AS-556-782-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS556-782/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02632-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Torpol Baltija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Torpol Baltija“ skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Torpol Baltija“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Torpol Baltija“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2014 m. balandžio 4 d. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) sprendimą Nr. D2-4595(5.71.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Teismas nutarė įsiteisėjus nutarčiai, skundą su priedais ir žyminį mokestį grąžinti pareiškėjui.

Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, jog jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pažymėjo, kad šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Teismas nustatė, kad, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Nurodė, kad iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis nesutinka su 2014 m. balandžio 4 d. Tarnybos sprendimu Nr. D2-4595 (5.71.), kuriame nurodyta, jog V. D. parduotas čiužinys su magnetais „Biorezonans“ neatitinka MN 4:2009 8 ir 13 punktų reikalavimų, todėl yra nekokybiškas. Taigi pareiškėjo skundžiamas sprendimas pareiškėjui jokių konkrečių teisinių pasekmių nesukėlė, jame nėra privalomų nurodymų pareiškėjui, o tik pateikiama informacinio konstatuojamojo pobūdžio informacija.

Teismas konstatavo, kad 2014 m. balandžio 4 d. Tarnybos sprendimas Nr. D2-4595 (5.71.) nėra savarankiškas administracinis aktas, lemiantis pareiškėjo teises ar įstatymų saugomus interesus ir galintis būti ginčo dalyku administraciniame teisme, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas UAB „Torpol Baltija“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį ir priimti nagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino atsakovo sprendimo turinį, todėl skundžiama nutartis yra naikintina.

Teigia, jog nors skundžiamame sprendime ir nėra privalomų nurodymų pareiškėjui, tačiau jis nepagrįstai pripažintas pažeidusiu Lietuvos medicinos normos MN 4:2009 1 priedo 14 punkto reikalavimus. Pareiškėjas akcentuoja tai, jog skundžiamo sprendimo pagrindu V. D. turi teisę, vadovaudamasi Ūkio ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklių patvirtinimo“ 18 punktu, reikalauti, kad prekė būtų pakeista į tokią pat tinkamos kokybės prekę, atitinkamai sumažinti jos kainą arba grąžinti prekę jam ir reikalauti grąžinti už prekę sumokėtus pinigus. Būtent tai sukelia tiesiogines teisines ir finansines pasekmes pareiškėjui. Panaikinus skundžiamą sprendimą, anot pareiškėjo, pareiškėjas įgytų teisę atsisakyti vykdyti V. D. reikalavimus. Pažymi, jog sprendime yra nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, o tai patvirtina, jog atsakovas skundžiamą sprendimą pripažįsta individualiu administraciniu aktu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo UAB „Torpol Baltija” skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas pateiktu atskiruoju skundu pirmosios instancijos teismo išvadas ginčija tuo aspektu, kad, jo manymu, teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovo Tarnybos 2014 m. balandžio 4 d. sprendime Nr. D2-4595 (5.71.) pateikti aiškinimai nesukelia jam teisinių pasekmių. Šią poziciją pareiškėjas grindžia tuo, kad tokiu atsakovo pateiktu raštu besiremdama V. D. gali reikalauti, jog prekė būtų pakeista į tokią pat tinkamos kokybės prekę, atitinkamai sumažinta jos kainą arba grąžinti prekę pareiškėjui ir reikalauti grąžinti už prekę sumokėtus pinigus. Būtent tai sukeltų tiesiogines teisines ir finansines pasekmes pareiškėjui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nagrinėjamo klausimo, visų pirma pabrėžia, kad, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Teisėjų kolegija pastebi, jog nors viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Iš nusistovėjusios LVAT praktikos taip pat matyti, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Kitaip tariant, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakytina priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti administracinė byla nutrauktina kaip nepriskirtina administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Vis dėlto minėta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008, 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006).

Pažymėtina, jog, remiantis LVAT praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo rašto turinį bei bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui minėtas raštas nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Skundžiamame rašte pareiškėjui nenustatomos jokios teisės ar pareigos, nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų pareiškėjo atžvilgiu, rašte iš esmės informuojama, jog parduoto čiužinio su magnetais naudojimo instrukcija ir aprašymas neatitinka gamintojo informacijos apie saugų ir tinkamą gaminio naudojimą bei nurodyta, kokių MN 4:2009 reikalavimų gaminys neatitinka.

Akcentuotina, jog nagrinėjamu atveju Tarnybos raštas pagal savo pobūdį nepriskirtinas prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui. Teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjo įvardyti teiginiai grindžiami į ateitį nukreiptomis prielaidomis ir spėjimais, o Tarnybos rašte nurodyta teisė minėtą raštą apskųsti nesudaro pagrįstos prielaidos šį raštą laikyti individualiu administraciniu aktu.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad minėtas atsakovo raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl reikalavimas dėl minėto rašto panaikinimo nenagrinėtinas teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Torpol Baltija“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Arūnas Sutkevičius