A-143-18-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-18/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00652-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 28; 70.1; 72.1; 59 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Bovarta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Bovarta“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Bovarta“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–11), kurį patikslino (b. l. 47–58), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją (toliau – ir atsakovas, Energetikos ministerija) teisės aktų nustatyta tvarka įforminti ir nedelsiant pateikti UAB „Bovarta“ pagal 2012 m. spalio 4 d. prašymą įstatymo pagrindu (per įstatymo nustatytą terminą) išduotą leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir Leidimas); 2) įpareigoti atsakovą pašalinti UAB „Bovarta“ iš atsakovo sudaryto po 2013 m. vasario 1 d. Išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašo (toliau – ir Sąrašas), pastarąją į paminėtą sąrašą įtraukus neteisėtai, nepagrįstai ir itin pabloginant pareiškėjo padėtį; 3) įpareigoti atsakovą įtraukti UAB „Bovarta“ į sudarytą iki 2013 m. sausio 1 d. Įmonių ir fizinių asmenų, kuriems iki 2013 m. sausio 1 d. išduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą (vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje) statant saulės šviesos energijos elektrines, sąrašą ir taikyti iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką ir teisinį reguliavimą; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 100 Lt žyminį mokestį ir kitas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti.

Pareiškėjas nurodė, kad įstatymų nustatyta tvarka Energetikos ministerijai 2012 m. spalio 4 d. pateikė prašymą dėl leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje) išdavimo. Energetikos ministerijai 2012 m. spalio 9 d. pateikė papildomus dokumentus prie šio prašymo, tačiau iki 2013 m. vasario 4 d. nebuvo informuotas apie paminėto prašymo nepatenkinimą arba Leidimo išdavimą. Nurodė, kad praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo prašymo dėl Leidimo išdavimo pateikimo, t. y. 2013 m. vasario 4 d., Energetikos ministerijos interneto tinklalapyje buvo paskelbtas Išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašas, patikslintas 2013 m. vasario 6 d. ir 2013 m. vasario 19 d., į kurį buvo įtraukta ir UAB „Bovarta“. Pareiškėjas pabrėžė, kad, nepaisant šio fakto, iki šiol materialaus pavidalo (popierinis) Leidimas vis dar nėra išduotas, neturi ir atsakovo sprendimo, kurio pagrindu yra įtrauktas į Sąrašą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Energetikos ministerija nuo 2012 m. spalio 9 d. (papildomų dokumentų pateikimo) iki 2013 m. vasario 4 d. apie svarbias, pateisinamas priežastis, dėl kurių Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje ir Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas Leidimui išduoti turėtų būti netaikomas ar pratęsiamas, ar yra atsiradę kokių nors objektyvių kliūčių, numatytų Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje, neinformavo. Pareiškėjo vertinimu, Sąrašo, į kurį įtraukta ir UAB „Bovarta“, paskelbimas Energetikos ministerijos tinklalapyje faktiškai negali būti laikomas teigiamo sprendimo priėmimo išraiška, kadangi teigiamas sprendimas dėl prašymo, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, yra paties leidimo išdavimas, o leidimas yra dokumentas, suteikiantis jo turėtojui teisę verstis nelicencijuojama veikla elektros energetikos sektoriuje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pareiškėjas tvirtino, kad Energetikos ministerija pažeidė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje, Energetikos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje, Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 ir 3 dalyse, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintose Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytas tokio pobūdžio Leidimo išdavimo procedūras (terminus), taip pat per įstatymo nustatytą terminą neišdavusi Leidimo, pasikeitus teisiniam reguliavimui, itin apsunkino/ pablogino jo padėtį, pažeidė teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir stabilumo bei lex retro non agit principus.

Pareiškėjas pabrėžė, kad, vadovaujantis Elektros energetikos įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi ir Taisyklių 29 bei 33 punktų nuostatomis, leidimą išduoda arba sprendimą dėl jo neišdavimo, įvertinusi prašymą, priima būtent Energetikos ministerija. Tačiau tuo atveju, jei yra suėjęs paminėto sprendimo priėmimo terminas, o ministerija nėra išdavusi leidimo ir nėra priėmusi sprendimo dėl jo neišdavimo, leidimas laikomas išduotu įstatymo pagrindu. Sistemiškai aiškinant paminėto įstatymo nuostatas, laikytina, kad leidimas įstatymo pagrindu tokiu atveju yra išduotas nuo aukščiau paminėto termino pasibaigimo dienos, todėl, konkrečiu atveju, Leidimas UAB „Bovarta“ turėtų būti laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 9 d. Atsižvelgiant į tai, Leidimui esant išduotam įstatymo pagrindu, Energetikos ministerijos kompetencija dėl jo yra nebe sprendžiamojo, o tik įforminamojo pobūdžio. Tokiu atveju Energetikos ministerija privalo tinkamai įforminti iš įstatymo nuostatų tiesiogiai kylančias leidimo sąlygas.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija, kuri taikytina po šios įstatymo redakcijos įsigaliojimo Energetikos ministerijos išduotiems leidimams. Atsižvelgiant į tai, jog UAB „Bovarta“ Leidimas tariamai suteiktas (apie tai viešai paskelbta ministerijos interneto tinklalapyje) po šios Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijos įsigaliojimo (2013 m. vasario 1 d.), yra ir, kaip matyti, bus taikomos šios įstatymo redakcijos, galiojusios Leidimo išdavimo metu (2013 m. vasario 4 d.), nuostatos. Teigė, kad šiuo atveju turėtų būti taikoma iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija ir jame įtvirtintos nuostatos, kadangi jis įvykdė visas prašymo išduoti Leidimą pateikimo metu galiojusio teisinio reguliavimo nustatytas pareigas tam tikrai subjektinei teisei įgyti.

Pareiškėjas nurodė ir tai, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus naujai Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijai bei ją lydintiems teisės aktams iš esmės pablogėjo visų po šios įstatymo redakcijos įsigaliojimo (2013 m. vasario 4 d.) leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavusių pareiškėjų, įskaitant pareiškėją, padėtis. Pažymėjo, kad ankstesnės redakcijos įstatymo 20 straipsnyje buvo įtvirtinta, jog elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą, o naujos redakcijos įstatymo 20 straipsnyje apskritai nebeliko tokios nuostatos, t. y. elektros energijos, pagamintos elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, gamintojams apskritai nebetaikomos jokios išimtys ir lengvatos.

Ankstesnės redakcijos įstatymo 20 straipsnyje buvo nustatyta, jog peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, o naujos redakcijos įstatymo 20 straipsnyje įtvirtinta, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Ankstesnės redakcijos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, prijungimas prie elektros tinklų atliekamas nemokamai, t. y. tokios galios elektrinių prijungimo prie elektros tinklų išlaidos gamintojo neapmokamos, o naujos redakcijos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, elektros gamintojas turi apmokėti 20 proc. elektrinių prijungimo prie elektros tinklų išlaidų (nebeliko visiško elektrinės, kurios įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, prijungimo prie elektros tinklų išlaidų kompensavimo mechanizmo).

Visa tai, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad naujos redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos, kurios buvo pritaikytos dar iki jų įsigaliojimo atsiradusioms aplinkybėms (dėl ministerijos kaltės ir neveikimo laiku neįformintam pareiškėjo subjektinės teisės įgijimo faktui), laiku neišdavus Leidimo, ženkliai pablogino ir apsunkino įmonės teisinę padėtį lyginant su ankstesnės redakcijos įstatymu, tai reiškia ne tik itin svarbaus lex retro non agit principo, bet ir teisėtų lūkesčių, teisinio reguliavimo aiškumo ir stabilumo principo pažeidimą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 1-33 patvirtintą Energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimo pateikimo ir panaudojimo sąlygų ir tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas) bei jame numatytą tvarką dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinto gamintojo įsipareigojimo pateikti prievolių įvykdymo užtikrinimą, garantuojantį elektros tinklų operatoriui gamintojo įsipareigojimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, gamintojams, įskaitant ir pareiškėją, atsirado prievolė ne vėliau kaip iki 2013 m. kovo 1 d. elektros tinklų operatoriui, prie kurio tinklų bus prijungiamos jų plėtojamos elektrinės, sumokėti, šiuo atveju, 15 000,00 Lt (500,00 Lt už 1 kW x 30 kW) dydžio sumą, kaip gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą.

Atkreipė dėmesį, jog Aprašas buvo patvirtintas tik 2013 m. vasario 19 d. ir įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 22 d., o gamintojas prievolės įvykdymo užtikrinimą, garantuojantį elektros tinklų operatoriui gamintojo įsipareigojimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, turi pateikti ne vėliau kaip iki 2013 m. kovo 1 d. Taigi prievolių įvykdymo užtikrinimui pateikti bei reikalaujamos sumos įmokėjimui tėra skirtos penkios darbo dienos. Nurodytas aplinkybes ir Energetikos ministerijos nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas vertino kaip akivaizdų teisėtų lūkesčių, protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir lex retro non agit principų pažeidimą.

Toks pasikeitęs teisinis reguliavimas, sąlygojantis pareiškėjui papildomą prievolę bei už jos neįvykdymą numatantis neigiamas pasekmes pagal Aprašo 9 punktą ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 15 straipsnį, t. y. pateikto prievolių įvykdymo užtikrinimo negrąžinimą pareiškėjui, sukuria teisinio neapibrėžtumo ir netikrumo būseną, kuri vertintina kaip ydinga ir taip pat yra teisėtų lūkesčių principo pažeidimo pasekmė. Pažymėjo, kad prašymo dėl Leidimo išdavimo pateikimo metu negalėjo numanyti, jog taip ir tokiu mastu bus apsunkinta jo padėtis ir suformuota papildoma turtinė prievolė, kurią turi įvykdyti per neprotingai nustatytą terminą, pirminėje elektros energijos gamybos pajėgumų plėtros stadijoje uždedant piniginę naštą tam, kad galėtų pradėti įgyvendinti savo siekį gaminti elektros energiją.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad iki 2013 m. sausio 1 d. leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines buvo išduoti 5239 pareiškėjams, o nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 4 d. (patikslinta 2013 m. vasario 6 d. ir 19 d.) tokie leidimai suteikti 11598 pareiškėjams. Kaip matyti, per vieną 2013 m. mėnesį išnagrinėta 11598 prašymų dėl leidimų išdavimo, o per kelis 2012 m. mėnesius išnagrinėta vos 5289 pareiškėjų prašymai dėl leidimų išdavimo. Iš atsakovo interneto tinklalapyje viešai skelbiamų asmenų, kuriems išduoti leidimai iki 2013 m. sausio 1 d. ir po 2013 m. sausio 1 d., matyti, kad daugiausia išduoti pakankamai didelėms įmonėms arba toms pačioms įmonėms po keletą leidimų. Šį faktą pareiškėjas vertino kaip Energetikos ministerijos neobjektyvumą ir diskriminavimą kitų pareiškėjų atžvilgiu.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 75–79) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad, tenkindamas UAB „Bovarta“ 2013 m. vasario 26 d. prašymą „Dėl leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą“, 2013 m. kovo 21 d. išdavė leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650. Šiame leidime Energetikos ministerija nustatė, kad jis laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas konstatavo, kad teisės aktuose nurodyta prievolė išduoti leidimą per 30 dienų yra įvykdyta.

Atsakovas pažymėjo, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 1 straipsnio 2 dalis nustato, jog šio įstatymo tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus. Susidarius situacijai, kai šis tikslas yra nepasiekiamas, kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant Energetikos ministerijai pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW ir galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt, kompetentingos institucijos ėmėsi ryžtingų veiksmų siekiant išvengti elektros energijos kainų didėjimo bei taip užtikrinti viešojo intereso gynimą. Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato, jog atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės turi būti taikomos laikantis nediskriminavimo ir skaidrumo principų, atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus.

Atsakovas pažymėjo, kad 2012 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėn. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios elektrines. Dėl didelio gautų prašymų skaičiaus bei dėl tokio darbo krūvio, tikrinant pateiktus dokumentus ir juose išdėstytas aplinkybes dėl atitikimo galiojantiems teisės aktams, leidimų išdavimas vėlavo. Atsižvelgdamas į tai, 2013 m. sausio 21 d. internetiniame puslapyje išplatino viešą pranešimą ir informavo, kad iki 2013 m. vasario 4 d. ministerijos tinklalapyje bus paskelbtas išduotų leidimų sąrašas. Sąraše esantys asmenys bei įmonės, kurie prašymus leidimui išduoti pateikė iki 2012 m. gruodžio 31 d., galės pradėti vykdyti tolesnes projektų įgyvendinimo procedūras neatsiėmę popierinio leidimo. Sąrašas paskelbtas 2013 m. vasario 4 d., į jį įtrauktas ir pareiškėjas, prašymą išduoti leidimą pateikęs daugiau nei prieš 30 dienų. Atkreipė dėmesį, kad asmenys, esantys skelbiamame sąraše, taip pat gali kreiptis į ministeriją dėl popierinio leidimo išdavimo, jei tokio pageidauja dėl vienokių ar kitokių priežasčių.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo reikalavimai – įpareigoti Energetikos ministeriją pašalinti pareiškėją iš po 2013 m. vasario 1 d. Išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašo, pastarąjį į paminėtą sąrašą įtraukus neteisėtai, nepagrįstai ir itin pabloginant pareiškėjo padėtį, ir įtraukti pareiškėją į atsakovo sudarytą iki 2013 m. sausio 1 d. Įmonių ir fizinių asmenų, kuriems iki 2013 m. sausio 1 d. išduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą (vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje) statant saulės šviesos energijos elektrines, sąrašą bei taikyti iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką ir teisinį reguliavimą – yra atmestini, kaip nesukeliantys teisinių pasekmių, tačiau sukeliantys papildomą nereikalingą administracinę naštą atsakovui.

Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais dėl neobjektyvumo ir diskriminavimo nagrinėjant prašymus dėl leidimų plėtoti elektros energijos gamybą. Teigė, kad jie nepagrįsti jokiais įrodymais. Prašymų nagrinėjimas nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 4 d. paspartėjo dėl papildomų žmogiškųjų išteklių panaudojimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 113–120) atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka įforminti ir nedelsiant pateikti UAB „Bovarta“ pagal 2012 m. spalio 4 d. prašymą įstatymo pagrindu (per įstatymo nustatytą terminą) išduotą Leidimą; nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovui dėl reikalavimų įpareigoti atsakovą pašalinti UAB „Bovarta“ iš sudaryto po 2013 m. vasario 1 d. Išduotų leidimų plėtoti ne didesnes kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašo ir įtraukti pareiškėją į sudarytą Įmonių ir fizinių asmenų, kuriems iki 2013 m. sausio 1 d. išduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą (vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje) statant saulės šviesos energijos elektrines, sąrašą; paliko nenagrinėtą pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą taikyti iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką ir teisinį reguliavimą; nepatenkino pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas; išaiškino pareiškėjui, kad nutraukus bylą vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. spalio 4 d. pateikė prašymą Energetikos ministerijai išduoti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje). Papildomus dokumentus prie 2012 m. spalio 4 d. prašymo atsakovui pateikė 2012 m. spalio 9 d. Energetikos ministerija interneto tinklalapyje (http://www.enmin.lt) 2013 m. vasario 4 d. paskelbė Išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašą. Pareiškėjas 2013 m. vasario 26 d. pateikė prašymą Energetikos ministerijai išduoti Leidimą popierine forma. Energetikos ministerija 2013 m. kovo 21 d. išdavė pareiškėjui leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus Nr. LP-6650, kuriame nurodyta, kad jis laikomas išduotu nuo 2012 m. lapkričio 5 d., leidimas galioja iki 2013 m. liepos 1 d.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad Energetikos ministerija per įstatymo nustatytus terminus neišdavė jam Leidimo, nors savo tinklalapyje 2013 m. vasario 4 d. paskelbė, kad jis yra išduotas. Dėl to pareiškėjas reiškė reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo išduoti popierinį Leidimą. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Energetikos ministerija 2013 m. kovo 21 d. išdavė pareiškėjui Leidimą. Šią aplinkybę pripažino teismo posėdyje ir pareiškėjo atstovė. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju išnyko ginčo dalykas ir aptariamo skundo reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, kaip vienintelė teisingumą vykdanti institucija, besikreipusio teisminės gynybos asmens teises ar įstatymų saugomus interesus gali apginti tik tuo atveju, kai viešojo administravimo sistemos subjektai nepagrįstai ir neteisėtai atsisako atlikti jų kompetencijai pagal teisės aktus priskirtas užduotis bei funkcijas. Viešojo administravimo subjektui pačiam pašalinus trukdžius dėl ginčijamos teisės realizavimo, teismas nebeturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo priimti sprendimą, kuriuo būtų galbūt tik patvirtinta pareiškėjo ginčijama teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr. 2009 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-961/2009, 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-466/2007 ir kt.). Nustatęs, kad pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka įforminti ir nedelsiant pateikti pareiškėjui pagal jo 2012 m. spalio 4 d. prašymą įstatymo pagrindu (per įstatymo nustatytą terminą) išduotą Leidimą yra įvykdytas, t. y. išnykus ginčo dalykui, teismas šią skundo dalį atmetė, o su šiuo reikalavimu susijusių argumentų bei motyvų vertinimą laikė teisiškai nereikšmingu.

Teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 1474 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ 2 punktu Energetikos ministerija įpareigota išduoti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimus ir patvirtinti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisykles. Remdamasis šia teisės norma, Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2012 m. spalio 31 d. priėmė įsakymą Nr. 1-215 „Dėl informacijos apie veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimą ir galiojimo panaikinimą skelbimo“, pagal kurio 1 punktą, Energetikos ministerija informaciją apie veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimą ir galiojimo panaikinimą skelbia savo internetinėje svetainėje.

Informacijoje nurodomas leidimo turėtojas, leidimu reglamentuojamos veiklos rūšis, leidimo numeris, jo išdavimo, galiojimo panaikinimo data, leidimu reglamentuojamos veiklos teritorija, elektrinės įrengtoji galia. Teismas nustatė, kad, remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, 2013 m. vasario 4 d. Energetikos ministerijos tinklalapyje paskelbtas Išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašas. Įvertinęs šio sąrašo turinį, teismas pažymėjo, jog jame nėra aiškiai ir imperatyviai suformuluotų privalomų elgesio taisyklių pareiškėjui.

Priešingai, jis yra informacinio pobūdžio, juo tėra skelbiami duomenys apie įmonėms ir fiziniams asmenims išduotus leidimus plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Sąrašas pagal savo turinį ir tikslą yra informacinio pobūdžio dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių, todėl negali būti savarankišku šios administracinės bylos dalyku. Teismo nuomone, teisinius padarinius pareiškėjui sukelia 2013 m. kovo 21 d. išduotas leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus Nr. LP-6650, nes būtent šio leidimo pagrindu pareiškėjas įtrauktas į šį Sąrašą.

Pareiškėjas nurodyto leidimo šiuo atveju neginčijo. Atsižvelgdamas į tai, administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimo išbraukti pareiškėją iš atsakovo sudaryto po 2013 m. vasario 1 d. Išduotų leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines sąrašo teismas nutraukė, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas išbraukti jį iš Energetikos ministerijos tinklalapyje 2013 m. vasario 4 d. paskelbto Sąrašo yra tiesiogiai susijęs su skundo reikalavimu įpareigoti atsakovą įtraukti jį į atsakovo sudarytą Įmonių ir fizinių asmenų, kuriems iki 2013 m. sausio 1 d. išduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą (vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje) statant saulės šviesos energijos elektrines, sąrašą. Remdamasis aukščiau paminėtais argumentais, teismas padarė išvadą, kad Įmonių ir fizinių asmenų, kuriems iki 2013 m. sausio 1 d. išduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą (vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje) statant saulės šviesos energijos elektrines, sąrašas taip pat yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris pareiškėjui nesukelia jokių teisinių padarinių. Pareiškėjo teigimu, į šį sąrašą jis turi būti įtrauktas, konstatavus, kad leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus Nr. LP-6650 išduotas iki 2013 m. sausio 1 d. Teismas pažymėjo, kad administracinio teismo kompetencijai nepriskirtina nagrinėti reikalavimų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-261/2007). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą įtraukti jį į Įmonių ir fizinių asmenų, kuriems iki 2013 m. sausio 1 d. išduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą (vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje) statant saulės šviesos energijos elektrines, sąrašą teismas nutraukė, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovą taikyti iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką ir teisinį reguliavimą. Pareiškėjas šį reikalavimą kėlė dėl to, kad 2013 m. kovo 21 d. leidime plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650 nurodytose reguliuojamos veiklos sąlygose nustatyta, kad: „<...> Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Vadinasi, pareiškėjas nesutiko, jog jam taikoma naujoji Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcija, o būtent 20 straipsnio nuostatos, susijusios su elektros energijos supirkimo tarifais. Teismas vadovavosi ABTĮ 25 straipsniu, Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS444-471/2013. Teismo vertinimu, pareiškėjas kelia ginčą dėl saulės jėgainės gaminamos elektros energijos supirkimui taikomo tarifo. Tokio pobūdžio ginčams pagal paminėtą Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalį nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas laikėsi privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo taikyti iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką ir teisinį reguliavimą teismas paliko nenagrinėtą.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo atžvilgiu priimto teismo sprendimo rezultatą, pažymėjo, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjas neįgyja teisės į teismo išlaidų atlyginimą, todėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nepatenkino.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 126–131) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat prašo priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį bei išlaidas teisinei pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2013 m. kovo 21 d. Energetikos ministerija išdavė leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-6650, kitaip tariant, administracinės bylos nagrinėjimo metu patenkino vieną iš reikalavimų – įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka įforminti ir nedelsiant pateikti UAB „Bovarta“ pagal 2012 m. spalio 4 d. prašymą įstatymo pagrindu (per įstatymo nustatytą terminą) išduotą Leidimą. Atsakovui patenkinus vieną iš reikalavimų, tokiu būdu pripažįstant skundo reikalavimų dalį, akivaizdu, jog skundas dėl šios reikalavimų dalies teismo priimtu sprendimu negalėjo būti atmestas kaip nepagrįstas. Tokiais atvejais, kai yra patenkinami pareiškėjo skundo reikalavimai ar jų dalis, vadovaujantis teismine praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-492/2007, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-420-473/2012), ši administracinės bylos dalis turėtų būti nutraukiama, o pareiškėjui pripažinta teisė į bylinėjimosi išlaidas (jų dalį).

2. Nesutinka su teismo priimtu sprendimu dėl dalies skundo reikalavimų palikimo nenagrinėtais. Nebuvo privaloma laikytis išankstinės skundų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, t. y. kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, nes ši komisija nekompetentinga vertinti Energetikos ministerijos išduoto leidimo energetikos srityje teisėtumo ir pagrįstumo. Kreipusis į teismą nebuvo pažeista ginčų nagrinėjimo procedūra. Skundo reikalavimai, kuriuos teismas paliko nenagrinėtais, yra susiję apskritai su naujos redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatų taikymo teisėtumu ir pagrįstumu, išskiriant esminius pasikeitusio reguliavimo momentus (ne tik dėl tarifų taikymo, bet ir dėl lengvatų panaikinimo, ir pan.). Teismas nepagrįstai susiaurino ginčo nagrinėjimo dalyką iki kainų ir tarifų taikymo. Teismo vadovavimasis aukštesnės instancijos administracinio teismo nutartimi, priimta byloje, kurios ginčo aplinkybės nėra analogiškos (tapačios), vertintinas kritiškai.

3. Nesutinka su administracinės bylos dėl skundo reikalavimų dalies nutraukimu. Į Sąrašą nebuvo ir negalėjo būti įtrauktas 2013 m. kovo 21 d. leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus Nr. LP-6650 pagrindu, kadangi Sąrašas paskelbtas dar 2013 m. vasario 4 d., o Leidimas išduotas tik 2013 m. kovo 21 d. Įtraukimas į paminėtus sąrašus, nepaisant informacinio pobūdžio, laikytinas sukeliančiu materialines teisines pasekmes. Kol nebuvo išduotas Leidimas, vadovavosi Sąrašu, kaip teisiniu ir faktiniu pagrindu atlikti tolesnes procedūras. Jeigu būtų įtrauktas į atsakovo sudarytą iki 2013 m. sausio 1 d. Įmonių ir fizinių asmenų, kuriems iki 2013 m. sausio 1 d. išduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą (vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje) statant saulės šviesos energijos elektrines, sąrašą, būtų taikoma iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusi Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatyta tvarka ir teisinis reguliavimas.

4. Atsakovui patenkinus vieną iš skundo reikalavimų – administracinės bylos nagrinėjimo metu išdavus Leidimą, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui išlieka teisė reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas (jų dalį).

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 140–142) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas pagrįstai konstatavo, jog bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Energetikos ministerija 2013 m. kovo 21 d. išdavė pareiškėjui Leidimą. Šią aplinkybę pripažino teismo posėdyje ir pareiškėjo atstovė. Nagrinėjamu atveju išnyko ginčo dalykas ir aptariamo skundo reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio santykio.

2. Energetikos ministerija yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų darbą. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

3. Teismas pagrįstai atmetė reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi atmetė visus pareiškėjo reikalavimus. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka gali kreiptis dėl jo patirtų išlaidų, susijusių su saulės elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš pareiškėjo teismui paduotų pradinio ir patikslinto skundų matyti, kad pareiškėjas prašo teismo patenkinti tris ABTĮ taikymo požiūriu atskirus jo reikalavimus: 1) įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka įforminti ir nedelsiant pateikti jam (pareiškėjui) pagal jo 2012 m. spalio 4 d. prašymą išduotą Leidimą; 2) įpareigoti atsakovą pašalinti pareiškėją iš atsakovo sudaryto Sąrašo; 3) įpareigoti atsakovą įtraukti pareiškėją į sudarytą iki 2013 m. sausio 1 d. Įmonių ir fizinių asmenų, kuriems iki 2013 m. sausio 1 d. išduoti leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą (vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje) statant saulės šviesos energijos elektrines, sąrašą ir taikyti jam (pareiškėjui) iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką ir teisinį reguliavimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pastarojo (trečiojo) pareiškėjo skundo reikalavimo konstrukciją, prašymą taikyti iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką ir teisinį reguliavimą palaikė atskiru teismui paduoto skundo reikalavimu. Todėl šioje apeliacinėje byloje pasisakytina dėl kiekvieno iš šių (keturių) pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo ABTĮ taikymo prasme.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Nurodyto aiškinimo kontekste kolegija pirmiausia pažymi, kad visi aukščiau išvardyti pareiškėjo skundo reikalavimai jo yra grindžiami iš esmės viena (jo nurodyta) aplinkybe: kad Leidimo (jo popierinės išraiškos pavidalu) neišdavimas iki 2013 m. vasario 1 d. dėl nuo šios datos pasikeitusio teisinio reglamentavimo ženkliai pablogina jo padėtį ir tolimesnės Leidime nurodytos veiklos sąlygas. Būtent su tokiomis Leidimo neišdavimo pasekmėmis pareiškėjas sieja savo teisių pažeidimą ir lūkesčius apginti savo teises administraciniame teisme.

Pasisakydama dėl pirmojo iš aukščiau nurodytų pareiškėjo skundo reikalavimų, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus reglamentuojami specialaus teisės akto – Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo – 16 straipsnio. Pagal šio straipsnio 6 dalį, Energetikos ministerija per 30 kalendorinių dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo dienos privalo išduoti gamintojui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus arba pateikti motyvuotą rašytinį atsisakymą išduoti leidimą.

Jeigu pateikti ne visi duomenys ar dokumentai, terminas skaičiuojamas nuo visų duomenų ar dokumentų pateikimo dienos. Pažymėtina, kad ši teisės norma iš esmės atitinka tokio pobūdžio teisinius santykius reglamentuojančias Energetikos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies ir Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pastarojoje teisės normoje (2012-01-17 įstatymo Nr. XI-1919 redakcija), be kita ko, nurodyta, kad jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti licenciją ar leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą (per 30 kalendorinių dienų nuo nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo leidimus išduodančioje institucijoje dienos), laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo.

Aiškindama nurodytos Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymą, kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šio įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje (kalbant apie atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą elektros energijai gaminti) yra nuoroda į abiejų (šio ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) įstatymų taikymą tokio pobūdžio teisiniams santykiams reglamentuoti, pažymi, kad aukščiau išskirta Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostata dėl neatsakymo į leidimui gauti pateiktą prašymą teisinių pasekmių turi būti taikoma ir situacijai, kai prašoma išduoti gamintojui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, t. y. ir šioje byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Taigi konstatuotina, kad, taikant aptariamą Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl neatsakymo į leidimui gauti pateiktą prašymą teisinių pasekmių, Leidimo galiojimo laikas turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. lapkričio 9 d., t. y. praėjus 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai pareiškėjas buvo pateikęs atsakovui reikalingus dokumentus Leidimui gauti. Tai reiškia, kad pareiškėjo ginama (jo nurodyta kaip atsakovo pažeista) teisė gauti Leidimą iki 2013 m. vasario 1 d. Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostata dėl neatsakymo į leidimui gauti pateiktą prašymą teisinių pasekmių buvo apginta tiesiogiai taikant paminėtą Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatą.

Savo ruožtu tai reiškia, kad tokia teisė negalėjo būti teismo pripažinta pažeista ir ABTĮ nustatyta tvarka ginama pareiškėjo teise. Todėl jau vien dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo teisė gauti Leidimą nebuvo pažeista, kolegijos pripažintina pagrįsta. Be to, kolegija pažymi, kad pats Leidimo (jo popierinės išraiškos pavidalu) išdavimo pareiškėjui faktas (byloje nėra ginčijama, kad tai atsakovo buvo padaryta 2013-03-21) bei nuoroda jame apie jo galiojimą nuo 2012 m. lapkričio 5 d. taip pat patvirtina, kad pareiškėjo teisė į Leidimo gavimą (galiojimą) iki paminėto teisinio reguliavimo pasikeitimo (nuo 2013-02-01) ABTĮ taikymo požiūriu nebuvo ir nėra pažeista.

Taigi šiuo klausimu ir su juo susijusiu klausimu dėl teismo išlaidų atlyginimo pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai kolegijos nepripažintini pagrįstais.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo reikalavimų, jo sietinų su jo įtraukimu ir neįtraukimu į aukščiau paminėtus atsakovo internetinėje svetainėje paskelbtus (skelbtinus) sąrašus, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais, pritaria teismo išvadai, kad teisės (pirmosios instancijos teismo nurodyto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012-10-31 įsakymo Nr. 1-215 1 p.) taikymo požiūriu pareiškėjo nurodyti sąrašai yra informacinio pobūdžio ir savaime nesukuria pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad šie pareiškėjo skundo reikalavimai negali būti laikomi administraciniame teisme nagrinėtino skundo dalyku. Todėl pirmosios instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė pagrįstai (ABTĮ 101 str. 1 p.). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad toks pats aptariamų sąrašų teisinės reikšmės įvertinimas buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013, kuri joje sprendžiamais klausimais iš esmės yra panaši su šia administracine byla. Todėl, vadovaujantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), tokio aiškinimo yra būtina laikytis ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Pasisakydama dėl paminėto (pirmosios instancijos teismo išskirto kaip atskiro) pareiškėjo skundo reikalavimo taikyti jam (pareiškėjui) iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką ir teisinį reguliavimą, kolegija pirmiausia pažymi, kad tokiu būdu suformuluotas reikalavimas yra abstraktus, nukreiptas į būsimus (pirmosios instancijos teismui paduotame skunde pareiškėjo neįvardytus) teisinius santykius. Todėl, jį nagrinėdamas iš esmės, teismas neturėtų teisinio ir faktinio pagrindo jį patenkinti.

Be to, kolegija pažymi, kad pareiškėjas savo skunde nenurodė atsakovo veiksmų (ar neveikimo), pagrindžiančių šio pareiškėjo reikalavimo aktualumą nagrinėjamai bylai ta prasme, kad atsakovas būtų pritaikęs pareiškėjui nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusios Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijos nuostatas. Todėl ir dėl šios priežasties toks pareiškėjo skundo reikalavimas teismo negalėtų būti patenkintas, išnagrinėjus jį iš esmės. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie būtinumą taikyti šioje byloje Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalį (šioje dalyje kalbama apie būtinumą pasinaudoti išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tam tikruose skundų ir ginčų kategorijose), kolegija, viena vertus, pažymi, jog aukščiau nurodytu būdu pareiškėjo suformuluotas skundo reikalavimas neleidžia nustatyti sąsajos tarp jo ir Leidimo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS444-471/2013 tokia sąsaja yra nurodyta aiškiai ir vienareikšmiškai. Be to, yra būtina pažymėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pakeitė administracinių teismų praktiką dėl Elektros energetikos įstatymo 78 straipsnio 4 dalies taikymo panašaus pobūdžio ginčuose ir eilėje savo procesiniuose dokumentuose (pvz., 2013-09-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-561/2013) laikosi priešingos, negu paminėtoje administracinėje byloje Nr. AS444-471/2013, pozicijos.

Todėl, kolegijos manymu, nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartimi. Antra vertus, kolegija pažymi, kad panašaus pobūdžio administracinėse bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (paminėtoje 2013-12-11 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2648/2013 ir 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013), spręsdama klausimus dėl leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus ir leidimų gaminti elektros energiją sąsajos su abiejomis (galiojusiomis iki ir po 2013-02-01) Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijomis, nenurodė (nenustatė) būtinumo tokio pobūdžio ginčuose pasinaudoti išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

Todėl konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apie tokį būtinumą nėra teisinga ir pagrįsta. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas paliko nenagrinėtą pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą taikyti iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką ir teisinį reguliavimą, ir šį pareiškėjo reikalavimą atmeta kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria paliktas nenagrinėtu pareiškėjo UAB „Bovarta“ reikalavimas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją taikyti iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusią Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytą tvarką ir teisinį reguliavimą, ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė