2K-220-677/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-220-677/2015

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-02287-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.4.8.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 6 punktą, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Priteista iš V. P. 1200 Lt (347,54 Eur) nukentėjusiajam D. P. neturtinei žalai atlyginti.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. P. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 3 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), sudavė vieną smūgį ranka mažamečiui D. P., gimusiam 2002 metais, į galvos sritį, taip padarė jam odos nubrozdinimą kairėje kaktos pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisingi ir nepagrįsti dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio pažeidimų, t. y. dėl neišsamaus ir nevisapusiško įrodymų vertinimo. Tai lėmė jo procesinių teisių suvaržymą ir sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvada, tačiau nutylėjo bylai svarbias aplinkybes. Specialistas duodamas paaiškinimus teisme nurodė, kad, įvertinus vestuvinio žiedo ypatybes (apvalus, pats kampas yra prispaustas prie piršto), nežinant, kiek jį mūvint yra laisvumo, tikimybė braukiant ar glostant padaryti sužalojimus yra maža; jeigu būtų suduotas smūgis kumščiu, toje vietoje būtų ne nubrozdinimas, o poodinė kraujosruva; kumščiu sužalojimas negalėjo būti padarytas. Tačiau to paties teisiamojo posėdžio metu parodžius vestuvinį žiedą, kuris buvo ne įprastos aptakios formos, o kampuotu paviršiumi, specialistas nurodė, kad su tokiu žiedu toks sužalojimas galėjo būti padarytas braukiant ar glostant. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus įsitikinimu, turėjo būti atliktas papildomas tyrimas ir pateikta specialisto išvada, kurioje būtų nurodytas konkretus žiedas, kuriuo galėjo būti padarytas sužalojimas. Taip būtų atskleistas nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tyčia. Pasak nuteistojo, jo veikoje nebuvo tyčios, jis nesudavė nukentėjusiajam, tik braukdamas per galvą netyčia žiedu sužalojo jam kaktą. Kadangi fizinį skausmą nukentėjusiajam kasatorius sukėlė neatsargiai, jam negali kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį.

Nuteistojo teigimu, apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nevisiškai atskleidė apeliacinio skundo esmę ir atsakydamas į jį perrašė pirmosios instancijos teismo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl specialisto išvados bei ją pateikusio specialisto paaiškinimų, taip pat reikalingumo skirti vaikui psichologijos ekspertizę. Šis teismas sprendimo atmesti prašymus niekuo neargumentavo. Kasatoriaus manymu, buvo būtina skirti jo prašomą ekspertizę, nes byloje yra duomenų, kad vaikas linkęs fantazuoti. Nukentėjusysis melagingai nurodė, kad jis vartoja ir laiko narkotines medžiagas, teismai turėjo įvertinti, jog tuo metu teismui buvo rengiami dokumentai dėl nukentėjusiojo gyvenamosios vietos nustatymo. Vaikui buvo lengviau gyventi pas motiną, nes gyvendamas su ja buvo nekontroliuojamas, galėjo nelankyti mokyklos, o nuteistasis buvo reiklesnis (reikalavo tvarkos, lankyti mokyklą, ruošti pamokas), todėl vaikas, norėdamas gyventi pas motiną, turėjo motyvą meluoti.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl V. P. kaltės nežymiai sutrikdžius mažamečio D. P. sveikatą. Teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus (nukentėjusiojo ir jo atstovės pagal įstatymą parodymus, specialisto išvadas Nr. G 1766/13(04) ir pG 138/13-1766/13(04), specialisto H. Daujoto paaiškinimus teisme. Vien tai, kad teismas netenkino kaltinamojo gynėjo prašymo paskirti nukentėjusiajam teismo psichologijos teismo psichiatrijos ekspertizę, nesuteikia pagrindo teigti, jog teismas visapusiškai neįvertino nukentėjusiojo parodymų patikimumo. Išanalizavęs nukentėjusiojo parodymų turinį, sugretinęs šiuos parodymus su kitais byloje surinktais faktiniais duomenimis: specialisto išvadomis, atstovės pagal įstatymą parodymais, teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog duodamas parodymus nukentėjusysis sakė netiesą, nes jo parodymai logiški, nuoseklūs, detalizuoti. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis parodė, kad taip viskas įvyko dėl to, kad jis nesuprato uždavinio. Tėtis, vartodamas necenzūrinius žodžius, pasakė: „Ką tu, debile, negali suprasti uždavinio?“ ir trenkė ranka jam per galvą. Po smūgio liko žymė nuo žiedo, smūgio metu jam skaudėjo. Tą kartą buvo vienas smūgis, bet prieš tai buvo ir daugiau atvejų, kai tėtis jam trenkdavo. Gaudavo dėl to, kad nesuprasdavo namų darbų. Nukentėjusysis, pasinaudodamas lėle–manekenu, parodė, į kurią vietą įvykio metu jam sudavė tėvas, ir paaiškino, kad kai neruošdavo namų darbų, su tėčiu sutardavo gerai. D. P. apie įvykio aplinkybes davė nuoseklius parodymus, jis tą patį apie įvykį papasakojo ir motinai D. K. Teisme D. K. parodė, kad, nuvykusi į mokyklą pasimatyti su savo sūnumi, ant jo kaktos pamatė nubrozdinimą. Sūnus pasakė, kad ruošiant pamokas tėvas sudavė ranka vieną kartą, daug keikėsi. Teisme specialistas paaiškino, kad odos nubrozdinimas nukentėjusiajam padarytas kietu buku riboto paviršiaus daiktu, kuo konkrečiai, nurodyti nėra galimybės; braukiant ar glostant padaryti sužalojimus tikimybė maža. Be to, specialistas, išklausęs kaltinamojo parodymus apie tai, kokiu būdu jis braukė sūnui ranka per galvą, patvirtino, kad savo išvados nekeičia.

Prokurorė pažymi, kad teismas, be pirmiau aptartų įrodymų, įvertino ir nuteistąjį apibūdinančius duomenis, iš kurių matyti, kad jis linkęs smurtauti ir nelinkęs keisti savo elgesio. Išnagrinėjęs bylos įrodymų visumą teismas pagrįstai konstatavo, kad V. P., atlikdamas smurtinius veiksmus prieš sūnų, suprato savo veiksmų pobūdį ir numatė dėl tokių jo veiksmų galinčius atsirasti pavojingus padarinius, t. y. jis veikė tyčia.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išanalizuoti apeliacinio skundo argumentai dėl sužalojimo mechanizmo ir tyčios kryptingumo. Dar kartą įvertinęs įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. P. padarė sūnui odos nubrozdinimą kairėje kaktos pusėje suduodamas vieną smūgį ranka, o ne perbraukdamas vaikui per galvą ranka, ant kurios piršto mūvėjo žiedą, yra teisinga. Šios instancijos teismas išnagrinėjo visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, priimtoje nutartyje išsamiai į juos atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Prokurorė pažymi, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir spręsti teismo psichologijos ekspertizės paskyrimo nukentėjusiajam klausimo. Priešingai negu teigia kasatorius, skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas atsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentą dėl ekspertizės skyrimo. Šios instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino nuteistojo prašymo skirti vaiko teismo psichologijos ekspertizę, nes padarė išvadą, kad nukentėjusiojo D. P. parodymai yra pakankamai išsamūs. Prokurorė pažymi, kad jeigu teismas padaro išvadą, jog įvykio aplinkybės yra pakankamai aiškios, jis neprivalo besąlygiškai tenkinti visų prašymų.

Nuteistojo V. P. kasacinis skundas atmestinas.

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal teismų nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Dėl BK 140 straipsnio 3 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų laikymosi

Kasatorius teigia, kad jis negali atsakyti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes teismams neišsamiai ir nevisapusiškai įvertinus įrodymus jo veikoje nenustatytas šio nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – tyčia. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl V. P. kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas nuteistasis, nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą D. K., liudytoja A. P., išklausyti specialisto H. Daujoto paaiškinimai, perskaityti ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti nukentėjusiojo D. P. parodymai, teismo medicinos specialisto išvados ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Šių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad kaltinime nurodytu laiku V. P. sudavė vieną smūgį ranka mažamečiui D. P. į galvos sritį, taip padarė jam odos nubrozdinimą kairėje kaktos pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

V. P. teiginius, kad sužalojo savo sūnui kaktą netyčia, t. y. glostydamas ar braukdamas per galvą ranka, ant kurios piršto mūvėjo žiedą, pirmosios instancijos teismas, remdamasis išsamia ir visapusiška bylos duomenų analize, argumentuotai paneigė. Nukentėjusysis D. P. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad, jam nesupratus uždavinio, tėtis V. P., vartodamas necenzūrinius žodžius, pasakė: „ką tu, debile, negali suprasti uždavinio?“ ir sudavė jam ranka į galvą; sudavus smūgį, liko žymė nuo žiedo. Iš šių D. P. nurodytų aplinkybių teismas sprendė, kad toks V. P. smurtavimas prieš sūnų buvo tyčinis, nulemtas kilusio pykčio. Teismas konstatavo, kad V. P. nežymiai sutrikdė mažamečiui sūnui sveikatą tyčia, nes, atlikdamas smurtinius veiksmus prieš jį, suprato savo veiksmų pobūdį ir numatė dėl jų galinčius atsirasti padarinius.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl V. P. kaltės padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką yra teisinga, padaryta įvertinus bylos įrodymų visumą.

Kasaciniame skunde ginčydamas tyčinį smūgio sudavimą nukentėjusiajam nuteistasis remiasi specialisto paaiškinimais teisme, pagal kuriuos, jo teigimu, mūvint vestuvinį žiedą kampuotu paviršiumi sužalojimas nukentėjusiajam galėjo būti padarytas braukiant ar glostant, o ne smūgiuojant. Iš esmės analogiškas argumentas buvo pateiktas ir apeliaciniame skunde, kurį apeliacinės instancijos teismas argumentuotai paneigė. Nutartyje pažymėta, kad V. P. neteisingai teigia, jog specialistas teisiamajame posėdyje nurodė, kad sužalojimas nukentėjusiajam negalėjo būti padaromas smūgiuojant. Nors specialistas H. Daujotas teisme nurodė, kad sužalojimas kumščiu negalėjo būti padarytas, jis pažymėjo, kad sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu, jis galėjo būti padarytas tiesiogiai kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į teisme paaiškinimus davusio specialisto pateiktą išvadą Nr. pG 138/13-1766/13(04), kurioje konstatuota, kad neatmetama galimybė, jog nukentėjusiajam odos nubrozdinimas kairėje kaktos pusėje galėjo būti padarytas žiedu, kurio nuotraukos pridėtos prie užduoties.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tinkamai įvertintų įrodymų pagrindu teismai teisingai nustatė faktines aplinkybes, t. y. kad V. P. kaltinime nurodytu laiku sudavė smūgį savo sūnui į galvos sritį ir taip padarė jam odos nubrozdinimą kaktos kairėje pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Objektyvūs duomenys patvirtina, kad nusikalstama veika padaryta tyčiniais veiksmais ir tai atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas apeliacinį bylos procesą reglamentuojančių nuostatų, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, teismo nutartyje pasisakyta dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, joje pateikti motyvai, paaiškinantys, dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu. Šios instancijos teismas aiškiai ir argumentuotai pasisakė dėl specialisto išvados ir šią išvadą pateikusio specialisto paaiškinimų teisme, taip pat dėl prašymo skirti teismo psichologijos ekspertizę nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas skirti V. P. prašomą ekspertizę, būtų pažeidęs BPK reikalavimus, tokių pažeidimų nenustatė ir kasacinės instancijos teismas. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje pažymėta, vertindamas pateiktus prašymus, teismas atsižvelgia į tai, ar šie turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Jeigu teismas padaro išvadą, kad įvykio aplinkybės yra pakankamai aiškios, jis neprivalo besąlygiškai tenkinti visų prašymų. Taigi nagrinėjamoje byloje nusprendęs, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymai pakankamai išsamūs, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo tenkinti V. P. pareikšto prašymo skirti ekspertizę.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. P. kasacinį skundą.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Aurelijus Gutauskas

Viktoras Aidukas