A-492-1625-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-1625/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00225-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 11.1;11.2; 11.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. pareiškimą trečiajam suinteresuotajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Panevėžio skyriaus, dėl praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) su pareiškimu (b. l. 2-3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti, jog terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į P. N., mirusio (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 2,14 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), praleido dėl svarbių priežasčių ir prašo šį terminą atnaujinti.

Nurodė, kad 2006 m. birželio 20 d. mirus J. M., paveldėjo pagal testamentą jai priklausiusį gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini). Tarp name rastų dokumentų rado P. N., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties liudijimą ir 1986 m. vasario 10 d. išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, kuriuo P. N. savo turtą paliko J. M. bei pažymą, kad P. N. iki nacionalizacijos, tuometiniame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis valdė 2,14 ha žemės sklypą. Tiek Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) Panevėžio skyrius, tiek Lietuvos centrinis valstybės archyvas patvirtino, kad P. N. nuosavybės teisėmis valdė 2,14 ha žemės sklypą.

Pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 587 straipsnio 2 dalį, laikoma, kad J. M. ir šį žemės sklypą paliko testamentu pareiškėjui, kadangi ji kreipėsi dėl palikimo priėmimo pas notarą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 10 straipsnio 1 dalimi bei nurodė, kad apie tai, jog turi teisę prašyti atkurti nuosavybės teises sužinojo tik 2013 metų vasario mėnesį radęs J. M. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą į P. N. palikimą bei pažymą, kad P. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 2,14 ha žemės sklypą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą (b. l. 29-31), prašydamas pareiškėjo pareiškimą spręsti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad pareiškėjo išdėstyti faktai dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo nepagrįsti dokumentais, įrodančiais giminystės ryšį. Duomenis, kad P. N. iki nacionalizacijos priklausė 2,14 ha žemės, Tarnyba turi, tačiau apie sklypo tolimesnį likimą nieko nežinoma, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį žemės sklypą niekas nesikreipė. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą bei 1997 m. rugsėjo 29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintą Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką, pareiškėjas į pretendentų sąrašą atkurti nuosavybės teises nepatenka. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai iki kada galima paduoti prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus. Tarnybos manymu, J. M. nuo 1991 metų iki 2003 metų pati galėjo kreiptis su prašymu atkurti nuosavybės teises į P. N. priklausiusį 2,14 žemės sklypą, bet nesikreipė. Minimą žemės sklypą turėtų paveldėti valstybė pagal CK 5.2 straipsnio 3 dalies, 5.62 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 3 d. sprendimu (b. l. 53-56) pareiškėjo pareiškimą dėl praleisto termino atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Pagal Atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, galimybė teismine tvarka atnaujinti terminą pateikti prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo suteikiama piliečiams, kurie gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises, remiantis Atkūrimo įstatymu. Piliečiai, pagal Atkūrimo įstatymo 2 dalies nuostatas neturintys teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negali prašyti atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, kadangi šio termino negalėjo praleisti, o įvardinto termino atnaujinimas asmeniui jokių teisiškai reikšmingų teisinių pasekmių nesukurtų.

Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotą pažymą, ištrauką iš tuometinio (duomenys neskelbtini) skirstymo viensėdžiais projekto, patvirtinto Žemės tvarkymo komisijos 1938 m. kovo 24/30 d.d., eksplikaciją ir 1937 metais parengto plano duomenis matyti, kad P. N., (duomenys neskelbtini) esantį 2,14 ha žemės sklypą Nr. 19 valdė kartu su K. N. iki jos mirties, t. y. iki (duomenys neskelbtini). 1970 m. kovo 24 d. P. N. sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą, kuris mirties dieną priklausys P. N., paliko J. M.. J. M. palikimą priėmė pagal 1986 m. vasario 10 d. išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą.

Teismas nurodė, kad būtent J. M. laikytina asmeniu, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, ir kuri iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų pretendentų kategoriją. Taigi tik J. M., o ne pareiškėjas S. R. turėjo teisę iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikti prašymą ir taip įgyvendinti Atkūrimo įstatymo suteikiamą teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. N. valdytą nekilnojamąjį turtą. Be to, J. M. iki savo mirties (duomenys neskelbtini) galėjo imtis aktyvių veiksmų, siekdama išsiaiškinti, ar iki nacionalizacijos P. N., kuris buvo sudaręs J. M. naudai testamentą, valdė žemes, ir turėjo teisę kreiptis į teismą dėl praleistų Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo. J. M. nuo 1991 metų iki savo mirties nei asmeniškai, nei per įgaliotus atstovus prašymo valstybės įgaliotoms institucijoms nepateikė, dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo nesikreipė.

Teismas pažymėjo, kad J. M. buvo pareiškėjo teta, todėl pareiškėjas į kitas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, taip pat į šios dalies 3, 4, 5 dalyse nurodytas pretendentų kategorijas nepateko, todėl neturi subjektyvinės teisės prašyti atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

III. Pareiškėjas S. R. apeliaciniu skundu (b. l. 58-60) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pripažinti, kad terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises praleistas dėl svarbių priežasčių bei šį terminą atnaujinti.

Nurodo, kad savo reikalavimą grindžia Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta teisės norma. Teismas nepateikė argumentų, kodėl ši teisės norma pareiškėjo atžvilgiu netaikytina. P. N. savo turtą paliko J. M., kuri pateko į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų pretendentų kategoriją. J. M., įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, įgijo subjektyvią teisę atkurti nuosavybės teises į P. N. nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymas 1999 metais buvo papildytas 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, reglamentuojančia, jog atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi teisę asmenys, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai paliko turtą. Šioje teisės normoje nenurodyta, kad tokia teisę reikia turėti (įgyti) iki 2001 m. gruodžio 31 d., t. y. nenustatyta, kad nuosavybės teisių perėmėjai turėjo būti mirę iki šios datos, o prieš tai palikę savo turtą testamentu. J. M. testamentu be viso turto paliko pareiškėjui ir subjektyvinę teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į P. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį pareiškėjas priėmė visą J. M. turtą, kartu ir minėtą subjektyvinę teisę.

Paaiškina, kad apie testamentinio paveldėjimo būdu įgytą teisę sužinojo tik 2013 metų pradžioje, tvarkydamas J. M. dokumentus bei suradęs 1986 m. vasario 10 d. išduotą paveldėjimo liudijimą į P. N. palikimą bei pažymą apie nuosavybės teisėmis valdytą 2,14 ha žemės sklypą. Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyrius bei Lietuvos centrinis valstybės archyvas patvirtino, kad P. N. nuosavybės teisėmis valdė 2,14 ha žemės sklypą. Sprendžiant prašymą dėl termino atnaujinimo svarbi aplinkybė, kada būtent pareiškėjas sužinojo apie tokią teisę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 66-68) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad nei pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, nei pagal kitų teisės aktų nuostatas pareiškėjas nepatenka į pretendentų atkurti nuosavybės teises sąrašą. J. M. privalėjo ir galėjo pati kreiptis su prašymu atkurti nuosavybės teises į P. N. priklausiusius 2,14 ha žemės, bet nesikreipė bei nesiėmė jokių veiksmų savo teisei ir teisėtiems interesams apginti. Nesant paveldėtojų, minimą žemės sklypą turėtų paveldėti valstybė, nes pareiškėjas jokių dokumentų, įrodančių giminystės ryšį, nepateikė. Pareiškėjas pagal testamentą paveldėjo tik J. M. namą su priklausiniais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl praleisto termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Vertinant kiekvienai individualiai bylai reikšmingas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-545/2010).

Pareiškėjas prašyme pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą prašymo pateikimo terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) praleido dėl to, kad apie savo turimą teisę sužinojo tik 2013 metų pradžioje, tvarkydamas mirusios tetos J. M., kurios turtą paveldėjo pagal testamentą, dokumentus, tarp kurių rado J. M. testamentu paliktą P. N. valdytą 2,14 ha žemės sklypą. Nuo tada ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas atkurti nuosavybės teises į, kaip nurodo pareiškėjas, jam testamentu paliktą subjektinę teisę.

Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės į Atkūrimo įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, nagrinėjamu atveju – žemę, atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939 – 1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises, piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-912/2007, sistemiškai aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad šios dalies 1-4 punktų nuostatos yra chronologiškai išdėstytos prioritetinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nustatymo būdu. Tai rodo, kad nuosavybės teisės pirmiausia yra atkuriamos turto savininkui, kai jis yra gyvas (1 p.), o kituose punktuose nurodyti subjektai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs. Tai leidžia daryti išvadą, kad kiekvienas kitas iš eilės šios dalies punktas yra taikytini tik tuo atveju, kai nėra aplinkybių, numatytų chronologiškai aukščiau nurodytuose punktuose. Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad J. M. įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą priėmusi P. N. palikimą. Būtent ji iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d., privalėjo pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. N. iki nacionalizacijos priklausiusį turtą. Įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2006 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-938/2006; 2008 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-130/2008; 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-904/2013) laikomasi nuostatos, jog teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, visuma leidžia daryti išvadą, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti, gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas tarpusavyje susiję. Termino praleidimo priežastys, tiek objektyvaus, tiek subjektyvaus (sužinojimas apie turimą teisę) pobūdžio, turi būti susiję būtent su asmeniu (jo veiksmais, elgesiu), kuris Atkūrimo įstatymo prasme turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisė Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai); kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai); tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimai).

Iš pareiškėjo prašyme išdėstytų argumentų matyti, jog teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą jis iš esmės tapatina su teise paveldėti nuosavybę. Tačiau, pagal Konstituciją teisė paveldėti nuosavybę nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą; asmenys, kurie turi teisę paveldėti mirusio buvusio savininko turtą, neprivalo būti tapatinami su asmenimis, turinčiais teisę įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifiką, įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką apima jo diskreciją apibrėžti inter alia nuosavybės teisių atkūrimo subjektų ratą, t. y. nustatyti asmenis, turinčius teisę atkurti nuosavybės teises. Įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos ne pagal paveldėjimo santykius reguliuojančias teisės normas, o tik specialia įstatymo nustatyta tvarka, ne visiems buvusiems savininkams ir ne visiems buvusių savininkų įpėdiniams, o tik tiems, kurie atitinka įstatyme nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarimas).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pareiškėjas, Atkūrimo įstatymo prasme neturėdamas teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, negali prašyti ir atnaujinti termino, nustatyto Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje. Turtinė teisė, kurią paveldėjo J. M. po P. N. mirties, nebuvo realizuota iki įstatyme nustatyto termino, nebuvo pradėta realizuoti iki jos mirties 2006 m., todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys, susijusios su jo paties elgesiu, sužinojimo momentu apie J. M. turėtą turtinę teisę, sprendžiant dėl įstatyme nustatyto termino atnaujinimo, neturi teisinės reikšmės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau pateiktus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Taigi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė