AS-662-985-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS662-985/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00809-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. V. ir R. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. V. ir R. V. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui dėl įsakymo, savavališkos statybos akto ir reikalavimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjų A. V. ir R. V. (toliau – ir pareiškėjai) skundas atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), kuriuo prašoma atnaujinti skundo padavimo terminą ir panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. 1V-30 „Dėl 2013 m. liepos 31 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-130731-00066 ir reikalavimo Nr. REI-20-130731-00060 panaikinimo“.

Prašyme atnaujinti praleistą terminą pareiškėjai nurodė, kad apie priimtą įsakymą sužinojo tik 2014 m. gegužės 9 d. iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus gauto rašto Nr. (15.38)-2D-7196. Apie tai, kad minėtas įsakymas buvo priimtas pareiškėjas buvo informuotas minėtu 2014 m. gegužės 9 d. raštu, kai jau buvo praleistas terminas skundui dėl įsakymo paduoti. Tik šios objektyvios aplinkybės nulėmė termino praleidimą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 23 d. nutartimi neatnaujino skundo padavimo termino ir pareiškėjų A. V. ir R. V. skundą atsisakė priimti.

Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.). Kreipimasis į teismą įstatymų nustatyta tvarka yra susijęs su skundų padavimo administraciniam teismui terminais. Teismas nurodė ABTĮ 33 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu tada, kai šis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (administracinės bylos Nr. A7-301/2006, Nr. A17-670/2007, Nr. AS556-341/2009, Nr. AS63-404/2009). Kaip matyti iš skundo, pareiškėjai terminą skundui paduoti skaičiuoja nuo 2014 m. gegužės 9 d. Tačiau iš Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pateiktos informacijos, taip pat pridėtos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. vasario 14 d. rašto Nr. (15.98)-2D-2561 kopijos matyti, kad apie ginčijamą įsakymą A. V. buvo informuotas 2014 m. vasario 14 d. raštu Nr. (15.98)-2D-2561, kartu su šiuo raštu buvo išsiųsta ir įsakymo kopija. Iš pateikto siunčiamų dokumentų registro matyti, kad raštas su įsakymo kopija pareiškėjui buvo išsiųstas 2014 m. vasario 14 d. Taigi pareiškėjams vėliausiai apie ginčijamą įsakymą tapo žinoma 2014 m. vasario pabaigoje. Ši data ir laikytina pareiškėjo A. V. sužinojimo apie šį teisės aktą data, nuo kurios skaičiuotinas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas. Pareiškėja R. V. yra kartu su pareiškėju A. V. gyvenanti sutuoktinė, kartu veda bendrą ūkį, todėl laikytina, kad ir R. V. apie skundžiamą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. 1V-30 sužinojo tą pačią dieną, kaip ir jos vyras. Pareiškėjai skundą teismui pateikė 2014 m. birželio 6 d., taigi pareiškėjai kreipiasi į teismą praleidę ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Teismui nustačius, kad pareiškėjai apie ginčijamą įsakymą sužinojo 2014 m. vasario pabaigoje, o laikotarpis nuo šios datos iki skundo padavimo teismui (2014 m. birželio 6 d.) nėra pateisintas jokiomis aplinkybėmis, kurios leistų teismui vertinti, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo dėl įsakymo panaikinimo padavimo terminą, nes pareiškėjai jį praleido dėl subjektyvių, nuo jų valios priklausiusių priežasčių. Esant minėtoms aplinkybėms, skundo padavimo terminas neatnaujintinas ir skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Skundą atsisakius priimti, pareiškėjams grąžinamas sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis (ABTĮ 42 str. 1 d. 3 p.).

II. Pareiškėjai A. V. ir R. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėjų skundą priimti ir grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atskirajame skunde nurodo, jog pareiškėjai nėra gavę ir nebuvo informuoti apie 2014 m. vasario 14 d. raštą ar jo turinį bei priedus. Duomenys apie raštų išsiuntimą nepatvirtina rašto gavimo fakto. Teismas nurodė, kad apie ginčijamą įsakymą tapo žinoma vėliausiai 2014 m. vasario pabaigoje, tačiau nėra aišku, kuo remdamasis teismas padarė tokią išvadą, nes byloje duomenų apie tai, kad skundžiamas įsakymas būtų gautas 2014 m. vasario mėnesį, nėra. Tai reiškia, kad teismas ginčijamą nutartį grindžia prielaida, jog jeigu siunčiamų dokumentų registre nurodyta, kad skundžiamas įsakymas yra išsiųstas 2014 m. vasario 14 d., tai pareiškėjų yra gautas vasario pabaigoje.

Teismas negali priimamų sprendimų motyvuoti prielaidomis, o nesant įrodymų apie įvykusį faktą negali konstatuoti jo buvimo. Dėl minėtų priežasčių paskelbimo diena laikytina diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie skundžiamą įsakymą. Šiuo atveju pareiškėjai apie skundžiamą įsakymą sužinojo tik 2014 m. gegužės 9 d. iš Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus gauto rašto Nr. (15.38)-2D-7196. Todėl skaičiuojant nuo rašto gavimo dienos, t. y. 2014 m. gegužės 9 d. terminas paduoti skundą nėra praleistas.

Atkreipia teismo dėmesį, kad pareiškėjai nurodyto rašto, iš kurio turėjo sužinoti apie priimtą įsakymą, nebuvo gavę. Nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad išsiųstas 2014 m. vasario 14 d. raštas pasiekė pareiškėjus. Pažymi, kad pareiškėjai nuolatos domėjosi apie savavališkos statybos padarinių šalinimą, tačiau ne dėl pareiškėjų kaltės, o dėl informacijos negavimo laiku po įsakymo priėmimo pareiškėjai neturėjo galimybės tinkamai ginti savo interesus ir laiku pateikti skundą dėl ginčijamo įsakymo. Darytina išvada, kad pareiškėjams susipažinti su priimtu įsakymu, kuris akivaizdžiai prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, teisės normoms, buvo sąmoningai vengiama supažindinti, kadangi priimtas įsakymas pažeidžia pareiškėjų teises ir teisėtus interesus.

Todėl negalima sutikti su išvada, kad pareiškėjai terminą praleido dėl subjektyvių, nuo pačių pareiškėjų valios priklausančių priežasčių. Be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad ginčijant administracinius aktus turėtų būti vadovaujamasi Civiliniu kodeksu, kuriame nurodytas bendras dešimties metų senaties terminas, kadangi tai pakankamai ilgas laiko tarpas pažeistoms teisėms ar įstatymų saugomiems interesams apginti. Užsitęsus įsakymo ginčijimo procesui, nebus teisinių galimybių reikalauti pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Toks teisės aktų aiškinimas, kuriuo remiasi Kauno apygardos administracinis teismas skundžiamoje nutartyje, prieštarauja įstatymo leidėjo siekiui tinkamai sureguliuoti statybos teisinius santykius bei sudaro galimybę iš neteisės atsirasti teisei (ex iniuria ius non oritur). Todėl atsisakymas atnaujinti terminą prieštarauja statybos valstybinės priežiūros esmei. Teismas netinkamai įvertinęs faktines aplinkybes, formaliai rėmėsi įstatyme numatytų procesinių terminų privalomumu bei nepagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Termino atnaujinimui yra reikšminga tai, ar Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos tarnautojas, kuris buvo įpareigotas informuoti pareiškėjus apie priimtą įsakymą, galimai buvo nesąžiningas ar kitaip netinkamai atliko savo pareigas ir dėl to pareiškėjai buvo suklaidinti. Pareiškėjai į teismą kreipėsi ne po itin ilgo laiko tarpo (praėjus keliems mėnesiams nuo įsakymo priėmimo), todėl nustatytas Inspekcijos tarnautojo aplaidumas, netinkamas pareigų atlikimas gali būti laikomas objektyvia, nuo pareiškėjo valios nepriklausančia ir svarbia termino skundui paduoti praleidimo priežastimi.

Teismas, netenkindamas pareiškėjų prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, neišsiaiškino visų pareiškėjų nurodytų termino praleidimo priežasčių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu ginčijama Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. 1V-30 „Dėl 2013 m. liepos 31 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-130731-00066 ir reikalavimo Nr. REI-20-130731-00060 panaikinimo“ paduoti.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1−7 punktuose. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Taigi, kaip matyti, pareiškėjų norimas apskųsti teisės aktas buvo priimtas 2014 m. vasario 12 d. Pareiškėjų teigimu, apie norimą apskųsti aktą ir informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus pareiškėjams tapo žinoma 2014 m. gegužės 9 d., kuomet iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus gavo raštą Nr. (15.38)-2D-7196 (b. l. 22), tuomet 2014 m. birželio 6 d. jie skundu kreipėsi į teismą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog iš Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pateiktos informacijos, taip pat pridėtos Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. vasario 14 d. rašto Nr. (15.98)-2D-2561 kopijos matyti, kad apie ginčijamą įsakymą A. V. buvo informuotas 2014 m. vasario 14 d. raštu Nr. (15.98)-2D-2561, kartu su šiuo raštu buvo išsiųsta ir norimo apskųsti įsakymo kopija (b. l. 32-33, 34-35). Iš pateikto siunčiamų dokumentų registro matyti, kad raštas su įsakymo kopija pareiškėjui buvo išsiųstas 2014 m. vasario 14 d., todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjams vėliausiai apie ginčijamą įsakymą tapo žinoma 2014 m. vasario pabaigoje. Tačiau, kaip teisingai nurodo pareiškėjai, įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjai norimą apskųsti Inspekcijos 2014 m. vasario 12 d. raštą Nr. 1V-30 būtų gavę 2014 m. vasario mėnesį, byloje nėra, o vien tas faktas, kad minėta informacija buvo išsiųsta, fakto, jog pareiškėjai būtų buvę informuoti apie norimą apskųsti aktą, nepatvirtina.

Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. vasario 14 d. raštas Nr. (15.98)-2D-2561, su kuriuo taip pat buvo siųsta ir Inspekcijos 2014 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. 1V-30 „Dėl 2013 m. liepos 31 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-130731-00066 ir reikalavimo Nr. REI-20-130731-00060 panaikinimo“ kopija, kaip matyti iš Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. birželio 3 d. paaiškinimo (b. l. 31), buvo siųsta neregistruota pašto siunta.

Šiuo atveju vertintina, jog Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius veikė savo rizika ir pasirinko tokį laiško siuntimo būdą (neregistruota pašto siunta), kuris apsunkina laiško gavimo fakto nustatymą, todėl vertintina, jog Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui teko šio fakto įrodinėjimo našta. Teismo nuomone, Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius neįrodė, kad minėtas raštas faktiškai pasiekė adresatą, t. y. kad jis buvo gautas A.

V.. Bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Teismo sprendimas yra pagrįstas, kai jis paremtas ne tik faktine bylos medžiaga, bet ir atitinkamomis teisės normomis. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-184/2012).

Nagrinėjamu atveju byloje nesant įrodymų, jog pareiškėjai ar vienas iš pareiškėjų būtų informuoti apie Inspekcijos 2014 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. 1V-30 ar gavę jį kartu su Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2014 m. vasario 14 d. raštu Nr. (15.98)-2D-2561, visos abejonės aiškintinos pareiškėjų naudai ir laikytina, jog apie Inspekcijos viršininko 2014 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. 1V-30 „Dėl 2013 m. liepos 31 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-130731-00066 ir reikalavimo Nr. REI-20-130731-00060 panaikinimo“ ir informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus pareiškėjams tapo žinoma 2014 m. gegužės 9 d., kuomet iš Inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pareiškėjai gavo raštą Nr. (15.38)-2D-7196 (b. l. 22).

Pareiškėjai į teismą kreipėsi 2014 m. birželio 6 d., t. y. nepraėjus ABTĮ 33 straipsnyje nustatytam vieno mėnesio terminui nuo sužinojimo apie skundžiamą aktą (2014 m. gegužės 9 d.) dienos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino termino pareiškėjų skundui paduoti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias termino atnaujinimo klausimą, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartis, kuria teismas neatnaujino termino pareiškėjų skundui paduoti, naikintina, terminas skundui paduoti atnaujintinas, o skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 34 straipsniu ir 133 straipsniu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. V. ir R. V. atskirąjį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjų A. V. ir R. V. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti tenkinti ir terminą atnaujinti.

Pareiškėjų A. V. ir R. V. skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Skirgailė Žalimienė