A-1121-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1121-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07860-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. D. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 17–20), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8407 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti skundą“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2013 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. skundus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad yra senatvės pensininkas, tačiau kurį laiką dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Nuo 2010 m. sausio 1 d. jam paskirta senatvės pensija buvo sumažinta. Jis 2013 m. spalio 8 d. kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Kauno skyrius) su prašymu išmokėti sumažintą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. (10.1)S-73265 atsisakė išmokėti senatvės pensijos nepriemoką dėl to, kad nėra nustatyta pensijų kompensavimo tvarka.

Tada su skundu 2013 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į VSDFV, prašydamas išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, tačiau VSDFV 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7670 atsisakė nagrinėti jo skundą, kadangi praleistas 3 metų terminas ginti pažeistas teises. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors VSDFV paminėtame sprendime atsisakė nagrinėti jo skundą, tačiau jį iš esmės išnagrinėjo, kadangi sprendime nurodė, jog panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 24 d. sprendimo nėra pagrindo, nes jam pateikta išsami ir teisinga informacija, be to, negauta pensijos dalis bus kompensuota teisės aktuose nustatyta tvarka.

Pareiškėjas VSDFV pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimo paduoti. VSDFV 2013 m. gruodžio 5 d. sprendime Nr. (6.5) I-8407 nurodė, kad jis praleido terminą skundui paduoti ir nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl atsisakė nagrinėti jo 2013 m. lapkričio 6 d. skundą. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, kadangi senatvės pensija buvo sumažinta nepagrįstai, pažeidžiant teisėtų lūkesčių principus bei Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatas.

Tikėjosi, kad neišmokėta pensijos dalis bus grąžinta. Apie pensijos sumažinimą jis nebuvo informuotas atskiru sprendimu, todėl apie tai sužinojo tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuojamos senatvės pensijos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjas, suvokęs savo teisių pažeidimą, 2013 m. kreipėsi į VSDFV dėl sumažintos pensijos grąžinimo. Atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti skundą, kadangi terminas skundui paduoti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie teisių pažeidimą dienos.

Trejų metų terminas negali būti skaičiuojamas nuo 2010 m., kadangi pensija mokama kiekvieną mėnesį, tai yra tęstinis pažeidimas ir terminas daliai reikalavimų nėra suėjęs. Pažymėjo, kad skundą VSDFV pateikė nepraleidęs termino.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 31–34) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su skundu dėl 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo ir VSDFV Kauno skyriaus sprendimo panaikinimo į VSDFV su skundu kreipėsi 2013 m. lapkričio 6 d. Pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn., todėl praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą sprendimo apskundimo terminą.

Dėl to VSDFV 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7670, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, pareiškėjo 2013 m. lapkričio 6 d. skundą atsisakė nagrinėti ir nurodė, kad iki 2013 m. lapkričio 29 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Pareiškėjas VSDFV 2013 m. lapkričio 25 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame prašė atnaujinti terminą skundui paduoti ir įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti senatvės pensijos nepriemoką. VSDFV, atsižvelgdama į tai, kad, išnagrinėjus pareiškėjo 2013 m. lapkričio 6 d. skundą, VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 24 d. rašto Nr. (10.1)S-73265 teisingumas yra patvirtintas VSDFV 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7670, ginčijamu 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8407 šio skundo reikalavimo iš naujo nenagrinėjo, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, termino neatnaujino ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 6 d. skundą.

Nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jo skundas buvo išnagrinėtas iš esmės, taip pat kad jis nepraleido termino skundui paduoti. VSDFV 2013 m. lapkričio 14 d. sprendime pasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimo, tačiau dėl pareiškėjo reikalavimo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką už 2010–2011 m. nepasisakė, šio reikalavimo nenagrinėjo, kadangi pareiškėjas praleido 3 metų kreipimosi į VSDFV terminą. Įstatyme nustatytas pakankamai ilgas terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises.

Pareiškėjas dėl senatvės pensijos sumažinimo kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Teigė, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog terminą praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių. Pažymėjo, kad asmuo savo pažeistą teisę turi realizuoti per įstatymo nustatytus terminus. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, terminas skundui dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo.

Šiuo atveju pareiškėjas dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi praleidęs 3 metų terminą, todėl pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 42–46) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjui paskirta ir nuo 2006 m. sausio 25 d. mokama senatvės pensija buvo perskaičiuojama pareiškėjui įgijus papildomą, ne mažesnį kaip vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, pareiškėjo senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta. Pareiškėjas 2013 m. spalio 8 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl neišmokėtos 64,79 Lt pensijos dalies grąžinimo. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. spalio 24 d. raštu Nr. (10.1)S-73265 pareiškėją informavo, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, kadangi nėra nustatyta jos kompensavimo tvarka. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į VSDFV, tačiau skundą buvo atsisakyta nagrinėti, nes jis praleido terminą skundui paduoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs praktiką, kad terminas kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo yra skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos, šiuo atveju – nuo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas į VSDFV Kauno skyrių kreipėsi tik 2013 m. spalio 8 d., o į VSDFV – 2013 m. lapkričio 14 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą. Kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad terminą praleido dėl svarbių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, VSDFV pagrįstai jo neatnaujino ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 29 d. sprendimu (b. l. 95–100) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. (6.5) I-8407, kuriuo neatnaujintas terminas skundui paduoti ir atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Pensijų įstatymo 45 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.; įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-918/2014.

Teismas nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, teismas pareiškėjo VSDFV Kauno skyriui 2013 m. spalio 8 d. paduotą skundą pripažino skundu pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasmę. Paduodamas paminėtą skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, taip pat 2013 m. lapkričio 6 d. skundą bei 2013 m. lapkričio 25 d. patikslintą skundą VSDFV, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmąjį kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 25 d. patikslintame skunde VSDFV prašė atnaujinti terminą skundui dėl senatvės pensijos nepriemokos paduoti. VSDFV 2013 m. gruodžio 5 d. sprendime Nr. (6.5) I-8407, įvertinusi pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą skundo nagrinėjimo terminui atnaujinti, todėl pareiškėjo skundą atsisakė nagrinėti vadovaudamasi Taisyklių 31 punkto nuostatomis.

Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, pažymėjo, jog pareiškėjas, prašydamas VSDFV atnaujinti terminą skundui dėl pensijos nepriemokos priteisimo paduoti, iš esmės nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į VSDFV dėl senatvės pensijos nepriemokos. Pažymėjo ir tai, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama ir tai, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-845/2012 ir kt.).

Teismas padarė išvadą, kad VSDFV, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą skundo nagrinėjimo terminui atnaujinti, todėl jo skundą atsisakė nagrinėti. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo panaikinti ginčijamą VSDFV 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8407.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2013 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. skundus. Šį pareiškėjo reikalavimą teismas laikė išvestiniu iš pirmojo reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8407. Todėl, konstatavęs, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti išnagrinėti jo 2013 m. lapkričio 6 d. ir 2013 m. lapkričio 25 d. skundus.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 104–108) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad jis gali skųsti sprendimą, t. y. administracinį aktą, bet toks aktas nebuvo priimtas, o skųsti įstatymą neturi teisės, todėl iš asmens negali būti reikalaujama to, ko jis neturi teisės atlikti. Paprastai teisinėje valstybėje procesinis terminas gali būti atnaujinamas ar skaičiuojamas nuo to momento, kai atidus ir vidutinių gebėjimų asmuo galėjo ir suvokė savo teisių pažeidimą. Nerealu iš pensijų gavėjų reikalauti skųsti sprendimą, kuris niekada nebuvo priimtas. Teismas išvis nevertino jo argumentų dėl termino atnaujinimo ir dėl jų pagrįstumo nepasisakė, tiesiogiai nurašė atsiliepimuose nurodytą argumentaciją. Tos pačios sudėties teismas tokio pat pobūdžio administracinėje byloje Nr. I-4115-596/2014 su praktiškai identiškomis aplinkybėmis priėmė priešingą teismo sprendimą. Nemotyvuotas teismo sprendimas yra niekinis ir naikintinas. Teigia, jog nepraleido 3 metų termino ginti savo pažeistas teises dėl pensijos nepriemokos. Analogiškose bylose (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4887-244/2014, 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5715-121/2013 ir kt.), t. y. dėl to paties ginčo, atsakovas teismų sprendimų neskundė, juos pripažino ir sprendimai, kuriais buvo išspręstas ginčas iš esmės dėl pensijų priteisimo bei termino atnaujinimo, yra įsiteisėję, o pensijų nepriemokos išmokėtos. Toks elgesys patvirtina, jog yra pažeidžiami lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principai. Dėl formalaus ir šališko klausimo sprendimo negali įgyvendinti Lietuvos Respublikoje savo teisių į nuosavybę, jo teises atsisakoma ginti nepagrįstai. Būtent paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą akivaizdžiai suprato apie savo teisių pažeidimą. Jis buvo suklaidintas. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atmetė skundą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 116–120) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas, pakartodamas pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, pažymi, kad šio ginčo faktinės aplinkybės skiriasi nuo apeliaciniame skunde nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinių bylų faktinių aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo, ne kartą yra pasisakęs, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) yra nustatyta aiški VSDFV teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų apskundimo VSDFV tvarka ir terminai. VSDFV teritoriniai skyriai sprendimų nepriėmė, o sprendimu šiuo atveju laikytinas teritorinio skyriaus valinis aktas – pirmosios sumažintos senatvės pensijos išmokėjimas. Tai, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą, bet pareiškėjui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo kaltinti teismą šališkumu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 112–115) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., buvo mokama perskaičiuota senatvės pensija. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Nuo šios datos ir yra skaičiuojamas 3 metų senaties terminas skundui paduoti. Iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusio Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnyje ginčams dėl sprendimų pensijų klausimais inicijuoti buvo įtvirtintas pakankamai ilgas terminas, todėl termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis negalėjo objektyviai inicijuoti savo teisių gynimo, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, VSDFV padarė pagrįstą išvadą ir atsisakė atnaujinti terminą pareiškėjui skundui paduoti. Teismas teisingai nusprendė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Kauno) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 328,43 Lt dydžio senatvės pensiją;

2) 2013 m. spalio 8 d. pareiškėjas padavė VSDFV Kauno skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 51);

3) VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. spalio 24 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013-10-08 prašymą) jam buvo paaiškintos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos sumažinimo priežastys (b. l. 8-9);

4) 2013 m. lapkričio 6 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėjas paprašė išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2013 m. lapkričio 14 d. rašte (sprendime) jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko), 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. lapkričio 29 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime VSDFV informavo pareiškėją, kad „Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Kol kompensavimo tvark1 nustatantys teisės aktai nepriimti, VSDF valdybos teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies“ (b. l. 40-41);

5) 2013 m. lapkričio 25 d. prašymu (patikslintu skundu) pareiškėjas, reaguodamas į paminėtą VSDFV pasiūlymą, nurodė, kad apie savo teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo (b. l. 23-24);

6) pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2013 m. gruodžio 5 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 37).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. spalio 8 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, atsakovas VSDFV paminėtame 2013 m. lapkričio 14 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo sumažintų senatvės pensijų dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Vertindama tokią situaciją, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas prarado teisę reikalauti teisme dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindu sumažintos pensijos priteisimo dėl to, kad nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, negali būti pripažinta pagrįsta. Todėl toks teismo priimtas sprendimas kolegijos negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame 2013 m. gruodžio 12 d. skunde yra pareikštas prašymas dėl įpareigojimo išmokėti jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintos senatvės pensijos dalį. Tačiau konkrečios prašomos išmokėti pensijos sumos pareiškėjas teismui nenurodė (b. l. 1-4). Patikslintame 2014 m. sausio 9 d. skunde (kuris pareiškėjo buvo tikslinamas, vykdant pirmosios instancijos teismo 2013-12-20 nutarties nurodymus) pareiškėjas iš viso nepareiškė prašymo išmokėti jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintos senatvės pensijos dalį. Esant tokiai situacijai, apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio bei teisinio pagrindų išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, kolegija pripažįsta būtina grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant šią bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis, turi pasiūlyti pareiškėjui pareikšti reikalavimą dėl jam nesumokėtos pensijos dalies priteisimo bei, atsiradus reikalui, išspręsti atsakovo šioje administracinėje byloje tinkamumo klausimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė