A-525-1871-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė

byla Nr. A525-1871/2014

Procesinio

sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS

VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M

A S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio

29 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas)

ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka

išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje

byloje pagal pareiškėjos V. E. pareiškimą trečiajam suinteresuotam

asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto

termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja

V. E. pareiškimu, kurį patikslino (I t., b. l. 5-6,

108-110), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama

atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į

J. D. iki nacionalizacijos valdytą 10,08 ha žemės

sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini)

sen., pilietybę patvirtinantį dokumentą (Lietuvos Respublikos piliečio S. D. paso kopiją) bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį

su savininku patvirtinančius dokumentus.

Nurodė,

kad (duomenys neskelbtini) mirus tėvui S. D. ji tapo jo turto paveldėtoja. Tvarkant paveldėjimo

dokumentus Kazlų Rūdos savivaldybėje (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos

skyriuje buvo pateikti mirusio tėvo rašyti dokumentai, tarp jų – prašymas

įsigyti 10,59 ha žemės sklypą ūkininko veiklai vykdyti, pateiktas (duomenys

neskelbtini) seniūnijai 1992 m. gruodžio 15 d., ir kiti

dokumentai. Tarp šių dokumentų buvo ir žemėtvarkos skyriaus pažymos dėl

nuosavybės atkūrimo proceso pradėjimo. Pareiškėja nurodė, jog kreipėsi į

Marijampolės apskrities viršininko administraciją su prašymu dėl nuosavybės

teisių atkūrimo jos tėvui, tačiau jai buvo atsakyta, jog toks prašymas atkurti

nuosavybės teises nebuvo gautas. Pareiškėja su tokia pozicija nesutiko. Nurodė,

jog S. D. susirašinėjimas su Šakių rajono žemėtvarkos

skyriumi patvirtina, jog prašymą atkurti nuosavybę į žemę (duomenys

neskelbtini) kaime žemėtvarkos skyrius turėjo. Šią aplinkybę, pasak

pareiškėjos, patvirtina jos nurodyti ir prie pareiškimo pridėti dokumentai.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

(toliau – ir NŽT, Tarnyba) pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašė

pareiškimą atmesti.

Nurodė,

kad prašymas atkurti nuosavybės teises į J.

D. iki nacionalizacijos valdytą žemę Lietuvos Respublikos piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir

Atkūrimo įstatymas) nustatytu terminu yra nepateiktas. Paaiškino, jog tuo metu

vyko atkūrimas į J. D. iki žemės nacionalizacijos valdytą

žemę, todėl 1998 m. spalio 15 d. ir 1999 m. vasario 10 d.

pranešimais buvo prašoma pateikti J. D. gimimo

dokumentus bei S. D. paso kopiją t. y. buvo prašoma

pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Nurodė, jog

1995 m. gegužės 2 d. pasiūlymas-išvada buvo parengta dėl savininkui J. D. priklausančios žemės (duomenys neskelbtini)

kaime, o ne dėl J. D. iki žemės

nacionalizacijos valdytos žemės. Pažymėjo, kad sklypo, į kurį atstatomos

nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas nepatvirtina

prašymo padavimo fakto. Tarnyba taip pat nurodė, jog rašytinių tiesioginių

įrodymų, patvirtinančių, kad vykdant nacionalizaciją būtent 1940 m.

J. D. turėjo privačios nuosavybės teise valdomus 10,08

ha žemės, nėra. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. balandžio 11 d.

pažymoje Nr. R4-1484 nurodoma, kad nerasta dokumentų, patvirtinančių, kad J. D. (duomenys neskelbtini)

k., (duomenys neskelbtini) sen., Kazlų Rūdos sav., nuosavybės teise

valdė nekilnojamąjį turtą, dokumentų apie žemės, miško ir pastatų pirkimą iš K. Š. bei Naujamiesčio notaro surašyto 1938 m. liepos 1 d.

pirkimo-pardavimo akto Nr. 83 archyve saugomuose fonduose nerasta. Pažymėjo,

kad atkuriant nuosavybės teises svarbu nustatyti kas būtent buvo nusavintos

žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, tačiau duomenų, kad iki žemės nacionalizacijos J. D. nuosavybės

teisėmis valdė 10,08 ha žemės, nėra. Pažymėjo, jog pareiškėja nenurodo jokios

svarbios priežasties dėl ko įstatymu nustatytas terminas turėtų būti

atnaujintas. Tvirtino, jog pareiškėjos tėvas S. D. iki

įstatymu nustatyto termino, iki kada galėjo atkurti nuosavybės teises į išlikusį

nekilnojamąjį turtą, nepageidavo to padaryti, nebuvo pateiktas prašymas atkurti

nuosavybės teisių į minėtą žemės sklypą. Net ir praėjus įstatymo nustatytam

terminui S. D. nesikreipė į teismą dėl įstatymu nustatyto

termino atnaujinimo iki pat savo mirties t. y. (duomenys neskelbtini).

Pažymėjo, jog atkuriant nuosavybės teises į J. D. nuosavybės

teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 31,08 ha žemę buvo atkurtos nuosavybės

teisės ir į tą dalį, kurią pareiškėja nurodo, kad valdė J. D..

II. Kauno apygardos administracinis teismas

2013 m. balandžio 29 d. sprendimu (I t., b. l. 129-132) pareiškėjos prašymą

atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (I

t., b. l. 137-139), kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio

teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –

pareiškėjos prašymą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi (I t., b. l. 154-159) pareiškėjos V. E. apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Kauno apygardos

administracinio teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikino ir perdavė

bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su

administracinėje byloje pateiktais pareiškėjos procesiniais dokumentais, darė išvadą,

kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjos skundo

reikalavimų turinį, neišnagrinėjo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti ar

paneigti jų pagrįstumą, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė nepagrįstą ir

naikintiną sprendimą.

Pareiškėja pateikė teismui 2008 m.

lapkričio 17 d. pareiškimą, kuriuo prašė atnaujinti praleistą terminą

dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. D. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą paduoti.

Nurodė, kad sprendžiant iš dokumentų, kuriuos rado po savo tėvo S. D. mirties – 1992 m. vasario 28 d. pažymos, pasirašytos (duomenys

neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininko, tėvo 1992 m.

gruodžio 15 d. pateikto seniūnijai prašymo įsigyti 10,69 ha žemės sklypą

ūkininkavimui, tėvas buvo pateikęs prašymą nuosavybės teisių atkūrimui į J. D. nuosavybės teisėmis valdytą

žemę, tačiau suinteresuotasis asmuo dokumento neišsaugojo, nuosavybės teisių

atkūrimo proceso nevykdė.

Patikslintame pareiškime, kurį pateikė

teismui 2013 m. kovo 14 d., pareiškėja taip pat teigė, jog S.

D. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateikęs, jos manymu, tai

patvirtina ne tik minėta 1992 m. vasario 28 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad

trūksta duomenų apie D. J., J. buvusią žemės valdą (duomenys

neskelbtini) kaime, bet ir 1995 m. gegužės 2 d. pasiūlymas išvada, kurio 4

punkte nurodyta, kad remiantis 1992 m. kovo 31 d. pažyma Nr. 21-D D. J., J. turėjo 10,08 ha žemės, 1998 m. spalio 15 d. pranešimas

Nr. 10, kuriame nurodyta, kad byloje dėl žemės grąžinimo trūksta D. J. gimimo liudijimo nuorašo, 1999 m. vasario 10 d. pranešimas

Nr. 121, kuriuo prašoma pateikti J. D. gimimo

dokumentus, S. D. paso kopiją, D.-B. L.-O.

gimimo liudijimo ir paso kopijas. Tokių duomenų reikalaujama sprendžiant dėl

nuosavybės teisių atkūrimo. Be to, pareiškėja, sužinojusi aplinkybę, kad

suinteresuotas asmuo neišsaugojo S. D. prašymo atkurti

nuosavybės teises, prašė atnaujinti terminą ir šiam prašymui bei kitiems

dokumentams (S. D. paso kopijai, patvirtinantiems

nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku) pateikti.

Apeliacinės instancijos teismas vertino,

kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjos skundo,

apsiribojo formaliu jos pareikštų reikalavimų vertinimu, ir nenagrinėjo skunde

nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina iš esmės kitą reikalavimų turinį, negu

nustatė teismas. Pirmosios instancijos teismas sprendė dėl pačios pareiškėjos

subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į senolio, J. D., iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, ir nurodė,

kad tokios teisės pareiškėja neturi, tačiau iš esmės neišnagrinėjo skundo

argumentų, kuriais pareiškėja įrodinėja, kad ji tik perėmė paveldėjimo būdu

savo tėvo teises nuosavybės teisių į J.

D. valdytą iki nacionalizacijos žemės sklypą atkūrimo procese.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios

instancijos teismas netyrė aplinkybių ir nepasisakė sprendime dėl pareiškėjos

teigiamo fakto, kad S. D. buvo pateikęs prašymą dėl

nuosavybės atkūrimo į savo tėvo J. D. iki

nacionalizacijos valdytą 10,08 ha žemės sklypą, esantį (duomenys

neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Teismas

nenagrinėjo byloje esančių dokumentų ir nepasisakė dėl skunde išdėstytų

argumentų, kad prašymas prarastas dėl suinteresuotojo asmens kaltės, todėl

netinkamai nustatė pareiškėjos reikalavimo dėl termino atnaujinimo prašymui

pateikti atkurti nuosavybės teises turinį, įvertino jį kaip pačios pareiškėjos

siekį įgyvendinti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą, nors skunde nurodyti

argumentai patvirtina, kad ji siekia įgyvendinti paveldėtą S.

D. teisę.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad

pirmosios instancijos teismas apskritai neišnagrinėjo tų reikalavimų, kurie

buvo pareikšti byloje, todėl nebuvo atskleista bylos esmė, ginčijamą sprendimą

naikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ

142 str. 1 d., 140 str. 1 d. 4 p.).

Nurodė, jog nagrinėjant bylą iš naujo,

visų pirma turi būti ištirtos aplinkybės byloje, patvirtinančios ar

paneigiančias pareiškėjos nurodomą faktą, kad jos tėvas buvo laiku pateikęs

prašymą atkurti nuosavybės teises į J.

D. iki nacionalizacijos valdytą 10,08 ha žemės sklypą, esantį (duomenys

neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Teisėjų

kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013

m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-260/2013

pateikiamus išaiškinimus, iškilus neaiškumams dėl dokumentų pateikimo momento,

turi būti atsižvelgiama į tai, ar institucija (suinteresuotasis asmuo) tinkamai

atliko savo funkcijas nuosavybės atkūrimo procese, ir pareiga rinkti įrodymus,

patvirtinančius prašymo padavimo datą, nustatytina institucijai.

Tik nustačius aplinkybes, ar S. D. buvo pateikęs minėtą prašymą, būtų galima spręsti, ar

tikslinga tenkinti pareiškėjos reikalavimą atnaujinti terminą dar kartą tokiam

prašymui S. D. vardu pateikti, ar tikslinga siūlyti

pareiškėjai tikslinti prašymą dėl termino atstatymo prarastiems dokumentams

pateikti ar kt., nes nuosavybės teisių atkūrimo procese pasekmės kiltų teismo

sprendimu konstatavus vienokį ar kitokį faktą.

Kita reikšminga aplinkybė byloje, kurią

būtina nustatyti sprendžiant dėl asmens teisių į nuosavybės atkūrimą, yra

pakankamų duomenų apie asmens, kuris nurodomas valdęs turtą nacionalizacijos

metu, nuosavybės teises, nustatymas.

Pareiškėja savo procesiniuose

dokumentuose nurodė, kad aplinkybę, jog J.

D. nacionalizacijos metu nuosavybės teisėmis valdė 10,08 ha žemės sklypą,

esantį (duomenys neskelbtini) kaime, dabartinėje (duomenys

neskelbtini) seniūnijoje, įrodo Marijampolės apskrities archyvo pažyma su

išrašu iš ūkinės knygos 1945-46 m., patvirtinanti, kad jis valdė tokį žemės

sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Lietuvos Centrinio valstybės

archyvo pažyma su priedu, kad J. D. Lietuvos

generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose įrašytas

kaip šeimos galva, žemdirbys, šeimininkas be samdinių, su šeima, kopija

pranešimo apie 1938 m. liepos 1 d. sudarytą skolos padengimo sandorį,

liudytojos. Pareiškėja taip pat teigė, kad į šį žemės plotą iki šiol niekam

nėra atkurtos nuosavybės teisės, pateikė 2006 m. spalio 12 d. sudarytą žemės

sklypo ribų apžiūrėjimo aktą ir planą.

Suinteresuotasis asmuo, nesutikdamas su

pareiškėjos teiginiais, nurodė, kad nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad J. D. nacionalizacijos metu

nuosavybės teisėmis valdė šį žemės sklypą, be to, teigė, kad atkuriant

nuosavybės teises į J. D. nuosavybės teisėmis iki

nacionalizacijos valdytą 31,08 ha žemę, buvo atkurtos teisės ir į tą dalį,

kurią nurodo pareiškėja, kad valdė J. D..

Ši aplinkybė taip pat nebuvo tiriama byloje, nebuvo nagrinėjami įrodymai, ją

patvirtinantys ar paneigiantys. Teisėjų kolegija akcentavo, kad termino

atnaujinimo klausimai gali būti svarstomi ir turi prasmę tik tuomet, kai yra

pakankamai duomenų, patvirtinančių galimybę atkurti nuosavybės teises į

konkretų turtą, nustačius faktą, kad į šį turtą nuosavybės teisės jau yra

atkurtos, terminų atnaujinimui nelieka materialiųjų prielaidų, nes nuosavybės

teisių atkūrimo procesas tampa negalimas, prašymai turi būti atmetami.

III. Kauno apygardos administracinis teismas

2014 m. kovo 19 d. sprendimu (b. l. 183-187) pareiškėjos V.

E. prašymą tenkino visiškai. Atnaujino terminą dar kartą pateikti prašymui

atkurti nuosavybės teises į J. D. valdytą

10,08 ha žemę (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini)

sen., Marijampolės sav. ir S. D. pilietybę patvirtinantį

dokumentą, bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamojoje

byloje, vertinant nustatytinas aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1

ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, visų pirma svarbu nustatyti, ar

pareiškėjos tėvas S. D. buvo iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikęs

prašymą atkurti nuosavybės teise į jo tėvo J. D. valdytą 10,08 ha

žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjos teigimu, jos

tėvas S. D. iki Atkūrimo įstatymo numatyto termino pabaigos buvo pateikęs prašymą atkurti

nuosavybės teises į jo tėvo J. D.

nuosavybės teise

valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau prašymas dėl suinteresuoto asmens kaltės

nebuvo išsaugotas. Suinteresuotas asmuo neigia šią aplinkybę teigdamas, jog S. D. niekada nebuvo pateikęs prašymo atkurti

nuosavybės teises į jo tėvo J. D.

nuosavybės teise

valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Tačiau

pažymėtina, jog (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės

reformos tarnybos pirmininko 1992 m. vasario 28 d. pažymoje nurodyta, kad S. D. tvarkomi

dokumentai atkurti nuosavybės teisę į

tėvo J. D. žemę, tačiau trūksta

archyvinės pažymos apie turėtas valdas

(duomenys neskelbtini) kaime

(b.l. 10). Marijampolės apskrities

archyvo 1992 m. kovo 31 d. pažyma Nr. 21D apie J. D. šeimos

valdytą 10,08 ha žemės sklypą,

patvirtina, jog nurodyta pažyma buvo parengta 1992 m. kovo 31 d. pagal S. D. prašymą

(b.l. 14). Nurodytų dokumentų duomenys, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo,

akivaizdžiai patvirtina faktą, jog S. D. buvo pateikęs

prašymą atkurti nuosavybės teises į jo tėvo J. D. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys

neskelbtini) kaime ir rūpinosi archainių

dokumentų, patvirtinančių J. D. nuosavybės

teisę, gavimu. Tokią išvadą teismas

darė atsižvelgęs į tai, jog pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį,

nuosavybės teisių įgyvendinimo procedūra galėjo būti pradėta asmeniui, kuris

turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikus prašymą atkurti nuosavybės

teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. (duomenys neskelbtini) apylinkės

agrarinės reformos tarnybos pirmininko 1992 m. vasario 28 d. pažyma patvirtina,

jog nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimas buvo pradėtas. Nurodyta procedūra

galėjo būti pradėta tik S.

D. iniciatyva, jam pateikus iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino

pabaigos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Vertinta, jog pareiškėja nurodė, kad ji

nežinojo apie tai, jog jos tėvas S. D. buvo pateikęs

prašymą atkurti nuosavybės teisę į jo tėvo J. D. žemę ir tai, kad trūksta archyvinių duomenų, patvirtinančių J. D. nuosavybės teisę į

10,08 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Nurodytas aplinkybes

pareiškėja sužinojo tvarkant paveldėjimo dokumentus (duomenys neskelbtini)

mirus jos tėvui S. D.. Tai, kad J. D. iki nacionalizacijos galėjo valdyti

nuosavybės teise 10,08 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime,

patvirtina Marijampolės apskrities archyvo 1992 m. kovo 31 d. pažyma Nr. 21D

apie tai, kad J. D. šeima valdė

10,08 ha žemės sklypą. Teismas atkreipė dėmesį, jog archyvo pažymoje nurodyti

duomenys yra iš 1945-1946 metų (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinės

knygos. Nurodyti duomenys nėra pakankami konstatuoti, jog S. D. tėvas J. D. iki 1940 metų žemės

nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nurodytą žemę, tačiau žemės valdymo

faktas gali būti nustatytas kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis,

nustatant juridinę reikšmę turintį faktą apie J. D. valdytą nuosavybės teise 10,08 ha žemės sklypą (duomenys

neskelbtini) kaime (b.l.14). Byloje nustatyta, jog pareiškėja sužinojusi

apie tai, kad nepakanka nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų, kreipėsi į

Marijampolės rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto

nustatymo, jog J. D. iki

nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 10,08 ha žemės sklypą, esantį (duomenys

neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Marijampolės sav.,

tačiau teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nustatė terminą pareiškimo trūkumam

pašalinti. Teismas nurodė jog, pareiškėja nepateikė įrodymų juridiniam faktui

nustatyti, patvirtinančių, jog nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai

institucijai buvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisų atkūrimo į J. D. valdytą žemę ir tai, jog yra

atnaujintas terminas nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad akivaizdu,

jog pareiškėja iki jos tėvo mirties negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo

subjektu bei neturėjo pareigos domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

Pareiškėja, tik po (duomenys neskelbtini) jos tėvo S. D. mirties, įgijo subjektinę teisę

domėtis nuosavybės teisių atkūrimu į J.

D. valdytą 10,08 žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Tai, kad pareiškėja nuosavybės teisių

atkūrimo procese buvo nuosekli ir rūpestinga, patvirtina: nuosavybės teisių

atkūrimo byloje esantis 2006 m. vasario 1 d. liudijimas suteikiantis

pareiškėjai teisę gauti visą informaciją apie mirusiojo pareiškėjos tėvo S. D. turtą; Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2006 m.

balandžio 11 d. raštas Nr. R4-1484 pareiškėjai dėl J. D. valdyto turto; sklypo į kurį atstatomos nuosavybės

teisės vietos apžiūros ir ribų 2006 m. spalio 12 d. aktas; J. D. turėtos žemės planas (b.l. 10, 12, 15). Be to,

pareiškėja, būdama aktyvi, sužinojusi, jog nepakanka J. D. nuosavybės

teisę patvirtinančių įrodymų, kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą

dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog J. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 10,08

ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Marijampolės sav. Tačiau, kaip jau buvo

minėta, Marijampolės rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi

nustatė pareiškėjai terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, kurių ji negalėjo

pašalinti dėl objektyvių priežasčių, visų pirma, suinteresuotas asmuo

neišsaugojo S. D. prašymo atkurti nuosavybės teise į J. D. valdytą 10,08 ha žemės sklypą, (duomenys

neskelbtini) kaime ir dėl termino

atnaujinimo nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentas pateikti nebuvo

kreiptasi į teismą. Tačiau pažymėta, jog pareiškėja operatyviai, po

Marijampolės rajono apylinkes teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutarties priėmimo, 2008 m. lapkričio 17 d. kreipėsi

pareiškimu į Kauno apygardos administracinį teismą dėl termino prašymui ir

nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti

atnaujinimo (b.l. 5 - 6). Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja,

įgyvendindama teisę į nuosavybės atkūrimą, būdama pakankami nuosekli ir

rūpestinga, nedelsdama ir per protingus terminus, operatyviai, kreipėsi į

suinteresuotą asmenį ir teismą, siekdamas gauti trūkstamus dokumentus,

realizuoti savo teisei į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjos

nurodytos aplinkybės laikytinos objektyviomis kliūtimis realizuoti subjektinę

teisę į nuosavybės atkūrimą bei yra pakankamas pagrindas atnaujinti terminą

pakartotiniam prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neišsaugotam nuosavybės

teisių atkūrimą vykdančioje institucijoje, nuosavybės teisę ir giminystės ryšį

patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra

paneigtos byloje surinktais įrodymais.

Taikydama

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio

6 dalyje nurodytus įrodymų vertinimo principus, teisėjų kolegija konstatavo,

kad pareiškėjos paaiškinimai, juos patvirtinantys rašytiniai įrodymai sudaro

pakankamą pagrindą objektyviai pripažinti, jog įstatymo nustatytą terminą ji praleido dėl svarbių priežasčių.

Įvertinus įstatymo leidėjo tikslus tai, kad

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai iš

naikinamųjų buvo pakeisti į atnaujinamuosius, taip pat vadovaujantis

protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į tai, kad

nurodytos aplinkybės pripažintinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis,

objektyviai trukdžiusiomis realizuoti pareiškėjos subjektinę teisę į nuosavybės

teisių atkūrimą, pareiškėjos prašymas tenkintas. Atnaujintas terminas dar kartą

pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į J. D. valdytą 10,08 ha žemę (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Marijampolės sav., kuris buvo pateiktas

pareiškėjos tėvo S. D. Atkūrimo įstatymo 10

straipsnyje nustatytu terminu iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir neišsaugotas

nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioje institucijoje, kartu su prašymu ir S. D. pilietybę patvirtinančiam dokumentui pateikti, taip

pat atnaujintas terminas pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį

patvirtinančius dokumentus (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1d.,

4 d.).

Pažymėta ir tai, kad byloje nėra jokių pagrįstų

duomenų teigti, jog atkuriant nuosavybės teises į kito savininko J. D. iki nacionalizacijos valdytą 22,96 ha žemę (duomenys

neskelbtini) kaime, taip pat buvo atkurtos nuosavybės teisės ir į tą dalį,

kurią pareiškėja nurodo, kad valdė J. D..

Nuosavybės teisės pretendentams į J. D. žemę (duomenys

neskelbtini) kaime buvo atkurtos J. D. valdyto 22,96

ha žemės sklypo ploto ribose, tačiau ne J.

D. valdyto 10,08 ha žemės sklypo ploto ribose (duomenys neskelbtini)

kaime. Tai, kad nuosavybės teisės buvo atkuriamos į J. D. valdytą

22,96 ha žemės sklypą, tačiau ne į 31,08 ha dydžio žemės sklypą, patvirtina

nuosavybės teisių atkūrimo sprendimai, komisijos 1995 m. gegužės 2 d. pasiūlymas

išvada, pretendentų susitarimas dėl žemės dalių. Suinteresuoto asmens 2014 m.

vasario 18 d. raštas Nr. 20SD-(14.20.9)-789 teismui ir jame nurodyti žemės

planai nepatvirtina, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į J.

D. valdytą 22,96 ha žemės dalį, kurią būtent galėjo valdyti

J. D. (b.l. 172). Nurodytos aplinkybės byloja, jog

žemė į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra neatkurta

kitiems asmenims.

IV. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba pateikė

apeliacinį skundą (I t., b. l. 191-193), kuriuo prašo panaikinti Kauno

apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują

sprendimą – pareiškėjos V. E. patikslintą skundą atmesti.

Apeliaciniame

skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Marijampolės apskrities archyvo 1992 m.

kovo 31d. pažyma Nr. 21-D patvirtina, tik tą faktą, kad S. D.

kreipėsi į Marijampolės apskrities archyvą, tačiau tai negali būti

įrodymas, kuris patvirtinu faktą apie prašymo pateikimą (duomenys

neskelbtini) agrarinei tarnybai. Šios institucijos nebuvo susijusios

pavaldumo ryšiais ir norint gauti informaciją iš Lietuvoje esančių archyvų besikreipiančiam

asmeniui buvo būtina pateikti prašymą, kuriame turėjo būti nurodyta kokią

informaciją prašoma pateikti. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės

reformos tarnybos pirmininko 1992 m. vasario 28 d. pažymoje nurodyti duomenys

taip pat patvirtina faktą apie renkamus duomenis dėl nuosavybės teisių

atkūrimo, tačiau tai neginčijamai nepatvirtina fakto apie prašymo pateikimą,

tuo labiau, kad kartu su prašymu reikia pateikti ir pilietybę patvirtinantį dokumentą,

kuris 1992 metais taip pat nebuvo pateiktas.

2) Teismas padarė išvadą, kad S. D. buvo pateikęs prašymą atsižvelgdamas į Atkūrimo

įstatymo 10 straipsnį, tačiau Atkūrimo įstatymas įsigaliojo tik 1997 m. liepos

7 d. t. y. kaip teigia pareiškėja, S. D. prašymas buvo

pateiktas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Atsižvelgiant į lex retro

non agit (įstatymas atgal negalioja) principą, teismas negalėjo daryti

išvados remdamasis tik Atkūrimo įstatymu, kuris prašymo pateikimo metu negaliojo.

3) Remiantis Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos Piliečių

prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo

tvarkos (redakcija galiojusi nuo 1991 m. rugpjūčio 15 d. iki 2001 m. lapkričio

17 d.) 3, 4, 5, 7 punktais, jeigu S. D. būtų

pateikęs prašymą nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai, ji, o ne

pilietis būtų kreipęsis į archyvą dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų

gavimo. Todėl Marijampolės apskrities archyvo 1992 m. kovo 31 d. pažyma Nr.

21-D patvirtina apelianto teiginius, kad S. D. prašymo

atkurti nuosavybės teises iki įstatymu nustatyto termino pabaigos nebuvo

pateikęs. Net ir praėjus įstatymo nustatytiems terminams, S.

D. nesikreipė į teismą dėl jų atnaujinimo iki pat savo mirties t. y. (duomenys

neskelbtini). Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog tam, kad būtų

priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, būtina asmens, turinčio

teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, valia. Šiuo atveju tokia valia nebuvo

išreikšta.

4) Pareiškėja nenurodė jokios svarbios

priežasties, dėl kurios įstatymu nustatytas terminas turėtų būti atnaujintas. Tai,

kad pareiškėja po savo tėvo mirties pradėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimo

procesu, nepanaikina fakto, kad iki įstatymu nustatyto termino pabaigos ji

nebuvo šio teisinio santykio subjektu ir jai neturi būti taikomos teismų praktikoje

suformuluotos teisės aktų taikymo taisyklės. Piliečiai, turintys teisę į

nuosavybės teisių atkūrimą, išvardyti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, suteikiant

prioritetą turto savininkui ir nustatant eiliškumą, kurio turi būti laikomasi,

atkuriant nuosavybės teises į savininko nekilnojamąjį turtą asmenims, kurie

susiję su savininku įstatyme išvardyto lygmens giminystės ryšiais, jei savininkas

yra miręs.

5) Teismas padarė išvadą, kad S. D. buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į J. D. nuosavybės teise iki žemės

nacionalizacijos valdytą 10,08 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)

kaime, tačiau nenurodė kada toks prašymas buvo pateiktas ir atnaujino terminą

pakartotinai pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į minėtą

J. D. valdytą žemę. Lieka neaišku, kodėl teismas

nustatęs šį faktą (nors pareiškėja patikslintame prašyme tokio prašymo nebuvo

suformulavusi), atnaujino terminą pakartotinai pateikti prašymui, nors

nuosavybės teises atkuriančiai institucijai turi būti pateiktas vienas prašymas.

Šiuo atveju buvo tikslinga siūlyti pareiškėjai tikslinti prašymą dėl termino

atstatymo prarastiems dokumentams pateikti, o ne formaliai atnaujinti terminą pateikti

prašymą. Sprendime taip pat nenurodyta, ar terminas atnaujintas pateikti

prašymą S. D. ar pačios pareiškėjos vardu.

6) Byloje esantys rašytiniai įrodymai

patvirtina apelianto teiginius, jog atkuriant nuosavybės teises į J. D. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys

neskelbtini) kaime, taip pat buvo atkurtos nuosavybės teisės ir į tą dalį,

kurią pareiškėja nurodo, kad valdė J. D..

Pagal teismo minėtą komisijos 1995 m. gegužės 2 d. pasiūlymą išvadą, apskrities

viršininko sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į J.

D. iki žemės nacionalizacijos valdytą 22,96 ha žemės sklypą, esanti (duomenys

neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Tačiau J. D. pretendentams nesutikus, kad J. D. iki

žemės nacionalizacijos valdė tik 22,96 ha žemės ir kreipusis į teismą dėl

juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nustatyta, kad J.

D. iki žemės nacionalizacijos valdė 31,08 ha žemės, todėl Apskrities viršininko

sprendimais pretendentams buvo papildomai atkurtos nuosavybės teisės į 8,12 ha

plotą.

Pareiškėja V. E. pateikė

atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-2), kuriuo prašo apeliacinį

skundą atmesti ir priteisti iš apelianto visas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia

šiuos argumentus:

1) Akivaizdu, kad S. D. (miręs) tėvas J.

D. iki nacionalizacijos valdė kaip nuosavą 10,08 ha žemės sklypą (duomenys

neskelbtini) k., tačiau kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis prarado šią

nuosavybę nėra nustatyta, nes kompetentinga institucija (atsakovas) niekada šių

juridinių faktų nenustatinėjo. Todėl teismas šias aplinkybes konstatavo iš

esamos byloje medžiagos.

2) Pareiškėja

pagrįstai prašė teismą tik patvirtinti jos teisę tvarkyti po tėvo S. D. mirties nuosavybės atkūrimą, nes apie tai, kad jos

tėvas pradėjo tvarkyti nuosavybės atkūrimą į savo tėvo J. D. žemę, sužinojo tik po tėvo mirties. Teismas pagristai

konstatavo, kad pareiškėja veikė rūpestingai, operatyviai ir nedelsdama

kreipėsi į institucijas.

3) Teismas šią byla

sprendė vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kurioje

apeliacinės instancijos teismas, nurodė, kokie klausimai turi būti išspręsti nagrinėjant

pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą paduoti prašymą bei reikiamus dokumentus

nuosavybei atkurti. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius

dokumentus ir, išklausęs šalis, priėmė sprendimą.

4) Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjos

prašymas atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės dokumentų, nurodytų

Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje, negali būti tenkinamas, nes tokie prašymai

gali būti tenkinami tik išimtine tvarka, o pareiškėja į tokias išimtis

nepatenka. Nuo 2004 m. spalio 26 d. pasikeitus Atkūrimo įstatymo redakcijai,

jame nustatytas terminas reikiamiems dokumentams paduoti tapo atnaujinamuoju,

pareiškimus dėl minėtame šių terminų atnaujinimo nagrinėja administraciniai

teismai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką,

šių prašymų nagrinėjimui pagal analogiją taikomas Lietuvos Respublikos

civilinio proceso kodeksas, o pagal minėto kodekso 78 straipsnio prasmę, asmuo pagrįstai

praleidęs įstatymo ar teismo nustatytą terminą turi teisę prašyti jį atstatyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje administracinėje byloje

pagal pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės

teises į J. D. iki nacionalizacijos

valdytą 10,08 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys

neskelbtini) sen., pilietybę patvirtinantį dokumentą (Lietuvos Respublikos

piliečio S. D. paso kopiją) bei nuosavybės teises ir

giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, sprendžiant klausimą,

ar yra pagrindas minėtam terminui atnaujinti, turi būti vadovaujamasi Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi

administracinėje byloje Nr. A492-2120/2013 (I t., b. l. 154-159),

kuria ši byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pastarojoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, be kita ko, pažymėjo, jog: „Nagrinėjant bylą iš naujo, visų pirma

turi būti ištirtos aplinkybės byloje, patvirtinančios ar paneigiančias

pareiškėjos nurodomą faktą, kad jos tėvas buvo laiku pateikęs prašymą atkurti

nuosavybės teises į J. D. iki

nacionalizacijos valdytą 10,08 ha žemės sklypą, esantį (duomenys

neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje.“ <...>

„Kita reikšminga aplinkybė byloje, kurią būtina nustatyti sprendžiant dėl

asmens teisių į nuosavybės atkūrimą, yra pakankamų duomenų apie asmens, kuris

nurodomas valdęs turtą nacionalizacijos metu, nuosavybės teises, nustatymas.“

<...> „Suinteresuotasis asmuo, nesutikdamas su pareiškėjos teiginiais,

nurodė, kad nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad J. D. nacionalizacijos metu nuosavybės teisėmis valdė šį

žemės sklypą, be to, teigė, kad atkuriant nuosavybės teises į J.

D. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą 31,08 ha žemę, buvo

atkurtos teisės ir į tą dalį, kurią nurodo pareiškėja, kad valdė

J. D.. Ši aplinkybė taip pat nebuvo tiriama byloje,

nebuvo nagrinėjami įrodymai, ją patvirtinantys ar paneigiantys.“.

Pirmosios instancijos teismas,

priimdamas skundžiamą sprendimą atsižvelgė į minėtą Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo nutartį ir siekė nustatyti joje nurodytas bylai

reikšmingas aplinkybes, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu,

priėjo prie neteisingų išvadų dėl jų egzistavimo.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės

teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas

sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus,

konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra

nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje

byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje

nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.

Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku,

išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis

įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos

informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo

įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu,

kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba

neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos

daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių

faktų buvimą ar nebuvimą.

Apeliacinės instancijos teismo

vertinimu, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjos tėvas S. D. iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo pateikęs prašymą

atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J.

D. valdytą 10,08 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime.

Prieidamas priešingos išvados pirmosios instancijos teismas rėmėsi (duomenys

neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininko 1992 m.

vasario 28 d. pažyma (I t., b. l. 10), taip pat vertinta Marijampolės

apskrities archyvo 1992 m. kovo 31 d. pažyma Nr. 21-D, išduota pagal S. D. 1992 m. kovo 27 d. prašymą (I t., b. l. 14). Pirmosios

instancijos teismas vertino, jog „Nurodytų dokumentų duomenys, kuriais abejoti

nėra jokio pagrindo, akivaizdžiai patvirtina faktą, jog S. D.

buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į jo tėvo J. D. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys

neskelbtini) kaime ir rūpinosi archyvinių dokumentų, patvirtinančių

J. D. nuosavybės teisę, gavimu. Tokia išvada darytina

atsižvelgus į tai, jog pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį, nuosavybės teisių

įgyvendinimo procedūra galėjo būti pradėta asmeniui, kuris turėjo teisę į

nuosavybės teisių atkūrimą, pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises į

išlikusį nekilnojamąjį turtą. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės

reformos tarnybos pirmininko 1992 m. vasario 28 d. pažyma patvirtina, jog

nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimas buvo pradėtas. Nurodyta procedūra

galėjo būti pradėta tik S. D. iniciatyva, jam pateikus

iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pabaigos prašymą dėl nuosavybės teisių

atkūrimo“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu

nesutinka, mano, kad jis nėra pakankama daryti nurodytą išvadą. (duomenys

neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininko 1992 m.

vasario 28 d. pažymoje pažymėta, kad: „(duomenys neskelbtini)

apylinkėje agrarinės reformos tarnyboje yra tvarkomi dokumentai ūkininkui D. S., J..

Trūksta archyvinės pažymos apie jo tėvo D. J., J. buvusią

žemės valdą (duomenys neskelbtini) kaime“. Skirtingai nei nurodyta

pirmosios instancijos sprendime, pažymoje nenurodyta, kad S. D. tvarkomi dokumentai atkurti nuosavybės teises į tėvo J. D. žemę. 1992 m. kovo 31 d.

Marijampolės archyvo pažymoje Nr. 2I-D nurodyta, jog 1945-1946 metais (duomenys

neskelbtini) kaime gyveno: D. J., J. – šeimos galva, D. O., V. – žmona, D. Z.,

J. – duktė, D. D., J. – sūnus. Ši

šeima turėjo 10,08 ha žemės. Pažymėtina ir tai, jog byloje yra 2005 m. kovo 30

d. S. D. pasirašytas atsisakymas, kuriuo jis atsisakė nuo

jam skirto valstiečio ūkio žemės 10,69 ha, prašė šią žemę pervesti į laisvos

žemės fondą (prijungtos J. D. Nuosavybės į žemę atstatymo

bylos b. l. 19). Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo

atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl šiame dokumente galimai suklastoto S. D. parašo, tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas

nenustačius nusikalstamos veikos, nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo

nebuvo panaikintas (I t., b. l. 80-91). Nurodytos faktinės aplinkybės leidžia

daryti prielaidą, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės

reformos tarnybos pirmininko 1992 m. vasario 28 d. pažymoje buvo kalbama

ne apie nuosavybės teisių atkūrimą, o apie valstiečių ūkio steigimą. Todėl

pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. D. buvo

pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į J. D. žemę, nėra pakankamai pagrįsta.

Byloje nesant įrodymų apie tai, kad S. D. iki 2001 m. gruodžio 31 d. buvo pateikęs prašymą dėl

nuosavybės teisių į J. D. iki

nacionalizacijos turėtą nuosavybę, toks faktas galėtų būti nustatinėjamas

bendrosios kompetencijos teisme pateikus prašymą dėl juridinio fakto nustatymo,

o ne administracinėje byloje dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės

teises į iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, pilietybę patvirtinantį

dokumentą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius

dokumentus atnaujinimo.

Bylos medžiaga patvirtina, jog

pareiškėja 2008 metais buvo kreipusis į Marijampolės rajono apylinkės teismą,

prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog J. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 10,08 ha

žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys

neskelbtini) sen., Marijampolės savivaldybė, tačiau šis prašymas

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. nutartimi

civilinėje byloje Nr. 2-5069-399/2008 laikytas nepaduotu ir grąžintas

pareiškėjai (I t., b. l. 173-174). Dėl šios nutarties buvo paduotas atskirasis

skundas, tačiau Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje

byloje Nr. 2S-505-173/2009 atskirąjį skundą atmetė, Marijampolės rajono

apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 18 d. nutartį paliko nepakeistą.

Taigi remiantis bylos duomenimis,

darytina išvada, jog pareiškėjos tėvas S. D., miręs (duomenys

neskelbtini), iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo pateikęs prašymo atkurti

nuosavybės teises į savo tėvo J. D. valdytą

10,08 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, nebuvo pateikęs

prašymo atnaujinti terminą šiam prašymui pateikti, nėra duomenų apie

objektyvias priežastis sukliudžiusias jam tai padaryti. Atitinkamai pareiškėja,

po tėvo mirties tapusi jo teisių paveldėtoja, negali įgyti daugiau teisių nei

turėjo jos tėvas, t. y. pareiškėjos tėvui iki nurodyto termino nepateikus

pašymo atkurti nuosavybės teises į savo tėvo J. D. valdytą 10,08 ha žemės sklypą (duomenys

neskelbtini) kaime, šį terminą praleidus, neprašius jo atnaujinti, pareiškėja

tokių veiksmų atlikti taip pat negali. Dėl nurodytos priežasties, pirmosios

instancijos teismo argumentai dėl pareiškėjos nuoseklumo ir rūpestingumo nuosavybės

teisių atkūrimo procese, jos aktyvumo, nėra reikšmingi.

Pasisakant dėl kitų bylai reikšmingų

aplinkybių, pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad J. D. iki nacionalizacijos, t. y. iki 1940 m. liepos 22 d., valdė

10,08 ha žemės

sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Byloje esančioje jau minėtoje Marijampolės

apskrities archyvo 1992 m. kovo 31 d. pažymoje Nr. 21-D (I t., b. l. 14) nurodyta

tik apie 1945-1946 metais J. D. šeimos

turėtą 10,08 ha žemės. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. balandžio

11 d. rašte Nr. R4-1484 (I t., b. l. 15) pateikti duomenys tik apie 1942 m.

gegužės 27 d. Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo žinias.

Taip pat pažymėtina tai, jog bylos

medžiaga: Marijampolės apskrities Išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio

perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (prijungtos J. D. Nuosavybės

į žemę atstatymo bylos b. l. 2-4), Marijampolės apskrities viršininko

administracijos Marijampolės žemėtvarkos skyriaus Pažymos dėl nuosavybės teises

patvirtinančių dokumentų (prijungtos J. D. Nuosavybės į

žemę atstatymo bylos b. l. 8-14), Marijampolės apskrityje Kazlų Rūdos

savivaldybėje (duomenys neskelbtini) kaime buvusių savininkų J. D. ir J. D. valdytos žemės plano

ištraukos pagal liudininkų parodymus planai M1:10000 (prijungtos J. D. Nuosavybės į žemę atstatymo bylos b. l. 15, 16), patvirtina,

jog 10,08 ha žemės, kurią, kaip teigia ir siekia įrodyti pareiškėja, valdė J. D., patenka į 31,08 ha žemės,

kurios buvęs savininkas yra J. D.. Į dalį šios žemės

nuosavybės teisės atkurtos (prijungtos J. D. Nuosavybės į

žemę atstatymo bylos b. l. 33-42), į likusią dalį atkūrimas vykdomas, kaip

teigia Tarnyba, nurodyta prijungtos J. D. Nuosavybės į

žemę atstatymo bylos 6 lape, jau atkurtos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, pažymėjo, jog termino

atnaujinimo klausimai gali būti svarstomi ir turi prasmę tik tuomet, kai yra

pakankamai duomenų, patvirtinančių galimybę atkurti nuosavybės teises į

konkretų turtą, nustačius faktą, kad į šį turtą nuosavybės teisės jau yra

atkurtos, terminų atnaujinimui nelieka materialiųjų prielaidų, nes nuosavybės

teisių atkūrimo procesas tampa negalimas, prašymai turi būti atmetami.

Atsižvelgiant į tai ir į aukščiau

išdėstytus argumentus, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai

tenkino pareiškėjo prašymą. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai

įsigilino į byloje surinktus įrodymus, netinkamai juos vertino, todėl priėmė

nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas priimant naują sprendimą – pareiškėjos

skundą atmesti.

ABTĮ 44 straipsnis teisę gauti iš kitos

šalies savo išlaidų atlyginimą numato proceso šaliai, kurios naudai priimtas

sprendimas. Kadangi šiuo sprendimu pareiškėjos skundas atmetamas, jos prašymas

dėl bylinėjimosi išlaidų negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

teisėjų kolegija

n

u s p r e n d ž i a

trečiojo suinteresuoto asmens

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą

tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo

2014 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

pareiškėjos V. E. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis

Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Skirgailė Žalimienė