AS-261-903-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-903/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02879-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo mažosios bendrijos „Miglutė“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų mažosios bendrijos „Miglutė“, R. K., A. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjų mažosios bendrijos „Miglutė“ (toliau – ir MB „Miglutė“), R. K. ir A. K. (toliau – ir pareiškėjai) skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 dalies „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, kuria apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas prekybos vietoje: Ukmergės g. 34 A, Kaune, panaikinimo.

Pareiškėjas MB „Miglutė“ 2014 m. birželio 18 d. prašymu (b. l. 173-176) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, dalies dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22 val. iki 8 val. Ukmergės g. 34A, Kaune, galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Nurodė, jog Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje byloje pagal pareiškėjo P. R. įmonės „Broliai juodvarniai“ skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti atsakovo sprendimo dalį dėl šiai įmonei priklausančiose prekybos vietose prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, teismas nustatė, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir taikydamas prekybos alkoholiu laiko ribojimą ne konkrečiam ūkio subjektui, o prekybos vietai, viršijo teisės aktuose jam suteiktus įgaliojimus, pasirinkdamas prekybos vietas pagal aiškiai neapibrėžtus kriterijus, atsakovas pažeidė konstitucinius lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos laisvės principus. Taigi šios aplinkybės laikytinos prima facie įrodymais dėl ginčijamo administracinio akto neteisėtumo ir yra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nagrinėjamoje byloje. Nurodė, jog laikotarpiu, kuomet ginčas nagrinėjamas teisme, pareiškėjas negali vykdyti dalies savo pagrindinės veiklos, kuriai buvo išduota licencija, ir tai jam sukelia neigiamas finansines pasekmes: pareiškėjo apyvarta sumažėjo 64,5 proc., sumažėjo pelnas, atleido vieną darbuotoją. Teismui priėmus galutinį sprendimą, jo vykdymas būtų nukreiptas į ateitį, atstatyti pareiškėjo prekybos už laikotarpį, kuomet ginčas buvo nagrinėjamas teisme, būtų neįmanoma. Pažymėjo, kad dėl nenuoseklios teismų praktikos rinkoje tarp alkoholiu prekiaujančių įmonių įsivyravo nesąžininga konkurencija. Kauno miesto savivaldybės iniciatyva ginti viešą interesą nėra taikoma sistemiškai, nes apribojimai tam tikru laiku prekiauti alkoholiu yra pritaikyti prekybos vietoms atsitiktinio pasirinkimo būdu, tame pačiame mikrorajone galima įsigyti alkoholinių gėrimų draustinomis valandomis, todėl joks viešas interesas nėra saugomas, viešojo intereso gynimas yra deklaratyvus.

II. Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartimi prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmestas.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl skundžiamo atsakovo administracinio akto teisėtumo, kurios buvo konstatuotos Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2128-406/2014, nagrinėjamoje byloje nepripažintinos prima facie, nes minėtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, be to, šis sprendimas priimtas įvertinus konkrečių individualių šios bylos aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, kurios gali skirtis nuo nagrinėjamos bylos faktinių duomenų.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo jau buvo išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl skundžiamo atsakovo sprendimo daromos neigiamos įtakos pareiškėjo ekonominei veiklai įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartimi. Naujame 2014 m. birželio 18 d. pareiškėjo prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nurodytos aplinkybės dėl skundžiamo akto poveikio pareiškėjo ekonominei veiklai iš esmės nesiskiria nuo tų, kurios buvo įvertintos minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartimi, todėl nesudaro pagrindo pareiškėjo prašymą tenkinti.

Atsižvelgęs į išdėstytus prašymo motyvus, teismas vertino, jog aplinkybė, kad dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjas patiria finansinių sunkumų, nėra tokia, dėl kurios būtų neįmanoma ar labai sudėtinga atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo sprendimo priėmimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS444-376/2013; 2012 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-768/2012).

Teismas taip pat įvertino duomenis, atskleidžiančius atsakovo Kauno miesto savivaldybės poziciją dėl viešojo intereso – visuomenės sveikatos, saugumo. Atsakovo pateikti argumentai, taip pat byloje esanti medžiaga – policijoje užregistruota informacija patvirtina apie saugios aplinkos nebuvimą pareiškėjo prekybos vietoje, esančioje Ukmergės g. 34A, Kaune, (užfiksuoti 39 įvairūs iškvietimai dėl daromų teisės pažeidimų). Atsižvelgęs į šiuos argumentus bei įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, teismas negalėjo daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjo interesai dėl jo verslo negali būti iškelti aukščiau visuomenės saugumo, viešosios tvarkos užtikrinimo. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, nagrinėjamu atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas mažoji bendrija „Miglutė“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 183-187), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui MB „Miglutė“ daromą nepagrįstą žalą ribojant prekybą alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. Žalos, kuri atsiranda dėl negalėjimo vykdyti prekybą nakties metu, atsiradimą pareiškėjas pagrindė konkrečiais rašytiniais įrodymais, o būtent:

1) remiantis 2013 m. lapkričio 25 d. pažyma apie vidutinę prekių apyvartą už 2013 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėn., vidutinė prekių apyvarta MB „Miglutė“ lyginant su rugsėjo mėnesiu sumažėjo 68%, o lyginant su spalio mėnesiu sumažėjo 61%;

2) remiantis 2013 m. lapkričio 25 d. preliminaria pažyma apie įmonės pelną už 2013 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesius, MB „Miglutė“ rugsėjo mėnesį turėjo 2 166 Lt pelno, spalio mėnesį turėjo 594 Lt pelno, o lapkričio mėnesį jau patyrė 4 671 Lt nuostolių;

3) remiantis 2014 m. birželio 18 d. preliminaria pažyma apie įmonės pelną už 2013 m. gruodžio mėn. ir 2014 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės mėn. yra akivaizdu, kad įmonės veikla yra nuostolinga;

4) remiantis 2013 m. lapkričio 25 d. pažyma apie įmonėje atleistus asmenis po 2013 m. lapkričio 14 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo, t. y. 2013 m. lapkričio 18 d. MB „Miglutė“ buvo priversta atleisti vieną darbuotoją, kadangi sutrumpėjo faktinis darbo laikas ir darbuotojas tapo nereikalingas. Tokiu būdu galimai neteisėtas sprendimas jau sukėlė neigiamas pasekmes ne tik MB „Miglutė“ bet ir konkrečiam žmogui, netekusiam darbo. Akivaizdu, kad laikotarpiu, kuomet ginčas yra nagrinėjamas teisme, MB „Miglutė“ negali vykdyti dalies savo pagrindinės veiklos, kuriai turi išduotą licenciją ir tai sukelia įmonei ypač neigiamas finansines pasekmes.

Akcentuotina, kad žymūs pasikeitimas apyvartoje įvyko būtent lapkričio mėnesį ir tęsiasi iki šiol. Pareiškėjo MB „Miglutė“ nuostolingą veiklą lemia išskirtinai tik ta aplinkybė, kad pareiškėjui dalį paros laiko yra ribojama prekyba. Nuostolinga veikla yra laikytina didele pareiškėjui daroma žala. Šiuo konkrečiu atveju, teismui priėmus galutinį sprendimą palankų pareiškėjams, jo įvykdymas vykdant prekybą alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. būtų nukreiptas tik į ateitį, t. y. į laikotarpį po galutinio sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo.

Atstatyti prekybos už praėjusį laikotarpį, t. y. už laikotarpį, kuomet ginčijamas klausimas yra nagrinėjamas teismuose, būtų visiškai neįmanoma dėl negalėjimo apskaičiuoti, kiek konkrečiai pajamų neteko pareiškėjas MB „Miglutė“.

Pareiškėjas MB „Miglutė“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo taip pat grindė tuo, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2128-406/2014, kurioje buvo ginčijamas tas pats atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. T-607, tik kitoje dalyje, t. y. pareiškėjo P. R. įmonės „Broliai juodvarniai“ atžvilgiu, Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo dalis dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo pareiškėjui priklausančiose prekybos vietose pripažinta neteisėta ir panaikinta. Ši aplinkybė laikytina prima facie argumentu dėl ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo neteisėtumo. Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2128-406/2014 ir pareiškėjo MB „Miglutė“ byloje faktinės situacijos yra visiškai analogiškos, sprendimo neteisėtumo motyvacija yra analogiška, įrodinėjimo priemonės taip pat yra analogiškos. Kadangi analogiškoje byloje ginčas buvo išspręstas panaikinant Kauno savivaldybės sprendimą, laikytina, kad šiuo konkrečiu atveju yra prima facie įrodymų dėl ginčijamo administracinio akto neteisėtumo ir yra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto sustabdymą. Aplinkybė, kad 2014 m. balandžio 28 d. sprendimas dar nėra įsiteisėjęs laikytina prima facie argumentu, nes galimai pagrindžia Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo neteisėtumą.

Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad pareiškėjo MB „Miglutė“ interesas vykdyti prekybą alkoholiu be laiko apribojimų negali būti iškeliamas aukščiau už visuomenės interesą, yra neteisėti ir nepagrįsti, nes šiuo konkrečiu atveju joks visuomenės interesas nėra užtikrinamas, o Kauno miesto savivaldybės motyvai dėl tariamo viešo intereso apsaugos įgyvendinimo taikant prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimus yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Gretimose teritorijose, nutolusiose nuo pareiškėjo veiklos teritorijos nedideliu atstumu, prekyba alkoholiu vyksta visą parą be jokių apribojimų. Faktiškai apribojimai yra pritaikyti atsitiktinio parinkimo būdu, o ne sistemiškai, t. y. visai miesto teritorijai, arba visiems miesto gyvenamosios paskirties rajonams ar pagal kitą sisteminį kriterijų. Diskriminacinę situaciją taip pat suponuoja ir tai, kad Kauno miesto savivaldybė, taikydama prekybos alkoholiu ribojimą ne visoms, o tik daliai rūšiniais požymiais neapibrėžtų prekybos vietų, lyginant su kitais ūkio subjektais, kurie prekiauja alkoholiu kitose prekybos vietose Kauno mieste, atliko veiksmus, nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve ir diskriminavo atskirus ūkio subjektus, tuo pažeidė konstitucinius lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos laisvės principus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo įvykdymo užtikrinimo taikymo analogiškose bylose yra nenuosekli. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-111/2014 pagal pareiškėjo P. R. individualios įmonės „Broliai juodvarniai“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, kuriame prašoma panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22 val. iki 8 val., atsakovo Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir laikinai, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, sustabdytas ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalies galiojimas, paliko nepakeistą. Tokiu būdu šios įmonės atžvilgiu yra pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė ir viso proceso metu ši įmonė sėkmingai vykdo veiklą, prekiaudama alkoholiu visą parą be jokių apribojimų. Reikalavimo užtikrinimo priemonės buvo taikytos ir ši priemonė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nebuvo panaikinta 2014 m. vasario 5 d. nutartimi analogiškoje byloje Nr. AS556-121/2014 pagal pareiškėjo UAB „Romovita“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei. Pastebėtina, kad prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pareiškėjų buvo grindžiami analogiškais motyvais. Esant minėtai situacijai, nevienodai taikyta praktika analogiškose bylose suponuoja situaciją, kad skirtingi verslo subjektai turi veikti skirtingomis sąlygomis, kurios nepalankiai veikia galimybę sąžiningai konkuruoti rinkoje, kelia nepasitikėjimą teisėsaugos institucijomis ir teisingumo vykdymu teismuose. Šiuo metu faktiškai susiklosto situacija, kad vieni verslo subjektai, kuriems Kauno miesto savivaldybė yra taikiusi prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimus, gali vykdyti prekybą visą paros laiką, o kiti ribotą laiką. Tai tiesiogiai veikia gaunamas pajamas ir neužtikrina galimybės sąžiningai konkuruoti rinkoje.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Mano, kad Kauno apygardos administracinis teismas tinkamai išaiškino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas, įvertino visas aplinkybes, tinkamai motyvavo ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki byloje įsiteisės teismo sprendimas, sustabdyti ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 dalies „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, kuria apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas prekybos vietoje: Ukmergės g. 34 A, Kaune, galiojimą (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.).

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011).

Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Prašant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, įrodymai turi būti teikiami aspektu, patvirtinančiu aplinkybes, susijusias su ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo paskirtimi, t. y. kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės yra reali grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo poreikį lemia individualios bylos aplinkybės.

Šiuo atveju ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkto normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo jau buvo išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl skundžiamo atsakovo sprendimo daromos neigiamos įtakos pareiškėjo ekonominei veiklai įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-161/2014, todėl naujame pareiškėjo prašyme taip pat ir atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl skundžiamo akto poveikio pareiškėjo ekonominei veiklai, esančios iš esmės tokios pačios kaip ir tos, kurios buvo įvertintos minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartimi, iš naujo nevertinamos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Nors sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini ir prima facie argumentai dėl skundžiamo akto galiojimo, tačiau pareiškėjo argumentas, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2128-406/2014 buvo konstatuotas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 neteisėtumas, nėra pagrindas vienareikšmei išvadai, jog ir nagrinėjamoje byloje ginčijamo to paties atsakovo sprendimo dalis akivaizdžiai neteisėta. Pažymėtina, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2128-406/2014 priimtas individualioje byloje, įvertinus konkrečių individualių šios bylos aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų, susijusių tik su Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 dalimi P. R. įmonės „Broliai juodvarniai“ atžvilgiu, visumą, kurios gali skirtis nuo nagrinėjamos bylos faktinių duomenų. Pabrėžtina, jog pareiškėjai šiuo atveju ginčija ne visą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. T-607, tačiau tik tą jo dalį, kuri tiesiogiai liečia jų interesus (yra susijusi su jų įmonių teritorijose nustatytomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, jų veiklos tam tikromis aplinkybėmis), todėl teigti, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2128-406/2014 ir nagrinėjamoje byloje faktinės situacijos yra visiškai analogiškos, sprendimo neteisėtumo motyvacija yra analogiška, įrodinėjimo priemonės taip pat yra analogiškos ir tai yra prima facie įrodymas dėl ginčijamo administracinio akto neteisėtumo, negalima.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-229/2012; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012). Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl reikalavimo įvykdymo užtikrinimo taikymo analogiškose bylose yra nenuosekli. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos kitos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys analogiškais atvejais nesuponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigos ir nagrinėjamą atvejį išspręsti analogiškai, kadangi minėtose nutartyse buvo analizuojama konkreti tų juridinių asmenų (pareiškėjų) finansinė padėtis bei tai patvirtinantys įrodymai, kurie iš esmės skiriasi nuo pareiškėjo pateiktų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų. Šiuo atveju, atsižvelgus į konkrečią nagrinėjamos bylos medžiagą bei faktinę situaciją, teisėtai ir pagrįstai nuspręsta, jog sustabdyti ginčijamo atsakovo sprendimo dalies galiojimą nėra pagrindo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei pateikė prima facie įrodymų dėl ginčijamo administracinio akto neteisėtumo, nei pagrindė, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo mažosios bendrijos „Miglutė“ atskirojo skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskais

Dainius Raižys