A-822-346-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-346/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01259-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 26; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Ž. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vertimo namai“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. Ž. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 11–13, 72–74, 160–161), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2012 m. vasario 23 d. raštą Nr. (1.23)7R-1397; 2) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 3R-75(AG-61/05-2012); 3) panaikinti Teisingumo ministerijos 2012 m. rugsėjo 13 d. raštą Nr. (1563/11) 9R-3479; 4) panaikinti Teisingumo ministerijos 2013 m. balandžio 12 d. raštą Nr. (1.23)7R-2775; 5) įpareigoti Teisingumo ministeriją priimti sprendimą, kuriuo ši atleistų pareiškėją 100 procentų nuo dokumentų, pateiktų į Vokietijos Štutgarto teismą, vertimų išlaidoms padengti.

Pareiškėjos teigimu, Teisingumo ministerijos priimti sprendimai yra neteisėti. Atsakovas pavėluotai supažindino pareiškėją su dokumentų vertimų apimtimi, neatliko jokių veiksmų, kurie sumažintų išlaidas vertimams. Nebuvo sudarytas sąrašas dokumentų, kurie buvo verčiami, dokumentai į Vokietijos teismą buvo išsiųsti be pareiškėjos paso patvirtintos kopijos, be įrašo apie gimimą, todėl atsakovas neužtikrino teikiamų paslaugų apsaugos, t. y. veikė dėl kitų suinteresuotų asmenų interesų. Teisingumo ministerija turėjo informaciją apie pareiškėjos giminystės ryšį su (duomenys neskelbtini) gimine, todėl turėjo informuoti pareiškėją, jog jai netikslinga kreiptis į Vokietijos Štutgarto teismą dėl giminystės ryšio nustatymo su Gruzijoje gimusia pussesere I. P.

Pareiškėja 2013 m. kovo 18 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama atleisti ją 100 procentų nuo dokumentų vertimo išlaidų apmokėjimo, nes Kauno valstybės garantuojamos pagalbos tarnybos sprendimu pareiškėjai yra teikiama antrinė teisinė pagalba. Visas procesinių dokumentų rengimo ir vertimo išlaidas dengia minėta tarnyba iš valstybės biudžeto, jei pareiškėjas priskiriamas prie asmenų, turinčių pirmąjį turto ir pajamų lygį. Teisingumo ministerija šio pareiškėjos prašymo netenkino.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja nuo 2011 metų siekė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Vokietijoje. Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis, reglamentuojančiomis teisinės pagalbos teikimą tarptautiniuose ginčuose. Paaiškino, kad Teisingumo ministerija 2011 m. birželio 21 d. raštu Nr. (1.23)7R-5144, atsakydama į pareiškėjos 2011 m. birželio 6 d. prašymą, informavo pareiškėją apie galimybes ir sąlygas gauti fiziniams asmenims, gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, nemokamą teisinę pagalbą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Vokietijoje). Pasiūlė pareiškėjai pateikti nustatytos formos prašymą ir pridėti prašyme nurodytus duomenis patvirtinančius dokumentus ar jų kopijas, t. y. asmens dokumento, dokumentų apie šeimos sudėtį kopijas, pažymas/deklaracijas apie turimą turtą, pajamas ir kt., jeigu pareiškėja mano, kad teisinė pagalba galėtų būti suteikta nemokamai. Šiame rašte tai pat nurodė, kad Vokietijos Federacinei Respublikai pateikiami teisinės pagalbos prašymas ir visi pridedami dokumentai turi būti išversti į vokiečių kalbą. Išaiškino, kad tuo atveju, jeigu teisinės pagalbos prašymas siunčiamas per Teisingumo ministeriją, ši institucija gali užtikrinti siunčiamų dokumentų vertimą į reikiamą kalbą. Pabrėžė, kad rašte buvo pateikta informacija, jog Teisingumo ministerija nevertina, ar pareiškėjas turi teisę gauti teisinę pagalbą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, nes tai atlieka kompetentinga Vokietijos Federacinės Respublikos institucija pagal savo valstybės teisės aktais nustatytą tvarką. Išaiškino ir tai, kad tuo atveju, jei Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentinga institucija atsisakytų suteikti teisinę pagalbą, pareiškėja turėtų atlyginti Teisingumo ministerijos turėtas vertimo išlaidas. Pareiškėjai buvo suteikta informacija, kur ji gali rasti prašymo formą vokiečių kalba. 2011 m. rugsėjo 21 d. pareiškėja pateikė prašymo užpildytą formą ir C.3. punkte prašė padengti visas teisinės pagalbos išlaidas, o C.5. punkte nurodė, kad reikalingos išlaidos vertimui ir kelionei. Prie prašymo pateikė dokumentus, kurie reikalingi, kad teisinė pagalba būtų suteikta nemokamai.

Teisingumo ministerija į visus pareiškėjos prašymuose keltus klausimus pateikė pagrįstus bei išsamius atsakymus. Pareiškėja buvo įspėta, jog tuo atveju, jei nuspręs kreiptis į Vokietijos teismą per Teisingumo ministeriją, pateiktų dokumentų vertimo į vokiečių kalbą išlaidos bus padengtos, tačiau tuo atveju, jeigu Vokietijos pusė atsisakys suteikti teisinę pagalbą, pareiškėja turės atlyginti Teisingumo ministerijos turėtas dokumentų vertimo išlaidas. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog nepadėjo sumažinti išlaidų dokumentų vertimui.

Priešingai, pareiškėjai buvo nurodyta, kur ji gali surasti prašymo formą vokiečių kalba, pareiškėjai pateikus prašymą, surašytą lietuvių kalba, Teisingumo ministerija pateikė vertimų biurui prašymą išversti tik pareiškėjos ranka užpildytą informaciją, nes prašymo forma yra oficialiai išversta į visas Europos Sąjungos valstybių narių kalbas, iš daugybės pareiškėjos pateiktų dokumentų atsakovas atrinko pagal praktiką reikalingiausius, pareiškėjos teisę gauti teisinę pagalbą įrodančius, dokumentus. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnį, valstybė garantuoja ir apmoka 100 arba 50 procentų teisinės pagalbos išlaidų.

Tačiau Įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimui tarptautiniuose ginčuose kitos šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek šeštajame skirsnyje nenustatyta kitaip. Pagal 6 skirsnio 29 straipsnio 5 dalį, jei kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija netenkina teisinės pagalbos prašymo, pareiškėjas privalo atlyginti Teisingumo ministerijai turėtas teisinės pagalbos prašymo ir asmens teisę gauti teisinę pagalbą įrodančių dokumentų vertimo išlaidas. 6 skirsnyje nėra išlygų, kad tokių išlaidų suma dėl kokių nors priežasčių gali būti sumažinta.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad jam buvo žinoma informacija apie jos giminystės ryšį su J. E. P., todėl atsakovui buvo žinoma, jog pareiškėjai nereikia kreiptis į Vokietijos teismą. Šiuos savo argumentus pareiškėja grindė Teisingumo ministerijos 2012 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (1563/11)9R-1759, tačiau šiame rašte buvo nurodyti tik dokumentai, kurie iš lietuvių į vokiečių kalbą buvo verčiami vertimų biure UAB „Vertimų namai“, o su visais Štutgarto pirmosios instancijos teismui 2011 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (1563/11)9R-3484 išsiųstais dokumentais pareiškėja buvo supažindinta atsakovo 2012 m. sausio 9 d. raštu Nr. (1563/11)9R-42.

Pareiškėjos pateiktas prašymas ir dokumentai neleido daryti išvados, kad jos prašymas dėl kreipimosi į Štutgarto teismą yra akivaizdžiai nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja su 2011 m. birželio 6 d. su prašymu į atsakovą kreipėsi, siekdama realizuoti savo teisę gauti nemokamą teisinę pagalbą Vokietijoje. Galimybę fiziniams asmenims, gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, kreiptis į kitą Europos Sąjungos valstybę narę dėl nemokamos teisinės pagalbos nagrinėjamose ar būsimose civilinėse ir komercinėse bylose suteikimo toje valstybėje narėje, nustato Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. sausio 27 d. direktyva 2003/8/EB ir Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymas. Iš teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėja L. Ž. prašymą suteikti nemokamą teisinę pagalbą Vokietijoje galėjo tiesiogiai paduoti Vokietijos atitinkamai institucijai arba per Teisingumo ministeriją. Pareiškėja prašymą pateikė per Teisingumo ministeriją, kartu su papildomais, prašymo pateikimui reikalingais dokumentais. Atsakovas, gavęs pareiškėjos prašymą su pateiktais dokumentais, išvertė pačius reikalingiausius pagal praktiką dokumentus ir juos išsiuntė Štutgarto pirmosios instancijos teismui, prašydamas priimti sprendimą dėl nemokamos teisinės pagalbos L. Ž. suteikimo Vokietijoje nustatant juridinį faktą.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Štutgarto teismą neleido daryti išvados, jog jis yra akivaizdžiai nepagrįstas. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja, nesutikdama su 2012 m. sausio 12 d. Štutgarto teismo nutartimi, ją apskundė Štutgarto apeliaciniam apygardos teismui ir kartu pateikė naują užpildytą prašymą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, kas leidžia daryti išvadą, kad jos teisinės pagalbos prašymas nebuvo akivaizdžiai nepagrįstas. Direktyvos 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmens ekonominę padėtį įvertina valstybės narės, kurioje vyksta teismas, kompetentinga institucija, atsižvelgdama į įvairius objektyvius veiksnius. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas 2011 m. birželio 21 d. raštu Nr. (1.23)7R-5144 detaliai išaiškino pareiškėjai, kad tuo atveju, jei nuspręstų į Vokietijos teismą kreiptis per Teisingumo ministeriją, jos pateiktų dokumentų vertimo į vokiečių kalbą išlaidos bus padengtos tik tuo atveju, jeigu Vokietijos pusė nuspręs suteikti pareiškėjai teisinę pagalbą, priešingu atveju, pareiškėja turės padengti atsakovės turėtas vertimo išlaidas; minėtame rašte pažymėta ir tai, kad Teisingumo ministerija nevertina, ar asmuo turi teisę gauti teisinę pagalbą. Taigi, pareiškėjai buvo suteikta pilna informacija, susijusi su prašymo pateikimo procedūromis, pareiškėja pati pasirinko tokią prašymo pateikimo formą (per atsakovą), todėl atsakovas pagrįstai, gavęs neigiamą atsakymą iš Vokietijos Štutgarto teismo, informavo pareiškėją, kad ji turi padengti vertimo išlaidas. Įstatymas nenumato jokių išlygų, jog esant tam tikriems atvejams (pareiškėjo socialinė padėtis, gaunamos pajamos ir kt.) išlaidų suma gali būti pilnai ar dalinai sumažinta. Teismo vertinimu, tiek atsakovo 2012 m. vasario 23 d. raštas Nr. (1.23)7R-1397 bei 2013 m. balandžio 12 d. raštas Nr. (1.23)7R-2775, tiek Komisijos 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 3R-75(AG-61/05-2012) yra pagrįsti objektyviais duomenimis, pakankamai motyvuoti, todėl teisėti ir pagrįsti.

Dėl Teisingumo ministerijos 2012 m. rugsėjo 13 d. rašto Nr. (1563/11)9R-3479, kuriuo atsakovas atsisakė tarpininkauti pareiškėjai susižinant dėl jos 2012 m. vasario 20 d. tiesiogiai Štutgarto teismui pateikto naujo prašymo dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, teismas pažymėjo, kad iš Štutgarto apeliacinės instancijos nutarties turinio suprastina, kad pareiškėjos 2012 m. vasario 20 d. naujas prašymas dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo buvo išnagrinėtas, todėl atsakovo atsisakymas tarpininkauti pagrįstas.

Teismas vertino, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Teisingumo ministeriją priimti kitą sprendimą, kuriuo pareiškėja būtų atleista 100 procentų nuo dokumentų, pateiktų Vokietijos Štutgarto teismui, vertimų išlaidoms padengti yra išvestinis iš kitų pareiškėjos reikalavimų, teismui konstatavus, kad ginčijami Teisingumo ministerijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo dėl įpareigojimo.

Atmetus pareiškėjos skundo reikalavimus, prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas netenkintas.

III. Pareiškėja L. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 21–22,35–38), prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantė mano, kad teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjos kreipimosi į atsakovą dėl nemokamos tesinės pagalbos užsienio valstybėje metu jai buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. 2-1367-291/2010, pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą bei 2011 m. spalio mėnesio Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu buvo suteikta galimybė nustatyti giminystės ryšį su J. E. (E.) P., atleidžiant L. Ž. 100 proc. nuo bylinėjimosi išlaidų. Neatsižvelgta ir į tai, kad apeliantė yra A. Ž. sutuoktinė ir rūpintoja. Teismas turėjo įvertinti, kad atsakovas, priimdamas sprendimą teikti pagalbą rengiant pareiškėjos prašymą, neužtikrino prašymo ir kitų dokumentų priėmimo Štutgarto teisme, nes tokių civilinių procesų Vokietijoje nėra. Pareiškėja pažymi, kad Įstatymas nenumato atsakovui pareigos versti dokumentų, tik užtikrinti dokumentų vertimą, kas reiškia tiek atsakovo, tiek apeliantės pareigą pasirūpinti vertimu. Nederindamas vertimo galimybių ir kainų su apeliante, atsakovas veikė savo rizika. Teismas taip pat nevertino siunčiamų dokumentų kiekio, jų būtinumo, vertimo kokybės, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos asmens duomenų bazės pažeidimą.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 42–44). Remiasi savo atsiliepime į pareiškėjos skundą ir teismo sprendime nurodytais argumentais, pažymi, kad 2011 m. birželio 21 d. raštu pareiškėjai buvo detaliai išaiškinta vertimo išlaidų padengimo tvarka. Taip pat atsakovas nurodo, kad iki dokumentų išsiuntimo vertimų biurui (2011 m. spalio 26 d.) ir prašymo išsiuntimo Štutgarto teismui (2011 m. lapkričio 10 d.) pareiškėja nepateikė informacijos apie jai teikiamą garantuojamą teisinę pagalbą civilinėse bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir nepranešė, kad prašymo siųsti nereikia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš esmės dėl pareiškėjos teisės būti atleistai nuo dokumentų vertimo išlaidų. Byloje buvo vertinamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. vasario 23 d. rašto Nr. (1.23)7R-1397, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 3R-75(AG-61/05-2012), Teisingumo ministerijos 2012 m. rugsėjo 13 d. rašto Nr. (1563/11) 9R-3479 ir 2013 m. balandžio 12 d. rašto Nr. (1.23)7R-2775 teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2011 m. birželio 6 d. su prašymu kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama skirti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatą, kuris paruoštų teisinius dokumentus Vokietijos teismui, susijusius su pareiškėjos kilmės nustatymu. Taip pat pareiškė prašymą atleisti pareiškėją 100 procentų nuo mokėjimo už teisinės pagalbos suteikimą (I t., b. l. 63–67).

Atsakovas 2011 m. birželio 21 d. raštu Nr. (1.23)7R-5144 informavo pareiškėją, kad, jeigu pareiškėja mano, jog jai teisinė pagalba galėtų būti suteikta nemokamai, siūlo užpildyti 2003 m. sausio 27 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyva 2003/8/EB (toliau – ir Direktyva) nustatytos formos prašymą bei pridėti prašyme nurodytus duomenis patvirtinančius dokumentus ar jų kopijas, t. y. asmens dokumento, dokumentų apie šeimos sudėtį kopijas, pažymas/deklaracijas apie turimą turtą, pajamas ir kt. Nurodė, kad Vokietijos Federacinei Respublikai pateikiami teisinės pagalbos prašymas ir visi pridedami dokumentai turi būti išversti į vokiečių kalbą. Rėmėsi Įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, pabrėždamas, kad teisinės pagalbos prašymą ir teisę gauti teisinę pagalbą įrodančius dokumentus pareiškėja gali pateikti tiesiogiai Vokietijos institucijai arba per Teisingumo ministeriją. Nurodė ir tai, kad tuo atveju, jeigu teisinės pagalbos prašymas siunčiamas per Teisingumo ministeriją, ši institucija gali užtikrinti siunčiamų dokumentų vertimą. Pažymėjo, kad Teisingumo ministerija nevertina, ar pareiškėja turi teisę gauti teisinę pagalbą, tai sprendžia kompetentinga Vokietijos institucija, kad tuo atveju, jei Vokietijos institucija atsisakytų suteikti teisinę pagalbą, pareiškėja turės atlyginti Teisingumo ministerijos turėtas vertimo išlaidas (I t., b. l. 35–36).

Teisingumo ministerija 2011 m. rugsėjo 22 d. gavo pareiškėjos teisinės pagalbos prašymo kitoje Europos Sąjungos valstybėje užpildytą formą, kurioje pareiškėja paprašė padengti visas teisinės pagalbos išlaidas ir nurodė, kad reikalingos išlaidos vertimui ir kelionei. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė ir dokumentus, kurie reikalingi, kad teisinė pagalba būtų suteikta nemokamai (I t., b. l. 57–62).

Teisingumo ministerija 2011 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (1563/11)9R-3484 kreipėsi į Štutgarto pirmosios instancijos teismą, prašydama priimti sprendimą dėl nemokamos teisinės pagalbos pareiškėjai suteikimo Vokietijoje nustatant juridinį faktą. 2012 m. vasario 6 d. raštu Nr. (1563/11)9R-320 atsakovas informavo pareiškėją, kad 2012 m. sausio 30 d. buvo gauta Štutgarto pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis vokiečių kalba kartu su grąžinamais Teisingumo ministerijos 2011 m. lapkričio 10 d. raštu teiktais dokumentais. Minėtas teismas atsisakė suteikti pareiškėjai valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Vokietijoje. Teisingumo ministerija informavo pareiškėją, kad ji turi atlyginti Teisingumo ministerijos turėtas dokumentų vertimo išlaidas (I t., b. l. 44–45).

Pareiškėja 2012 m. vasario 8 d.su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydama: pateikti Vokietijos Štutgarto teismo nutartį su lydraščiu ir visais dokumentais; pateikti įrodymus, kad dokumentai iš Štutgarto teismo atsiųsti iš Vokietijos, o ne iš Teisingumo ministerijos ar UAB „Vertimo namai“; pateikti vertimų biurui pareiškėjos pretenzijas dėl vertimo ir dėl kito; vertimo išlaidų sąskaitą pateikti ne pareiškėjai, o J. E. P.; pateikti informaciją lietuvių ar vokiečių kalba, kokio tipo šeimos bylas nagrinėja Štutgarto teismas (I t., b. l. 50–53).

Atsakovas 2012 m. vasario 23 d. raštu Nr. (1.23.)7R-1397 nurodė detalią informaciją apie gautą nutartį, dokumentus bei lydraštį iš Štutgarto teismo, pažymėjo, kad pareiškėjos pretenzijas dėl nutarties vertimo perdavė vertimų biurui, paaiškino, kad Vokietijos teismo argumentas, dėl kurio buvo priimtas neigiamas sprendimas, yra ne tam tikrų dokumentų nepateikimas teismui, o tai, kad tokios tipo bylos teisme negalimos. Nurodė, kad atsakyti į pareiškėjos klausimą, kokio tipo šeimos bylos nagrinėjamos Štutgarto pirmosios instancijos teisme, neturi galimybės, nes nedisponuoja tokia informacija, pateikė informaciją, kur pareiškėja galėtų rasti rūpimą informaciją. Atsižvelgiant į tai, kad Štutgarto teismas nusprendė atsisakyti suteikti teisinę pagalbą pareiškėjai, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja turi Teisingumo ministerijai atlyginti patirtas išlaidas. Dėl vertimui pateiktų dokumentų sąrašo paaiškino, kad su visais išverstais dokumentais pareiškėja buvo supažindinta 2012 m. sausio 9 d. ir 2012 m. vasario 6 d. (grąžinti originalai) raštais (I t., b. l. 37–38). Papildydamas 2012 m. vasario 23 d. raštą Nr. (1.23.)7R-1397, atsakovas 2012 m. kovo 6 d. raštu Nr. (1.23.)7R-1654 papildomai informavo pareiškėją, kad, atsižvelgdamas į pareiškėjos nuogąstavimus dėl Štutgarto teismo nutarties lapų skaičiaus, atsakovas elektroniniu paštu kreipėsi į šį teismą, prašydamas patikslinti, ar ši nutartis yra trijų lapų. 2012 m. vasario 8 d. Teisingumo ministerijoje buvo gautas Štutgarto teismo teisėjos, nagrinėjusios pareiškėjos prašymą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo Vokietijoje, patvirtinimas (I t., b. l. 43).

Pareiškėja 2012 m. kovo 14 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydama perskaičiuoti ir sumažinti vertimų išlaidų sumą, nes atsakovo darbuotoja nepasirūpino perduoti vertimų biurui tam tikrų formų, vertimų biuras netinkamai išvertė dokumentus, atsakovas neįspėjo pareiškėjos, jog reikės mokėti už besikartojančių dokumentų vertimą, tikėjosi, jog atsakovas iš mažai pajamų gaunančių asmenų nereikalaus išlaidų už vertimus (I t., b . l. 41–42).

Atsakovas 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. (1.23.)7R-2463 informavo pareiškėją, kad vertimų biurui buvo pateiktas prašymas vertimui tik pareiškėjos ranka užpildytos informacijos. Paaiškino, kad už atlikto vertimo į vokiečių kalbą paslaugų kokybę bei galutinės paslaugų kainos nustatymą yra atsakingas vertimų biuras, todėl pareiškėjos pretenzijos buvo persiųstos vertimų biurui (I t., b. l. 40).

Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos 2012 m. kovo 26 d. skundą dėl atsakovo 2012 m. vasario 23 d. rašto Nr. (1.23.)7R-1397 (Komisijos byla, b. l. 1–5), 2012 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-75 (AG-61/05-2012), kuriuo įpareigojo Teisingumo ministeriją pateikti L. Ž. informaciją, t. y. sąrašą dokumentų, kurių vertimo išlaidas paprašyta apmokėti, kitų pareiškėjos reikalavimų dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimų atsakovui Komisija netenkino (Komisijos byla, b. l. 84–89).

Atsakovas 2012 m. rugpjūčio 28 d. gavo pareiškėjos prašymą dėl tarpininkavimo (I t., b. l. 104–106), kuriame prašoma, kad atsakovas tarpininkautų kreipiantis į Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingas institucijas dėl 2012 m. vasario 20 d. tiesiogiai Štutgarto pirmosios instancijos teismui pateikto prašymo dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo paveldėjimo byloje nagrinėjimo eigos. Prašyme nurodė, jog buvo apskundusi Štutgarto teismo 2012 m. sausio 12 d. teismo nutartį, kurią Štutgarto apeliacinės instancijos teismas 2012 m. kovo 30 d. nutartimi paliko nepakeistą, tačiau nuogąstavo, kad jokio atsakymo dėl jos naujai 2012 m. vasario 20 d. pateikto prašymo nagrinėjimo eigos neturi jokių duomenų.

Teisingumo ministerija 2012 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr. (1563/11)9R-3479 informavo pareiškėją, kad iš Štutgarto apeliacinės instancijos 2012 m. kovo 30 d. nutarties suprastina, jog teismas ne tik atmetė pareiškėjos 2012 m. vasario 14 d. skundą kaip nepagrįstą, bet ir išnagrinėjo pareiškėjos 2012 m. vasario 20 d. naują prašymą. Teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjos prašyme pateiktus duomenis palikimo padalijimo klausimas nėra Vokietijos teismų kompetencija. Atsakovas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sprendė, kad Teisingumo ministerijos tarpininkavimas susižinant dėl 2012 m. vasario 20 d. prašymo nagrinėjimo eigos nėra tikslingas (I t., b. l. 75–76).

Pareiškėja 2013 m. kovo 18 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydama atleisti ją 100 procentų nuo dokumentų, pateiktų Štutgarto teismui, vertimų išlaidų apmokėjimo (I t., b. l. 165). Naujai pateiktą prašymą pareiškėja grindė tuo, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jai yra teikiama antrinė teisinė pagalba, nes ji jau seniai priskirta prie asmenų, turinčių pirmąjį turto ir pajamų lygį.

Teisingumo ministerija 2013 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (1.23)7R-2775 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl 100 procentų vertimų išlaidų apmokėjimo, pažymėdamas, kad Įstatymo 6 skirsnyje nėra išlygų dėl pareiškėjo vertimo išlaidų sumažinimo ar atleidimo nuo jų (I t., b. l. 167–168).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl atsakovo raštų ir Komisijos sprendimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, todėl skundą atmetė nepagrįstai.

Galimybę fiziniams asmenims, gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, kreiptis į kitą Europos Sąjungos valstybę narę dėl nemokamos teisinės pagalbos nagrinėjamose ar būsimose civilinėse ir komercinėse bylose suteikimo toje valstybėje narėje, nustato Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. sausio 27 d. direktyva 2003/8/EB ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (ginčui aktuali redakcija galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tarptautiniuose ginčuose ypatumai detalizuoti Įstatymo šeštame skirsnyje.

Pagal Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos institucija, įgaliota kitų Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms siųsti prašymus suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu byla sprendžiama kitos Europos Sąjungos valstybės narės teisme arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje vykdomas sprendimas, pareiškėjas, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje ar kuris paprastai gyvena Lietuvos Respublikoje, turi teisę teisinės pagalbos prašymą ir pareiškėjo teisę gauti teisinę pagalbą įrodančius dokumentus pateikti tiesiogiai tos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai arba per siunčiančią instituciją – Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti dokumentai turi būti išversti į kitos Europos Sąjungos valstybės narės oficialią kalbą arba vieną iš jos oficialių kalbų, kuri yra ir viena iš Bendrijos institucijų kalbų, arba kitą kalbą, kurią kita Europos Sąjungos valstybė narė yra nurodžiusi Europos Bendrijų Komisijai kaip jai priimtiną kalbą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija turi teisę atsisakyti siųsti teisinės pagalbos prašymą, jeigu prašymas akivaizdžiai nepagrįstas arba jam netaikytinas šis skirsnis. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, priėmusi sprendimą atsisakyti siųsti teisinės pagalbos prašymą, pareiškėjui turi nurodyti tokio atsisakymo priežastis. Toks sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (Įstatymo 29 str. 3 d.).

Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija turi pranešti pareiškėjui apie dokumentus, kurių reikia, kad teisinės pagalbos prašymas būtų nagrinėjamas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir užtikrina prašymo ir asmens teisę gauti teisinę pagalbą įrodančių dokumentų vertimą pagal šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija privalo teisinės pagalbos prašymą ir asmens teisę gauti teisinę pagalbą įrodančius dokumentus išsiųsti kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai institucijai per 15 dienų nuo prašymo ir asmens teisę gauti teisinę pagalbą įrodančių dokumentų vertimų į šio straipsnio 2 dalyje nurodytą kalbą gavimo dienos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija šiame straipsnyje nurodytus veiksmus atlieka nemokamai. Jeigu kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija netenkina teisinės pagalbos prašymo, pareiškėjas privalo atlyginti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos turėtas teisinės pagalbos prašymo ir asmens teisę gauti teisinę pagalbą įrodančių dokumentų vertimo išlaidas (Įstatymo 29 str. 5 d.).

Įstatyme taip pat nustatyta, jog kai Lietuvos Respublikoje gyvenantys fiziniai asmenys tarptautiniams ginčams spręsti kreipiasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, Lietuvos Respublikoje jiems suteikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, nurodyta šio Įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje – tarptautinio ginčo atveju, kai pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar vietą, kurioje paprastai gyvena, Lietuvos Respublikoje, į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, be kitų, įeina išlaidos, susijusios su teisinės pagalbos prašymo ir asmens teisę gauti teisinę pagalbą įrodančių dokumentų vertimu (31 str. 2 d. 2 p.). Pagal Įstatymo 14 straipsnį valstybė garantuoja ir apmoka 100 arba 50 procentų (priklausomai nuo asmens teisinės padėties, turto ir pajamų) teisinės pagalbos išlaidų. Tačiau Įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimui tarptautiniuose ginčuose kitos šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek šeštajame skirsnyje nenustatyta kitaip. Kaip minėta, pagal šio skirsnio 29 straipsnio 5 dalį, jeigu kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija netenkina teisinės pagalbos prašymo, pareiškėjas privalo atlyginti Ministerijos turėtas teisinės pagalbos prašymo ir asmens teisę gauti teisinę pagalbą įrodančių dokumentų vertimo išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), įvertinusi nagrinėjamoje byloje analizuojamą situaciją faktiniu ir teisiniu aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus bei juos įvertinęs, padarė pagrįstas išvadas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės laikosi savo skunde išdėstytos pozicijos ir nepateikia jokių konkrečių motyvų, kurie patvirtintų skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo neteisėtumą.

Iš byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjos Teisingumo ministerijai pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Štutgarto teismą buvo akivaizdžiai nepagrįstas ir atsakovas turėjo atsisakyti siųsti pareiškėjos teisinės pagalbos prašymą į Vokietiją. Atsakovas persiuntęs pareiškėjos prašymą kompetentingai Vokietijos institucijai ir patyręs siunčiamų dokumentų vertimo išlaidas, pagal Įstatymą (29 str. 5 d.) įgijo teisę gauti iš pareiškėjos šių išlaidų atlyginimą. Tai, kad pareiškėjai teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba civilinėse bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pagal Kauno valstybės garantuojamo teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. spalio 20 d., 2012 m. gruodžio 4 d., 2012 m. gruodžio 18 d. ir 2013 m. sausio 9 d. sprendimus, situacijos nekeičia, nes valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimui tarptautiniuose ginčuose taikomas specialus teisinis reglamentavimas (Įstatymo 25 str. 3 d.) ir išlyga, kad esant tam tikriems atvejams (pvz. dėl pareiškėjo socialinės padėties) vertimo išlaidų suma gali būti sumažinta ar visa apmokėta valstybės, Įstatyme nenumatyta. Atsakovas 2011 m. birželio 21 d. raštu pareiškėjai išaiškino, kad vertimo išlaidos bus padengtos tik jei bus nuspręsta pareiškėjai suteikti teisinę pagalbą Vokietijoje, o priešingu atveju jas turės padengti pati pareiškėja. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja neinformavo atsakovo apie jai teikiamą teisinę pagalbą ir inicijuojamus civilinius procesus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo Lietuvoje, nors į atsakovą su prašymu kreipėsi dar 2011 m. birželio 6 d. ir vėliau susirašinėjo.

Sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir išvadomis dėl pareiškėjos reiškiamų skundo reikalavimų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nebekartos.

Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, turėjo vertinti atsakovo siunčiamų dokumentų kiekį, jų būtinumą, vertimo kokybę, atsižvelgti į pareiškėjos socialinę padėtį, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančią rašytinę medžiagą ir išnagrinėjusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Netenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat atmestinas (ABTĮ 44 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė