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Šių (pabrėžtina, abiejų) sąlygų neatitiko paminėtas pareiškėjos atliktas informacijos apie jos administruojamą bendrovę suteikimas. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo tokius pareiškėjos veiksmus kaip Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 15 punkto pažeidimą. Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų pareiškėjos apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė