AS-525-452-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-452/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01414-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. R. skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 53–54) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:

1) iš dalies panaikinti 2013 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) sprendimą Nr. 1D-3908(11);

2) įpareigoti VRM ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 424,24 Lt už 2010 m. gegužės mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. (imtinai) laikotarpį.

Paaiškino, kad jam buvo paskirta 653,42 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (toliau – ir Laikinasis įstatymas), buvo mokama sumažinta pensija. Teisė reikalauti mokėti pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai. Pabrėžė, kad apie pensijos dalies neišmokėjimą už 2010 m. gegužės mėnesį sužinojo tik 2010 m. birželio mėnesį, todėl nėra praleidęs 3 metų skundo padavimo termino. Pareiškėjas teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme palaikė skunde išdėstytus argumentus. Paaiškino, kad termino kreiptis į teismą nepraleido, nes apie sumažintą pensiją sužinojo gegužės mėnesį, neprašė jo atnaujinti.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas VRM su pareiškėjo skundu nesutiko, atsiliepimuose (b. l. 20–22, 66) prašė bylą nutraukti.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas. Terminas į teismą kreiptis yra praleistas ir neatnaujintinas, todėl byla nutrauktina. Teigė, kad pareiškėjas neįrodė, kad VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi (b. l. 78–81) nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktais išaiškinimais, pažymėjo, jog Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Iš pastarosios nuostatos ir atsakovo paaiškinimų ir bylos medžiagos, teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija (už 2010 m. sausio mėnesį) pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėn. Pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. gegužės 2 d. skundu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam 3 metų terminui ginti savo teises.

Pareiškėjas žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad jo pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Pareiškėjas praleido 3 metų terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga, ir neprašė šio termino atnaujinti.

Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose: Nr. AS822-61/2012; Nr. TA858-62/2011 ir pažymėjo, jog nesikreipdamas į teismą per aptartą terminą, pareiškėjas, pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti.

Teismo vertinimu, toks nepateisinamas pareiškėjo delsimas, argumentai, jog nepraleido termino skundui paduoti, nėra objektyviai pateisinami. Pareiškėjas nesivadovavo teismo išaiškinimu ir nepasinaudojo galimybe pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas, remdamasis minėta nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nepagrįstais pripažino pareiškėjo skundo argumentus, jog apie pensijos neišmokėjimą už 2010 m. gegužės mėnesį sužinojo tik 2010 m. birželio mėnesį, todėl nėra praleidęs 3 metų termino kreiptis į teismą, nes analogiško pobūdžio bylose pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.

Taigi, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo kreipimosi į teismą termino pradžią sieti su kiekvieno mėnesio pensijos išmokėjimo diena. Aplinkybės, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta pensija išmokėta 2010 m. vasario mėnesį ir, kad į teismą dėl pensijos nepriemokos kreipėsi 2013 m. gegužės 2 d., laikytos pakankamos konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Dėl reikalavimo panaikinti VRM sprendimą, teismas remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog VRM sprendimas tik patvirtina tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą, tačiau realių pasekmių nesukelia, nes skundžiamas teismui praleidus trejų metų skundo padavimo terminą, todėl teismas šiuo atveju pareiškėjo teisių apginti negalėtų. Tai suponavo teismo išvadą, jog pareiškėjui praleidus terminą inicijuoti ginčą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, ginčijamam sprendimui apskųsti terminas taip pat yra praleistas, nes teismas negali formaliai nagrinėti ginčo dėl tos teisės, dėl kurios terminas kreiptis į teismą yra praleistas.

Apibendrindamas išdėstytą, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei vadovaudamasis teismų praktika, teismas konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs nustatytą 3 metų terminą ir neprašė jo atnaujinti, darė išvadą, kad ginčijamas raštas pareiškėjui negali sukelti teisinių pasekmių, todėl teismo procesas nutrauktinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punktas).

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 87–89), kuriuo prašo panaikinti 2014 m. vasario 24 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014, kurioje, kaip teigia pareiškėjas, teismas aiškiai pasisakė, kad tokiais atvejais kaip ir šioje byloje, pareiškėjams nereikia įrodinėti jokių svarbių aplinkybių dėl kurių buvo praleistas terminas pateikti skundui, nes analogiškais atvejais, konstatuota, jog terminą praleistas dėl svarbių priežasčių. Nurodo, kad nėra teisininkas ir neturi dalyvavimo teismuose procesuose patirties, todėl mano, jog prieš priimdamas nutartį nutraukti bylą, teismas privalėjo jį informuoti apie naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Jei teismas manė, kad bylos nagrinėjimui būtina, jog pareiškėjas pateiktų formalų prašymą atnaujinti terminą skundui pateikti, privalėjo pareiškėjui pasiūlyti tai padaryti, paaiškinti, kad nagrinėjamu atveju nereikalaujama nurodyti specialių svarbių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių ir jų įrodymų. Patikslindamas skundą, prašydamas priteisti pensijos nepriemoką nuo 2010 m. gegužės, pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir padarė veiksmus, siekdamas užtikrinti, kad byla pagal jo skundą būtų nagrinėjama. Šiuo metu, žinodamas naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškia, jog buvo veikiamas tų pačių aplinkybių, kaip nurodyta minėtoja nutartyje. Mano, jog neteisinga ir neteisėta nenagrinėti bylos pagal jo skundą, kai akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju aplinkybės analogiškos nurodytoms 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014. Mano, jog terminas skundui paduoti turi būti atnaujintas. Jei tam reikalingas pareiškėjo raštiškas prašymas – prašo teismo atnaujinti terminą skundui pateikti. Nurodo, jog ketina vėl patikslinti skundą ir grįžti prie pradiniame skunde pateiktų reikalavimų apimties.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Teigia, jog skundžiama nutartis yra teisėta, priimta visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus šalių pateiktus įrodymus, argumentus, faktines aplinkybes, nepažeidžiant teisės normų, bylą išnagrinėjus iš esmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties, kuria byla pagal pareiškėjo skundą nutraukta, teisėtumas ir pagrįstumas. Šia nutartimi byla nutraukta remiantis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, t. y. paaiškėjus, jog skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. O pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Atsižvelgiant į minėtą administracinių teismų praktiką į tai, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y., kai jam buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau skundą teismui pateikė tik 2013 m. gegužės 2 d., konstatuotina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. O ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte, kaip minėta, nustatyta, jog teismas nutraukia bylą jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Pažymėtina, jog minėtoje 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija be kita ko išaiškino, kad kai administracinė byla nutraukiama remiantis ABTĮ 101 straipsnio 7 dalimi, tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 straipsnis) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Nagrinėjamu atveju teismas 2013 m. lapkričio 26 d. raštu (b. l. 52), kuris pareiškėjui buvo pasirašytinai įteiktas 2013 m. lapkričio 26 d. teismo posėdžio metu, pareiškėjui nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Taip pat nurodė, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatą, už 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasarį, į teismą dėl pensijos nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2013 m. gegužės 2 d. (praėjus daugiau nei 3 metams), todėl praleido terminą kreiptis į teismą dėl nepriemokos priteisimo. Šiame rašte, taip pat nurodyta, jog ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklaususios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Vadovaujantis ABTĮ 10 straipsniu, pareiškėjui išaiškinta teisė iki 2013 m. lapkričio 29 d. pateikti teismui prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Pareiškėjas savo teise paduoti prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino nepasinaudojo nei minėtame rašte nurodytu terminu nei vėliau, 2014 m. vasario 3 d. vykusio teismo posėdžio metu. Pareiškėjas tik patikslino savo skundą, nurodydamas, kad prašo priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, nurodė, kad apie pensijos už 2010 m. gegužės mėnesį neišmokėjimą sužinojo (galėjo sužinoti) tik 2010 m. birželio mėnesį, todėl šioje konkrečioje byloje nėra praleidęs specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, jog pareiškėjas yra praleidęs skundo padavimo terminą, neprašo jo atnaujinti ir taikė ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos nevisiškai tinkamai atliko ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtintą pareigą proceso dalyviams išaiškinti teises ir pareigas. Minėtame straipsnyje nurodoma, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjui bylą vedus pačiam, neatstovaujamam advokato, teismui pareiškėją vien informavimas apie, tai, kad jis gali pateikti prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, tačiau nepaaiškinus, kad to nepadarius, byla bus nutraukta, o bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 102 str. 3 d.), pareiškėjui patikslinus skundą pakeičiant terminą už kurį prašo pensijos nepriemokos priteisimo, taip siekiant, kad jo byla būtų toliau nagrinėjama, manant, kad toks skundo patikslinimas tokią galimybę užtikrina, teismas, būdamas aktyvus, turėjo jam paaiškinti tokių veiksmų teisines pasekmes.

Dėl nurodytų priežasčių, remiantis teisingumo, protingumo ir efektyvaus, o ne formalaus, asmens teisių gynimo principais, pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas 2014 m. vasario 24 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį panaikinant, perduodant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas įpareigojamas tinkamai įgyvendinti ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtintą pareigą išaiškinti proceso dalyviams teises ir pareigas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo M. R. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas