A-454-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-454-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07525-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. J. (V. J.), A. S. ir R. J. (R. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. J. (V. J.), A. S. ir R. J. (R. J.) skundą atsakovams Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai V. J., A. S. ir R. J. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–8) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 134–140), prašydami:

1) panaikinti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą atsisakyti pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu (duomenys neskelbtini);

2) įpareigoti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu (duomenys neskelbtini).

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde ir patikslintame skunde nurodė, kad pareiškėjai yra žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiai. Pareiškėjams ginčo sklype vykdant statybą, pagal 2004 m. rugpjūčio 16 d. statybos leidimą, buvo nukrypta nuo projekto. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) dėl to kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, kuris 2012 m. birželio 13 d. sprendimu ir Vilniaus administracinis teismas 2013 m. birželio 6 d. nutartimi leido pareiškėjams per 6 mėnesius parengti ginčo statinių projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiančius dokumentus. Pareiškėjai per nustatytą terminą kreipėsi į atsakovą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją (toliau – ir Direkcija), pateikdami reikalingą projektinę dokumentaciją ir paprašė ją suderinti. Direkcija 2013 m. lapkričio 7 d. raštu atsisakė pritarti projektiniams pasiūlymams. Pareiškėjų vertinimu, toks sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalį (2013 m. birželio 27 d. redakcija), teismas gali leisti įteisinti savavališkas statybas tik patikrinęs ar statyba yra galima pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi tai buvo atlikta ir pripažinta, kad ginčo statiniai gali būti statomi ir įteisinti, o skundžiamu sprendimu Inspekcija nusižengė saistančiai teismų sprendimų galiai. Skundžiamame atsakovo sprendime yra remiamasi tais pačiais argumentais, kurie buvo atmesti minėtuose teismų sprendimuose, procese dalyvaujant ir Direkcijai. Direkcija nebegali kelti naujų argumentų, kurių nebuvo pateikusi teismui svarstant klausimą dėl ginčo statinių nugriovimo ar įteisinimo, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Be to, skundžiamame sprendime yra remiamasi Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano nuostatomis, kuris įsigaliojo 2009 m. liepos 1 d., o ginčo statiniams Direkcija buvo pritarusi 2003 m. gruodžio 4 d., patys statiniai pastatyti 2005-2006 metais, ieškinys civilinėje byloje teismui buvo pateiktas 2007 metais, todėl šių statinių įteisinimui minėtas planas negali būti taikomas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija atsiliepime (II t., b. l. 1–3) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjai klaidingai aiškina naujų pastatų statybą kaip nukrypimą nuo projekto, kadangi pagal 2004 m. rugpjūčio 16 d. išduotą statybos leidimą, buvo leista vykdyti pastatų rekonstrukciją, kas nėra tapatu naujų pastatų statybai. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi buvo leista pašalinti savavališkos statybos padarinius teisės aktų nustatyta tvarka. Skundžiamame sprendime yra nurodyti teisės aktai, kuriais yra nustatytas saugomų teritorijų apsaugos reglamentas, jais vadovaujantis yra derinami arba nederinami projektiniai pasiūlymai bei jų pagrindu išduodamos sąlygos projektui rengti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus mieto savivaldybės administracija atsiliepime (II t., b. l. 93–96) nurodė, kad J. J. (ginčo sklypo savininkei tuo metu) 2004 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamentas išdavė statybos leidimą, kuriuo buvo leista vykdyti sodybinio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją pagal projektą Nr. 10/03, kuriame buvo numatyta, kad rekonstruojant gyvenamąjį namą pristatomas mūrinis priestatas su rūsiu ir greta pristatomi priklausiniai. Pareiškėjai gyvenamojo namo nerekonstravo, o šiaurinėje ir pietinėje sklypo dalyse buvo savavališkai pastatyti du statiniai. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi pareiškėjams leista teisės aktų nustatyta tvarka pašalinti savavališkos statybos padarinius, o per nustatytą terminą to nepadarius – įpareigojo atsakovus ginčo statinius nugriauti. Direkcija skundžiamu sprendimu pagrįstai nusprendė nepritarti pareiškėjų pateiktiems projektiniams pasiūlymams. Ginčo statiniai yra pastatyti saugomoje teritorijoje, rekreacinio funkcinio prioriteto zonoje, kur statybai ir kitokiai veiklai yra taikomi griežti reikalavimai. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi buvo leista pašalinti savavališkos statybos padarinius teisės aktų nustatyta tvarka, todėl statybą leidžiantis dokumentas gali būti išduodamas tik esant visiems privalomiems dokumentams, statybos projekto sprendiniams atitinkant visus nustatytus teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atsiliepime (II t., b. l. 102–104) prašė nagrinėti skundą teismo nuožiūra. Nurodė, kad pareiškėjų nurodytos Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies nuostatos nereiškia, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi įtvirtinta besąlyginė valstybės institucijų pareiga leisti įteisinti savavališką statybą. Statybą leidžiantis dokumentas gali būti išduodamas tik esant visiems teisės aktuose nustatytiems privalomiems dokumentams ir tik statinio projektui atitinkant teisės normas, nustatančias reikalavimus ginčo statinių statybai. Statinių statybos projektų atitiktį nustatytiems reikalavimams privalo derinti kompetentingos institucijos, teismui tokia funkcija nėra suteikta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies.

Panaikino Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą atsisakyti pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinę įstaigą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ priimant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Pareiškėjų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas paliko nenagrinėtą.

Teismas nurodė, kad iš skundžiamo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo matyti, jog jame tik išvardinamos abstrakčios teisės aktų nuostatos, tačiau nepaaiškinama, kaip šios normos pritaikytos nagrinėjamu atveju, nenurodyti faktiniai duomenys, kurie pagrindė šių teisės normų taikymo būtinybę. Jame nėra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisinis reglamentavimas, kurių pagrindu nuspręsta taikyti kiekvieną iš nurodytų sankcijų. Analizuojant skundžiamą sprendimą, iš jo turinio sunku nustatyti, koks yra sankcijų pritaikymo pagrindas, t. y. neaišku, kurioms konkrečiai projektinių pasiūlymų dalims yra nepritariama, nurodytos teisės normos nėra aiškiai susietos su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis.

Pažymėtina, kad ginčo statinių teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas 2012 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi, kuriais pareiškėjams buvo leista parengti ginčo statinių projektinę dokumentaciją ir gauti jų statybą leidžiančius dokumentus. Direkcija skundžiamame sprendime nenurodė kuri projektinių pasiūlymų dalies prieštarautų imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, tuo iš esmės apsunkinant pareiškėjų galimybes tinkamai įgyvendinti savo teises.

Teismas darė išvadą, kad skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas atsisakyti pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu (duomenys neskelbtini) nėra tinkamai motyvuotas, nepagrįstas objektyviais duomenimis, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir naikintinas, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ priimant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Pareiškėjai teismui nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Administracinių teismų praktikoje yra išaiškinta, kad siekiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, jos turi būti įrodytos, nepakanka pateikti dokumentą, pagrindžiantį tam tikrą sumą ir (ar) suteiktą paslaugą, būtina įrodyti, kad už ją buvo sumokėta (realios išlaidos) (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-172/2012). Tai, jog proceso šalis patyrė realias išlaidas paprastai patvirtina pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų mokėjimo ar pervedimo operacijas įvykdytas kitam subjektui (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-422/2009). Byloje nesant tokio dokumento, prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas paliko nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 str.). teismas taip pat išaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, pareiškėjai gali kreiptis į teismą dėl išlaidų atlyginimo ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo.

III. Pareiškėjai V. J., A. S. ir R. J. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde (II t., b. l. 163–172) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ priimant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą. Pareiškėjai teismo taip pat prašo priimti naują sprendimą – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinę įstaigą Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“.

Pareiškėjai, be kita ko, prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia argumentais, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas ginčijamą atsakovo sprendimą, iš esmės pripažino atsakovo teisę iš naujo vertinti projektinių pasiūlymų atitikimą Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto (2013 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) reikalavimams, nors tokį vertinimą jau atliko teismas civilinėje byloje (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartis). Be to, pareiškėjų nuomone, teismo įpareigojimas iš naujo spręsti dėl pareiškėjų prašymo yra beprasmis, nes atsakovas nei ginčijamame sprendime, nei atsiliepime aiškesnių, labiau motyvuotų argumentų, kodėl priėmė būtent tokį sprendimą nepateikė, taip pat ignoravo teismo siūlymą pateikti išsamesnius paaiškinimus dėl atsisakymo derinti projektinius pasiūlymu (šis pasiūlymas buvo pateiktas teismo posėdžio metu 2014 m. kovo 3 d.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus mieto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (II t., b. l. 177–181) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjai nepagrįstai teigia, jog teismas turėjo įpareigoti atsakovą suderinti projektinius pasiūlymus, nes šiuo reikalavimu teismo prašoma vykdyti ne teisingumo, o viešojo administravimo funkciją. Vilniaus mieto savivaldybės administracijos vertinimu, pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją pritarti projektiniams pasiūlymams yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (II t., b. l. 185–187) taip pat prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo argumentus, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju administracinis ginčas kilo dėl Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyti pritarti projektiniams pasiūlymams „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“ adresu (duomenys neskelbtini)“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamu Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu buvo nagrinėjamas prašymas suderinti pareiškėjų pateiktus vienbučio gyvenamo namo (7.1) ir pagalbinio ūkio pastato-dirbtuvės (8.17.3) projektinius pasiūlymus. Šiame sprendime, be kita ko, nurodyta, kad ginčo sklypas yra saugomoje teritorijoje, kurioje palaikomas bendras susiformavęs užstatymo pobūdis ir urbanistinė struktūra, o vykdant statybas, aplinka radikaliai nepertvarkoma, apsiribojama daugiausia renovacijos priemonėmis, kaip, pavyzdžiui, esamo gyvenamo namo rekonstrukcija, o ne nauja statyba. Taip pat nurodyta, kad projektuojant naują gyvenamą namą, reikalinga vadovautis Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano nuostata, kad visose kraštovaizdžio tvarkymo zonose esamose sodybose ir kitose užstatytose teritorijose tik nustatyta tvarka parengus detaliuosius planus, techninius projektus galima vykdyti statybos darbus.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, konstatavo, jog skundžiamas Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, ar pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Teismas skundžiamą atsakovo sprendimą panaikino ir įpareigojo jį iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija įpareigota iš naujo išnagrinėti prašymą dėl projektinių pasiūlymų, nesutinka. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas ginčijamą atsakovo sprendimą, iš esmės pripažino atsakovo teisę iš naujo vertinti projektinių pasiūlymų atitikimą Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto (2013 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) reikalavimams, nors tokį vertinimą jau atliko teismas civilinėje byloje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis 2004 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas J. J. (ankstesnei žemės sklypo savininkei) išdavė sodybinio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , rekonstrukcijai atlikti statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) .

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus pavaduotojas 2006 m. gruodžio 10 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl savavališkai statomų dviejų pastatų (duomenys neskelbtini), (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) sklypo šiaurinėje ir pietinėje dalyse. Pastatytas namas patikrinimo metu nebuvo rekonstruojamas.

2009 m. balandžio 6 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas surašė savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nustatė, kad J. J. savavališkai stato du pastatus (duomenys neskelbtini), sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), 2009 m. balandžio 6 d. surašė statybos sustabdymo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. balandžio 6 d. reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo Nr. (duomenys neskelbtini). Šis raštas buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2010 m. liepos 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-132-602/2010 bylos dalį dėl savavališkos statybos akto panaikinimo nutraukė, motyvuodamas tuo, kad skundas dėl jo panaikinimo nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

2012 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-74650-600/2012 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį, kuriuo buvo prašoma įpareigoti pareiškėjus per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti šiaurinėje žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje esantį raudonų plytų statinį ir pietinėje žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje esantį baltų silikato blokelių statinį; atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, pripažinti ieškovui teisę pačiam pašalinti minėtus savavališkos statybos padarinius, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovų. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nusprendė įpareigoti pareiškėjus per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), esančių statinių – šiaurinėje žemės sklypo dalyje esančio raudonų plytų statinio ir pietinėje žemės sklypo dalyje esančio baltų silikato blokelių statinio – projektinę dokumentaciją ir gauti šių statinių statybą leidžiančius dokumentus, o per nustatytą terminą to neįvykdžius – įpareigoti minėtus statinius nugriauti ir sutvarkyti statybvietę. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-108-115/2013 šį sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, patikslino pirmos instancijos sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydamas, kad pareiškėjai ne įpareigojami, o jiems yra leidžiama parengti ginčo statinių projektinę dokumentaciją ir gauti jų statybą leidžiančius dokumentus.

Remdamiesi 2012 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu ir siekdami įteisinti savavališkas statybas pareiškėjai 2012 m. gruodžio 7 d. prašymu dėl projektinių pasiūlymų derinimo kreipėsi į Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkciją, pateikdami ginčo statinių projektinius pasiūlymus (I t., b. l. 9). Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija 2013 m. lapkričio 7 d. priėmė skundžiamą sprendimą (I t., b. l. 37–38), kuriame nurodė, kad nepritaria naujo gyvenamojo namo ir ūkio pastato-garažo statybai projektuoti parengtiems projektiniams pasiūlymams. Be to, nurodė, kad sodyboje norint tvarkyti jau esamus pastatus turėtų būti vadovaujamasi 2003 m. parengto techninio projekto sprendiniais, kuriems direkcija pritarė 2003 m. gruodžio 4 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui 2012 m. birželio 13 d. sprendime nusprendus, kad ginčo statinių atžvilgiu galima būtų svarstyti klausimą dėl statinių įteisinimo galimumo ir remiantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punktu pareiškėjus įpareigojus parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybas leidžiančius dokumentus, ginčijamas sprendimas priimtas Statybos įstatymo 28 straipsnio (savavališkos statybos padarinių šalinimas) nuostatose nustatytos procedūros ribose.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str. 1 ir 2 d.).

Vertindama atsakovo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, jog iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmenims teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Be to, sprendžiant, ar atitinkamas aktas sukelia asmenims teisines pasekmes, turi būti atsižvelgiama ne tik į akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį akto turinį, ar jais yra išreiškiami tam tikri valinio pobūdžio patvarkymai.

Nagrinėjamu atveju iš atsakovo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad juo atsakovas iš esmės atsisako atlikti atitinkamus veiksmus, nepritaria projektiniams pasiūlymams, todėl šiuo konkrečiu atveju atsakovo priimtas aktas pareiškėjams sukelia teisines pasekmes. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, pagrįstai nagrinėjo administracinę bylą iš esmės ir pasisakė dėl šio skundžiamo akto teisėtumo, pagrįstumo, su juo susijusio pareiškėjų pateikto reikalavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš teisės aktų, kuriais savo veikloje turi vadovautis atsakovas yra Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), inter alia nustatantis viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas skundžiamą 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą paminėtų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų nesilaikė. Tokiu būdu buvo paneigtos ne tik minėtos taisyklės, apibrėžtos įstatymų leidėjo, bet ir teisėtumo principas, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti.

Pažymėtina, kad iš ginčijamo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo nėra aišku, kokių konkrečių reikalavimų neatitinka pareiškėjų pateikti projektiniai pasiūlymai. Be to, atsakovas skundžiamame sprendime, nenurodo teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis padarė atitinkamas išvadas ir priėmė neigiamą atsakymą dėl projektinių pasiūlymų derinimo. Be to, aiškiai, išsamiai ir suprantamai nemotyvuotas individualus administracinis aktas sudaro kliūtis jį ginčijančiam asmeniui tinkamai, įstatymų nustatyta tvarka realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas paminėtus skundžiamo sprendimo neatitikimus VAĮ 8 straipsnio nuostatoms pagrįstai pripažino įgalinančius teismą, nagrinėjantį bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui panaikinus ginčijamą Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą, būtina pasisakyti dėl įpareigojimo atsakovui iš naujo nagrinėti projektinius pasiūlymus.

Vertindama šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija pažymi, jog projektinių pasiūlymų sąvoka yra apibrėžta Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 punkte, kur nurodyta, kad projektiniai pasiūlymai yra eskizinis projektas, kurio tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kuris pateikiamas kaip medžiaga projektuotojo parinkimo konkursui bei gali būti naudojamas projektavimo sąlygoms parengti. Taigi projektiniai pasiūlymai patys savaime nėra statybą leidžiantis dokumentas, todėl pirmosios instancijos teismo įpareigojimas atsakovui iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų nėra laikytinas įpareigojimu iš naujo svarstyti, ar pareiškėjams leistina teisės aktų nustatyta tvarka per atitinkamą terminą parengti projektinę dokumentaciją, tam, kad būtų galima gauti statybas leidžiantį dokumentą Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) prasme. Pareiškėjų parengtų projektinių pasiūlymų derinimas su atsakovu konkrečiu atveju yra tik etapas siekiant parengti visą reikalingą projektinę dokumentaciją, kurios pagrindu vėliau galimas savavališkos statybos įteisinimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimu, kuris iš esmės buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi, nėra įtvirtinta besąlyginė valstybės institucijų pareiga bet kokiomis aplinkybėmis leisti įteisinti savavališką statybą. Statybą leidžiantis dokumentas gali būti išduotas tik esant visiems privalomiems dokumentams, išvardintiems Statybos įstatymo 23 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija), taip pat Aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 (2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-808 redakcija) patvirtintame statybos techniniame reglamente STR1.05.06:2010 ir kituose teisės aktuose, nustatančiuose privalomus reikalavimus statinių statybai ir tik valstybės institucijoms patikrinus statybos projekto sprendinių atitiktį nustatytiems teisės aktų reikalavimams bei nenustačius jokių pažeidimų.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui 2012 m. birželio 13 d. sprendimu įpareigojo pareiškėjus per tam tikrą terminą teisės aktų nustatyta tvarka parengti savavališkai pastatytų statinių projektinę dokumentaciją ir gauti šių statinių statybą leidžiančius dokumentus, tačiau nei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 13 d. sprendimas, nei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartis Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai nenustatė ir negalėjo nustatyti pareigos besąlygiškai pritarti pareiškėjų pateiktiems projektiniams pasiūlymams.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įpareigodamas atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl projektinių pasiūlymų „Vienbutis gyvenamas namas (7.1) ir pagalbinis ūkio pastatas-dirbtuvės (8.17.3)“, priimant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Byloje dėmesys atkreiptinas į tai, kad pareiškėjai kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi šiuo atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. J., A. S. ir R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė