AS-796-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Procesinio sprendimo kategorija 50

Administracinė byla Nr. AS-796-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01592-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. K. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. K. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) 2015 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 17.2.-1684 bei priteisti jam iš atsakovo neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 4 173,18 Lt (1 208,64 Eur), susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. Nr. XI-1821) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48 ir 52 straipsnio nuostatoms bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams, teisėtiems lūkesčiams, bei sustabdyti skundo nagrinėjimą iki kol bus išnagrinėta byla Konstituciniame Teisme.

Pareiškėjas kartu su skundu pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 4–8). Pažymėjo, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir jį 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus leidinyje „Valstybės žinios“, o anksčiau į teismą nesikreipė, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuolat tvirtino, jog pensijos bus pradėtos grąžinti nuo 2015 m., ir pareiškėjas tikėjosi, jog valstybė per protingą terminą kompensuos jo turtinius praradimus, išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Tačiau 2014 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui oficialiai spaudoje ir per televiziją pareiškus, jog valstybinės pensijos gali būti pradėtos grąžinti tik 2016 m., jeigu sustiprės šalies ekonomika, pareiškėjas nusprendė nebelaukti. Be to, atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką tvarkos, o ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas manė, kad nagrinėjamu atveju jis terminą skundui paduoti praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. nutartimi (b. l. 31–33) pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir atsisakė priimti skundą.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), nurodė, jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, kuris pripažintinas tinkamu ir iš esmės pakankamu, jog pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Šiame kontekste nurodė, kad Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, jog pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi pirmoji pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėn., o atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo pareiškėjui nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, būtent – išmokėtos pensijos dydžio.

Tačiau į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik su 2015 m. kovo 5 d. skundu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjas turėjo suprasti ir tikėtis, kad pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Vertindamas pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, teismas akcentavo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje buvo paskelbtas 2012 m. vasario 6 d., o leidinyje „Valstybės žinios“ – 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi, nuo oficialaus pranešimo apie teisės pažeidimą iki pareiškėjo kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 3 metai.

Taip pat praėjo daugiau nei du metai nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo, kurioje nuspręsta reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos 37 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog dėl neteisėto pensijos sumažinimo reikalinga sužinoti ir kreiptis į teismą per 6 mėnesius, teismas konstatavo, kad toks termino praleidimas negali būti pateisinamas.

Teismas kartu pabrėžė, kad byloje nenustatytos jokios ypatingos aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos termino praleidimo priežasčių pateisinimui, o nesidomėjimas savo teisine padėtimi bei tikėjimasis, jog pensija bus kompensuota ir be kreipimosi į teismą, nėra priežastys, kurios gali būti pripažįstamos svarbiomis. Teismas pažymėjo, kad nesikreipdamas į teismą per aptartą terminą, pareiškėjas pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti, o toks nepateisinamas pareiškėjo delsimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjas turėjo pakankamai ilgą laiką reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareikšti, tačiau per nurodytą terminą to nepadarė ir prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą nenurodė jokių išskirtinių priežasčių, kurias būtų galima svarstyti, aiškinantis, ar jos gali būti laikomos svarbiomis. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nėra svarbios ir negalima daryti išvados, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl pensijos nepriemokos priteisimo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje pareiškėjas prašė panaikinti Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 17.2.-1684, teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.).

Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Taigi administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo.

Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, jog tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgęs į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 9 d. sprendimo nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Todėl teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti reikalavimą panaikinti Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 17.2.-1684, kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka.

III. Pareiškėjas P. K. B. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 40–42), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, atnaujinant skundo padavimo terminą. Pareiškėjas mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai (nurodo LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS756-885/2014, Nr. A502-1907/2014, Nr. AS624-843/2014, Nr. A146-937/2014 ir kt.). Atskirajame skunde pareiškėjas iš esmės palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir nurodytus argumentus. Papildomai pažymi, kad apie negrąžinamą pensijos dalį sužinojo tik 2015 m. vasario 9 d. Teigia, jog nagrinėjamu atveju terminą skundui paduoti praleido dėl objektyvių priežasčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį visa apimtimi, įvertinus atskirojo skundo turinį, matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutarties dalimi, kurioje netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti 4 173,18 Lt (1 208,64 Eur) dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Tačiau pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo jokių nesutikimo su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutarties dalimi, kurioje ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Generalinės prokuratūros 2015 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 17.2.-1684 panaikinimo, motyvų. Taigi teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies nepasisakys.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjo prašoma priteisti 4 173,18 Lt (1 208,64 Eur) neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka susidarė dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (b. l. 12–13). Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Atitinkamai pareiškėjas apie jo teises galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. kovo 6 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 14), t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pažymėtina, kad ABTĮ nėra įtvirtinta, kokios aplinkybės, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, laikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šis klausimas yra paliktas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

Svarbu įvertinti ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau. Tuo tarpu nurodytoje byloje skundo padavimą 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinė teisėjų kolegija vertino kaip neatitinkantį nurodytų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėtu atveju nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), o procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 1 metams.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą. Juolab kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar gerokai vėliau nei pareiškėjas minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014. Tuo tarpu pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės nenurodė jokių kitų objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir atskirajame skunde.

Objektyvių priežasčių, sukliudžiusių pareiškėjui operatyviai ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenustatė ir teismas. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galbūt pažeistas savo teises, o esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 4 173,18 Lt (1 208,64 Eur) dydžio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Kartu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju nesiremtina pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, kadangi iš esmės skiriasi pareiškėjo nurodytų ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės tuo aspektu, kada pareiškėjas kreipėsi į teismą – pareiškėjo nurodytose bylose asmenys į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi gerokai anksčiau, nei pareiškėjas nagrinėjamoje byloje.

Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kaip nepagrįsti taip pat atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl 3 metų termino skaičiavimo nuo kito, nei pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo diena, momento.

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. K. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius