A-116-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-116-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02478-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK, atsakovas) 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 40-12-IL-1576 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ginklą D. B.“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 40-12-IL-1576) ir įpareigoti Šiaulių AVPK iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 10 d. prašymą išduoti leidimą įsigyti ginklą ir priimti sprendimą tuo klausimu.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. spalio 7 d. jis kreipėsi į Šiaulių AVPK su prašymu išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei, t.y. ilgąjį lygiavamzdį bei graižtvinį šautuvus. Kartu su prašymu pateikė medicininę pažymą, galiojantį medžiotojo bilietą, kitus dokumentus. Atsakovas Sprendimu Nr. 40-12-IL-1576 atsisakė išduoti leidimą įsigyti ginklą vadovaudamasis nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, GŠKĮ) redakcijos (2010 m. lapkričio 18 d.

įstatymas Nr. XI-1146) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą, t.y. pripažindamas pareiškėją asmeniu, neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Pagal šias nuo 2011 m. kovo 1 d. galiojančias GŠKĮ nuostatas B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos; o nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis prieš 15 metų, Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu 1998 m. gruodžio 22 d. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 271 straipsnio 2 dalį už asmeninio turto vagystę, kurią padarė neblaivus, dviem metams laisvės atėmimo lygtinai. Šis teistumas seniai išnykęs. Išnykus teistumui pareiškėjas pagal iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusią GŠKĮ redakciją iš viso nepateko į asmenų, nelaikytinų nepriekaištingos reputacijos asmenimis, kategoriją. Pagal iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusį GŠKĮ nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo: nuteistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų; nuteistas už neatsargų nusikaltimą, kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, arba tyčinį nusikaltimą (išskyrus nurodytą šios dalies 1 punkte) ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 3 metai; nuteistas už neatsargų nusikaltimą (išskyrus nurodytą šios dalies 2 punkte), jei teistumas neišnykęs arba nepanaikintas.

BK redakcijos, galiojusios iki 2003 m. gegužės 1 d., 271 straipsnio 2 dalies sankcijoje buvo numatyta didžiausia bausmė – laisvės atėmimas iki 6 metų. Pareiškėjo teigimu, aplinkybę, kad išnykus teistumui jis pagal ankstesnės redakcijos įstatymą nepateko į asmenų, neatitinkančių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, kategoriją patvirtina faktai, kad 2001 m. jam buvo išduotas leidimas 5 metams ginklui įsigyti. Leidimas buvo pratęstas, tačiau skiriantis su sutuoktine buvo šeiminių konfliktų. Prieš penkerius metus leidimas buvo panaikintas dėl šeiminio konflikto ir ginklas atimtas.

Pareiškėjas su buvusia sutuoktine susitaikė, dėl šeiminio konflikto baudžiamoji byla nebuvo iškelta, dėl naudojimosi ginklu įspėtas nebuvo. Šiuo metu pareiškėjas turi kitą šeimą, 2013 m. spalio 7 d. kreipėsi į Šiaulių AVPK dėl leidimo išdavimo, tačiau atsakovas Sprendimu Nr. 40-12-IL-1576 atsisakė išduoti leidimą tik dėl to, kad priskyrė pareiškėją neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pagal 1998 metų teistumą, kuris yra išnykęs.

Atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 40-12-IL-1576 vadovavosi GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakcija (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija), kurioje buvo nustatyti griežtesni reikalavimai asmenims, ketinantiems įsigyti ginklą, nei iki tol galiojusioje GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2007 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija). Pareiškėjo nuomone, jo atveju buvo pažeistas lex retro non agit principas, kadangi buvo pritaikytos įstatymo nuostatos, pabloginusios pareiškėjo padėtį ir įtvirtinusios griežtesnius reikalavimus nepriekaištingos reputacijos asmens statusui, t.y. taikytos toms aplinkybėms, kurios atsirado iki naujos redakcijos įstatymo įsigaliojimo. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A662-1263/2012. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai taikė nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios GŠKĮ redakcijos 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir nepagrįstai atsisakė išduoti jam leidimą įsigyti ginklą.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 60–61) paaiškino, kad 2013 m. spalio 7 d. Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro licencijavimo poskyryje buvo gautas pareiškėjo prašymas (reg. Nr. 13-G-40-00052-e) dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Sprendžiant tokį prašymą turi būti atliktas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (2011 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Kontrolės taisyklės) 12 punkte nurodytas patikrinimus. Pagal Kontrolės taisyklių 16 punktą, jeigu patikrinimo metu buvo nustatyta priežasčių, dėl kurių leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neišduodamas remiantis patikrinimo rezultatais, parengiamas neigiamas sprendimas ir atsakymas asmeniui dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo. Atliekant minėtą patikrinimą buvo gautas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie pareiškėją, kuriame pateikta informacija apie tai, kad 1998 m. gruodžio 22 d. Raseinių rajono teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 271 straipsnio 2 dalyje. Iš gautos Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžio kopijos matyti, kad pareiškėjas nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus. Pagal šiuo metu galiojantį Baudžiamąjį kodeksą, už nusikaltimo, atitinkančio 1998 m. galiojusio Baudžiamojo kodekso 271 straipsnio 2 dalį, padarymą numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

GŠKĮ 17 straipsnio (teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai) 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, o 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Pareiškėjo skundžiamas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. 40-12-IL-1576 atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus buvo priimtas vadovaujantis minėtomis GKŠĮ nuostatomis ir yra teisėtas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 26 d. sprendimu (b. l. 73–76) pareiškėjo D. B. skundą tenkino, t. y. panaikino Šiaulių AVPK 2013 m. lapkričio 4 d sprendimą Nr. 40-12-IL-1576 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ginklą D. B.“ ir įpareigojo Šiaulių AVPK iš naujo išnagrinėti D. B. 2013 m. liepos 10 d. prašymą dėl leidimo įsigyti ginklą išdavimo.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 7 d. pateikė Šiaulių AVPK prašymą išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (b. l. 18). Atlikęs patikrinimą, Šiaulių AVPK gavo duomenų, kad pareiškėjas Raseinių rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu buvo pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 271 straipsnio 2 dalyje (vagystė, maksimali sankcija numatyta virš 3 metų). Pareiškėjas buvo nuteistas laisvės atėmimu 2 metams su 160 litų vertės turto konfiskavimu; vadovaujantis BK 471 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams. Teismo nuosprendžiu pripažinta, kad D. B. nusikaltimą padarė būdamas girtas (b. l. 25–28). Atsakovas įvertino, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, todėl pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytus kriterijus nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, o pagal minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijos ginklų. Remiantis šiais motyvais, Šiaulių AVPK Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo poskyrio 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 40-12-IL-1576 pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl to, kuri GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies redakcija (galiojusi iki 2011 m. kovo 1 d. ar įsigaliojusi po šios datos) turėtų būti taikoma. Pareiškėjo teigimu, priimant Sprendimą Nr. 40-12-IL-1576 atsakovui nebuvo pagrindo vadovautis nauja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, numatančia griežtesnius apribojimus, kadangi nusikalstama veika buvo padaryta ir teismo nuosprendis priimtas iki šios įstatymo redakcijos įsigaliojimo, išnykus teistumui, pagal anksčiau galiojusią GŠKĮ redakciją pareiškėjas nepateko į asmenų, nelaikytinų nepriekaištingos reputacijos asmenimis, kategoriją, 2001 m. išlaikė visus reikiamus egzaminus ir gavo medžiotojo bilietą, kuris galioja iki šiol, 2002 m. įsigijo medžioklinius ginklus, kuriais medžiojo iki 2008 metų.

Atsižvelgdamas į šiuos pareiškėjo argumentus, teismas pripažino, kad būtina pateikti taikytinos teisės normos – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies abiejų nurodytų redakcijų – galiojimo laike ir tarpusavio ryšio aiškinimą. Situacija dėl abiejų minėtų GŠKĮ 18 straipsnio redakcijų taikymo laike yra reglamentuota 2010 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146, įsigaliojusio 2011 m. kovo 1 d. (toliau – ir Pakeitimo įstatymas, 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymas Nr. XI-1146), 2 straipsnio 4 dalyje. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis numato, jog šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Teismas nustatė, kad Šiaulių AVPK 2013 m. lapkričio 4 d. sprendime Nr. 40-12-IL-1576, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei, rėmėsi GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies redakcija, įsigaliojusia po 2011 m. kovo 1 d., BK 271 straipsnio redakcija, galiojusia iki 2011 m. kovo 1 d. (t. y. 1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija Nr. I-551) (b. l. 16–17). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas po 1998 m. gruodžio 22 d. teismo nuosprendžio priėmimo neprarado teisės turėti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei, 2002 metais jis įsigijo medžioklinius ginklus, kuriuos naudojo medžioklei, pareiškėjo teistumas Sprendimo Nr. 40-12-IL-1576 priėmimo metu buvo seniai išnykęs. Vertindamas tai, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 40-12-IL-1576 dėl leidimo laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus išdavimo, vadovavosi įsigaliojusia nauja GŠKĮ 18 straipsnio redakcija, teismas konstatavo, jog buvo pažeistas lex retro non agit principas, kadangi naujos GŠKĮ 18 straipsnio redakcijos nuostatos, įtvirtinusios griežtesnius reikalavimus nepriekaištingos reputacijos asmens statusui pripažinti, kartu faktiškai pabloginusios pareiškėjo teisinę padėtį lyginant su ankstesne įstatymo redakcija, buvo pritaikytos aplinkybėms, atsiradusioms iki šių nuostatų įsigaliojimo Iš Sprendimo Nr. 40-12-IL-1576 (b. l. 6–7, 16–17) teismas nustatė, jog atsakovas, spręsdamas dėl leidimo laikyti (nešiotis) šaunamuosius ginklus medžioklei išdavimo vertinto tai, kad pareiškėjas 1998 m. gruodžio 22 d. buvo pripažintas kaltu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį.

Nustatant, ar pareiškėjas atitinka nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliamus reikalavimus, taikyta ne veikos padarymo metu galiojusi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, o prašymo išduoti leidimą laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus metu galiojusi įstatymo redakcija. Įvertinęs tai, teismas nusprendė, kad griežtesnius reikalavimus nustačiusio įstatymo nuostatos pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikytos neatsižvelgiant į tai, jog leidimo laikyti (nešioti) šaunamuosius ginklus suteikimui, pratęsimui ar panaikinimui svarbios aplinkybės susiklostė dar iki naujos įstatymo redakcijos įsigaliojimo.

Atsižvelgdamas į tai, teismas panaikino Šiaulių AVPK Sprendimą Nr. 40-12-IL-1576, pabrėždamas, kad šis individualus administracinis aktas buvo priimtas pažeidžiant draudimą taikyti asmeniui griežtesnius reikalavimus nei nustatyta įstatyme, galiojusiame veikos padarymo metu.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) procesinius sprendimus, kuriuose pažymėta, kad aptariamo GKŠĮ straipsnio konstrukcija (jo dalių išdėstymo eiliškumas) leidžia daryti išvadą, jog 4 dalyje nurodytos nuostatos (be jų tiesioginio taikymo šioje dalyje aptartoje situacijoje) yra taikytinos ir straipsnio 2 bei 3 dalyse aprašytose situacijose. Pasisakydamas atskirai dėl aptariamo straipsnio 4 dalies aiškinimo, teismas pripažino esmine šios dalies nuostatą, kurioje įtvirtinamas principas, jog griežtesnį teisinių santykių reglamentavimą nustatanti teisės norma neturi galioti atgal ( LVAT 2011 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662 -1434/2011, 2012 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1354/2012, 2012 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012). Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1111/2013, kurioje pažymėta, kad iškilus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies taikymo būtinybei, teismas turėtų įvertinti atitinkamos nuostatos galiojimą laike atsižvelgdamas į BK numatytas skirtingo pobūdžio nuosprendžių sukeliamas teisines pasekmes, konstitucinius principus, taikydamas taip pat teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnis). Teismas įvertina BK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo atveju aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytų griežtesnių apribojimų atsiradimo. Priėjęs prie išvadų, kad atsakovas 2013 m. lapkričio 4 d. spręsdamas pareiškėjo 2013 m. spalio 7 d. prašymą dėl leidimo ginklui įsigyti išdavimo, nepagrįstai ir netinkamai taikė naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, teismas Šiaulių AVPK Sprendimą Nr. 40-12-IL-1576 neišduoti D. B. leidimo ginklui laikyti (nešiotis) teismas pripažino neteisėtu bei nepagrįstu ir jį panaikino bei įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo išdavimo.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas Sprendimu Nr. 40-12-IL-1576 atsisakydamas išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei rėmėsi vienintele aplinkybe – Raseinių rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu. Jokios kitos faktinės aplinkybės nebuvo įvertintos ir Sprendime Nr. 40-12-IL-1576 nepaminėtos. Iš atsakovo pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjas D. B. 2003–2011 metų laikotarpiu buvo daug kartų baustas administracine tvarka, dalis baudų nesumokėta, todėl nuobaudos yra galiojančios (b. l. 30–32). Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad atsakovas iš naujo spręsdamas leidimo išdavimo ar neišdavimo klausimą vienais ar kitais pagrindais turėtų įvertinti šias bei kitas svarbias aplinkybes.

III. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 81–82) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies normą ir tai turėjo įtakos nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimui. Apeliantas pažymi, jog pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neturėjo, todėl jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygų, nustatytų galiojančioje GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto normoje, kuri pareiškėjui turi būti taikoma be išlygų. Nėra jokių teisinių prielaidų teigti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies išlygos, nes šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi tik tiems asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo (LVAT administracinė byla Nr. A492-233/2013).

Pareiškėjas D. B. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 91) pareiškėjas palaiko savo skundo pirmosios instancijos teismui argumentus ir mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo administracinę bylą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas kilęs dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 40-12-IL-1576, kuriuo atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei, pagrįstumo bei teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas Sprendimą Nr. 40-12-IL-1576 panaikino priėjęs prie išvadų, kad atsakovas, spręsdamas pareiškėjo prašymą, nepagrįstai taikė nuo 2013 m. kovo 1 d. įsigaliojusios redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas dėl nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė teisės normas ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Pareiškėjui pateikiant 2013 m. spalio 7 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuotieji šaunamieji ginklai) ir atsakovui priimant Sprendimą Nr. Nr. 40-12-IL-1576 galiojo 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcijos (įsigaliojo nuo 2013 m. kovo 1 d.) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas su šio įstatymo priedo 2 straipsnio, kuriame įtvirtintos nuostatos dėl šio įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo pakeitimais, atliktais 2012 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XI-2156.

Pagal GKŠĮ pateiktą ginklų grupavimą į kategorijas (GKŠĮ 3-6 straipsniai), medžioklei skirti ginklai patenka į B ir C kategorijos ginklų grupes. Pagal GKŠĮ 17 straipsnį B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, jei nustatoma bent viena minėtos įstatymo normos 1-11 punktuose nurodyta aplinkybė. Viena iš tokių aplinkybių, ribojančių fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų – fizinis asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos (GKŠĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į šį įstatymo reikalavimą, pareiškėjas (pretendentas įsigyti, laikyti ir nešiotis medžioklinius ginklus) turėjo būti tikrinamas GKŠĮ numatytu atitikimo nepriekaištingos reputacijos reikalavimams aspektu.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo (ginčo atveju Šiaulių AVPK), pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Šio įstatymo 18 straipsnyje sureglamentuota koks asmuo šio įstatymo prasme laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. GKŠĮ 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. GKŠĮ 18 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose nurodyti atvejai, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Nagrinėjamam ginčui yra aktualus atsakovo nustatytas atvejis, numatytas GKŠĮ 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo ir kurį padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Iš pateikto pirmosios instancijos teismui įsiteisėjusio Raseinių rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio matyti, kad šiuo teismo nuosprendžiu D. B. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 271 straipsnio 2 dalyje (vagystę grupėje susitarusių asmenų, būdamas girtas) ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė su 160 litų vertės turto konfiskavimu, tačiau, vadovaujantis BK 471 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. Baudžiamajame kodekse už šį nusikaltimą (BK 271 str.2 d.) numatyta didžiausia bausmė viršijo 3 metus laisvės atėmimo (buvo numatyta nuo dvejų iki šešerių metų). Minėto įsiteisėjusio teismo nuosprendžio duomenys patvirtina, kad, priešingai nė nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, atsakovas šiuo atveju tinkamai taikydamas įstatymą, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo atžvilgiu yra pagrindas taikyti TKŠĮ 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą bei 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Dėl pareiškėjo akcentuojamos ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjo teistumas yra išnykęs, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į sąvokas ir formuluotes, kurios yra vartojamos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1,2,3,4 punktuose nustatant sąlygas pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Minėtuose GKŠĮ punktuose nustatyta asmens nelaikymo nepriekaištingos reputacijos asmeniu sąlyga - „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal BK ypatingąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių, be kita ko, išaiškinta, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos "teistas" ir "turintis teistumą" iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Taigi, pareiškėjo teistumas Raseinių rajono apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktas, kuris Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme yra reikšmingas ir atsakovas pagrįstai jį vertino pareiškėjo atitikimo nepriekaištingos reputacijos reikalavimams aspektu ir teisingai kvalifikavo pagal šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Įstatymų leidėjas šioje įstatymo normoje pabrėždamas, kad naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatomi griežtesni apribojimai, nustatė sąlygą, kuriai esant šie (griežtesni) apribojimai gali būti netaikomi asmenims dėl aplinkybių, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Šią išimtį įstatymų leidėjas susiejo su atitinkamomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, kad asmuo nustatytą dieną (2011 m. vasario 28 d., t.y. iki įstatymo, sugriežtinusio apribojimus, įsigaliojimo) turėjo atitinkamų (šio įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų) šaunamųjų ginklų, kurių laikymui ir nešiojimui pagal naujos redakcijos įstatymą reikalingas leidimas. Įstatymų leidėjas nustatė terminą įteisinti šiuos iki 2011 m. vasario 28 d. įsigytus ginklus pagal 2012 m. birželio 29 d. įstatymą Nr. XI-2156, įsigaliojusį nuo 2013 m. kovo 1 d. (GKŠĮ priedo 2 straipsnio 2 ir 3 dalys). Be to, įstatymų leidėjas nustatė, kad GKŠĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo (GKŠĮ priedo 2 straipsnio 4 dalis).

Tokiu būdu įstatymų leidėjas nusprendė netaikyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatytų sugriežtintų apribojimų asmenims, kurie įstatymo nustatytą dieną (2011 m. vasario 28 d.), taigi ir naujos redakcijos įstatymo įsigaliojimą dieną, buvo įsigiję įstatymų leidėjo nurodytų ginklų, kuriems laikyti ir nešioti iki naujos redakcijos įstatymo įsigaliojimo, nereikėjo leidimų, taip pat tiems asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus. Pagal pateiktus į bylą įrodymus pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė įstatymą, nes pareiškėjas įstatymų leidėjo nurodytą dieną (2011 m. vasario 28 d.) neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus. Todėl GKŠĮ priedo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma. Pareiškėjo nurodytos aplinkybes, kad jis nuo 2001 m. iki 2008 m. turėjo leidimą laikyti ir nešiotis medžioklinis ginklus (pareiškėjo teigimu, leidimas buvo panaikintas dėl šeiminių konfliktų, vykusių nutraukiant santuoką; turėtus medžioklinis ginklus 2008 m. jis perrašė savo tėvui), taip pat kitos nurodytos aplinkybės (turi galiojantį medžiotojo bilietą, susitaikė su buvusia sutuoktine, gyvena kitoje santuokoje ir pan.) negali būti pagrindas taikyti GKŠĮ priedo 2 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį, nes neatitinka minėtos išimties taikymo sąlygos – pareiškėjas įstatymų leidėjo nustatytą dieną (2011 m. vasario 28 d.) neturėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus. Atsakovas, gavęs pareiškėjo 2013 m. spalio 7 d. prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) medžioklinis ginklus įsigijimo, jo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus turėjo vertinti pagal prašymo pateikimo dieną galiojusį Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, netaikydamas šio įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedų ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti ginklų ir šaudmenų, kaip galinčių kelti pavojų viešai tvarkai ir visuomenės saugumui, griežtesnį teisinį reglamentavimą. Tai ir buvo padaryta ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu nustatant sugriežtintus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus asmenims, kurie siekia gauti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, tačiau netaikant sugriežtintų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų tiems asmenims, kurie naujos redakcijos įsigaliojimo dienai turėjo teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus.

Pažymėtina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimais (GŠKŠ 18 straipsnio 2 dalies 1-4 punktai) nebuvo padarytas retroaktyvus poveikis asmenų teisėms (asmenys, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, šios teisės neprarado). Pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus galiojant naujos (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcijos) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui. Todėl jo atitiktis nepriekaištingos reputacijos reikalavimams turėjo būti tikrinama pagal šios redakcijos įstatymą kartu atsižvelgiant, ar yra pagrindas taikyti minėto įstatymo priedo 2 straipsnyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) nurodytą išimtį. Minėta, kad pagrindo taikyti pareiškėjui šią išimtį pagrindo nėra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146) 18 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjo sprendimas sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, ir jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, nes toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2012 m. rugpjūčio 13 d. Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. Nr. A662-1233/2012, 2014 m. gegužės 8 d. Nr. A492-888/2014,2014 m. birželio 2 d. Nr.A525-1254/2014, 2014 m. spalio 8 d.Nr.A662-1779/2014, 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis Nr.A492-1864/2014,2015 m. vasario 9 d. nutartį Nr. A-295-146/2015 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo argumentai, esą priimant Sprendimą Nr. 40-12-IL-1576 buvo pažeistas lex retro non agit principas, nepagrįsti.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose administracinėse bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikyta ir aiškinta ta pati (tos pačios įstatymo redakcijos) įstatymo norma. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju teisės norma yra taikoma konkrečių faktinių bylos aplinkybių ir iškeltų reikalavimų kontekste. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais LVAT priimtais procesiniais sprendimais nagrinėjamoje byloje negali būti remiamasi kaip teismų precedentais, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės, o vienu atveju (administracinė byla Nr. A662 -1434/2011) ir taikytina teisė (ginčas buvo kilęs dėl 2009 m. administracinio akto, priimto galiojant 2007 metų redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymui). Administracinės bylos Nr. A143-1354/2012, Nr. A662-1263/2012, Nr. A502-1111/2013 skiriasi nuo nagrinėjamos bylos pagal faktines aplinkybes, Administracinėse bylose Nr. A143-1354/2012, Nr. A662-1263/2012 buvo sprendžiami ginčai esant faktinėms aplinkybėms, kai asmenims buvo atsisakyta išduoti leidimus ginklams, įsigytiems iki naujos redakcijos įstatymo įsigaliojimo (turimiems), o administracinėje byloje Nr. A502-1111/2013 buvo reikšminga aplinkybė, kad pareiškėjui leidimas laikyti (nešiotis) ginklą buvo panaikintas terminuotai.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybės, neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas (ABTĮ 143 straipsnis). Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą - pareiškėjo D. B. skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą patenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis