A-502-1151-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1151/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00731-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS

VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U

T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m.

rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir

Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso

tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Estijos Respublikos

bendrovės „If P&C Insurance AS“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos

administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo Estijos Respublikos bendrovės „If

P&C Insurance AS“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiaisiais

suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei

„Adampolis“ ir D. S., dėl turtinės žalos atlyginimo,

ikiteisminių palūkanų ir metinių palūkanų priteisimo

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Estijos Respublikos bendrovė „If P&C Insurance AS“

(toliau – ir Draudimo bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos

administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto

savivaldybės 11 039,67 Lt turtinės žalos atlyginimą, 981,47 Lt

ikiteisminių palūkanų ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą,

skaičiuojant per laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo

visiško įvykdymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB)

„Adampolis“ 2011 m. kovo 2 d. sudarė draudimo sutartį, kuria

buvo apdraustas automobilis Fiat Bravo. D. S., 2011 m. kovo 31 d.,

apie 23.30 val., važiuodamas šia transporto priemone Taikos prospektu, Kaune,

ties namu Nr. 46 įvažiavo į važiuojamojoje dalyje buvusią, kelio ženklais

nepažymėtą, duobę. Pareiškėjas 2011 m. birželio 28 d.

išmokėjo draudėjui 11 039,67 Lt draudimo išmoką. Šios sumos dalį –

5 624,57 Lt – pervedė į sąskaitą banke, o 5 624,57 Lt

užskaitė draudėjo draudimo įmokų įsiskolinimą. Draudimo išmoka (patirta žala)

buvo apskaičiuota įvertinus automobilio remonto sąnaudas pagal sąskaitą-faktūrą

serija AAC Nr. 0001795. Vertinant žalos dydį keičiamoms dalims nusidėvėjimo

koeficientas nebuvo taikomas, kadangi faktinio nusidėvėjimo nenustatyta, t. y.

padangos protektoriaus gylis siekė 9 mm. Išmokėjęs draudimo išmoką,

pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį – atsakovą

(Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.101 str. 4 d. 4 p.,

6.1015 str., 6.280 str. 1 d., 6.50 str. 2 d.).

Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. RG-KN/TP/03031 kreipėsi į atsakovą

su pretenzija dėl žalos atlyginimo. Atsakovas 2012 m. vasario 28 d. raštu Nr.

(A27V128)-R-1486 informavo pareiškėją, kad pretenziją tenkinti atsisako,

kadangi atsakovo vertinimu atliktas remontas nesusijęs su eismo įvykiu.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo

(toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktu, CK 6.271

straipsnio 1 ir 3 dalimis, 6.266 ir 6.210 straipsniu, 6.37 straipsnio 2

dalimi, Lietuvos Respublikos Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su pareiškėjo skundu nesutiko ir

prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nėra aišku, kad būtent

ginčo duobė galėjo sukelti ir sukėlė automobilio sugadinimus ir tai, kad buvo

patirta pareiškėjo nurodyta 11 039,67 Lt žala. Rėmėsi CK 6.271 straipsniu,

nurodė, kad policijos pareigūnų užfiksuotas duobės buvimo faktas, dar nereiškia

žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti, neaišku kada

atsiradę, ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie

atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai,

kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai,

už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo

duobę. Tokių duomenų pateikta nėra. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo

tvarkos (toliau – Tvarka) 3 ir 28 punktuose imperatyviai numatyta, kad

vertinti transporto priemones turi teisę tiktai atestuoti kilnojamojo turto

vertintojai, turintys teisę verstis šia veikla. Taip pat turi būti pateikti

įrodymai, patvirtinantys tariamo eismo įvykio metu padarytus sugadinimus,

atsiradusius dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti

skunde nurodytas aplinkybes. Gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios

būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Be to, žala atsirado

dėl automobilį vairavusio vairuotojo kaltės, jis kaip didesnio pavojaus

šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas, todėl nepastebėjo

ir neapvažiavo kliūties.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. S. nuomonės dėl

skundo patenkinimo neišreiškė bei nurodė, kad automobilio sugadinimai galėjo

atsirasti įvažiavus į pirmąją duobę. Neatsimena, kad buvo sugadinta oro pagalvė

ir saugos diržas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas

2013 m. lapkričio 25 d. Sprendimu (b. l. 37–42) pareiškėjo Estijos

Respublikos bendrovės „If P&C Insurance AS“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 3 punktu,

CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad turtinė žala atsirado dėl Kauno

miesto savivaldybės neveikimo, nevykdant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio

32 punkte apibrėžtos savarankiškos savivaldybės funkcijos, t. y. pareigos

užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir

saugaus eismo organizavimą, atlyginimo.

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos nustatė, jog pareiškėjas su

draudėju UAB „Adampolis“ 2011 m. kovo 2 d. sudarė transporto priemonės draudimo

sutartį. Sutarties sudarymo faktą patvirtina Transporto priemonės draudimo

liudijimas serija TPA Nr. 00061213. Draudimo sutartimi buvo apdraustas

automobilis Fiat Bravo, valstybinis numeris Nr. (duomenys

neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys

neskelbtini). Pareiškėjas tvirtina, jog nurodytos transporto

vairuotojas D. S. 2011 m. kovo 31 d. apie 23:30 val.,

važiuodamas Kauno mieste, Taikos prospektu, prie pastato Nr. 46, įvažiavo

į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią, kelio ženklais nepažymėtą duobę ir

apgadino vairuojamą automobilį. Kauno apskrities vyriausiojo policijos

komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. balandžio 1 d. nutarimas

patvirtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta,

nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

CK 6.987 straipsnyje numatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis

(draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai

šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis,

įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme

ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo

sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.

Atsižvelgęs į CK 6.987, 6.245-6.250, 6.271 straipsnius konstatavo, kad būtina

nustatyti, ar valstybės institucija Kauno miesto savivaldybė, iš kurios

neveikimo, pareiškėjas kildina turtinę žalą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus

ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, ar toks veikimas arba

neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Kauno miesto savivaldybė, būdama vietinės valdžios (savivaldos)

institucija, kuriai nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės keliai ir

gatvės, jų naudojimo priežiūra, taisymas, saugaus eismo sąlygų ir priemonių

įgyvendinimas, privalėjo tinkamai vykdyti nustatytas pareigas ir funkcijas

(Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau

– ir Kelių įstatymas) 4 str. 3 d., Lietuvos Respublikos saugaus eismo

automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais

įstatymas) 11 str. 1 d. ir 2 d.). Nagrinėjamo ginčo atveju, būtina nustatyti,

ar yra ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjui padarytos žalos.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra

konstatavęs, jog priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui

reikia išanalizuoti visas įvykio aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimas administracinėje

byloje Nr. A858-2968/2012; 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas

administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012; 2007 m. birželio 14 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A17-464/20007). Nurodė, kad pateikti

įrodymai apie automobilio sugadinimų mąstą, taip pat eismo įvykio vietoje

pažymėtų kelio važiuojamosios dalies duobių matmenys, automobilio ir duobių

vieta kelio važiuojamojoje dalyje, kelia pagrįstas abejones dėl kilusių

automobilio sugadinimų ir tai, kad automobilio sugadinimai atsirado būtent įvažiavus

į šias duobes.

Paaiškino, kad iš eismo įvykio schemos matyti, jog važiuojamosios

dalies kelio plotis pažymėtas 12,3 metrų. Kelio važiuojamoji dalis eismo

juostomis nesuskirstyta ir nepažymėta. Pirmoji duobė yra nuo kelio

važiuojamosios dalies kairiojo krašto 2 metrų atstumu. Duobės ilgis – 1,2

metrai, plotis – 0,6 metrai ir gylis - 0,15 centimetrų. Antroji duobė yra

nutolusi nuo kelio važiuojamosios dalies kairiojo krašto 3,2 metrų atstumu.

Šios duobės matmenys 3 metrai plotis ir 0,3 metrai ilgis, bei gylis 7

centimetrai. Nurodytos duobės nebuvo labai gilios ar pagal savo matmenis

išskirtinai didelės, kad galėtų įtakoti pakankami ženklius ir gausius Fiat

Bravo automobilio sugadinimus. Apdraustojo automobilio sugadinimai akivaizdžiai

didesni, nei galėjo kilti įvažiavus į nurodyto dydžio duobes. Be to, pirmosios

duobės padėtis kelio kairiojo krašto atžvilgiu neabejotinai patvirtino, kad

automobilis turėjo važiuoti prie pat kairiojo kelkraščio, kad patirtų dešinės

pusės nurodytus ratų ir kitų automobilio dalių sugadinimus, kai tuo tarpu kelio

važiuojamosios dalies plotis buvo 12,3 metro. Taip pat, automobilis eismo

įvykio schemoje pažymėtas sustojęs prie dešiniojo važiuojamosios dalies kelio

kelkraščio už 16,60 metrų atstumu nuo pirmosios duobės pradžios. Tai kelia

pagrįstas abejones ar trečiojo asmens D. S. vairuojamas

automobilis apskritai galėjo įvažiuoti bent jau į pirmąją duobę dešinės pusės

priekiniu ir galiniu automobilio ratais ir patirti nurodyto pobūdžio

sugadinimus. Pažymėtina, jog Kelių eismo taisyklės įpareigoją transporto

priemonės vairuotoją važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto

(Kelių eismo taisyklių 125 punktas). Kauno apskrities vyriausiojo policijos

komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. balandžio 1 d. nutarimas

patvirtina, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta,

nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Liudytojų A. Š. ir G. A. parodymai

teismo posėdyje tai, kad dėl transporto priemonės įvažiavimo į kelio ženklais

nepažymėtą duobę buvo sugadintos ne tik transporto priemonės priekinės ir

galinės dešinės pusės ratų padangos, bet priekinis ir galinis dešinės pusės ratų

ratlankiai, dešiniojo rato gaubtas, dešinys galinis rato guolis, dešinės pusės

galinis posparnis, dešinės pusės slenkstis, bamperio apatinė apdaila, variklio

apsauga, galinio tilto balkis, galinis amortizatorius, kuriuos buvo būtina

keisti, taip pat atlikti ratų važiuoklės patikrą, nėra pakankami paneigti

pirmiau nustatytas abejones dėl trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų,

vairuojant automobilį. Minėti liudytojai, nors ir dirbantys pareiškėjo draudimo

įmonėje žalų specialistais, tik galimai nurodė, jog automobilio sugadinimai

būdingi eismo įvykio situacijai. Tokių aplinkybių nepatvirtino ir liudytojas R. K., policijos pareigūnas, fiksavęs automobilio sugadinimus

bei duobes įvykio vietoje. Šis liudytojas nurodė, jog buvo sugadinta tik

transporto priemonės priekinės ir galinės dešinės pusės ratai, posparnis,

automobilio sugadinimai galimai galėjo kilti dėl įvažiavimo į įvykio vietoje

pažymėtas duobes. Automobilio vairuotojas D. S.,

nepatvirtino, jog buvo sugadinta oro pagalvė ir saugos diržas, nurodė jog

automobilio sugadinimai kilo įvažiavus į vieną iš duobių, nors savo

paaiškinime policijos pareigūnams nurodė, jog automobilis tapo nevaldomas

įvažiavus į dvi kelio važiuojamojoje dalyje buvusias duobes. Nurodyti liudytojų

parodymai ir trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimai nėra visiškai

nuoseklūs, todėl abejotini ir nepakankami pagrįsti žalos kilimo faktą ir

aplinkybes. Nenustačius visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų žala negali

būti priteistina. Nepatenkinus pareiškėjo skundo dėl reikalavimo priteisti

turtinės žalos atlyginimą, kiti pareiškėjo skundo reikalavimai dėl 981,47 Lt

ikiteisminių palūkanų ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą priteisimo,

kaip išvestiniai iš pirmojo skundo reikalavimo, taip pat netenkintini ir

atmestini.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti išlaidas už advokato pagalbą

renkant įrodymus, skundo parengimą, pareiškėjo atstovavimą Kauno apygardos

administraciniame teisme, tačiau ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies pagrindu

pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nepriteisė išlaidų už advokato

pagalbą.

III. Pareiškėjas Estijos Respublikos bendrovė „If P&C Insurance

AS“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos

administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir

priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais

pagrindiniais argumentais:

1.Pirmosios instancijos teismas suklydo sprendime

nurodydamas, kad vienos iš duobių gylis yra 0,15 cm. (pagal byloje esančią

policijos pareigūnų nubraižytą eismo įvykio schemą, vienos iš duobių gylis yra

0,15 metrų (t. y. duobė yra 100 kartų gilesnė, nei sprendime nurodė teismas).

Teismas neturi specialių žinių, kad galėtų įvertinti, kokius sugadinimus

automobilis galėjo patirti įvažiavęs į duobes, o kokių ne, jokių įrodymų,

patvirtinančių, kad atitinkami sugadinimai įvykio metu negalėjo būti padaryti, byloje

nėra (atsakovas neprašė byloje atlikti ekspertizės), todėl paminėta teismo

išvada grindžiama tik prielaida.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė

į liudytojų G. A. ir A. Š. (pareiškėjo

darbuotojų, turinčių specialių žinių ir patirties vertinant automobilių

sugadinimų priežastis ir žalos dydį) bei eismo įvykį fiksavusio policijos

pareigūno R. K. parodymus, kad automobilio sugadinimai yra

būdingi skunde nurodytai eismo įvykio situacijai.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimą

grindžia aplinkybe, kad automobilis važiavo prie pat kairiojo kelkraščio (t. y.

antrąja juosta), kai Kelių eismo taisyklių 125 punktas įpareigoja vairuotojus

važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (t. y. pirmąja

juosta). Aplinkybė, kad automobilis važiavo antrąja eismo juosta, nors galbūt

pirmoji eismo juosta buvo laisva, nebuvo pagrindine eismo įvykio kilimo

priežastimi, t. y. priežastinis ryšys yra pernelyg nutolęs. Pirmosios

instancijos teismas, manydamas jog ši aplinkybė yra svarbi bylai, nepagrįstai

nesiaiškino dėl kokių priežasčių pareiškėjas važiavo antrąja eismo juosta.

4. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad aplinkybė,

jog vairuotojas sustojo 16.60 metrų atstumu nuo pirmosios duobės pradžios kelia

teismui pagrįstų abejonių, ar automobilis apskritai galėjo įvažiuoti į nurodytas

duobes ir patirti nurodyto pobūdžio apgadinimus. Teismas neargumentavo, kuo konkrečiai

minėtos aplinkybės sukėlė jam tokias abejones. Vairuotojas savo rašytiniuose paaiškinimuose administracinio teisės

pažeidimo byloje nurodė, kad nenorėjo sustoti sankryžoje, todėl sustojo

pravažiavęs sankryžą.

5. Versija, kad automobilis galėjo būti apgadintas iki

įvykio ir kitomis aplinkybėmis, ir tik vėliau pastatytas toje vietoje netoli

duobių, kur vėliau jį apžiūrėjo policijos pareigūnai, yra mažai tikėtina vien

dėl to, kad nukentėjusysis (draudėjas) pagal draudimo sutarties sąlygas būtų

turėjęs teisę į draudimo išmoką ir tokiu atveju, jeigu automobilis būtų

apgadintas kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis (pvz., savo namo kieme, miške

ar pan.). Vairuotojas taip pat

neturėjo jokio suinteresuotumo klastoti įvykį, nes jis neturėjo teisės į

draudimo išmoką, t. y. jokios naudos nebūtų gavęs (vairuotojas automobilį buvo

išsinuomojęs).

Apeliantas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui

pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose teigia, jog eismo įvykio schemoje

prie skaičių 0,15 nurodytas matavimo vienetas nėra aiškus, nes ranka rašytas

tekstas sunkiai įskaitomas ir gali būti suprantamas tiek kaip „cm“, tiek kaip

„m“. Policijos

pareigūnas R. K., duodamas parodymus pirmosios instancijos

teisme paaiškino, kad duobės gylis yra 15 centimetrų, o ne 1,5 milimetro ar 15

šimtųjų centimetro. Policijos pareigūnas paliudijo, kad schemoje minėtos duobės

gylio matavimas buvo išreikštas metrais.

2014 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos vyriausiajam

administraciniam teisme gautas apelianto prašymas priteisti 1 000 Lt išlaidų už

advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą bei atstovavimą

teisme.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į

apeliacinį skundą, kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės

šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs

rašytinius įrodymus pagrįstai nurodė, kad pateikti įrodymai apie automobilio

sugadinimų mąstą, taip pat eismo įvykio vietoje pažymėtų kelio važiuojamosios

dalies duobių matmenys (eismo įvykio schema 1 duobės gylis 0,15 cm.,

2 duobės gylis 7 cm.) automobilio ir duobių vieta kelio važiuojamoje

dalyje, kelia pagrįstas abejones dėl duobės kilusių automobilio sugadinimų ir

tai, kad automobilio sugadinimai atsirado būtent įvažiavus į šias duobes.

Pažymėtina, kad automobilio savininkas policijos nubraižytos eismo įvykio

schemos neskundė, kurioje aiškiai nurodyta duobių gylis išreikštas

centimetrais, jokių kitų oficialių įrodymų, tai paneigiančių, nėra pateikta.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas,

nagrinėdamas analogiškas bylas, ne kartą yra konstatavęs, kad teismas kiekvienu

atveju privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo

nurodomos žalos. Šio ryšio negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys

visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas įvykio

aplinkybes (pvz. 2007 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A17-464/2007; 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą administracinėje

byloje Nr. A662-2956/2012, 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą administracinėje

byloje Nr. A858-2968/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, kad konstatuoti tam

tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų

visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi

būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų

prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių

patikimumas (pvz. 2011 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. A442-318/2012, 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimas

administracinėje byloje Nr. A858-2968/2012 ir kt.). Taigi, šiuo

atveju, atsižvelgiant į tai, kad pats draudėjas UAB „Adampolis“ pareiškėją apie

įvykį informavo praėjus 5 dienoms po eismo įvykio taip pažeisdamas transporto

priemonių draudimo taisyklių Nr. 001 51.3. punktą, kuriame aiškiai nurodyta,

kad draudėjas privalo nedelsdamas, vėliausiai per 2 darbo dienas po sužinojimo

apie įvykį, pranešti Draudikui arba jo atstovui apie įvykį.

3. Pats

pareiškėjas prie skundo, nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad

vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą buvo

laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų. Iš viešai skelbiamos informacijos

Turto vertinimo priežiūros tarnybos portale (www.atvi.lt) matyti,

kad UAB „Adampolis“ nėra įtrauktas į asmenų, turinčių teisę verstis turto arba

verslo vertinimo veikla, sąrašą, sąmatą (kuri be datos) pasirašę direktorius G. P. net nėra atestuotas pagal teisės aktų reikalavimus

atlikti turto vertinimą. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos,

patvirtintos 2000 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro

įsakymu Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos finansų

ministro įsakymu Nr. 101, (toliau – ir Tvarka), 2 punkte numatyta, kad vykdant

transporto priemonių vertinimą, tame tarpe ir siekiant nustatyti autoavarijoje

padarytą žalą (Tvarkos 14.1 punktas), yra privaloma (visiems, nieko

neišskiriant, tame tarpe ir draudimo bendrovėms) ja vadovautis. Tvarkos 3 ir 28

punktuose imperatyviai numatyta, kad vertinti transporto priemones (tame tarpe

ir dėl transporto priemonių atkūrimo (remonto) kaštų nustatymo) turi teisę

tiktai atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę verstis

transporto priemonių vertinimo veikla, o transporto priemonės vertinimo

dokumentai (Tvarkos 29.1, 29.2, 29.3, 30, 32, 33 punktai) privalo būti

pateikiami raštu.

4. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien

draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi

būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis

atitinka padarytus nuostolius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m.

vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju administracinis

ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios subrogacijos pagrindu (CK 6.1015

str.), priteisimo. Pareiškėjas Estijos Respublikos bendrovė „If P&C

Insurance AS“ prašo atlyginti turtinę žalą iš atsakovo Kauno miesto

savivaldybės.

Pirmosios instancijos

teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu

pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti.

Byloje nustatyta, kad D. S.,

2011 m. kovo 31 d., apie 23.30 val., važiuodamas Taikos

prospektu, Kaune, ties namu Nr. 46 įvažiavo į važiuojamojoje dalyje

buvusią, kelio ženklais nepažymėtą, duobę. 2011 m. balandžio 1 d. nutarimu

administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius

administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Kadangi automobilis buvo

apdraustas, Estijos Respublikos bendrovėje „If P&C Insurance AS“ dėl minėto

įvykio, kurio metu buvo sugadintas automobilis, išmokėjo 11 039,67 Lt

draudimo išmoką draudėjui UAB „Adompolis“. Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 5 d.

raštu Nr. RG-KN/TP/03031 kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl žalos

atlyginimo. Atsakovas 2012 m. vasario 28 d. raštu Nr. (A27V128)-R-1486

informavo pareiškėją, kad pretenziją tenkinti atsisako.

Pagal CK 6.1015

straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą

draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui,

išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo

už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui,

įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už

žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į

byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju

ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam

įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią

duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią

dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.),

trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą,

padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant

kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų

savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje

numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų,

statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo,

viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje

įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios

deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų,

valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos

žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš

civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto

valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka

objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m.

birželio 28 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo

31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas

pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo

žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti

laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta

eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato,

statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas

viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant

registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti,

kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto

savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre.

Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013). Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad

vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso

savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo

6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta

viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir

gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo

10 straipsnio 8 dalies 4 punkte

nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo

saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra,

transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu,

taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo keliais įstatymo 11 straipsnio 7

dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, jog

kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų

teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių

statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji

atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus;

užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir

keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose

vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol,

kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į

eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims,

atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.

Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte

nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių

taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo

funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą,

organizuoja techninę jų priežiūrą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog D. S. Kelių

eismo taisyklių nepažeidė, administracinio teisės pažeidimo bylos Nr.

07-11-6000021 medžiaga įrodo, jog eismo įvykio vietoje apžiūrėjus automobilį,

konstatuota, jog buvo apgadinti abu dešinės pusės ratai ir posparniai. Byloje pateikta

medžiaga patvirtina, jog D. S. vairuotai transporto

priemonei buvo pakeisti: transporto

priemonės priekinės ir galinės dešinės pusės ratų padangos, priekinis ir

galinis dešinės ratų ratlankiai, dešiniojo rato gaubtas, dešinys galinis rato

guolis, dešinės pusės galinis posparnis, dešinės pusės slenkstis, bamperio

apatinė apdaila, variklio apsauga, galinio tilto balkis, galinis

amortizatorius, saugos diržas, oro pagalvė, tačiau įrodymų, jog visi minėti

sugadinimai atsirado būtent nagrinėjamo eismo įvykio metu byloje nėra pateikta.

Pažymėtina, jog D. S. neturėjo suinteresuotumo tyčia

sugadinti automobilį, nes neturėjo teisės į draudimo išmoką, liudytojai A. Š. ir G. A., kurie dirba pareiškėjo

žalų specialistais, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog

minėti sugadinimai yra būdingi eismo įvykio situacijai. Atsakovas nepateikė

teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar)

patvirtinančių, jog automobilio sugadinimai atsirado ne dėl to, jog D. S. įvažiavo į duobę. Kita vertus, pareiškėjas teismui

nepateikė pakankamai įrodymų, kad automobilis konkretaus įvykio metu buvo

sugadintas daugiau nei nurodyta eismo įvykio vietos schemoje bei jokių įrodymų,

kurių pagrindu būtų galima nustatyti kokia buvo automobilio būklė iki

nagrinėjamo eismo įvykio momento. Be to, abejotinas liudytojų A.

Š. ir G. A. parodymų patikimumas dėl automobilio

sugadinimo vertinimo, nes pareiškėjas yra minėtų liudytojų darbdavys.

Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes,

teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių ar

paneigiančių, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado D.

S. įvažiavus į neaptvertas ir jokiais ženklais nepažymėtas duobes Kauno

mieste, Taikos pr. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas suklydo

vertindamas pirmosios duobės gylį, t. y. nurodė, jog pirmosios duobės

gylis yra 0,15 cm, tačiau byloje esanti eismo įvykio schema bei policijos

pareigūno, fiksavusio automobilio sugadinimus bei duobes, parodymai pirmosios

instancijos teisme patvirtina, jog minėtos duobės gylis yra 0,15 m. Teisėjų

kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neturi specialių

žinių vertinti automobilio sugadinimų priežasčių bei mąsto, todėl privalėjo

spręsti klausimą dėl specialisto ar ekspertizės (ABTĮ 61, 62 straipsniai). Be

kita ko, administraciniam teismui įstatymas (ABTĮ 81 straipsnis) skiria aktyvų

vaidmenį nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai

jas ištiriant, tame tarpe siūlant pateikti įrodymus ar juos renkant (ABTĮ 57

straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo

skundą, netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei surinktus įrodymus, todėl

pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas.

Dėl nustatytų proceso normų pažeidimo pirmosios instancijos teismo

sprendimas turėtų būti naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos

teismui iš naujo nagrinėti. Tačiau specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio

teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams

spręsti 2014 m. kovo 28 d. nutartyje, teismingumo byloje Nr. T-38/2014,

iškeltoje pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų

kolegijos kreipimąsi, konstatavo, kad byloje nagrinėjamo pobūdžio ginčai peržengia

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3

punkte numatytos administracinio teismo nagrinėjamų ginčų kategorijos ribas ir

yra teismingi bendrosios kompetencijos teismams. Todėl panaikinus pirmosios

instancijos eismo sprendimą byla perduotina pagal teismingumą Kauno apylinkės

teismui (ABTĮ 21 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

21 straipsnio 1 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Estijos Respublikos bendrovės „If P&C

Insurance AS“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio

25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Kauno apylinkės teismui pagal

teismingumą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė