2K-220/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-220/2014

Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00109-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4;

2.4.2.1;

1.1.4.4.5;

1.2.17.4;

1.2.19.4.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. K. ir jos gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu L. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį, 200 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos), 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (dvi nusikalstamos veikos) ir nubausta: pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 200 straipsnio 1 dalį (veika, įvykdyta 2009 m. kovo 25 d.) – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda; pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 200 straipsnio 1 dalį (veika, įvykdyta 2009 m. balandžio 10 d.) – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (veika, įvykdyta 2009 m. kovo 29 d.) – teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimu trejiems metams; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (veika, įvykdyta 2009 m. balandžio 10 d.) – teisės dirbti darbą valstybės tarnyboje atėmimu trejiems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir L. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 70 MGL (9 100 Lt) dydžio bauda.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti I. M. , V. B. ir I. M. .

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartimi nuteistojo V. B. ir nuteistosios L. K. bei jos gynėjo V. Sviderskio apeliaciniai skundai atmesti.

Kasacinių skundų dėl nuteistojo V. B. nepateikta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1) L. K. nuteista už tai, kad, būdama Lietuvos Respublikos valstybės tarnautoja – Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus pašto posto vyresniąja inspektore, 2009 m. kovo 25 d., 22.24 val., Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus pašto poste, esančiame Vilniuje, Rodūnios kelias 9, pagal nustatytą grafiką atlikdama pašto siuntų, siunčiamų iš Lietuvos Respublikos, tikrinimą bei muitinės dokumentų įforminimą, I. M. sukursčius, piktnaudžiavo tarnyba, siekdama turtinės naudos - už ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatyto dydžio piniginį atlygį paslėpė nusikalstamos veikos pėdsakus ir tuo padėjo I.

M. ir V. B. neteisėtai neišvežti iš Lietuvos Respublikos per Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus pašto postą prekių - 328 vnt. mobiliųjų telefonų (172 kg), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 106 663 Lt ir kurios pagal tranzitinę deklaraciją Nr.09LLVG200010F8D3C6 turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, t. y. ji, I. M. sukurstyta, Vilniaus teritorinės muitinės pašto posto kompiuterinėje programoje MCC užbaigė tranzito procedūrą, įvesdama žinomai melagingus duomenis apie tranzitinės deklaracijos Nr. 09LTVG200010F8D3C6 patikrinimą ir taip patvirtino tranzito procedūros užbaigimą, nors faktiškai prekių - 328 vnt. mobiliųjų telefonų (172 kg) Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus pašto poste muitinio tikrinimo metu nebuvo, dėl to valstybei nebuvo sumokėta 17 030 Lt PVM mokesčio.

Taip ji pažeidė 1992 m. spalio 12 d. Bendrijos muitinės kodekso (nustatyto Tarybos reglamentu Nr. 2913/32) 183 straipsnio nuostatas, 2004 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo Nr. IX-2183 20 straipsnio 4 p. 1 p. p. nuostatas, t. y. nevykdė muitų teisės aktų reikalavimų, žinodama, kad tranzitu gabenamos prekės, nurodytos tranzitinėje deklaracijoje Nr. 09LTVG200010F8D3C6, nepateiktos tikrinimui, padarė įrašą kompiuterinėje programoje MCC, taip patvirtindama, kad prekės išvežtos iš Lietuvos Respublikos, ir nesilaikė Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2004 m. gruodžio 15 d.

įsakymu Nr. 3B-303 patvirtinto Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus, atliekančio pareigas pašto poste, pareigybės aprašymo 29.1 punkto reikalavimo, t. y. neatliko per postą gabenamų ir poste deklaruojamų pašto siuntų ir dokumentų muitinio tikrinimo, 29.4 punkto reikalavimo, t. y. nevykdė kontrabandos ir muitų taisyklių pažeidimų prevencijos ir tokiu būdu diskreditavo muitinės pareigūno vardą, sumenkino muitinės įvaizdį, padarydama didelę žalą valstybei;

2) būdama Lietuvos Respublikos valstybės tarnautoja - Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus pašto posto vyresniąja inspektore, 2009 m. balandžio 10 d., 18.05 val., Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus pašto poste, esančiame Vilniuje, Rodūnios kelias 9, pagal nustatytą grafiką atlikdama pašto siuntų, siunčiamų iš Lietuvos Respublikos, tikrinimą bei muitinės dokumentų įforminimą. I. M. sukursčius, piktnaudžiavo tarnyba siekdama turtinės naudos už pažadėtą 1000 Lt atlygį, paslėpė nusikalstamos veikos pėdsakus ir tuo padėjo I.

M. ir V. B. neteisėtai neišvežti iš Lietuvos Respublikos per Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus pašto postą prekių - 561 vnt. mobiliųjų telefonų ir kitų elektronikos prekių (228 kg), kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą ir sudarė 201 196 Lt ir kurie pagal tranzitinę deklaraciją Nr. 09LTVG200011018D99 turėjo būti išvežti iš Lietuvos Respublikos, t. y. ji, I. M. sukurstyta, Vilniaus teritorinės muitinės pašto posto kompiuterinėje programoje MCC užbaigė tranzito procedūrą, įvesdama žinomai melagingus duomenis apie tranzitinės deklaracijos Nr. 09LTVG200011018D99 patikrinimą ir tokiu būdu patvirtino tranzito procedūros užbaigimą, nors faktiškai prekių - 561 vnt. mobiliųjų telefonų ir kitų elektronikos prekių (228 kg) Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus pašto poste muitinio tikrinimo metu nebuvo, dėl to valstybei nebuvo sumokėta 32 221 Lt PVM mokesčio ir importo muito.

Taip ji pažeidė 1992 m. spalio 12 d. Bendrijos muitinės kodekso (nustatyto Tarybos reglamentu Nr. 2913/32) 183 straipsnio nuostatas, 2004 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo Nr. IX-2183 20 straipsnio 4 punkto 1 p. p. nuostatas, t. y. nevykdė muitų teisės aktų reikalavimų, žinodama, kad tranzitu gabenamos prekės, nurodytos tranzitinėje deklaracijoje Nr. 09LTVG200011018D99, nepateiktos tikrinimui, padarė įrašą kompiuterinėje programoje MCC, taip patvirtindama, kad prekės išvežtos iš Lietuvos Respublikos, ir nesilaikė Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2004 m. gruodžio 15 d.

įsakymu Nr. 3B-303 patvirtinto Vilniaus teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus, atliekančio pareigas pašto poste, pareigybės aprašymo 29.1 punkto reikalavimo, t. y. neatliko per postą gabenamų ir poste deklaruojamų pašto siuntų ir dokumentų muitinio tikrinimo, 29.4 punkto reikalavimo, t. y. nevykdė kontrabandos ir muitų taisyklių pažeidimų prevencijos ir tokiu būdu diskreditavo muitinės pareigūno vardą, sumenkino muitinės įvaizdį, padarydama didelę žalą valstybei.

Nuteistoji L. K. ir jos gynėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutarties dalis, kuriose L. K. pripažinta kalta ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Kasatoriai mano, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.

Pasak kasatorių, abiejų instancijų teismai motyvuotai nepagrindė nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, 200 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, buvimo nuteistosios L. K. veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių argumentuotų motyvų, kad L. K. veiksmuose yra šių nusikalstamų veikų požymių. Kasatorių nuomone, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos išvados yra pagrįstos prielaidomis, neatitinka bylos aplinkybių, byla išnagrinėta šališkai, turint išankstinę nuostatą, kad L.

K. kalta. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė L. K. apeliacinį skundą, išsamiai neįvertino, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, ar tinkamai jas teisiškai įvertino, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų tiriant įrodymus ir surašant nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, todėl netinkamai, neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, nuteistosios L.

K. , liudytojų parodymus, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl klaidingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesant L. K. veiksmuose jai inkriminuotų būtinų nusikalstamų veikų požymių. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo ar L. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, ar ji suvokė apie daromą nusikalstamą veiką, ar siekė asmeninės naudos, ar jos veiksmuose galima nustatyti tyčią ir kt.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus liko neatsakyta, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kasatorių tvirtinimu, apkaltinamasis nuosprendis L. K. nepagrįstas, liudytojų parodymai prieštaringi, nėra neabejotinų duomenų apie tai, kad ji padėjo kitiems nuteistiesiems neišvežti prekių iš Lietuvos Respublikos, nėra išsamiai ir neginčijamai įrodyta, kad jos veiksmuose yra visi būtini jai inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs vienareikšmišką praktiką ir pasisakęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas lakoniškai rėmėsi apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytais liudytojų parodymais, atkartojant liudytojų pavardes ir jų parodymų dalis, tačiau dėl apeliaciniame skunde itin išsamiai išdėstytų jų prieštaravimų iš esmės nepasisakė, jų nuosekliai nesugretino ir neaptarė.

Teismai visiškai neatsižvelgė į tai, kad pagal baudžiamojoje byloje esančius parodymus 1000 Lt atlygis buvo pažadėtas nuteistajai I. M. , kuri duodama parodymus nurodė, jog būtent tą patį 1000 Lt atlygį, kuris buvo pažadėtas jai, ji pažadėjo L. K. , sau nepasilikdama nieko. Kasatorių nuomone, tokiais I. M. parodymais remtis negalima, nes nėra nustatyta nei kur, nei kaip, nei kada I. M. žadėjo L. K. 1000 Lt atlygį, teismai šios aplinkybės nevertino ir netyrė, tačiau tokiais I. M. parodymais rėmėsi kaip teisingais ir neabejotinais juos išdėstant apkaltinamajame nuosprendyje.

Skunde pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotos aplinkybės, t. y. nuteistosios I. M. paaiškinimai dėl neva L. K. žadėto 1000 Lt atlygio ir prašymo užbaigti tranzito procedūras, nes tą dieną pati I. M. nedirba, negali būti laikomi susitarimu ir pagalba daryti nusikalstamą veiką, nes nesuvokiant, kad tokia nusikalstama veika yra daroma, nėra galimybių ir teikti šiai nusikalstamai veikai pagalbą, kaip tai numatyta BK 24 straipsnio 6 dalyje. Kasaciniame skunde pažymima, kad, veikiant gerai organizuotai ir pakankamus dalykinius kontaktus bei žinias turinčiai nusikalstamai grupuotei, visiškai nereikėjo paveikti L.

K. , jog ši bendrininkautų ar kažkaip nusižengtų nusistovėjusiai tvarkai - tiesiog reikėjo tinkamu metu pateikti dokumentus, o vėliau visos procedūros ir veiksmai buvo atliekami savaime. Tiek L. K. , tiek ir kitiems muitinės ar pašto pareigūnams net nesuvokiant, kad jie įtraukti į organizuotą nusikalstamą veiką, L. K. dvi tranzito procedūras pabaigė atsitiktinai, tiesiog atlikusi kasdienines darbines funkcijas, net negalėdama suvokti, kad ja neteisėtai naudojamasi. Pasak kasatorių, vienintelis dalykas, ką L. K. padarė, tai I.

M. padėjo išvengti drausminės atsakomybės dėl to, kad ši savo darbo laiku nespėjo pabaigti muitinės procedūrų įforminimo. Negalima laikyti bendrininkavimu tokių atvejų, kai asmuo nesuvokia, kad savo veiksmais (neveikimu) padeda daryti kitam asmeniui nusikalstamą veiką, kai nesusitaria tarpusavyje dėl bendros nusikalstamos veikos, kai jo veiksmuose nėra tyčios daryti bendrą nusikalstamą veiką. Kasatoriai pažymi, kad šiuo atveju nei apkaltinamajame nuosprendyje, nei skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra aiškiai ir neginčijamai nurodyta, jog nuteistoji L.

K. tarėsi veikti bendrai su kitais nuteistaisiais, veikė tyčia ir suvokė bendrai daromos nusikalstamos veikos požymius, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes. Teismai visiškai nevertino, ar L. K. veiksmuose yra bendrininkavimą apibūdinančių požymių visuma ir ar ji gali būti pripažinta padėjėja pagal BK 24 straipsnio 6 dalį.

Kasatorių nuomone, L. K. nepagrįstai buvo pripažinta kalta pagal BK 200 straipsnio 1 dalį, nes su kitais kaltinamaisiais nesitarė dėl prekių neišvežimo, jokių pinigų už tai negavo. Tyčios Vilniaus teritorinės muitinės pašto posto kompiuterinėje programoje MCC užbaigiant tranzito procedūras ar įvedant žinomai melagingus duomenis apie tranzitinių operacijų patikrinimą ir užbaigimą L. K. neturėjo, apgaulės nesiėmė ir sau naudos negavo. Dvi tranzito procedūras užbaigė atsitiktinai, atlikdama kasdienes darbines funkcijas, negalėdama suvokti, kad ja I. M. neteisėtai naudojasi. Byloje nėra jokio dokumento, rašto ar įrašo, patvirtinančio ar bent suponuojančio apie kokį nors neteisėtą atlyginimo siūlymą nuteistajai L. K. , juo labiau apie nuteistosios L. K. suvokimą, kad vykdomas neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš Lietuvos Respublikos.

Kasaciniame skunde teigiama, kad piktnaudžiavimo tarnyba esmę sudaro einant tarnybines pareigas kaltininko atliekami veiksmai, kuriais iškreipiamas tarnybinės veiklos turinys ir tarnybinių funkcijų pagrindu veikiama priešingai tarnybos interesams. Teismų praktikoje taikant BK 228 straipsnį, teismas visada turi pareigą atskleisti, kokiais įgaliojimais piktnaudžiavo valstybės tarnautojas, kodėl laikoma, kad įgaliojimai panaudoti priešingai tarnybos interesams, ir aptarti žalą, padarytą piktnaudžiavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20/2012). Kasatorių pažymėta, kad teismų nurodyti argumentai ir byloje esantys įrodymai nepagrindžia, kad L. K. panaudojo savo įgaliojimus priešingai valstybės interesams:

1) Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2004 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 3B-303 patvirtinto Posto vyresniojo inspektoriaus, atliekančio pareigas pašto poste, pareigybės aprašymo, kuris L. K. pasirašytas, 29.1 punkte numatyta, jog posto vyresnysis inspektorius privalo atlikti per postą gabenamų ar poste deklaruojamų pašto siuntų ir kurjerinių krovinių (prekių), dokumentų, transporto priemonių muitinį tikrinimą bei įforminimą vadovaujantis teisės aktais;

2) Muitinės departamento prie LR Finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 1B-298 „Dėl tranzito deklaracijos duomenų priėmimo, tikrinimo ir įforminimo, Bendrijos/bendrąją tranzito procedūrą atliekant NCTS sistemos priemonėmis, taisyklių, tikrinimo rezultatų kodų klasifikatoriaus, naudojamo tranzito deklaracijai įforminti, tipinės formos „TC 11 kvitas“ ir garantijų negaliojimo kodų klasifikatorių patvirtinimo“ 20 punktas numato, kad pareigūnai prekes tikrina pasirinktinai: „Paskirties įstaigoje patvirtinus NCTS priemonėmis prekių atvykimą turi būti priimamas sprendimas dėl prekių tikrinimo arba netikrinimo“.

Todėl akivaizdu, kad L. K. jokių jos darbo veiklą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė taip, kad jai būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę. Fiziškas prekių nepatikrinimas negali būti laikomas neteisėtais veiksmais, nes galiojantis teisinis reguliavimas numato prekes tikrinti pasirinktiniu būdu, juo labiau kad šiuo konkrečiu atveju buvo pašto žyma (spaudas), patvirtinanti prekių buvimą. Pasak kasatorių, byloje nebuvo nustatyta tai, kad nuteistoji L. K. siekė turtinės ar asmeninės naudos, nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šį faktą, nenustatytas žadėto atlygio paėmimo faktas ir vieta, yra tik nenuoseklūs ir prieštaringi nuteistosios I.

M. parodymai. Tai pripažino ir abiejų instancijų teismai, tačiau, kasatorių nuomone, neatsižvelgiant į tai, tokiais parodymais rėmėsi, kaip teisingais ir patikimais. Skunde pažymėta, kad teismai nevertino L. K. kaip muitinės pareigūnės neatsargios kaltės turinio, t. y. ar ji galėjo ir turėjo suvokti padarytais veiksmais sukeltus padarinius, jų dydį ir svarbą. Vertinant bylos duomenis matyti, kad I. M. ir L. K. buvo kolegės, bendravo iki baudžiamosios bylos. Tai, kad L. K. sutiko paimti iš I. M. dokumentus ir užbaigti tranzito procedūrą, nes tuo metu I.

M. nedirbo, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog L. K. taip pasielgdama siekė turtinės ar kitokios asmeninės naudos sau, įrodymų, kurie patvirtintų, kad L. K. gavo tam tikrą naudą iš I. M. ar kitų asmenų už savo neteisėtus veiksmus, byloje nėra. Kasaciniame skunde teigiama, kad emocinio turinio nauda, kuri gaunama teikiant pagalbą bei paramą draugui ar kitam asmeniui, negali būti vertinama kaip BK 228 straipsnio 2 dalį kvalifikuojantis požymis.

Apibendrindami tai, kas išdėstyta pirmiau, kasatoriai pažymi, kad buvo pažeistas asmenų lygybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis) bei atsakomybės tik už kaltai padarytą veiką principas (BK 2 straipsnio 3 dalis). Šie principai buvo pažeidinėjami ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė L. K. veiksmuose būtinų bendrininkavimo požymių ar pagalbos, kuri būtų nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą. Visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad L. K. neturėjo tyčios savo veikoje, net nesuvokė, jog yra daroma nusikalstama veika, numatyta BK 200 straipsnio 1 dalyje. Pasak kasatorių, nuteistosios L. K. veiksmuose visiškai nėra BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytų kvalifikuojančių požymių, teismai byloje nenustatė naudos siekimo ar gavimo fakto. Atsižvelgdami į tai, kasatoriai daro išvadą, kad teismai L. K. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuteisė už nusikalstamas veikas, nesant jos veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių, apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsdami prielaidomis ir spėlionėmis.

Atsiliepimu į nuteistosios L. K. ir jos gynėjo advokato V. Sviderskio kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo jį atmesti. Prokuroras pažymi, kad su nuteistosios ir jos gynėjo kasaciniu skundu nesutinka, laiko, jog jame išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Atsiliepime teigiama, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėti ir pagrįsti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20, 320 ir 376 straipsnių nuostatų taikymo

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasatorių prašymą – panaikinti juos ir baudžiamąją bylą L. K. nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatoriai, teigdami, jog L. K. kaltumas padarius nusikaltimas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje, 200 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, neįrodytas, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti suvaržiusiais nuteistosios L. K. teises ar kitaip sutrukdžiusiais teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nenustatė.

Antai kasatorių teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, jog vertinant įrodymus buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, visi pateikti prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Tiriant surinktus įrodymus buvo laikomasi rungimosi principo (BPK 7 straipsnis), priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išsamiai išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo, todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimas, atmestini.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir jeigu teismas nusprendžia apeliacinius skundus atmesti, pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apeliantės L. K. ir jos gynėjo argumentus priimtoje nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, o nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytas sąlygas (viena iš jų, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas atliko išsamią nuteistosios I. M. byloje duotų parodymų analizę ir pagrįstai konstatavo, kad būtent ikiteisminio tyrimo teisėjui šios nuteistosios duoti parodymai atitinka kitą bylos medžiagą. Pažymėtina, kad nuteistosios I. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, kurie BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka buvo perskaityti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (T. 9, b. l. 54), atitinka įrodymams keliamo leistinumo kriterijų ir pagrįstai pripažinti tinkamu įrodymu baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo parodymai yra duomenys, kuriais patikrinami kitų byloje surinktų įrodymų patikimumas ir kurie padeda formuotis teismo vidiniam įsitikinimui vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Todėl atmestini kasatorių argumentai, kad I. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kaip ir pačios nuteistosios L. K., teismas remtis negalėjo.

Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies, 200 straipsnio 1 dalies, 228 straipsnio 2 dalies taikymo

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei teismų sprendimuose aptartas aplinkybes, neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad L. K. veikoje nenustatyti visi BK 24 straipsnio 6 dalyje, 200 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, ir dėl to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Priešingai nei nurodyta kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad L. K. kalta dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Darydamas tokią išvadą teismas aptarė liudytojų parodymus, juos palygino ir argumentuotai nurodė, kodėl ir kuria dalimi šių parodymų rėmėsi. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl L. K. kaltumo, motyvuotai pasisakė, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. L. K. kaltę, įvykdžius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, teismas grindė remdamasis liudytojų M. S. , J. B., Ž. B., A. S. , A. B. , D. D., A. K. , G. Z. , D. K., specialisčių N. K. , L. A. parodymais, Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2007 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3B-174 patvirtintų Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus pašto Vidaus tvarkos taisyklių 2 priedo „Pašto posto darbo organizavimo, atliekant išvykimo įstaigos funkcijas, muitinės veiklos procesų aprašymo“ nuostatomis, kitais byloje esančiais įrodymais. Bylą nagrinėjusių teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus paremtas ne tik minėtų liudytojų parodymų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų aptarimu, bet ir pačios nuteistosios L. K. parodymų bei kitų bylos duomenų įvertinimu.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant atitinkamas nusikalstamas veikas. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad, nuosekliai vertinant visų nuteistųjų veiksmus, nusikalstama veika, numatyta BK 200 straipsnio 1 dalyje, buvo padaryta sujungus visų nuteistųjų šioje byloje I. M. , V. B., I. M. bei pačios kasatorės L. K. bendras pastangas, kiekvienam iš jų atliekant atskiras nusikalstamos veikos dalis. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, L. K. savo darbo veikloje buvo ne naujokė, muitinės pareigūne dirbo daugiau nei penkiolika metų. Taigi nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog kasatorė turėjo suprasti ir neabejotinai suprato, kad ji, baigdama tvarkyti tranzitinius dokumentus ir įvesdama į kompiuterinę programą melagingus duomenis dėl neva patikrinimui pateiktų ir tranzito būdu išgabenamų prekių, kurios faktiškai nebuvo pateiktos ir patikrintos, elgėsi ne pagal teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus ir kad tai neteisėta.

BK 200 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už prekių ar produkcijos, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, neteisėtą neišvežimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, kai pagal tranzito arba eksporto dokumentus šios prekės ar produkcija turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos. Priešingai nei nurodyta skunde, išvadą, kad muitinės įstaigoje prekių, nurodytų kasatorės užpildytuose dokumentuose, kurios turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, nebuvo, teismas grindė ne spėlionėmis, o 2009 m. balandžio 10 d.

įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis. Iš šio dokumento turinio matyti, kad 2009 m. balandžio 10 d., kai buvo sulaikyta ką tik tranzito forminimo procedūrą pabaigusi kasatorė, apžiūrėjus Vilniaus teritorinės muitinės Pašto posto patalpas, kartoninių dėžių su mobiliojo ryšio telefonais nebuvo rasta. Pažymėtina, kad pati L. K. ikiteisminio tyrimo metu, pateikdama 2009 m. balandžio 10 d. paaiškinimą ir patvirtindama jame išdėstytas aplinkybes, jos, kaip įtariamosios, apklausos metu nurodė, jog suprato, kad prekių nėra.

Byloje pagrįstai nustatyta, kad prekės į pašto postą bei muitiniam patikrinimui pristatytos nebuvo, L. K. tranzito procedūras įformino nesant prekių. Taip pat byloje nustatyta, kad prekės įstatymų numatyta tvarka iš Lietuvos Respublikos išvežtos nebuvo, kiekvienu iš šiuo atveju neišvežtų prekių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą. Teismų nustatytas apgaulingas išvežamų prekių tranzito procedūros įforminimas rodo tiek objektyvių, tiek subjektyvių BK 200 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymių buvimą L. K. veikoje.

Kasatorė, būdama muitinės pareigūne ir vadovaudamasi Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2007 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3B-174 patvirtintų Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus pašto Vidaus tvarkos taisyklių 2 priedo „Pašto posto darbo organizavimo, atliekant išvykimo įstaigos funkcijas, muitinės veiklos procesų aprašymo“ nuostatomis, susiformavusia praktika, prieš baigdama tranzitu išgabenamų prekių muitinį įforminimą ir pažymėdama tai kompiuterinėje sistemoje, kurioje privalo būti pažymėta ir apie fizinį tranzitu gabenamų prekių pateikimą muitinės postui, turėjo pareigą įsitikinti, kad šios prekės fiziškai pristatytos į muitinės postą.

Todėl nėra pagrindo abejoti teismų išvada, kad ši funkcija, skirtingai nei detalus prekių patikrinimas, yra privaloma visais atvejais.

Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Tas, kas padarė šią veiką siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, atsako pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra pavojinga veika, išoriškai pasireiškianti veiksmų, kurie įeina į kaltininko pareiginių įgaliojimų sąrašą, padarymu, ar veiksmų, kurių padarymo reikalauja tarnybos interesai, nepadarymu. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaujantis tarnybine padėtimi, iš darbo santykių kylančius įgaliojimus panaudoja priešingai tarnybos ir valstybės interesams. Jis piktnaudžiauja savo įgaliojimais, suteiktomis teisėmis bei pareigomis: padaro veiksmus, kurių sąžiningai dirbdamas neturėtų daryti, arba nepadaro veiksmų, kurių jis pagal savo pareigas turėtų imtis, dirbdamas sąžiningai. Taip elgdamasis jis pažeidžia pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipo tarnybinės veiklos esmę, turinį, menkina konkrečios valstybinės (ar kitokios) institucijos ir pačios valstybės autoritetą kitų žmonių akyse.

Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 228 straipsnį reikia nustatyti ne tik tai, kuo objektyviai pasireiškė kaltininko veika, bet ir tai, kokius teisės aktų reikalavimus asmuo tokia veika pažeidė. Būtent nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kokius bendro pobūdžio teisės aktus bei kokius specialius teisės aktus, kurie susiję su konkrečias pareigas einančio valstybės tarnautojo įgaliojimais, L. K. pažeidė kaip valstybės tarnautoja. L. K. nusikalstamų veikų padarymo metu dirbo Vilniaus teritorinės muitinės posto pareigūne - buvo valstybės tarnautoja, todėl privalėjo laikytis LR Konstitucijos, Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų, tinkamai atlikti tarnybines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, tačiau šios pareigos nesilaikė. Skunde tvirtinama, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog L. K. buvo siūlomas piniginis atlygis ir pastaroji piktnaudžiavo tarnyba, siekdama turtinės naudos sau, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistosios I. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais nustatyta, jog už paslaugą kasatorei buvo pažadėtas 1000 Lt atlygis. Be to, nuteistoji I. M. patvirtino ir tai, kad ji su kasatore jau anksčiau buvo aptarusios galimybę papildomai užsidirbti neteisėtai užpildant prekių tranzitinius dokumentus (T. 1, b. l. 53-55). Teismai, vertindami L. K. veiką, pagrįstai padarė išvadą, kad tokiu būdu buvo padaryta didelė žala valstybei. Taigi kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes buvo teisingai konstatuota, jog L. K. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdama turtinės naudos, pasinaudojo savo einamomis pareigomis priešingai tarnyboms interesams, o tai atitinka BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios L. K. ir jos gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Rimantas Baumilas

Armanas Abramavičius