A-143-1660-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1660/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02390-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Siva Scaninvestment“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Siva Scaninvestment“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl leidimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Siva Scaninvestment“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7), kurį patikslino (b. l. 17–24), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Energetikos ministerija) 2013 m. gegužės 29 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1789 (toliau – ir Leidimas gaminti) dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 30 d. gavo Energetikos ministerijos išduotą leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1477 (toliau – ir Leidimas plėsti), pastatant ir įrengiant saulės elektrinę. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013 m. gegužės 10 d. patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. Bendra investicijų suma yra 143 627 Lt. Energetikos ministerija 2013 m. gegužės 29 d. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1789 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,03 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas Leidimo plėsti pagrindu. Be to, šio leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimą plėsti gavo 2012 m. rugpjūčio 30 d., t. y. galiojant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ, Įstatymas) 2012 m. birželio 21 d. redakcijai.

Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 11 dalis nustatė, kad Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis visa elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, naudojančiose atsinaujinančius energijos išteklius, privalomai superkama už nustatytą fiksuotą tarifą. Pagal Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, kiekvieniems kalendoriniams metams nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija). Pagal Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 12 dalį, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti paramos schemą sudarančių skatinimo priemonių, nurodytų Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, tarp jų fiksuoto tarifo, taikymo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6.1 punktas nustato, kad elektros energijos gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius, Įstatymo ir Aprašo nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas fiksuotas tarifas, kurį elektros energijos gamintojui ar gamintojų grupei nustato Komisija. Pagal Aprašo 8.2 punkto nuostatas, šis Komisijos nustatytas fiksuotas tarifas taikomas elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., kai elektrinių planuojama įrengti galia ne didesnė kaip 30 kW. Aprašo 9 punkte nustatyta, kad Aprašo 8.2 punkte nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai. Aprašo 14.1 punkte taip pat nustatyta, kad elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais.

Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad Komisijos teisė ir pareiga kiekvienais metais peržiūrėti fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Šioje normoje taip pat buvo aiškiai nurodyta, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijoje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23.

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijos 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį peržiūri fiksuoto tarifo didžiausius galimus dydžius, kurie yra taikomi tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pagal aktualią Įstatymo redakciją fiksuoto tarifo nustatytas yra siejamas nebe su leidimo plėsti išdavimo momentu, bet su leidimo gaminti išdavimo momentu. Asmenims, iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2012 m. sausio 31 d. negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, yra taikoma Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijos 20 straipsnio dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, bet mažesnė nei 100 kW, galioja Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 nustatytas fiksuotas tarifas – 0,69 Lt/kWh.

UAB „Siva Scaninvestment“ išduotame Leidime gaminti yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nors Leidimą plėsti gavo 2012 m. rugpjūčio 30 d., t. y. galiojant Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijai, ir pagrįstai tikėjosi, kad 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 m. galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai UAB „Siva Scaninvestment“ bus taikomas 0,69 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo gaminti išdavimo metu. Tiesiogiai taikant Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakciją ir nustatant Leidimo gaminti išdavimo dieną galiojantį tarifą įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijoje nustatytą reguliavimą. UAB „Siva Scaninvestment“ taikomas fiksuotas tarifas yra nepagrįstai ir neteisėtai sumažinamas 0,75 Lt/kWh.

Pareiškėjo įsitikinimu, Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas Leidimo plėsti išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir jo teisėti lūkesčiai bei interesai.

Įstatymo pakeitimo įstatyme aptartas tik 5 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo momentas, todėl likusios įstatymo normos įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, susiklosčiusiems iki 2013 m. vasario 1 d. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, ginčijamoje dalyje neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus.

UAB „Siva Scaninvestment“ gavus Leidimą plėsti, su kurio išdavimo momentu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas elektros energijos supirkimo tarifo nustatymas, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Būtent šis teisėtas lūkestis didžiąja dalimi ir suponavo UAB „Siva Scaninvestment“ apsisprendimą įgyvendinti projektą ir atlikti didelės vertės investicijas. Tik žinodamas garantuotą elektros energijos supirkimo tarifą, asmuo gali vertinti savo būsimas investicijas, rengti verslo planą, kreiptis į finansų institucijas dėl energetikos projekto finansavimo ir kt. Energetikos ministerijos išduotas Leidimas gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, lėmė tiek teisėtų lūkesčių, tiek teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų pažeidimą. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 43–51) prašė atmesti skundą.

Atsakovas nurodė, kad nuo 2012 m. vasaros buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo 2013 m. vasario 1 d. redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia susidariusi situacija galėjo lemti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln.

Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, kaip nustato teisės aktai. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.

Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarime Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Šios lėšos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų.

Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą.

Lietuvos Respublikos Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Viešasis interesas šiuo atveju – tai kompromisinis taškas, kuriame susikerta tai, kas svarbiausia valstybei, ir tai, ką sutartinai vertina gyventojai. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam ir neteisingam didinimui. Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių.

Leidime gaminti nustatyta reguliuojamos veiklos sąlyga vykdyti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taip pat buvo nurodoma ir iki Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. pakeitimų įsigaliojimo dienos pareiškėjui išduotame Leidime plėsti. Bendrovė, atsižvelgdama į Įstatymo 2013 m. vasario 1 d. redakcijos 20 straipsnio 7 dalį, neginčijo Leidimo plėsti dalies, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Veiklos sąlyga vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas ir elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis yra bendra teisinė nuostata ir ji įtraukta į visus iki Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo Energetikos ministerijos išduotus leidimus gaminti elektros energiją. Leidimas gaminti yra parengtas vadovaujantis Įstatymu ir kitais teisės aktais, tiksliai įgyvendinant jų nuostatas. Atsakovas nėra įgaliotas priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą. Teigė, kad pareiškėjo prašymas panaikinti Leidimo gaminti dalį pripažintinas nesukeliančiu teisinių pasekmių, o bylos dalis dėl šio reikalavimo nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Energetikos ministerija padarė prielaidą, kad, jai viršijus savo kompetenciją bei atlikus kitokius veiksmus negu imperatyviai reikalauja Įstatymas, būtų pažeisti bendrieji viešojoje teisėje veikiantys teisinio reglamentavimo principai. Remdamasis Įstatymo redakcija, galiojusia nuo 2013 m. vasario 1 d., ir Taisyklių reikalavimais bei atsižvelgdamas į savo įstatymų nustatytos kompetencijos ribas, atsakovas teigė, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, yra atmestinas.

Tvirtino, kad reikalavimas, jog įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai.

Atkreipė dėmesį, kad nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis. Energetikos ministerijos elektroniniame tinklalapyje buvo nuolat skelbiama informacija apie tūkstančius išduotų leidimų. Remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjas dar prieš jam gaunant Leidimą plėsti, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, ir nelaikytina, kad jo teisinė padėtis pablogėjo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu (b. l. 103–109) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Energetikos ministerijos 2013 m. gegužės 29 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1789 dalies turinio teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas nesutiko su Leidimo gaminti dalimi, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teigė, kad Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d., tačiau negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, susiklosčiusiems iki 2013 m. vasario 1 d. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, ginčijamoje jo dalyje neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Tvirtino, kad ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus.

Teismas vadovavosi AIEĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 4 dalimi. Pažymėjo, jog Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjui procedūrų laikotarpiu pasikeitė tam tikros AIEĮ nuostatos. Teismas atsižvelgė į Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 1, 7, 8 dalis ir nurodė, jog gamintojams buvo nustatyti fiksuoti tarifai 12 metų laikotarpiui, atsižvelgiant į Leidimo plėsti išdavimo metu Komisijos nustatytus tarifus. Pažymėjo, jog nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Įstatymo pataisoms buvo pakeistas saulės energetikos plėtros bei skatinimo reglamentavimas, pagal kurį elektrinių, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pagamintai elektros energijai anksčiau nustatytos skatinimo priemonės nebetaikomos (Įstatymo 20 str. 6 d.).

Aptartos Įstatymo nuostatos suponavo teismo išvadą, kad pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą tarifai elektros energijos supirkimui buvo taikomi pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, o nuo 2013 m. vasario 1 d. tarifai taikomi pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo datą. Vadinasi, iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi paminėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai.

Toks reguliavimas leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant tam tikras investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo) jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 buvo nustatyta, jog analogišku būdu besielgęs asmuo yra įgijęs teisėtą lūkestį, kokio buvimą šioje byloje įrodinėjo pareiškėjas.

Pareiškėjas reikalavimą dėl ginčijamo leidimo dalies panaikinimo reiškė teigdamas, kad jo teisėti lūkesčiai pažeisti, kadangi atliko didelės vertės investicijas, tikėdamasis, jog pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas. Paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo nurodyta, kad gamintojo konstitucinė teisė į teisėtų lūkesčių apsaugą yra paneigiama iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 6 dalių, kurios įpareigoja valstybę apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus bei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, kylančiu teisėtu viešuoju interesu užkirsti kelią ženkliam elektros energijos kainos didėjimui.

Teismas rėmėsi šiuo išaiškinimu (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Teismo vertinimu, išduodama Leidimą gaminti, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Taisyklių 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Taigi atsakovui yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikiama teisė. Teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnė sandorio šalis. Taigi įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Įstatymo siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės.

Teismas nurodė, kad Leidimas plėsti pareiškėjui išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d., o Leidimas gaminti išduotas 2013 m. gegužės 29 d., t. y. galiojant Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijai, galiojančiai nuo 2013 m. vasario 1 d. Dėl Leidimo gaminti energiją išdavimo pareiškėjas į atsakovą kreipėsi su 2013 m. gegužės 13 d. prašymu, taigi taip pat galiojant Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijai. Su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl, teismo nuomone, negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pažymėjo, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjui nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metu laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Energetikos ministerijos 2013 m. gegužės 29 d. leidimo Nr. LG-1789 prašoma panaikinti dalis yra teisėta ir pagrįsta, priimta vadovaujantis Leidimo gaminti išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįsta teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo jos panaikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, taip pat įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi UAB „Siva Scaninvestment“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismas, be to, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad, nepatenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 112–120) prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostatos konstitucingumo; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė, jog išduodant Leidimą gaminti nebuvo pažeisti konstituciniai lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai. Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir negalėjo būti taikomos teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki 2013 m. vasario 1 d. Šio įstatymo nuostatos padarė esminį poveikį iki jo priėmimo dienos susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Įstatymas turi retrospektyvinį poveikį jo įgytų teisių apimčiai. Įstatymo lygmeniu buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog saulės elektrinėje pagaminta elektros energija 12 metų bus superkama fiksuotu tarifu, kuris galiojo Leidimo plėsti išdavimo metu. Nėra jokio pagrindo teigti, kad jam taikoma skatinimo priemonė (fiksuotas tarifas) būtų nesuderinama su viešuoju interesu ar vartotojų (tarp jų elektros energijos vartotojų) teisėmis ir teisėtais interesais. Elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. Neturi jokio pagrindo diskriminacinis teismo teiginys, jog visi elektros energijos vartotojai turi būti ginami įstatymo papildomai, ignoruojant elektros energijos gamintųjų teisėtus lūkesčius. Argumentai dėl galimo elektros energijos kainos padidėjimo neturi teisinės reikšmės nagrinėjant šį administracinį ginčą. Taikomas fiksuotas tarifas yra sumažintas nuo 1,44 Lt/kWh iki 0,69 Lt/kWh, t. y. daugiau nei dvigubai. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo pažeista jo teisių esmė, laikytasi proporcingumo principo. Įstatymo pakeitimo įstatymas nenumatė jokio protingo pereinamojo laikotarpio, kuris leistų prisitaikyti prie pasikeitusio teisinio reglamentavimo, nors tai sąlygojo tiesioginius finansinius praradimus.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 160–169) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad elektros energijos gamybos skatinimas iš atsinaujinančių energetikos išteklių, siekiant didinti Lietuvos Respublikos energetinį nepriklausomumą bei skatinti „švaresnės“ energijos gamybą, yra viešasis interesas AIEĮ kontekste. Viešuoju interesu pripažintina taip pat galimybė fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, įmonėms, gaminančioms produkciją ar teikiančioms paslaugas, mokėti teisingą, pagrįstą elektros energijos kainą. Įstatymo pakeitimo įstatymo priėmimas laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp šių interesų. Teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo nėra hipotetinio pobūdžio. Valstybė negalėjo laukti realaus elektros energijos kainos vartotojams padidėjimo bei turėjo imtis ryžtingų veiksmų siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Atkreipia dėmesį į 2013 m. liepos 10 d. apelianto ir AB „Lesto“ sudarytą Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231490. Šioje sutartyje yra nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 Lt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2013 m. gegužės 29 d. atsakovo jam išduoto Leidimo gaminti dalį, kuria nustatyta, kad „elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka“, bei prašydamas įpareigoti Energetikos ministeriją šiame leidime nustatyti, kad „elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Pareiškėjo teigimu, esamas Leidimo gaminti (jo skundžiamas) turinys pažeidžia konstitucinius teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus bei principą lex retro non agit, todėl yra neteisėtas.

Byloje neginčijamai nustatytos šios faktinės aplinkybės: 2012 m. birželio 14 d. pareiškėjas pateikė prašymą gauti leidimą plėtoti (plėsti) elektros energijos pajėgumus iki 30 kW (b. l. 63); Energetikos ministerija 2012 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjui išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1477 (b. l. 10); 2013 m. gegužės 10 d. Valstybinė energetikos inspekcija išdavė pažymas, kad pareiškėjo saulės elektrinės sumontuotos, išbandytos ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojamos pagal paskirtį (b. l. 25); 2013 m. gegužės 29 d. pareiškėjui buvo išduotas Leidimas gaminti elektros energiją (b. l. 11).

Kolegija pažymi, kad išvardytos faktinės bylos aplinkybės bei pareiškėjo teismui paduoto skundo reikalavimai, nukreipti į Leidimo gaminti turinio pakeitimą, visiškai atitinka faktines aplinkybes ir analogiškus skundo reikalavimus administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pateikė paminėtų konstitucinių teisės taikymo principų aiškinimą ir jų taikymą tokioje pačioje kaip ir šioje administracinėje byloje faktinėje situacijoje. Todėl kolegija, vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) bei ABTĮ 13 straipsnio 2 dalimi (2011-09-22 įstatymo Nr. XI-1599 redakcija), pripažįsta būtina administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimo taisykles taikyti ir šioje administracinėje byloje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais, be kita ko, nurodė, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Šių išvadų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad iki 2013 m. vasario 1 d. (naujosios AIEĮ redakcijos įsigaliojimo dienos) gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos (tokių gamintojų kategorijai priklauso ir šios administracinės bylos pareiškėjas), galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai.

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija, pasisakydama dėl galimybės riboti asmens teises ir laisves, remdamasi Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimais, kartu nurodė, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), t. y. atitiko nurodytų asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygas. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas paminėtas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai, nukreipti į Leidimo gaminti turinio pakeitimą, pirmosios instancijos teismo atmesti pagrįstai.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Siva Scaninvestment“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas