A-146-1544-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1544/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00807-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.6.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-8) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK, atsakovas) viršininko 2012 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. 86-TE-172 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ dalį, kuria panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“;

2) panaikinti Telšių AVPK viršininko 2012 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 86-TE-174 „Dėl atleidimo iš vidaus tarnybos“ dalį, kuria jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos;

3) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato (toliau – ir Mažeikių PK) Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniojo patrulio pareigas;

4) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo (2012 m. liepos 5 d.) iki grąžinimo į vidaus tarnybą dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad iki 2012 m. liepos 5 d. jis dirbo Mažeikių PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniojo patrulio pareigose. Atsakovo 2012 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 86-TE-172 (toliau – ir Įsakymas Nr. 86-TE-172) buvo panaikinta pareiškėjo specialioji teisė - leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo panaikinta pareiškėjo turėta specialioji teisė, kuri yra būtina jo einamoms pareigoms užimti, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, atsakovas 2012 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 86-TE-174 (toliau – ir Įsakymas Nr. 86-TE-174) atleido jį iš vidaus tarnybos.

Nesutikdamas su Įsakymu Nr. 86-TE-172 ir Įsakymu Nr. 86-TE-174 pareiškėjas teigė, kad šie individualūs administraciniai aktai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų ir dėl to yra neteisėti. Įsakyme Nr. 86-TE-172 nurodyta, kad šis įsakymas priimtas vadovaujantis Telšių AVPK Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija, SEK) posėdžio nutarimu (2012 m. birželio 22 d. protokolas Nr. 86-S1-44(RN)) (toliau – ir SEK Protokolas), tačiau nėra nurodyti specialiosios teisės atėmimo motyvai ir teisinis pagrindas. Nurodyta, kad panaikinant leidimą atsižvelgta į SEK Protokolą Nr. 86-S1-44(RN), tačiau pareiškėjui jis nebuvo pateiktas susipažinti. Pareiškėjas 2012 m. liepos 17 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti SEK Protokolą susipažinti, tačiau atsakovas 2012 m. liepos 20 d. raštu atsisakė tenkinti šį prašymą, nurodydamas, kad dokumentas yra įslaptintas ir dėl to negali būti pateiktas. Nepagrindus Įsakymų Nr. 86-TE-172 ir Nr. 86-TE-174 objektyviais duomenimis, pareiškėjas priverstas gintis nuo nežinomo kaltinimo, o tai pažeidžia Valstybės tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, taip pat bendruosius teisės principus: teisingumo, protingumo, sąžiningumo, nekaltumo prezumpciją. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 3 dalį faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 38-40) atsakovas paaiškino, kad 2012 m. liepos 4 d. Telšių AVPK įsakymu Nr. 86-TE-172 pareiškėjui M. P. buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Panaikinus leidimą dirbti su įslaptinta informacija pareiškėjas Telšių AVPK viršininko 2012 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 86-TE-174 buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagrįstai. Telšių AVPK viršininkas, vadovaudamasis Specialiosios ekspertų komisijos sprendimu (SEK Protokolas), panaikino nuo 2012 m. liepos 4 d. M. P., Telšių AVPK Mažeikių PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniajam patruliui, leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ ir, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu (kai įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu), 2012 m. liepos 5 d. atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos.

Atsakovas paaiškino, kad Mažeikių rajono apylinkės prokuratūroje 2012 m. balandžio 12 d. pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 73-2-018-12 pareiškėjui pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką. Komisija nutarė vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio (Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimas) 1 dalies (Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu) 4 punktu (atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje) ir 16 straipsnio (Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo sąlygos) 2 dalies (Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo) 13 punktu (yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas), 16 straipsnio (Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo išdavinio sąlygos) 2 dalies (Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo) 17 punktu (nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija), siūlyti Telšių AVPK viršininkui panaikinti Mažeikių PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniajam patruliui M. P. leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime konstatuota, kad tai, jog asmuo, nėra laikomas kaltu padaręs nusikalstamą veiką kol jo kaltumas nėra įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ir apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir, įstatymo įgaliotai institucijai negali kelti abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nėra atsakingas, sąžiningas ir lojalus Lietuvos valstybei ir jos santvarkai. Todėl jis negali būti laikomas patikimu ir Lietuvos valstybei lojaliu asmeniu, ir jo asmeninės ir dalykinės savybės nėra tinkamos darbui su įslaptinta informacija. Telšių AVPK viršininkas, priimdamas Įsakymą Nr. 86-TE-172 pagrįstai vadovavosi Komisijos sprendimu panaikinti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta medžiaga. Panaikinus pareiškėjui leidimą dirti ar susipažinti su įslaptinta informacija, jis neteko galimybės vykdyti savo tiesioginių pareigų, todėl Telšių AVPK viršininkas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, Įsakymu Nr. 86-TE-174 atleido pareiškėją pagrįstai ir teisėtai.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 112-114).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Telšių AVPK viršininko 2012 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. 86-TE-172 (b. l. 30) dalies, kuria pareiškėjui panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ ir dėl 2012 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 86-TE-17 (b. l. 29) dalies, kuria pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos panaikinimo, taip pat dėl atsakovo įpareigojimo grąžinti pareiškėją į Telšių AVPK Mažeikių PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniojo patrulio pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimo.

Teismas nustatė, kad Telšių AVPK 2012 m. birželio 18 d. buvo gautas tarnybinis pranešimas Nr. 86-S2(ĮS)-222(RN) (b. l. 64-65), kuriame prašoma sudaryti Specialiąją ekspertų komisiją dėl M. P. leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. Komisija 2012 m. birželio 22 d. posėdyje (2012 m. birželio 22 d. protokolas Nr. 86-S1-44(RN) (b. l. 66-68) nutarė vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 13 punktu ir 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu siūlyti Telšių AVPK viršininkui panaikinti Telšių AVPK Mažeikių PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio patruliui M. P. leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Telšių AVPK viršininkas, vadovaudamasis Komisijos 2012 m. birželio 22 d. protokolu Nr. 86-S1-44(RN) (b. l. 66-68), 2012 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 86-TE-172 (b. l. 30) panaikino M. P. leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Telšių AVPK viršininkas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu (kai įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu), 2012 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 86-TE-174 (b. l. 29), be kita ko, atleido M. P. iš vidaus tarnybos.

Iš Įsakymo Nr. 86-TE-174 skundžiamos dalies (b. l. 29) teismas nustatė, kad pareiškėjas atleistas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu. Pagal šią teisės normą (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Pareiškėjo turėta specialioji teisė buvo panaikinta pareiškėjo skundžiamu Įsakymu Nr. 86-TE-172 (b. l. 30). Atsižvelgdamas į šias faktines aplinkybes bei Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto taikymo ypatumą (jis pasireiškia šios teisės normos taikymo tiesiogines sąsajas su atitinkamos specialiosios teisės praradimu), teismas konstatavo, kad pagrindiniu pareiškėjo skundo reikalavimu laikytinas reikalavimas dėl 2012 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. 86-TE-172 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ (b. l. 30) panaikinimo. Kiti pareiškėjo skundo reikalavimai, t. y. dėl 2012 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 86-TE-174 „Dėl atleidimo iš vidaus tarnybos“ (b. l. 29) dalies panaikinimo ir įpareigojimų atlikti atitinkamus veiksmus, yra išvestiniai iš pagrindinio reikalavimo.

Teisiniai santykiai dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo ir tokio leidimo panaikinimo reglamentuojami Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 ir 18 straipsniuose (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2012 m. liepos 13 d.). Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte numatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija buvo pagrįstai panaikintas remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktu, kadangi pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, susijusios su akcizinių prekių neteisėtu disponavimu, o tai yra pakankamas pagrindas leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimui (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis patikrinimas, patvirtina išslaptintas Komisijos 2012 m. birželio 22 d. protokolo Nr. 86-S1-44(RN) išrašas (b. l. 66-68) ir 2012 m. birželio 18 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 64-65).

Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas (o pagal šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra panaikinamas), jeigu asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Iš šios teisės normos matyti, kad aplinkybių, dėl kurių buvimo (atsiradimo) minėtas leidimas gali būti neišduotas arba išduotas leidimas gali būti panaikintas, sąrašas nėra baigtinis. Pagal šios teisės normos prasmę ir paskirtį, joje nurodytų aplinkybių pavyzdinį pobūdį galima daryti išvadą, kad šios aplinkybės yra siejamos su asmeninėmis nurodyto leidimo adresato savybėmis, tarp jų ir jo patikimumu dirbti su įslaptinta informacija. Tai reiškia, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis proporcingumo bei protingumo kriterijais, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusias asmens savybes jis yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 -3779/2011).

Pirmosios instancijos teismas nustatė reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas, eidamas pareigas vidaus tarnyboje ir būdamas statutinis valstybės tarnautojas, suradęs šaunamąjį ginklą, tinkamai neįformino įvykio (tai patvirtina 2012 m. birželio 18 d. tarnybinis pranešimas (b. l. 64-65) iš dalies išslaptinto SEK Protokolo išrašas (b. l. 66-68), t. y. nevykdė pareigos imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymo uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Šią aplinkybę teismas vertino kaip savarankišką ir pakankamą pagrindą pripažinti, jog pareiškėjas veikė priešingai nei reikalauja Lietuvos valstybės interesai ir pažeidė Lietuvos valstybės konstitucinę tvarką. Tai, kad pareiškėjas nurodė nežinantis asmens ir neprisimenantis vietovės, kurioje buvo paimtas ginklas, taip pat negalintis jos parodyti, teismas vertino kaip pareiškėjo nesąžiningumą, nepatikimumą ir dėl to jis negali būti laikomas patikimu ir Lietuvos valstybei lojaliu asmeniu. 2012 m. birželio 18 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 64-65) ir iš dalies išslaptinto SEK Protokolo išraše (b. l. 66-68) nurodyta, kad M. P. teikia informaciją tretiesiems asmenims apie policijos organizuojamas priemones, o būtent, suteikė vieno restorano savininkei informaciją apie policijos priemonę, kurios metu turėjo būti tikrinami apsaugos darbuotojai. Liudytojas G. J. teismo posėdyje parodė, kad M. P. paskambino vieno restorano savininkei ir informavo ją apie tai, kokią konkrečiai dieną bus tikrinami kavinė-baras, apsaugos darbuotojai, todėl pareiškėjo atstovės argumentą, kad yra pateikti įrodymai (b. l. 134-140), jog minėta informacija buvo viešai platinama, skelbiama ir nebuvo slapta, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo elgesys leidžia konstatuoti jo nesąžiningumą, nepatikimumą, dėl to jis negali būti laikomas patikimu ir Lietuvos valstybei lojaliu asmeniu ir jo asmeninės bei dalykinės savybės nėra tinkamos darbui su įslaptinta informacija

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte numatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte įtvirtintą teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad jos taikymas siejamas su kito specialaus norminio teisės akto normų, kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra, taikymu (pvz., 2010 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-938/2010; 2010 m. spalio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-788/2010). Nagrinėjamu atveju toks specialus teisės aktas yra Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, o teisiniais pagrindais, kurie buvo pritaikyti panaikinant (atimant) pareiškėjui leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, laikytini šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas (leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje).

Vadovaudamasis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu ir atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad atsakovo 2012 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. 86-TE-172 dalis, kuria panaikintas M. P. turėtas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, yra pagrįsta ir teisėta.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ėjo Telšių AVPK Mažeikių PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniojo patrulio pareigas. Konstatavęs, kad atsakovo įsakymas dėl specialiosios teisės pareiškėjui panaikinimo yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nusprendė, kad panaikinus pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, jis neteko galimybės vykdyti savo tiesioginių pareigų. Todėl atsakovas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu 2012 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 86-TE-174 atleido pareiškėją iš pareigų pagrįstai ir teisėtai.

Nustatęs, kad nėra pagrindo naikinti pareiškėjo skundžiamas Įsakymų Nr. 86-TE-172, Nr. 86-TE-174 dalis, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus dėl grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Pareiškėjo atstovės argumentą, esą buvo būtina atlikti pakartotinį patikrinimą ir aiškintis, kokio pobūdžio yra ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, ar tos aplinkybės yra tokios, kurios keltų abejonių dėl asmens patikimumo, lojalumo Lietuvos valstybei, o kadangi jis nebuvo atliktas, todėl galima teigti, kad tai yra procedūrinis pažeidimas, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjui leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija buvo panaikintas ne tik dėl pradėto operatyvinio patikrinimo, bet ir įvertinus pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija (tai matyti iš išslaptinto SE Komisijos Protokolo Nr. 86-S1-44(RN), b. l. 66-68).

Teismas pažymėjo, kad Įsakymo Nr. 86-TE-172 (b. l. 30) ginčijama dalis turi būti vertinama sistemiškai su SEK Protokolu (b. l. 66-68), kadangi šiuo Protokolu remtasi priimant minėtą Įsakymą ir jis laikytinas sudėtine dalimi. Įsakymo Nr. 86-TE-172 priėmimo motyvai ir teisinis pagrindas yra nurodyti minėtame SEK Protokole. Sistemiškai vertinant ginčijamą Įsakymo Nr. 86-TE-172 dalį ir SEK Protokolą, kuriame pateikta susiklosčiusi faktinė situacija ir nurodytos teisės normos, kuriomis remdamasi Komisija nutarė siūlyti panaikinti leidimą, tai, kad Įsakymo Nr. 86-TE-172 (b. l. 30) ginčijamoje dalyje nenurodyti motyvai ir teisinis pagrindas, nagrinėjamu atveju nelaikytina esminiu pažeidimu, nes tai nurodyta SEK Protokole, kuriuo buvo vadovaujamasi. Bylos nagrinėjimo metu buvo išslaptinta SEK 2012 m. birželio 22 d. protokolo Nr. 86-S1-44(RN) (b. l. 66-68) dalis, todėl Įsakymas Nr. 86-TE-172 nėra grindžiamas pareiškėjui nežinoma vien nevieša informacija.

Įsakymo Nr. 86-TE-174 „Dėl atleidimo iš vidaus tarnybos“ (b. l. 29) ginčijama dalis, kuria pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, turi būti vertinama sistemiškai su Įsakymo Nr. 86-TE-172 dalimi, kuria pareiškėjui panaikintas leidimas, bei jo sudėtine dalimi – SEK Protokolu Nr. 86-S1-44(RN), kuriame nurodyta skundžiamo įsakymo priėmimo individualus pagrindas, o teisinis pagrindas nurodytas pačiame įsakyme, t. y. jis buvo priimtas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu. Skundžiami individualūs administraciniai aktai pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis).

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir naikinti skundžiamus įsakymus, o jų nepanaikinus – tenkinti ir kitus (išvestinius) pareiškėjo skundo reikalavimus.

III. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 166-175) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, neišnagrinėjo bylos aplinkybių išsamiai ir visapusiškai.

2. Teismas netinkamai vertino leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pagrindą, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas operatyvinis tyrimas dėl galimo neteisėto disponavimo akcizinėmis prekėmis (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas). Teismas neatsižvelgė į tai, kad operatyvinis tyrimas buvo nutrauktas, nesirėmė liudytoju apklausto Mažeikių PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo G. J. parodymais, jog operatyvinis tyrimas buvo nutrauktas, nenustačius neteisėtos veikos atlikimo, neargumentavo, kodėl minėto tyrimo nutraukimas neturi įtakos apelianto turėto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo teisėtumui. Vienintelis sprendime nurodytas teisinis tokios išvados pagrindas yra Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas. Šie punktai numato vieną iš galimų leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo pagrindų, tačiau juose nėra elgesio taisyklių, apimančių atvejus, kuomet asmens atžvilgiu atliktas operatyvinis tyrimas vėliau yra nutraukiamas. Vien ta aplinkybė, kad operatyvinio tyrimo atlikimas sudaro teisinį pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, savaime nereiškia, jog nagrinėjant ginčą, jokios papildomos su šio operatyvinio tyrimo eiga ir baigtimi susijusios aplinkybės nėra reikšmingos ir negali būti vertinamos. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto prasme operatyvinio tyrimo nutraukimas turi esminės įtakos nagrinėjamam ginčui, kadangi operatyvinio tyrimo nutraukimas ir atitinkamo ikiteisminio tyrimo nepradėjimas reiškia, kad išnyko minėtame punkte įtvirtintas pagrindas leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinti.

2. Remiantis Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimu, leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinti nepakanka vien fakto, kad asmens atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, bet, nustačius šias aplinkybes, būtina atlikti pakartotinį kandidatūros tikrinimą ir jo metu nustatyti, ar su šiais tyrimais susijusios aplinkybės iš tiesų yra tokios, kurios keltų abejonių dėl tokio asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei ir dėl kurių tolesnis asmens darbas su įslaptinta informacija galėtų kelti grėsmę tokios informacijos saugumui. Apelianto kandidatūros pakartotinis tikrinimas nebuvo atliekamas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą, kaip suteikiantį pagrindą neatlikti šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto taikymui būtiną pakartotinio kandidatūros tikrinimo procedūrą. Pakartotinio kandidatūros tikrinimo neatlikimas yra leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo procedūros esminis pažeidimas, kuris suteikia pagrindą išvadoms, kad Įsakymo Nr. 86-TE-172 ir Įsakymo Nr. 86-TE-174 skundžiamos dalys yra neteisėtos.

3. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais dėl leidimo panaikinimo Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktu, apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad SEK Protokole Nr. 86-S1-44 (RN) nurodyta, jog, sprendžiant leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo klausimą, buvo atsižvelgta į tai, jog yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimo neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu. Nors įtarimai pareiškėjui pareikšti nebuvo, t. y. jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nepradėtas, Specialioji ekspertų komisija nusprendė, kad faktinės aplinkybės kelia abejonių dėl jo patikimumo ir lojalumo.

Be to, Komisija rėmėsi Tekšių AVPK Imuniteto poskyrio viršininko tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo neprisipažinimas iš kur buvo paimtas ginklas yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas nesąžiningas. Specialiosios ekspertų komisijos nariai, kurie buvo apklausti nagrinėjant bylą, nurodė nusprendę, kad pareiškėjas yra nesąžiningas ir nelojalus Lietuvos valstybei. Remiantis liudytojų parodymais, toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas nenurodė, iš ko buvo įsigytas ginklas.

Šiaulių apygardos prokuratūros 2012 m. rugsėjo 12 d. nutarime nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį yra cituojami pareiškėjo duoti ikiteisminio tyrimo metu parodymai, kad jis 2011-2012 m. žiemą kartu su Mažeikių PK tyrėju R. V. darbo metu lankėsi Sedos seniūnijoje, kur minėtas pareigūnas iš pareiškėjui nepažįstamo asmens gavo lygiavamzdį šautuvą, kurį atsinešė į tarnybinį automobilį, pasakydamas, kad perduos Mažeikių PK licencijavimo grupės pareigūnams. Tolesniu ginklo likimu pareiškėjas nesidomėjo, ir iš tiesų nežinojo iš ko buvo paimtas ginklas ir pagal savo funkcijas neprivalėjo domėtis.

Šiaulių apygardos prokuratūros atliktame ikiteisminiame tyrime baudžiamojoje byloje Nr. 73-2-00018-12 pareiškėjas buvo apklaustas kaip specialusis liudytojas, todėl turėjo procesinę teisę neteikti parodymų (Baudžiamojo proceso kodekso 82 straipsnio 3 dalis). Baudžiamojo proceso kodeksas policijos pareigūnams nenumato šios teisės išimčių, o naudojimasis procesinėmis teisėmis negali būti traktuojamas kaip pagrindas pripažinti pareiškėją nesąžiningu ir panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad vien tai, jog pareiškėjas, suradęs šaunamąjį ginklą, tinkamai neįformino įvykio, t. y. nevykdė pareigos imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymo uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai“ <...> yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas veikė priešingai nei reikalauja Lietuvos valstybės interesai ir pažeidė Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjo nežinojimas ir neprisiminimas vietovės, kurioje buvo paimtas ginklas, taip pat negalėjimas jos parodyti, gali būti vertinamas kaip pareiškėjo nesąžiningumas, nepatikimumas ir dėl to jis negali būti laikomas patikimu ir Lietuvos valstybei lojaliu asmeniu. Nė viename iš išslaptintų ir pateiktų į bylą dokumentų nėra nustatyta, kad pareiškėjas surado minėtą šaunamąjį ginklą. Teismo išvada, jog pareiškėjui kilo pareiga tinkamai įforminti įvykį ir užkirsti kelią daromai neteisėtai veikai, yra nepagrįsta.

Apeliantas akcentavo, kad jis buvo įsitikinęs, jog kitas pareigūnas (tyrėjas) teisėtai paėmė ginklą ir veža jį į policijos komisariatą, siekdamas perduoti Telšių AVPK Licencijavimo grupės pareigūnams, t. y. siekdamas tinkamai įforminti įvykį, pranešti apie jį policijos įstaigai ir pan. Jokių įtarimų dėl to, kad šie veiksmai gali būti neatlikti, pareiškėjui nekilo. Informacija apie policijos vykdomą priemonę „Sauga 2012“ buvo vieša. Abstrakčios informacijos apie šią priemonę nėra neteisėtas, o vienareikšmių duomenų apie tai, kad jis pateikė informaciją apie konkrečių objektų tikrinimo datas nebuvo pateikta nei Specialiajai ekspertų komisijai, nei teismui.

Visos su galimu nepatikimumu ir nelojalumu susijusios aplinkybės turėjo būti išsamiai įvertintos Komisijoje, tačiau tokio vertinimo neatliko nei Komisija, nei pirmosios instancijos teismas.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 179-181) pakartojo argumentus, kuriuos išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Dėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies ir 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo pagrįstumo papildomai paaiškino, kad teisme apklausti liudytojai įvardino konkrečias apelianto asmenines bei dalykines savybes, kurios atsiskleidė operatyvinių tyrimų metu, dėl kurių buvo M. P. panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Be to, byloje nustatyta, kad apeliantas, suradęs šaunamąją ginklą, tinkamai neįformino įvykio, teikė informaciją tretiesiems asmenims apie policijos organizuojamas priemones. Tiek SEK Protokole, tiek teismui pateiktoje papildomoje informacijoje yra pakankamai duomenų bei pagrindo teigti, kad pareigūnas negali dirbti su įslaptinta informacija dėl to, kad jo asmeninės bei dalykines savybės neatitinka reikalavimų, numatytų Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme. Todėl buvo pakankamas pagrindas išvadoms, kad M. P. yra nelojalus pareigūnas, pasižymintis asmeninėmis bei dalykinėmis savybėmis, netinkamomis dirbant pareigūnu, leidimo dirbti irt susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimui ir atleidimui iš tarnybos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė, prašydamas panaikinti Telšių AVPK viršininko 2012 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. 86-TE-172, kuriuo jam, Telšių AVPK Mažeikių PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniajam patruliui, nuo 2012 m. liepos 4 d. buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, taip pat 2012 m. liepos 4 d. įsakymą Nr.86-TE-172, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą. Be to, pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą grąžinti jį į tarnybą, taip pat priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas visiškai, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, neišnagrinėjo bylos aplinkybių išsamiai ir visapusiškai, todėl, apelianto nuomone, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Atsižvelgiant į vidaus tarnybos principus bei įstatymų nuostatas, kurios reglamentuoja statutinę valstybės tarnybą, teismų praktikoje tarnybinių ginčų bylose ne kartą pabrėžta, kad statutiniams valstybės tarnautojams įstatymų leidėjas kelia griežtus atitikimo šios tarnybos standartams reikalavimus.

Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vidaus tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo, karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, vienvaldiškumo ir kolegialumo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais. Pagal nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą pareigūnas privalo: gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises bei laisves; sužinojęs apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat pats būdamas liudytoju, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui; gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentėjusiesiems neatidėliotiną medicinos ar kitą būtiną pagalbą; imtis priemonių fizinių, juridinių asmenų ar valstybės turtui gelbėti stichinių nelaimių, avarijų, katastrofų ar kitų ekstremalių situacijų atvejais; saugoti jam patikėtas ar sužinotas einant tarnybines pareigas valstybės, tarnybos bei komercines paslaptį (Statuto 3 straipsnio 9 dalies 1-5 punktai). Be to, Statuto 3 straipsnio 9 dalies 6 punkte nurodyta, kad įstatymai pareigūnams gali nustatyti ir kitų pareigų. Pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 straipsnio 7 dalis).

Pagal Statuto 12 straipsnio 2 dalį, kurioje suformuluota privalomoji pareigūno priesaikos dalis, pareigūnas prisiekia tarnauti Lietuvos valstybei šiais žodžiais: „ <...>, prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas (-a) žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti man patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą.

Vidaus tarnybos statutas nustato reikalavimus asmeniui, pretenduojančiam tarnauti vidaus tarnybos sistemoje. Statuto 6 straipsnio 1 dalis nustato bendruosius reikalavimus asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, tarp jų reikalavimą būti nepriekaištingos reputacijos. Statuto 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vidaus reikalų ministras ar jo įgalioti vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai gali nustatyti papildomus reikalavimus asmenims, pretenduojantiems tarnauti tam tikrų vidaus reikalų įstaigų padaliniuose. Papildomi reikalavimai siejami su asmens intelektiniais, fiziniais ir praktiniais gebėjimais, sveikatos būkle, moraliniu ir psichologiniu tinkamumu eiti tam tikras pareigas atitinkamuose padaliniuose. Vienas iš papildomų reikalavimų užimti atitinkamas pareigas vidaus reikalų sistemos įstaigų padaliniuose, kuris nustatomas Statuto 6 straipsnio 2 dalies taikymo prasme, yra specialusis reikalavimas – turėti įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su atitinkamo slaptumo lygmens įslaptinta informacija. Šis specialusis reikalavimas, kuris įrašomas į atitinkamų pareigybių aprašymus, yra susijęs su pareigūno asmeninėmis savybėmis, jo moraliniu tinkamumu ir patikimumu užimti pareigas, kurioms vykdyti būtina įslaptinta informacija.

Vidaus tarnybos statutas apibrėžia, kad vidaus reikalų įstaiga – valstybės politiką visuomenės saugumo srityje įgyvendinantis Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities viešasis juridinis asmuo, kurio pareigūnų tarnyba organizuojama statutiniais pagrindais (Statuto 2 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad vidaus reikalų įstaiga Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo prasme yra paslapčių subjektas (VTPĮ 2 straipsnio 8 dalis). Vidaus reikalų įstaigos, o Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo prasme kartu ir paslapčių subjekto, vadovas, kuris šio įstatymo prasme yra atsakingas už bendrą įslaptintos informacijos apsaugos tame paslapčių subjekte organizavimą (VTPĮ 12 straipsnio 2 dalis), turi būti įsitikinęs, kad su įslaptinta informacija dirbs patikimas personalas, kad bus užtikrintas įslaptintos informacijos saugumas ir naudojimas pagal įstatyme numatytą paskirtį. Įstatymų leidėjas valstybės paslapčių subjekto vadovui suteikia teisnius instrumentus siekti konstituciškai svarbių tikslų, t.y. užtikrinti, kad pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, eitų tik tokie asmenys, kurių patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia jokių abejonių, kartu užkirsti kelią galimoms grėsmėms įslaptintos informacijos saugumui ir su tokia informacija susijusiems valstybės interesams (VTPĮ 15, 16, 17, 18 straipsniai, Vidaus tarnybos statuto 6, 11 straipsniai, 53 straipsnio 1 dalies 17 punktas, 56 straipsnio 1 dalis).

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte nurodyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Statute nėra nustatyta, kad asmuo, netekęs jo tiesioginėms pareigoms atlikti būtinos specialiosios teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, turi būti perkeltas į kitas pareigas, kurioms atlikti tokios specialiosios teisės turėjimas nėra reikalingas. Pagal minėtą teisinį reguliavimą panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija vidaus reikalų įstaigos vadovas neturi diskrecijos spręsti atleisti, ar neatleisti iš tarnybos pareigūną, kuriam nustatyta tvarka yra atimtas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, toks pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išduodamas bei panaikinamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme nustatyta tvarka.

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2012 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 86-TE-172 panaikino apelianto, tuomet Telšių AVPK Mažeikių PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniojo patrulio, leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kuri pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnyje pateiktą įslaptintos informacijos žymėjimą yra žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Pagal šioje įstatymo normoje pateiktą įslaptintos informacijos svarbos, galimos žalos, kurią patirtų valstybė, jos institucijos ar asmenys, jeigu ši informacija būtų prarasta arba atskleista neturintiems teisės ją sužinoti asmenims, dydį ir pagal apsaugos, būtinos tokiai informacijai apsaugoti, lygį, slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ yra suteikiama tarnybos paslaptį sudarančiai informacijai, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės institucijų interesams.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs dėl reikalavimų asmeniui, kuriam suteikiama teisė dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Tie patys reikalavimai keliami ir asmeniui, kuriam išduodamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kuri pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 5 straipsnyje pateiktą įslaptintos informacijos skirstymą ir žymėjimą sudaro tarnybos paslaptį (žymos „Konfidencialiai“ arba „Riboto naudojimo“). Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2 straipsnio 3 dalis apibrėžia, kad tarnybos paslaptis – šio Įstatymo nustatyta tvarka įslaptinta politinė, karinė, ekonominė, teisėsaugos, švietimo, mokslo ir technikos informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali pakenkti valstybės ar jos institucijų interesams arba sudaryti prielaidas neteisėtam valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui, sukelti pavojų žmogaus sveikatai. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pažymėjęs, kad valstybės paslaptis yra konstitucinis institutas (Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalis), kad pagal Konstituciją valstybė turi pareigą garantuoti ne tik valstybės paslaptį sudarančios informacijos slaptumą, bet ir tam tikros kitos informacijos slaptumo apsaugą; konstitucinę sąvoka „valstybinė paslaptis“ yra bendrinė, įstatymų leidėjas sąvoką „valstybės paslaptis“ gali vartoti ir kitokia – ne bendrine (kaip Konstitucijos tekste), bet siauresne prasme (inter alia įvairioms konstituciškai saugomų paslapčių rūšimis (kategorijoms) įvardyti).

Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime inter alia nurodyta, kad asmeniui, kuriam, suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu; valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat asmeninės savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės; su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti kad jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti ir apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama; asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

Byloje nustatyta, kad apeliantui išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ buvo panaikintas pritaikius Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 16 straipsnio 2 dalies 13 bei 17 punktus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šios įstatymo normos panaikinant apelianto turėtą specialiąją teisę, buvo taikytos pagrįstai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Specialiosios ekspertų komisijos nutarimas, išdėstytas 2012 m. birželio 22 d. protokole Nr. 86-S1-44(RN)), laikytinas Įsakymo Nr. 86-TE-172 panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, motyvuojamąja dalimi. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis,l 20 straipsnio 3 dalis) tarnybinių ginčų bylose, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, kai atitinkamas individualus administracinis aktas, kuris asmeniui sukelia teisines pasekmes, yra priimamas tam tikro anksčiau atliktos procedūros ir jos metu parengto dokumento pagrindu, tokiame individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti procedūriniame dokumente išdėstytus motyvus, kad toks dokumentas laikomas individualaus administracinio akto motyvuojamąja dalimi, o teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokio individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo, turi vertinti ne tik skundžiamą akto, bet ir jo sudedamosios dalies, turinį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose; 2014 m. vasario 3 d. Nr. A552-260/2014, 2013 m. sausio 28 d. Nr. A492-279/2013, 2010 m. gegužės 24 d. Nr. A146-700/2010, 2010 m. spalio 15 d. Nr. A146-1228/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Įsakymo Nr.86-TE-172 motyvuojamojoje dalyje nurodyto dokumento (SEK Protokolo) specifiką tuo aspektu, kad šio Įsakymo priėmimo metu SEK Protokolas buvo įslaptintas („Riboto naudojimo“) dokumentas, todėl apeliantas, kuriam aptariamu Įsakymu Nr. 86-TE-172 buvo panaikinta specialioji teisė dirbti ar susipažinti su įslaptintais dokumentais, nuo šio įsakymo priėmimo nebeturėjo teisės susipažinti su įslaptintu dokumentu, pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui pagrįstai kėlė klausimą, jog iš Įsakymo Nr. 86-TE-172 turinio jis nesuprato kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu remdamasis atsakovas panaikino leidimą.

Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodo, kad nepaisant to, jog SEK Protokolas laikytinas Įsakymo Nr. 86-TE-172 motyvuojamąja dalimi, tačiau atsakovas Įsakyme Nr. 86-TE-172 turėjo nurodyti jo priėmimo teisinius pagrindus. Pabrėžtina, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 3 dalis įpareigoja paslapčių subjektą raštu nurodyti asmeniui leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo motyvus. Byloje nustatyta, kad atsakovas neatliko minėtos pareigos (Telšių AVPK 2012 m. liepos 20 d. raštas Nr. 86-S-13245), tačiau tai nesutrukdė pareiškėjui paduoti skundą teismui ir ginti savo teises teisme pasinaudojant, be kita ko, ir SEK Protokolo duomenimis, su kuriais apeliantas susipažino pirmosios instancijos teismui pareikalavus, kad atsakovas pateiktų į bylą įstatymų nustatyta tvarka išslaptintą SEK Protokolą, t.y.

Įsakymo Nr. 86-TE-172 motyvuojamąją dalį, ir atsakovui įvykdžius šį teismo įpareigojimą. Atsižvelgiant į bylos proceso eigą, t.y. tai, kad po to, kai atsakovas 2012 m. lapkričio 26 d. pateikė į bylą išslaptintą SEK protokolą, teismo posėdis buvo kelis kartus atidėtas ir byla išnagrinėta iš esmės 2014 m.sausio 7 d. teismo posėdyje, laikytina, jog pareiškėjui, kuris procesinėmis teisėmis pirmosios instancijos teisme naudojosi pats ir per įgaliotą atstovę, buvo pakankamai laiko susipažinti su išslaptintu SEK Protokolu ir kita atsakovo pateikta medžiaga ir ja remtis naudojantis savo procesinėmis teisėmis ginčijant Įsakymus Nr. 86-TE-172 ir Nr. 86-TE-174.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas dėl Įsakymo Nr. 86-TE-172 motyvuojamosios dalies ypatumo (Įsakymo priėmimo metu ji buvo įslaptinta) iki skundo padavimo teismui negalėjo susipažinti su Įsakymo Nr. 86-TE-172 priėmimo motyvais ir pagrindais, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindas panaikinti šį Įsakymą, nes tai procesine prasme neturėjo įtakos pareiškėjo teisės į teisminę gynybą realizavimui visa apimtimi, t.y. ir ta apimtimi, kuria informacija apie Įsakymo Nr. 86-TE-172 priėmimo aplinkybes ir pagrindus pareiškėjui tapo žinoma po to, kai jis padavė skundą teismui.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas procesine prasme pagrįstas leistinais įrodymais (ABTĮ 57 str.).

Pasisakydama dėl materialinės teisės normų taikymo teisėjų kolegija pažymi, kad leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo pagrindus nustato Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnis (bylai aktuali 2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-14 redakcija). Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte (skundžiamų aktų priėmimo metu šis punktas buvo 2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr.IX-1908 redakcijos) buvo nurodyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, tarp jų: asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas (VPTĮ 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas, bylai aktuali 2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr.IX-1908 redakcija); piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija (VPTĮ 16 straipsnio 2 dalies 17 punktas, bylai aktuali 2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šios Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo normos priimant Įsakymą Nr. 86-TE-172 buvo taikytos pagrįstai ir teisėtai.

Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime konstatavo, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo redakcija) neprieštarauja Konstitucijai. Pabrėžė, kad vykdyti teisingumą, inter alia pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiklą, yra išimtinė teismų funkcija. Tačiau tai, kad asmuo nėra laikomas kaltas padaręs nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jo apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia jo veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika. Vertindama šias aplinkybes įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo. Aplinkybės, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, gali suponuoti asmens pažeidžiamumą, kartu kelti abejonių dėl jo patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas, kad asmuo, dėl kurio patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei yra abejonių, neturėtų prieigos prie įslaptintos informacijos. Todėl toks teisinis reguliavimas vertintas kaip užkertantis kelią galimai žalai valstybės interesams, susijusiems su įslaptintos informacijos apsauga. Konstatuota, kad nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens nekaltumo prezumpcijos principas, taip pat nėra paneigiama ar labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti varžoma Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teisė lygiomis dalimis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, kartu ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė pasirinkti darbą.

Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime pripažino, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) (Žin., 2004, Nr. 4-29) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, ir nenustatyta, kad prieš sprendžiant dėl tokio leidimo arba pažymėjimo panaikinimo atsiradus ar paaiškėjus šioms aplinkybėms asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nekeltų grėsmės tokios informacijos saugumui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas minėtų Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo nuostatų kontekste netinkamai įvertino aplinkybę, kad atsakovas panaikino leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 16 straipsnio 2 dalies 13 punktą neatlikęs apelianto kandidatūros papildomo patikrinimo. Apelianto nuomone, tai yra esminis procedūrinis pažeidimas, suteikiantis pagrindą panaikinti skundžiamus administracinius aktus. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pasisakė, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjui buvo panaikintas ne tik dėl pradėto operatyvinio patikrinimo, t.y. ne tik Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte numatytais pagrindais, bet ir įvertinus pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija.

Atsakant į šį apelianto argumentą atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarime inter alia nurodyta, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas ir šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalies kontekste. Kiek tai susiję su Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, toks asmens pakartotinis tikrinimas pagal šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalį būtų galimas tik norint nustatyti, ar nėra šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytų aplinkybių, t. y. ar asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos nėra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas. Tačiau tokio patikrinimo metu nustačius, kad yra kuri nors iš šių aplinkybių, pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą visais atvejais leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas turi būti panaikintas be papildomo asmens, kuriam toks leidimas ar pažymėjimas buvo išduotas, tikrinimo.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių faktinių kontekste atkreipia dėmesį į tai, kad Specialiajai ekspertų komisijai buvo pateikta Telšių AVPK Imuniteto poskyrio apibendrinta medžiaga (2012 m. birželio 18 d. Nr. 86-S2(ĮS)-222(RN)) apie aplinkybes, kurios kelia abejonių dėl apelianto patikimumo, lojalumo ir jo asmeninių bei dalykinių savybių, suteikiančių pagrindą manyti, kad pareigūno interesai yra priešingi Lietuvos valstybės interesams ir jis nėra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Šioje medžiagoje buvo pateikti duomenys apie Mažeikių rajono prokuratūroje 2012 m. balandžio 12 d. pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 73-2-018-12, kuriame nustatyta, kad Mažeikių PK pareigūnai R. V. ir M. P. 2012 m. pradžioje tarnybos metu Sedos seniūnijoje iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo šaunamąjį ginklą (neinformavo policijos budėtojo apie surastą ginklą, neįformino įvykio). Taip pat buvo pateikti duomenys apie tai, kad Telšių AVPK Mažeikių PK Kriminalinės policijos skyriuje M. P. atžvilgiu 2012 m. gegužės 16 d. pradėtas operatyvinis tyrimas dėl galimos nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu akcizinėmis prekėmis (įgijimu, laikymu, platinimu). Be to, buvo pateikti duomenys apie tai, kad M. P. suteikė informacijos restorano „Bildukas“ savininkei apie policijos organizuojamą priemonę, kurios metu turėjo būti tikrinami apsaugos darbuotojai. Prie šios medžiagos buvo pridėta pareigūno charakteristika.

Atsakovui priimant 2012 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. 86-TE-172 įstatymų leidėjas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu nebuvo nustatęs naujo teisinio reguliavimo, kuriuo atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimą, būtų atitinkamai sureglamentavęs patikrinimų atlikimą, susijusį su šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymu. Todėl pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes Telšių AVPK Imuniteto poskyrio apibendrintą medžiagą yra pagrindas vertinti kaip patikrinimo medžiagą, kurioje, be kita ko, buvo duomenys apie vieną iš Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytų aplinkybių, todėl tuomet galiojusio teisinio reguliavimo ir pirmiau minėtos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo nuostatos kontekste nėra pagrindo išvadoms, kad turėjo būti atliktas dar vienas patikrinimas.

Iš SEK Protokolo matyti, kad Komisija sprendimą siūlyti Telšių AVPK viršininkui panaikinti Telšių AVPK Mažeikių PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresniajam patruliui M. P. leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 16 straipsnio 2 dalies 13 bei 17 punktais, priėmė išnagrinėjusi Telšių AVPK Imuniteto poskyrio medžiagą visais joje nurodytais aspektais, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo nuostatas. Komisija vienbalsiai priėjo prie išvadų, kad operatyvinė informacija ir ikiteisminio tyrimo Nr.73-2-018-12 duomenys, taip pat tai, kad pareigūnas, kuris prisiekė Lietuvos valstybei, netinkamai atlieka savo pareigas, tarnybos įgaliojimus ir tarnybos metu sužinotą informaciją naudoja asmeniniais tikslais, leidžia pagrįstai abejoti jo patikimumu, sąžiningumu ir lojalumu Lietuvos valstybei, todėl M. P. dėl savo asmeninių – dalykinių savybių (nesąžiningumo, nepatikimumo) nėra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nenustatė aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą panaikinti Įsakymą Nr. 86-TE-172, kuriuo apeliantui buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo bylos aplinkybių išsamiai ir visapusiškai. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas šią funkciją atliko tinkamai. Minėta, kad teismas išreikalavo į bylą išslaptintą medžiagą, kuri atsakovui buvo pagrindas priimti Įsakymą Nr. 86-TE-172, apklausė liudytojus, tarp jų Specialiosios ekspertų komisijos narius. Pareiškėjas, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nesutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu ir jais pagrįstomis teismo išvadomis. Šiame kontekste pažymėtina, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, sprendime pasisakė visais aktualiais aspektais, kurie, kaip matyti iš SEK Protokolo ir kitos bylos medžiagos, lėmė sprendimą panaikinti apeliantui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, teismo išvadas pakankamai aiškiai ir motyvuotai pagrindė ištirtų įrodymų analize ir teisės normomis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.), materialiosios teisės normas taikė iš esmės teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė.

Teismo sprendimas pagrįstas leistinais įrodymais, kadangi, kaip jau buvo minėta, teismui, be kita ko, buvo pateikta išslaptinta medžiaga, kuri sudarė pagrindą priimti Įsakymą Nr. 86-TE-172.

Vertinant leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimą proporcingumo aspektu, nėra pagrindo išvadoms, kad tai nėra proporcinga priemonė pagal nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu buvo panaikintas šis leidimas. Pažymėtina, kad atsakovui pagrįstų abejonių dėl apelianto nepatikimumo ir netinkamumo darbui su įslaptinta informacija dėl

jo asmeninių ir dalykinių savybių, sukėlė ne viena, o kelių skirtingų aplinkybių visuma, kurios asmeniui keliamų reikalavimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija kontekste negali būti vertinamos kaip mažareikšmės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė savo versiją dėl SEK protokole nurodytos aplinkybės, susijusios su ikiteisminiu tyrimu Nr. 73-2-018-12, pagal kurią pirmosios instancijos teismas ir atsakovas neteisingai įvertino jo vaidmenį dėl Sedos seniūnijoje iš nepažįstamo asmens paimto ginklo. Pasak apelianto, jis pagal savo tarnybos funkcijas neturėjo atlikti jokių veiksmų ir domėtis šiuo ginklu, patikėjo, kad ginklą paėmęs Mažeikių PK pareigūnas R.

V. perduos licencijavimo tarnybai. SEK Protokole M. P. veiksmai kartu su R. V. paimant iš asmens šaunamąjį ginklą, neinformuojant apie tai budėtojo, neįforminant šio įvykio, neužkirtimas kelio tolesniam neteisėtam disponavimui šiuo ginklu, sprendžiant dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija kontekste buvo įvertinti kaip nesąžiningumas. Su tokiu vertinimu sutiko pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pareiškėjo nesąžiningumu ir nepatikimumu laikydamas ir tai, kad pareiškėjas nežinojo asmens ir neprisiminė vietovės, kurioje buvo paimtas ginklas.

Su šiais pirmosios instancijos argumentais galima sutikti iš dalies, kadangi byloje nėra duomenų, suteikiančių pagrindą išvadoms, kad apeliantas tikrai žinojo asmens, iš kurio buvo paimtas ginklas duomenis. Iš Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriame minėtas ginklas buvo nusikalstamų veikų dalykas, matyti, kad teismas iš liudytojų parodymų, be kita ko, nustatė aplinkybę, jog 2012 metų gruodžio mėnesį policijoje buvo pradėtas operatyvinis tyrimas dėl Mažeikių PK pareigūnų D. B. ir M. P. veiksmų (jo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 73-2-018-12, surastas ir paimtas ginklas) kontroliuojant pokalbius telefonu, buvo užfiksuoti R.

V. pokalbiai su M. P. apie ginklą, (surūdijęs jo vamzdis, nėra optikos, ginklas neprišaudytas), R. V. skambutis apeliantui įvardijant asmenį, kuris nori pirkti „dovaną“ ir M. P. atsakymas „Greičiau atsikratykime“. Šie teismo nustatyti duomenys yra susiję su ta pačia aplinkybe, dėl kurios SEK Protokole pasisakė Komisija, pateikdama išvadą, kad pareiškėjas pagal savo asmenines savybes negali dirbti su įslaptinta informacija. Apeliantas pabrėžia, kad jis ikiteisminio tyrimo metu kaip specialusis liudytojas pasinaudojo procesine teise neteikti parodymų.

Nekvestionuodama šios teisės teisėjų kopija nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių kontekste pabrėžia, kad pareiškėjo nepasinaudojimas procesine galimybe išsklaidyti abejones, kilusias dėl savo, kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūno gero vardo išsaugojimo, jei iš tiesų jis turėjo pagrindą teigti, kad elgėsi tinkamai, vertintinas kaip aplinkybė, liudijanti, kad atsakovas pagrįstai suabejojo pareiškėjo patikimumu, sąžiningumu ir lojalumu Lietuvos valstybei.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl aplinkybės, kad pareigūnas M. P. suteikė restorano savininkei informaciją apie policijos priemonę tikrinant apsaugos darbuotojus. Apelianto argumentai, kad apie policijos priemonę „Sauga 2012“ buvo paskalbta viešai yra pagrįsti, nes pagal pateiktus į bylą įrodymus apie šią priemonę buvo paskelbta viešai, tačiau byloje nustatyti jo veiksmai sprendžiant dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo buvo įvertinti teisingai. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nėra kaltinamas įslaptintos informacijos atskleidimu, tačiau pareigūno elgesys, kad jis telefonu įspėja atitinkamo ūkio subjekto vadovą apie jo vadovaujamoje įmonėje konkrečiu laiku numatytą policijos patikrinimą prieštarauja Statuto 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintam bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principui, policijos veiklos tikslams ir uždaviniams. Todėl ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo ir atsakovo buvo pagrįstai įvertinta kaip suteikianti pagrindą abejoti pareiškėjo, turinčio leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, patikimumu.

Aplinkybė, kad operatyvinis patikrinimas, kuris apelianto atžvilgiu buvo pradėtas dėl galimos nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu akcizinėmis prekėmis (įgijimu, laikymu, platinimu), buvo nutrauktas vertintina visų aplinkybių, kurios buvo pagrindas priimti Įsakymą Nr. 86-TE-172 dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 16 straipsnio 2 dalies 13 punktą bei pirmiau minėtas Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo nuostatas, aplinkybės, kad pareigūno, kuris turi leidimą dirbti ars susipažinti su įslaptinta informacija, atžvilgiu pradėtas operatyvinis tyrimas, gali būti pagrindas panaikinti leidimą. Pažymėtina, kad aplinkybė, jei operatyvinio tyrimo pagrindu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nepaneigia pagrindo, esant atitinkamoms nustatytoms aplinkybėms, taikyti minėtas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo normas. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija apeliantui buvo panaikintas ne tik dėl šios (vienintelės) aplinkybės, o dėl pirmiau minėtų aplinkybių visumos, todėl apelianto nurodyta aplinkybė apie operatyvinio tyrimo nutraukimą byloje nėra reikšminga.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė iš esmės teisingai. Pagrįstai ir teisėtai nustatęs, kad nėra pagrindo naikinti Telšių AVPK viršininko 2012 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. 86-TE-172 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ dalį, kuria panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, pagrįstai ir teisėtai atmetė ir visus kitus (išvestinius) pareiškėjo skundo reikalavimus. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis