A-143-1165-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1165/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01117-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalies ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 5–7, 42–43) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, apeliantas) jos naudai, neatskaičius socialinio draudimo ir pajamų mokesčių, 1 165,59 Lt neišmokėtos išeitinės išmokos dalį, 6 623,99 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 20 d. ir 108,59 Lt vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėja nurodė, kad dirbo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Raudondvario policijos nuovados tyrėja. Kadangi buvo pripažinta netinkama tolesnei vidaus tarnybai, 2013 m. birželio 26 d. buvo atleista iš vidaus tarnybos ir buvo išmokėta 4 288,68 Lt dydžio išeitinė kompensacija. Pažymėjo, jog atsakovas neišmokėjo viso priklausančio darbo užmokesčio ir dalies išeitinė kompensacijos. Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ji kreipėsi į teismą, kuris 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu priteisė jos naudai 7 270,88 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Atsakovas paminėtą sprendimą įvykdė 2013 m. rugsėjo 5 d. Liko neišmokėta 1 165,59 Lt išeitinės išmokos dalis, nes neteisingai buvo apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis. Pažymėjo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6.9 punktu, vidutinis darbo užmokestis buvo apskaičiuotas iš nustatytos pareiginės algos: už 2013 m. kovo mėn. (20 darbo dienų) – 1 890 Lt, už 2013 m. balandžio mėn. (21 darbo diena) – 1 890 Lt, už 2013 m. gegužės mėn. (22 darbo dienos) – 1 890 Lt, iš viso: 5 670 Lt, todėl išeitinė kompensacija už tris mėnesius yra 90 Lt x 20,9 darbo dienos = 5 643 Lt neatskaičius socialinio draudimo ir pajamų mokesčių.

Teigė, jog vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis apskaičiuotas netinkamai, nes pagal Aprašo 3 punktą į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį įskaitoma ne tik pagrindinis užmokestis už atliktą darbą, bet ir priedai, priemokos, premijos bei kita (Aprašo 3.2–3.5 p.), o jos darbo užmokestis susidėjo iš tokių dedamųjų: pareiginės algos, darbo užmokesčio už pareiginį laipsnį, darbo užmokesčio už ištarnautus metus. Visos šios dalys turėjo būti įvertintos apskaičiuojant priklausančią išeitinę kompensaciją. Be to, pagal Aprašo 6.1 punktą, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis.

Kai reikia apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį ir nėra duomenų apie prieš vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo mėnesį einančio mėnesio darbuotojo darbo užmokestį, darbo užmokesčiui apskaičiuoti imami 3 kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš šį mėnesį. Pabrėžė, kad 2013 m. kovo mėn.– 2013 m. birželio mėn. ji nedirbo dėl ligos, todėl skaičiuojamasis laikotarpis jos vidutiniam vienos darbo dienos bei vidutiniam vieno mėnesio darbo užmokesčiui apskaičiuoti turėtų būti prieš 2013 m. kovo mėn.– 2013 m. birželio mėn. buvęs laikotarpis, t. y. 2012 m. gruodžio mėn.–2013 m. vasario mėn. 2012 m. gruodžio mėn. ji dirbo 18 darbo dienų ir gavo 2 171,70 Lt darbo užmokestį. 2013 m. sausio mėn. dirbo 22 darbo dienas ir gavo 2 171,70 Lt darbo užmokestį. 2013 m. vasario mėn. dirbo 11 darbo dienų ir gavo 1 194,44 Lt darbo užmokestį.

Remiantis šiais duomenimis, vidutinis vienos dienos užmokestis sudaro: 5 537,84 Lt/51 darbo diena = 108,59 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad 2013 m. vidutinis darbo dienų skaičius yra 20,9 darbo dienos, kompensacija už 3 mėnesius yra (108,59 Lt x 20,9) x 3 = 6 808,59 Lt neatskaičius socialinio draudimo ir pajamų mokesčių. Skirtumas tarp pareiškėjos apskaičiuotos išeitinės kompensacijos ir atsakovo apskaičiuotos išeitinės kompensacijos sudaro 1 165,59 Lt (6 808,59 Lt – 5 643 Lt). Pareiškėjos nuomone, atsakovas atleidimo iš tarnybos dieną neatsiskaitė ne dėl jos kaltės, todėl privalo sumokėti ne tik neišmokėtas pinigų sumas, bet ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 23–25) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, apskaičiuojant pareiškėjos vidutinį darbo užmokestį išeitinei kompensacijai, buvo vadovaujamasi Aprašu. Pasirenkant skaičiuojamąjį laikotarpį, būtina atsižvelgti į tai, kad per šį laikotarpį pareiškėjai nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 3 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos, nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2013 m. birželio 26 d. sirgo ir nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. birželio 26 d. nedirbo nė vienos dienos, todėl apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį išeitinei kompensacijai buvo taikytas Aprašo 6.9 punktas. Teigė, jog, skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, Aprašo 6.1 punktu vadovautis negalima, nes 6.1 punktą taikytų, jeigu būtų pasirašyta kolektyvinė sutartis arba įstaigos vietiniuose (lokaliniuose) norminiuose teisės aktuose būtų nurodytos profesijos ar darbai, kur gali būti nustatomas toks skaičiuojamasis laikotarpis. Vadovautis Aprašo 6.10 punkto nuostatomis būtų galima tik tuo atveju, jeigu skaičiuojamuoju laikotarpiu pareiškėja būtų nedirbusi tik dėl šiame punkte nurodytų priežasčių. Kadangi pareiškėja apskaitiniu laikotarpiu 2013 m. kovo mėn. vieną darbo dieną atostogavo, likusiomis dienomis sirgo, buvo vadovautasi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. birželio 13 d. raštu Nr. (11.10-53) SD-4068 „Dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo“.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu (b. l. 47–52) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1 165,59 Lt išeitinės išmokos dalį ir 6 623,99 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje kilęs dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo, nes, pareiškėjos įsitikinimu, vidutinis darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuotas vadovaujantis Aprašo 6.10 punktu. Skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį Aprašo 6.10 punkto pagrindu, pareiškėja galėtų pretenduoti į didesnę išeitinę išmoką. Teismas, atsižvelgęs į Aprašo 6.1 punktą, nustatė, kad pareiškėjos atveju skaičiuojamasis laikotarpis būtų 2013 m. kovo, balandžio ir gegužės mėn., tačiau neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjai nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 3 d. buvo suteiktos kasmetinės atostogos, nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2013 m. birželio 26 d. ji sirgo, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. birželio 26 d. ji nedirbo nė vienos dienos.

Teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis Aprašo 6.9 punktu, darbuotojo vidutinis darbo užmokestis yra skaičiuojamas taikant darbuotojui nustatytą „mėnesinę algą“. Pastaroji sąvoka teisėkūros subjekto yra apibrėžta Aprašo 3.1 punkte ir Aprašo 6.9 punkte naudojama žymint pagrindinį darbo užmokestį už atliktą darbą, apskaičiuotą pagal įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje taikomas darbo apmokėjimo formas ir sistemas: valandinius (dieninius) tarifinius atlygius, mėnesines (pareigines) algas. Taikant Aprašo 6.9 punktą, pareiškėjai apskaičiuotas 90 Lt vidutinis darbo dienos užmokestis.

Aprašo 6.10 punktas taikomas, kai paminėtu laikotarpiu darbuotojo uždarbis buvo didesnis už darbo apmokėjimo dydžius, nurodytus Aprašo 6.9 punkte. Taikant Aprašo 6.10 punktą, pareiškėjai būtų apskaičiuotas 108,59 Lt vidutinis darbo dienos užmokestis. Kadangi taikant Aprašo 6.10 punkte nustatytą vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką, pareiškėjai būtų apskaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis didesnis, nei buvo apskaičiuotas taikant Aprašo 6.9 punkte nustatytą tvarką, teismo nuomone, konstatuotina, jog atsakovas nepagrįstai pareiškėjos vidutinį darbo užmokestį apskaičiavo taikydamas Aprašo 6.9 punktą.

Teismas nusprendė, kad nors pareiškėja 2013 m. kovo mėn. vieną darbo dieną atostogavo, o likusiomis dienomis sirgo, tokia situacija atitinka Aprašo 6.10 punkto taikymo galimybes, todėl, pagal Aprašo 6.10 punkto nuostatas, skaičiuojamasis laikotarpis jos vidutiniam vienos darbo dienos bei vidutiniam vieno mėnesio darbo užmokesčiui apskaičiuoti turėtų būti prieš 2013 m. kovo mėn.– 2013 m. birželio mėn. buvęs laikotarpis, t. y. 2012 m. gruodžio mėn.–2013 m. vasario mėn., nes 2012 m. gruodžio mėn. pareiškėja dirbo 18 darbo dienų ir gavo 2 171,70 Lt darbo užmokestį. 2013 m. sausio mėn. dirbo 22 darbo dienas ir gavo 2 171,70 Lt darbo užmokestį. 2013 m. vasario mėn. dirbo 11 darbo dienų ir gavo 1 194,44 Lt darbo užmokestį.

Remiantis šiais duomenimis, skirtumas tarp pareiškėjos apskaičiuotos išeitinės kompensacijos ir atsakovo apskaičiuotos išeitinės kompensacijos sudaro 1 165,59 Lt (6 808,59 Lt – 5 643 Lt). Ginčo dėl šios sumos nėra, todėl iš atsakovo priteistina pareiškėjos naudai 1 165,59 Lt neišmokėtos išeitinės išmokos dalis neatskaičius socialinio draudimo ir pajamų mokesčio.

Teismas nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 58 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, jog su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Statute nėra nuostatų, kurios numatytų garantijas statutiniams valstybės tarnautojams ir sankcijas vidaus reikalų statutinėms įstaigoms, kurios neįvykdo ar netinkamai įvykdo Statuto 58 straipsnyje įtvirtintą pareigą su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu visiškai atsiskaityti jo atleidimo dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs ir suformavęs praktiką, jog statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną yra ginama taikant Darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 3 dalį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2007 m. birželio 7 d. Nr. N3-583/2007; 2009 m. rugpjūčio 31 d. Nr. A438-1021/2009; 2009 m. spalio 8 d. Nr. A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d.

Nr. A146-1296/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr. A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr. A662-877/2010 ir kt.). Pažymėjo, jog DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Teismų praktikoje akcentuojama, kad, pagal DK 141 straipsnio 3 dalies normos hipotezę, šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu, vertinant, ar pareiškėjas elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai tam, kad tokios situacijos nebūtų.

Tokio fakto nustatymas byloje laikytinas pakankamu darbdavio pareigai sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką atsirasti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2000/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011, 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1321/2012, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1988/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009, 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008, 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2011) (Teismų įstatymo 33 str. 4 d. (2008 m. liepos 3 d.

įstatymo Nr. X-1685 redakcija nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Taigi pareiškėjai už uždelstą atsiskaityti laiką galėtų būti priteistina suma, apskaičiuota proporcingai neišmokėtai vidutinio darbo užmokesčio daliai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai buvo uždelsta išmokėti 1 165,59 Lt, o remiantis atsakovo byloje pateiktu apskaičiavimu dėl išeitinės kompensacijos už 3 mėnesius, kuris neginčijamas, tai sudaro 51,22 procentus jos vidutinio darbo užmokesčio. Tačiau naujausioje kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei taikymu, yra pripažįstama, kad taikant šią teisės normą visuomet privalu atsižvelgti ir į DK 2 bei 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012, 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010).

Teismas nusprendė, kad, patenkinus pareiškėjos reikalavimą priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo 2013 m. birželio 27 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, būtų neadekvati sankcija ir pažeistų paminėtus principus, taip pat kitų atsakovo darbuotojų interesus. Taigi yra pagrindas mažinti pareiškėjos prašomą priteisti vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką sumą, remiantis paminėtomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis. Šiuo konkrečiu atveju teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja, pateikdama skundą ir jame nurodydama prašomas priteisti sumas be socialinio draudimo ir pajamų mokesčių, pati nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi, tikslindama skundą neprisidėjo prie operatyvaus bylos išnagrinėjimo, kad atsakovo veiksmuose, atsiskaitant su pareiškėja, nenustatytas piktybiškumas, ir nusprendė, kad yra pagrindas mažinti pareiškėjai priteistą vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už visą uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki 6 623,99 Lt, t. y. iki skundo padavimo teismui dienos.

Šios kompensacijos nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp pareiškėjai priklausančių darbo pajamų už jos išdirbtą laikotarpį ir daugelį kartų jos darbo pajamas viršijančios kompensacijos. Tokia situacija inter alia būtų nesuderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu, neatskiriamu nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pažymėjo, kad dėl teismų precedentų reikšmės ir santykio Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad kai egzistuoja objektyvi būtinybė, precedentai gali būti keičiami ar pildomi.

Esant precedentų konkurencijai, t. y. keliems analogiškose bylose priimtiems teismų sprendimams, atsižvelgtina taip pat ir į jų priėmimo laiką, galimus reikšmingus ekonominius, socialinius pokyčius, įvykusius nuo precedento priėmimo, ir kt.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 55–56, 60–62) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka, jog, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį dėl išeitinės kompensacijos išmokėjimo pareiškėjai, turėjo būti taikomos Aprašo 6.10 punkto nuostatos. Šios nuostatos būtų taikomos tuo atveju, jeigu skaičiuojamuoju laikotarpiu valstybės tarnautojas būtų nedirbęs tik dėl šiame punkte nurodytų priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kad dalį paminėto laikotarpio darbuotoja sirgo, o dalį laikotarpio jai buvo suteiktos kasmetinės atostogos, tokiu atveju vidutinis darbo užmokestis turėtų būti skaičiuojamas Aprašo 6.9 punkto nustatyta tvarka, nes Aprašo 6.10 punktas nenumato skaičiavimo tvarkos, kai darbuotojas būna išėjęs kasmetinių atostogų. Aprašo 6.10 punkto nuostata turi būti taikoma tik tais atvejais, kurie išvardyti šiame punkte, o ne apskritai visais atvejais, kai darbuotojas skaičiuojamuoju laikotarpiu dėl pateisinamos priežasties neturėjo darbo užmokesčio. Išdėstytą poziciją palaiko Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kurios 2013 m. kovo 15 d. raštu Nr. 5-G-1720 „Dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo“ remiasi.

2. Priteista suma 6 623,99 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką taip pat turėtų būti mažinama, jei teismas priimtų sprendimą patenkinti pareiškėjos skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3128/2012 ir 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1779/2012).

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 74–77) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nors atsakovas tvirtino, kad išeitinė išmoka turėjo būti apskaičiuota taikant Aprašo 6.9 punktą, tačiau teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp jos ir atsakovo iškilusio ginčo atveju turėjo būti taikomas Aprašo 6.10 punktas. Priklausanti išeitinė išmoka turėjo sudaryti 6 808,59 Lt (neatskaičius socialinio draudimo ir pajamų mokesčių). Paminėtas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. kovo 15 d. raštas Nr. 5-G-1720 laikytinas rekomendacinio pobūdžio išaiškinimu.

2. Teismas jos kaltės dėl dalies išeitinės kompensacijos neišmokėjimo nenustatė. Teismas nusprendė, kad, patenkinus reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo 2013 m. birželio 27 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, tai būtų neadekvati sankcija. Todėl reikalavimą patenkino tik iš dalies, t. y. priteisdamas iš atsakovo jos naudai 6 623,99 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas įvertino visas aplinkybes bei motyvus ir rado teisingą pusiausvyrą tarp jos ir atsakovo interesų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad atsakovo 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 20-TE-573 pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos nuo 2013 m. birželio 26 d. pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Šiuo įsakymu atsakovo Finansų skyriui buvo pavesta išmokėti pareiškėjai trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (b. l. 14).

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo tarp šalių dėl paminėtos išeitinės išmokos dydžio nustatymo teisingumo ta prasme, ar tokios išmokos dydžio apskaičiavimui turi būti taikomos Aprašo 6.9 punkto nuostatos (jos atsakovo buvo pritaikytos, apskaičiuojant pareiškėjai be mokesčių atskaitymo 5 643,00 Lt dydžio išeitinę išmoką), ar jos apskaičiavimui turėjo būti taikomos Aprašo 6.10 punkto nuostatos (kaip to siekia pareiškėja).

Pagal bylos duomenis, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d., t. y. Aprašo 6.1 punkto taikymo prasme „skaičiuojamuoju laikotarpiu“, pareiškėja vieną darbo dieną - 2013 m. kovo 1 d. – atostogavo, o visas kitas dienas sirgo. Ši bylai reikšminga faktinė bylos aplinkybė ginčo šalių nėra kvestionuojama, yra patvirtinta byloje esančiais įrodymais, todėl laikytina nustatyta šioje administracinėje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.). Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pagal Aprašo 6.9 punkto nustatytas taisykles apskaičiuotinas pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis (5 643,00 Lt) yra 1 165,59 Lt mažesnis, negu jeigu jis būtų apskaičiuotas pagal Aprašo 6.10 punkto nustatytas taisykles. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas faktines bylos aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra ne fakto nustatymo, o teisės taikymo klausimas, t. y. Aprašo 6.9 ir 6.10 punktų aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimas.

Aprašo 6.9 punkte (2006-09-27 nutarimo Nr. 959 redakcija) nurodyta, kad jeigu darbuotojas skaičiuojamuoju laikotarpiu dėl pateisinamos priežasties neturėjo įmonėje darbo užmokesčio, iš kurio pagal šį Aprašą turi būti apskaičiuojamas vidutinis darbo dienos (valandos) užmokestis, jis nustatomas iš skaičiuojamuoju laikotarpiu darbuotojui nustatytos mėnesinės algos (dalijant iš darbo dienų (valandų) skaičiaus pagal darbuotojo arba įmonės darbo (pamainos) grafiką) arba valandinio (dienos) tarifinio atlygio, o kai darbuotojui nenustatyti šie dydžiai - kolektyvinėje sutartyje (jeigu jos nėra - darbo sutartyje ar įmonės vietiniuose (lokaliniuose) norminiuose teisės aktuose) nustatyta tvarka (pavyzdžiui, iš panašių profesijų, pareigybių ar padalinio darbuotojų vidutinio tarifinio ar viso darbo užmokesčio) ir atsižvelgiant į kitas šiame Apraše numatytas sąlygas.

Aprašo 6.10 punkte (2006-09-27 nutarimo Nr. 959 redakcija) nurodyta, kad, jeigu darbuotojas dėl priverstinės prastovos, tarpsezoninio laikotarpio, ligos, atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis 3 metai, tėvystės atostogų, dirbanti moteris - dėl nėštumo bei gimdymo atostogų skaičiuojamuoju laikotarpiu neturėjo uždarbio, vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas iš uždarbio, gauto paskutinius 3 mėnesius (statutinio valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiui ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiui apmokėti - 6 mėnesius), einančius prieš priverstinės prastovos, tarpsezoninio laikotarpio, ligos, atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis 3 metai, tėvystės atostogų, ar nėštumo bei gimdymo atostogų pradžią. Ši nuostata taikoma, kai minėtuoju laikotarpiu darbuotojo uždarbis buvo didesnis už darbo apmokėjimo dydžius, nurodytus šio Aprašo 6.9 punkte.

Aiškindama Aprašo 6.9 ir 6.10 punktų nuostatas lyginamuoju aspektu, kolegija pažymi, kad Aprašo 6.10 punkte, be kita ko, yra specialiai išskirta (aptarta) situacija, kai (Aprašo 6.1 nurodytu) skaičiuojamuoju laikotarpiu asmuo neturėjo uždarbio dėl ligos, t. y. situacija, kuri (be paminėtos vienos darbo dienos) atitinka šios bylos situaciją. Kolegija, taikydama teisingumo bei proporcingumo principus, nesuteikia atsakovo nurodytos reikšmės aplinkybei, kad (tik) viena iš pareiškėjos skaičiuojamuoju laikotarpiu ne dėl ligos, o dėl kitos Aprašo 6.9 punkto taikymo požiūriu pateisinamos priežasties (dėl buvimo atostogose) nedirbta diena tūrėtų nulemti Aprašo 6.9, o ne 6.10 punkto taikymą. Tai leidžia daryti išvadą, kad pagal šį kriterijų (priežasčių, dėl kurių pareiškėja neturėjo tam tikromis dienomis darbo užmokesčio) jos atžvilgiu turėjo būti taikomos ne Aprašo 6.9, o Aprašo 6.10 punkto nuostatos. Šiame kontekste pastebėtina, kad, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis, apskaičiuotinas pagal Aprašo 6.10 punkto nustatytas taisykles, yra (1 165,59 Lt) didesnis, negu apskaičiuotas pagal Aprašo 6.9 punkto nustatytas taisykles, t. y. ir šiuo aspektu pareiškėjai turėjo būti taikomas Aprašo 6.10 punkte nurodytas prioritetas prieš Aprašo 6.9 punktą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai dėl Aprašo 6.10 punkto taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Pasisakydama dėl DK 143 straipsnio 3 dalies taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, tarp jų ir teismo nurodytos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose taikymui, ir, jų nekartodama, sutinka su teismo pasirinktos pareiškėjai priteistinos darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti sumos pagrindimu.

Taigi konstatuotina, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų atsakovo apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė