A-442-2039-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-2039/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03043-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.2; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo J. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui J. U. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo J. U. pareiškėjui 510 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Nurodė, kad pareiškėjui yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Alytaus rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Pagal Nuostatų 15 ir 16 punktus pareiškėjui yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Remdamasis Nuostatų 5 punktu, nurodė, jog prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, todėl sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą, nes bendros jungtinės nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą Alytaus rajono savivaldybėje. Atsakovas laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 510,00 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovui buvo apskaičiuota Nuostatų 15-20 punktuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose numatytus dydžius. Nurodė, jog vietinė rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios teisės normomis, Alytaus rajono savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą lengvatos taikymo atsakovui, todėl atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra pagrindo.

Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog su skundu nesutinka, nes į jo sodybą nebuvo pristatytas konteineris. 2010 m. kreipėsi į seniūną dėl konteinerio pristatymo, šis pažadėjo, kad konteineris bus atvežtas vėliau, todėl 2011 m. sumokėjo dalį rinkliavos – 357 Lt, tačiau konteineris taip ir nebuvo pristatytas, todėl pareiškėjui faktiškai neatliekant paslaugų, nėra pagrindo reikalauti rinkliavos mokesčio, skundas nepagrįstas. Nurodė, jog pareiškėjo paslaugomis nesinaudoja, šiukšles rūšiuoja, dalį jų yra sudeginęs, dalį yra pridavęs UAB „Eko Group“ pagal perdavimo aktą. Be to, atsakovas nurodė, jog minėtas turtas ginčo laikotarpiu priklausė ne tik jam, bet ir A. U., tačiau pareiškėjas rinkliavos mokesčio nepagrįstai reikalauja tik iš jo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovo J. U. 255 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Nuostatų 4, 5, 18, 21-27 punktais, Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika, konstatavo, kad faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Tokios aplinkybės, kaip konteinerių nepastatymas, nesinaudojimas nekilnojamuoju turtu, vietinės rinkliavos įmokos nepaneigia, todėl atsakovo argumentai dėl šių aplinkybių nepagrįsti.

Remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, teismas nustatė, kad atsakovo vardu nuosavybės teise yra registruotas nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys Alytaus r. sav., Simno sen. (duomenys neskelbtini). Pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Taip pat teismas nustatė, jog minėtas turtas buvo įgytas santuokos metu, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Įvertinęs CK 3.117 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, jog dėl rinkliavos įsiskolinimo yra atsakingi abu sutuoktiniai lygiomis dalimis, ir iš atsakovo pareiškėjas turi teisę reikalauti tik ½ dalies rinkliavos įsiskolinimo. Atsakovui laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra susidaręs 510 Lt įsiskolinimas, dėl jam priklausančios nekilnojamo turto dalies – 255 Lt.

Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktą Perdavimo aktą Nr. AL-11-10-07, pažymėjo, jog duomenų, kurie leistų nustatyti tikrąjį faktiškai susidariusių ar deklaruojamų visų komunalinių atliekų kiekį, atsakovas nepateikė, todėl prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Atsakovo atsisakymą mokėti rinkliavos mokestį dėl į sodybą nepristatyto konteinerio, teismas vertino kaip nepagrįstą. Remdamasis byloje surinktais įrodymais, teismas nustatė, kad J. U. konteineris buvo pastatytas 2010 m. lapkričio 16 d., nes UAB „Dzūtra“ dalinant konteinerius 2009 m. rugsėjo 8 d. J. U. konteinerio atsisakė. Teismo nuomone, dėl netinkamos paslaugos kokybės atsakovas turėjo teisę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas ar ginčijamas teises teismine tvarka, be to, jis turėjo galimybę naudotis bendro naudojimo konteineriu.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas J. U. prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliantas nurodo, jog pareiškėjas jam nesuteikė jokių paslaugų, neatvežė konteinerio. Teigia, jog atliekas rūšiavo pats, jas pristatinėjo į supirktuvę. Pirmosios instancijos teismui pateikė tai pagrindžiančius įrodymus. Apelianto nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas neįvertino to, kad bendro naudojimo konteineriai buvo pastatyti vėliau ir už pusės kilometro nuo jo sodybos, todėl atsakovas jais nesinaudojo. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta aplinkybė, kad jam konteineris buvo pristatytas 2010 m. lapkričio 16 d., neatitinka tikrovės, ką įrodo teismui pateiktas kaimynų parašais patvirtintas raštas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo atsakovui už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktas taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (pvz., 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. bala lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A575-3542/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas.

Pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 4 punkte įtvirtinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą – tai savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą savivaldybės teritorijoje nustatyta kiekvienam atliekų turėtojui privaloma įmoka, kuri mokama Savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatuose nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai – atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Remiantis Nuostatų 18 punktu, rinkliavos dydis nustatomas ir patvirtinamas litais už 100 kv. m nekilnojamojo turto plotą.

Taigi, remiantis aptartu reguliavimu, vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, atsakovui J. U. nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini), Alytaus raj., todėl jis privalo mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. To, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti pareiškėjo nurodyti argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad atliekas jis rūšiavo. Todėl šie atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Be to, kadangi pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad ilgą laiką jam nebuvo pastatytas konteineris atliekoms šalinti. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka buvo atleistas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo. Todėl, atsižvelgiant nurodytą teisinį reglamentavimą bei tai, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, spręstina, kad Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš pareiškėjo nesumokėtą minėtos rinkliavos sumą.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A143-1592/12, pripažino, kad Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T-214, 11 punktas ta apimtimi, kuria nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija) 3 straipsnio 3 punktui. Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartis dėl Alytaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų teisėtumo buvo paskelbta 2012 m. birželio 16 d. „Valstybės žiniose“ Nr. 67-3424.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, konstatavo, jog vien tai, kad aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Administracinis teismas, nagrinėjantis individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, gali nukrypti nuo rinkliavos nuostatų tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą.

Taigi nagrinėjamu atveju turi būti vertinama, ar iš byloje esančių duomenų yra galimybė aptariamą vietinę rinkliavą apskaičiuoti pagal faktiškai iš atsakovo surinktų ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, matyti, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta objektyvių duomenų, kurie leistų nustatyti atsakovo nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų kiekį. Todėl atsakovo mokėtina rinkliava už šį laikotarpį pareiškėjo buvo pagrįstai apskaičiuota pagal Nuostatų 18 punkte ir Nuostatų priede „Vietinės rinkliavos dydis Alytaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir vietinės rinkliavos mokėtojams“ įtvirtintas taisykles, t. y. pagal atsakovo turimo nekilnojamojo turto plotą ir šio turto naudojimo paskirtį.

Remiantis išdėstytais argumentais, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ iš atsakovo J. U. priteista nesumokėta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kaip teisėtas ir pagrįstas, paliekamas nepakeistas. Tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo J. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Dainius Raižys