A-442-147-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-147/201

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00234-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 9 545 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2010 m. spalio 22 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pareiškėjo teigimu, minėtu laikotarpiu buvo grubiai pažeidinėjamos jo teisės, nes buvo kalinamas perpildytose kamerose, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Pažymėjo, kad būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą atvyko 2010 m. liepos 14 d. Pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Atsakovo teigimu, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovas yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pabrėžė, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 14 d. iki 2010 m. spalio 22 d. Pateikti duomenys patvirtina, kad iš nurodyto laikotarpio T. O. 58 dienas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko minėto įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, vertinant byloje nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų bei suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m ploto, pažeidimo trukmę (58 kalinimo dienos), taip pat įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas sprendė, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Lt.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti jo naudai 9 545 Lt. Pareiškėjas taip pat prašo išaiškinti, ar Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui , tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas negali būti mažesnis negu 3,6 kv.m, yra teisėtas ir ar atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos darbo reglamentą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo faktą dėl netinkamų sąlygų, kurios turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Pasak pareiškėjo, per mažas gyvenamasis plotas, pablogėjęs vėdinimas, netinkamos kokybės oras, padidėjęs drėgmės santykis kameroje, labai ilgas kalinimo laikas ir aplinka tiesiogiai įtakojo ir stipriai pablogino pareiškėjo sveikatą. Būtent netinkamos sąlygos turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatos sutrikdymui. Mano, kad padaryta žala buvo įvertinta pernelyg maža pinigų suma, todėl gali būti įžvelgta socialinė diskriminacija vien dėl to, kad pareiškėjas yra nuteistasis. Prašo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir spręsdamas bylą pareiškėją diskriminavo. Pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 turėtų būti pripažintas neteisėtu, nes Sveikatos apsaugos ministerija nevykdo savo tiesioginės funkcijos dėl aplinkos poveikio žmogaus sveikatai, nenustatydama ploto normos, o Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atvirkščiai – apsiėmė nustatyti aplinkos poveikio mąstą žmogaus sveikatai nors tokios funkcijos pagal reglamentą nevykdo. Todėl turi būti vadovaujamasi Lietuvos higienos norma HN 76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto 5 kv. m norma vienam asmeniui kamerų tipo patalpoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog atskirais laikotarpiais, t. y. 58 dienas pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais ir, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjo teisių pažeidimas, t. y. kalinimas perpildytose kamerose truko 58 dienas, taip pat atsižvelgęs į tokio kalinimo pasekmes bei į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė proporcingą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija prižiūri, kad nuolat būtų teikiamos deratizacijos bei dezinsekcijos paslaugos. Duomenų apie tai, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, nėra. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti kitokias išvadas apie pareiškėjo laikymą netinkamomis sąlygos, išskyrus nustatytą faktinę aplinkybę dėl per mažo kalinimo ploto. Be to, pareiškėjas taip pat nenurodo, kaip pasireiškė jo sveikatos pablogėjimas ir nepateikė įrodymų, kad dėl nurodytų kalinimo sąlygų būtų reikšmingai pablogėjusi jo sveikata. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu būtų kreipęsis su skundu į Lukiškių tardymo-izoliatoriaus administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų.

Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 500 Lt – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Byloje nėra duomenų, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pareiškėjo abstraktaus pobūdžio argumentai dėl jo diskriminacijos nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjusio teismo šališkumu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie suteiktų pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėjęs teisėjas galėjo būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi ir būtų pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, ar kad yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kuriems esant teisėjas negali nagrinėti bylą. Todėl apelianto argumentai, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, yra atmetami.

Pareiškėjo prašymas išaiškinti, ar Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas negali būti mažesnis negu 3,6 kv. m, yra teisėtas ir ar atitinka Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos darbo reglamentą, vertintinas kaip prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio prasme. Tačiau pareiškėjas nenurodo jokių teisinių argumentų, kurių pagrindu turėtų būti suabejota šio norminio administracinio akto teisėtumu. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodyto teisės akto teisėtumo ir atitikimo aukštesnės galios teisės aktams. Dėl nurodytų priežasčių, šis pareiškėjo prašymas atmestinas.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys