A-172-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-172-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03729-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. prašymą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su prašymu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 10–12), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius), 25 941,67 Lt neišmokėtos senatvės pensijos dalį (žalą) ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad jokių sprendimų mokėti sumažintą po perskaičiavimo pensiją nei trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV), nei VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius nėra priėmę. Į VSDFV kreipėsi dėl informacijos apie jam neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kuri buvo sumažinta pagal įstatymą, vėliau pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai. Nei VSDFV, nei VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius nepriėmė jokių sprendimų mokėti jam sumažintą senatvės pensijos dalį ar sprendimų atmesti prašymą išmokėti sumažintą senatvės pensijos dalį, nes tokio prašymo jis ir nebuvo pateikęs. Šių institucijų darbuotojai neatliko neteisėtų veiksmų, bet vykdė tuo metu galiojusį įstatymą, todėl, grįsdamas savo prašymą Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, teigė, kad nei VSDFV, nei VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius negali būti atsakovai, nes nėra atsakingi dėl jam neišmokėtos senatvės pensijos dalies.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuriuo nustatė valstybinių pensijų ir kitų išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, tvarką. Vykdydamas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam mokėjo perskaičiuotą senatvės pensiją.

Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo paminėtu laikotarpiu jam neišmokėta 25 941,67 Lt senatvės pensijos dalies suma, kuri iki šiol nekompensuota, nors pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos Vyriausybė privalėjo iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teigė, kad žala dėl neišmokėtos pensijos dalies jam atsirado dėl viešojo administravimo subjekto, Lietuvos Respublikos Seimo, priimto antikonstitucinio įstatymo, t. y. neteisėtų veiksmų, ir turi būti atlyginta (CK 6.271 str.).

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 25–29, 87–88) prašė nutraukti bylą arba atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, todėl ji buvo perskaičiuota (laikinai sumažinta) vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir jos dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 598,10 Lt, 2010 m. spalio 1 d. – 1 637,12 Lt, 2011 m. lapkričio 1 d. – 1 663,94 Lt. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. spalio 27 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuota senatvės pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Pareiškėjas 2011 m. lapkričio mėn. neturėjo draudžiamųjų pajamų, todėl 2011 m. gruodžio mėn. jam buvo išmokėta senatvės pensija, perskaičiuota tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas valstybinėms socialinio draudimo pensijoms baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d., todėl nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui yra mokama visa paskirto dydžio senatvės pensija. Taip pat nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ajame pensijų skyriuje 2013 m. gegužės 27 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas išduoti pažymą, kurioje būtų nurodyta, kokiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu vadovaujantis 2010–2011 m. jam buvo mokėta ne visa paskirto dydžio senatvės pensija, ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydis.

Paminėtame prašyme pareiškėjas neprašė išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. birželio 13 d. rašte Nr. (10.1) 3-72687 pateikė pareiškėjui duomenis apie laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir išmokėtos (perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas) senatvės pensijos dydžius bei neišmokėtos senatvės pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo dydžius.

Šiame rašte pareiškėjas buvo informuotas, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010–2011 m. jam apskaičiuota 25 941,67 Lt neišmokėta senatvės pensijos dalies suma. Pažymėjo, kad kol nėra priimtas sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos įstatymas, VSDFV Vilniaus skyrius senatvės pensijų gavėjams neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensijos dalį. Taip pat pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl jis taikytinas į ateitį (Konstitucijos 107 str. 1 d.) ir nėra pagrindas išmokėti asmenims dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį.

Nurodė, kad pareiškėjas pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo nesikreipęs nei į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris moka senatvės pensiją, nei į VSDFV, į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2013 m. spalio 9 d., t. y. praleidęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, apie tai, jog šio įstatymo nustatyta tvarka pradėta mokėti ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn., todėl jo reikalavimui dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies nuo 2010 m. sausio 1 d. priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėn. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėdamas pareiškėjui senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d.

Vadovaujantis CK nuostatomis, būtina sąlyga pareiškėjui tariamai padarytai turtinei žalai atlyginti yra valstybės institucijų veiksmų neteisėtumo konstatavimas. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius privalėjo vykdyti Laikinojo įstatymo nuostatas ir mokėti pareiškėjui perskaičiuotą senatvės pensiją, todėl šio skyriaus darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais. Taigi nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl civilinė atsakomybė neatsiranda. Galimybė išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta.

Be to, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 25 941,67 Lt senatvės pensijos dalį įvardijo kaip žalą, kurią prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, todėl atsakovas prašė teismo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikytiną reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ir pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į prašymą (b. l. 80–83) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jo pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., tad apie tai, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui šio įstatymo nustatyta tvarka pradėta mokėti ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn., todėl jo reikalavimui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėn. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl senaties terminų skaičiavimo, kreipiantis dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, ir nurodė, kad šis terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, nesikreipė į VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėjas, VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus prašydamas nurodyti kompensuoti 2010–2011 m. neišmokėtą 25 941,67 Lt senatvės pensijos dalį, į VSDFV kreipėsi tik su 2014 m. kovo 7 d. skundu, tačiau VSDFV sprendimo dar nėra priėmusi. Rėmėsi CK normomis dėl žalos atlyginimo ir teigė, kad, nekonstatavus valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, civilinė atsakomybė neatsiranda.

Būtina sąlyga patenkinti pareiškėjo reikalavimą atlyginti tariamai padarytą turtinę žalą yra valstybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumo konstatavimas. VSDFV Vilniaus skyrius privalėjo vadovautis Laikinojo įstatymo nuostatomis, todėl pareiškėjui senatvės pensija pagal tuo metu galiojusio ir privalomo vykdyti Laikinojo įstatymo nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama teisėtai, tad VSDFV Vilniaus skyriaus darbuotojų veiksmai laikytini teisėtais. Nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo.

Galimybė išieškoti įstatymų leidėjo padarytą žalą Lietuvos Respublikos įstatymuose nenustatyta. Galiojantys įstatymai specialiose normose valstybės atsakomybės už įstatymų leidėjo padarytą žalą, jei tokia asmeniui būtų nustatyta dėl priimto įstatymo taikymo, nenustato. Teigė, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų terminas, kurį pareiškėjas praleido.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu (b. l. 97–105) atmetė pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime ištyrė ir nustatė, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, vėliau pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai. Ginčas iš esmės keliamas dėl teisės teismine tvarka ginti savo teises ir reikalauti iš Lietuvos valstybės priteisti pensijos nepriemoką kaip žalą.

Teismas pažymėjo, jog pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. Nuo 2013 m. sausio 1 d. paminėtas 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 str. 2 d.).

Teismas nurodė, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės (ABTĮ 15–20 str.). Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (ABTĮ 15 str. 1 d. 1 p., 22 str. 1 d.). Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-191/2010. Vadovavosi ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, kad pareiškėjo keliamam ginčui įstatymas nustato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-800/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013). Nustatė, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, nesiekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, o iš karto kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės žalą, kuri kilo dėl neišmokėtos pensijos dalies. Iš esmės pareiškėjas savo prašyme nurodė, kad ši žala kilo dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto antikonstitucinio įstatymo, t. y. Lietuvos Respublikos Seimo neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymėjo, jog reikalavimai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio, taigi žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja CK, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.). CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-499/2007. Pabrėžė, kad šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, turtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas nurodė, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Vilniaus skyrius prašė taikyti ieškinio senaties terminą dėl turtinės žalos priteisimo. Pažymėjo, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nurodė, kad, 2009 m. gruodžio 9 d. priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas bus laikinas (šiuo atveju pensijų dydžio ribojimai) ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins nustatytus laikinus ribojimus. 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, įstatymų leidėjas nesiėmė veiksmų sureguliuoti ir nustatyti neteisėtai neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą. Taigi, teismo vertinimu, pats įstatymų leidėjas savo neveikimu suponavo teisinių santykių neaiškumą, nors, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, asmenys turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pažeistos teisės bus atkurtos. Pareiškėjas pagrįstai manė, kad teisės aktai, pagal kuriuos jam buvo apskaičiuojama ir išmokama pensija, neprieštarauja Konstitucijai iki tol, kol Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, nustatantį, kad valstybinių pensijų sumažinimas prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgęs į CK normas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymo terminus, į tai, kad, kaip nurodė pareiškėjas, žalą patyrė 2010–2011 m. ir apie Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų prieštaravimą Konstitucijai sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, teismas pripažino, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Teismas nustatė, kad, pareiškėjo nuomone, dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimtos Laikinojo įstatymo antikonstitucinės nuostatos patyrė finansinių nuostolių, t. y. prarado dalį pensijos. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine tvarka, siekdamas, jog būtų išmokėta pensijos nepriemoka, ir iškart kreipėsi į teismą. Tai, kad jis gali kreiptis ikiteismine tvarka ir paskui skųsti VSDFV Vilniaus skyriaus bei VSDFV sprendimus ar kitus aktus, jam buvo išaiškinta 2014 m. vasario 19 d. teismo posėdyje ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. teismo nutartyje, siūlant prašyti panaikinti ir VSDFV Vilniaus skyriaus bei VSDFV sprendimus, tačiau pareiškėjas šia savo teise nepasinaudojo. Taigi teismas nurodė, jog iš pareiškėjo skundo reikalavimų matyti, kad jis įsitikinęs, jog valstybės pareiga atlyginti žalą dėl pensijos nepriemokos atsiranda taikant CK 6.271 straipsnio nuostatas, taip pat tiesiogiai taikant Konstitucijos 6 ir 23 straipsnius, nes Lietuvos Respublikos Seimas priėmė antikonstitucines Laikinojo įstatymo normas, kuriomis remiantis ir buvo 2010–2011 m. jam sumažinta senatvės pensija.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas, kaip įstatymų leidžiamoji institucija, priimdamas Laikinąjį įstatymą, neveikė kaip viešojo administravimo subjektas, todėl dėl jo veiksmų ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir CK 6.271 straipsnio nustatyta tvarka negali kilti pareiga valstybei kompensuoti žalą. Šiuo atveju viešojo administravimo subjektais byloje galėtų būti tos institucijos, į kurias pareiškėjas būtų kreipęsis dėl senatvės pensijos nepriemokos anksčiau aptarta ikiteismine tvarka, o pastarųjų institucijų neteisėti sprendimai ar veiksmai galėtų lemti valstybės pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nurodė, kad turtinę žalą jam sukėlė Lietuvos Respublikos Seimo, kaip administravimo subjekto, veiksmai, priimant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Lietuvos Respublikos Seimo veiklos. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, tačiau Lietuvos Respublikos Seimas, leisdamas įstatymus, neatlieka viešojo administravimo funkcijų ir negali būti laikomas viešojo administravimo subjektu. Atsižvelgiant į šias teisės akto nuostatas, pareiškėjo ginčijami Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai, priimant Laikinąjį įstatymą bei galbūt jam sukėlę turtinės žalos atsiradimą, negali būti administracinės bylos dalykas, todėl teismas Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų neanalizavo.

Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nenustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius mokėjo pareiškėjui senatvės pensiją įgyvendindamas įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktas teises, nesilaikydamas teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad kokiais nors veiksmais galėjo pažeisti pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir į tai, kad byloje nėra nustatyti VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus ar jų darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas, o Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas antikonstitucines Laikinojo įstatymo nuostatas, neveikė kaip viešojo administravimo subjektas, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei ir priteisti turtinę žalą, nes nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, pažymėjęs, kad pareiškėjo prašymas nepatenkintas, padarė išvadą, jog nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 107–109) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatskleidė bylos esmės, sprendimas yra dvejopo pobūdžio, jame nenurodyta, kodėl šioje byloje teismas nesivadovavo prašyme nurodytais Konstitucinio Teismo nutarimais. Sumažinus teisėtai paskirtą senatvės pensiją jo nuosavybei buvo padaryta žala. Skundžiamo teismo sprendimo dvejopumas pasireiškia tuo, kad vienoje sprendimo dalyje teismas nurodė, jog jis nepagrįstai nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, o iš karto kreipėsi į teismą, o kitoje dalyje pažymėjo, kad nei Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Vilniaus skyrius, nei VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektai, neteisėtų veiksmų pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasmę neatliko. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų, priimant prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintą Laikinąjį įstatymą, neginčijo. Jokių Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų analizuoti šioje byloje ir nereikėjo, nes tai yra padaręs Konstitucinis Teismas. Akivaizdu, kad žala nuosavybei atsirado dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo, todėl šioje byloje negalima nepaisyti Konstitucinio Teismo padarytos išvados, kad asmuo, kuriam senatvės pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į tam tikro dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę, kuri pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi būti saugoma ir ginama. Teismas negynė šios konstitucinės teisės.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113–115) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas nenustatė, jog VSDFV Vilniaus skyrius mokėjo pareiškėjui senatvės pensiją įgyvendindamas įstatymų ir kitų teisės aktų suteiktas teises, nesilaikydamas teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl nerado pagrindo konstatuoti, kad kokiais nors veiksmais galėjo pažeisti pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į tai, kad byloje nėra nustatyti VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV darbuotojų neteisėti veiksmai ar neveikimas, o Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas antikonstitucines Laikinojo įstatymo nuostatas, neveikė kaip viešojo administravimo subjektas, padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei ir priteisti turtinę žalą, nes nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 117–121) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išnagrinėjus visus pareiškėjo prašymo reikalavimus, įvertinus bylos dokumentus ir faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinio skundo motyvais panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą nėra pagrindo. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nenustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, mokėdamas pareiškėjui senatvės pensiją, kokiais nors veiksmais galėjo pažeisti jo teises ir teisėtus interesus. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atsižvelgdamas į tai, jog byloje nėra nustatyta VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, o Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas antikonstitucines Laikinojo įstatymo nuostatas, neveikė kaip viešojo administravimo subjektas, padarė pagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei ir priteisti turtinę žalą, nes nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, nepatenkindamas pareiškėjo prašymo, taip pat nepatenkino ir jo reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo žalos atlyginimo (valstybės deliktinės atsakomybės taikymo) būdu, t. y. taikant CK 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo. Valstybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio taikymo prasme pareiškėjo yra siejamas su Lietuvos Respublikos Seimo prieštaraujančio Konstitucijai įstatymo (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) priėmimu. Todėl, sprendžiant klausimą dėl valstybės deliktinės atsakomybės instituto (CK 6.271 str.) taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, be kita ko, yra būtina pasisakyti dėl įstatymų leidėjo (Lietuvos Respublikos Seimo) pagrindinės funkcijos (įstatymų priėmimo) vertinimo valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymo prasme.

Pasisakydama nagrinėjamai bylai aktualiais klausimais, kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą administracinių teismų praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-04-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014), teisminiams ginčams dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies atgavimo yra tiesiogiai taikytini teisinius santykius dėl šios pensijos skyrimo ir mokėjimo reglamentuojantis Pensijų įstatymas bei su šio įstatymo normomis tiesiogiai sietinos kitų teisės aktų normos, tarp jų – Įstatymo 37 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta privaloma išankstinė tokio pobūdžio ginčams nagrinėti ne teismo tvarka ir nurodyta, kad išankstinio tokių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija yra VSDFV. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas šios tvarkos nesilaikė (tai byloje nėra kvestionuojama). Todėl, viena vertus, nagrinėjamoje byloje (atsižvelgiant į pareiškėjo pasirinktą savo tariamai pažeistų teisių į jam paskirtos pensijos gavimą gynimo būdą) nėra pagrindo taikyti paminėtas Pensijų įstatymo nuostatas ir spręsti pareiškėjo teisės į Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos pensijos dalies atgavimą Pensijų įstatymo taikymo prasme. Kita vertus, nagrinėjamai bylai nėra aktualus ir dėl nurodytos priežasties (pareiškėjo pasirinkto savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdo) negali būti sprendžiamas klausimas dėl paminėtos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos laikymosi (ar nesilaikymo) reikšmės šioje byloje nagrinėjamai situacijai.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamai bylai, be kita ko, yra aktualus atsakovo administracinėje byloje tinkamumo klausimas, t. y. ABTĮ 37 straipsnio 4 dalies bei 54 straipsnio taikymo klausimas.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ taikymo požiūriu atsakovo pasirinkimas, paduodant skundą administraciniam teismui, yra skundą paduodančio asmens (pareiškėjo) diskrecija (ABTĮ 22 str. 1 d., 23 str. 2 d., 48 str. 2 d.). Ši diskrecija teismo gali būti pakoreguota tik ABTĮ 37 straipsnio 4 dalyje arba ABTĮ 54 straipsnyje nustatyta tvarka ir pagrindais. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 4 dalį, jeigu skunde (prašyme) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį ar nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą aktą, veiksmą arba atsisakymą ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo paduodamas skundas, teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus.

Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą), kurioje nurodoma, kas įtraukiamas administracinės bylos proceso šalimi kaip atsakovas (atsakovai) ar (ir) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje. Pagal ABTĮ 54 straipsnį, jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu.

Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Kaip matyti iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui 2013 m. rugsėjo 20 d. paduoto prašymo ir, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo šio prašymo priėmimo stadijoje 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartyje nurodytus trūkumus, patikslinto jo 2013 m. spalio 9 d. paduoto prašymo, jis primygtinai (nepaisydamas pirmosios instancijos teismo 2013-09-27 nutartyje jam išaiškintos tokio pobūdžio ginčams išspręsti taikytinos tvarkos) laikėsi pozicijos, kad šis ginčas teismo turi būti sprendžiamas, taikant valstybės deliktinės atsakomybės institutą, pabrėždamas, kad šio instituto taikymo požiūriu valstybės valdžios institucijų neteisėtumas jo yra siejamas būtent su Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d.) priėmimu.

Todėl konstatuotina, kad ABTĮ 37 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pakeisti pareiškėjo nurodytą atsakovą (ir tokio atsakovo atstovą) kitu atsakovu (jo atstovu). Kalbant apie ABTĮ 54 straipsnio taikymą susiklosčiusioje situacijoje, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis šios teisės normos nuostatų ir atsižvelgdamas į pareiškėjo nesutikimą pakeisti jo nurodytą atsakovą tinkamu atsakovu, išnagrinėjo (pradėjo nagrinėti) pareiškėjo prašymą (skundą) iš esmės taip, kaip to prašė pareiškėjas.

Pasisakydama dėl CK 6.271 straipsnio aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad, pagal jo 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 2 dalyje yra pateiktas straipsnyje naudojamo termino „valdžios institucija“ apibūdinimas, pagal kurį „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Iš šio apibūdinimo matyti, kad į jį patenka platus (pastebėtina, kad nebaigtinis) sampratos „bet koks viešosios teisės subjektas“ subjektų ratas. Tačiau ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme (šiame punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo) yra būtina, kad tokiu subjektu būtų viešojo administravimo srityje veikiantis (veikęs) viešojo administravimo subjektas. ABTĮ taikymo požiūriu, Lietuvos Respublikos Seimas nepriskirtinas viešojo administravimo subjektų kategorijai, o Lietuvos Respublikos Seimo įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu (2 str. 1, 4 d.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama kitiems pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo teismui paduotas prašymas (skundas) negali būti pripažintas pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė