A-794-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-794-756/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01021-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-51 (00035) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui S. S. panaikinimo“.

Nurodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas skubotai, neištyrus faktinių aplinkybių, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pagrindinis pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra darbas UAB „Cari bou internacional“ ir jos tikslų siekimas. Lietuvos Respublikoje jis gyvena nuo 2012 m. gegužės 23 d., nuo 2013 m. gruodžio 15 d. pagal terminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 3/2013 nuomoja gyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, šiuo adresu yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje 2011 m. įgijo UAB „Cari bou international“ ir nuo 2011 m. gegužės 16 d. yra bendrovės direktorius bei veikia bendrovės vardu. Nuo 2013 m. sausio 2 d. jo mėnesinė alga sudaro 1 000 Lt, todėl jis turi pakankamai lėšų pragyvenimui. Pagal 2013 m. gruodžio 15 d. panaudos sutartį Nr. 01/2013, sudarytą iki 2014 m. gruodžio 15 d., UAB „Cari bou International“ įgijo teisę naudotis J. G. PĮ „Jirsa“ prekybos paviljonu, esančiu adresu Gedvydžių g. 17, Vilniuje, o 2013 m. gruodžio 15 d. Įrengimų nuomos sutarties Nr. l pagrindu pareiškėjas įrenginius išnuomavo E. T.. Kartu su skundu pateiktos sąskaitos faktūros apie prekių gavimą iš Briuselio ir Pakistano Islamo Respublikos, taip pat sudarytos sutartys, pagal kurias bendrovė turi gauti prekes iš Pakistano Islamo Respublikos bei Dubajaus, pareiškėjo teigimu, patvirtina, jog UAB „Cari bou International“ vykdo veiklą. Šį faktą taip pat patvirtina įmonės balansas, bei pelno ir nuostolių ataskaita. Bendrovė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui taip pat nėra skolinga. Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 3 d. įgijo 25 % UAB „Servislita“ akcijų ir nuo 2013 m. spalio 3 d. šioje bendrovėje įsidarbino, tačiau nežinojo, jog neturint 100 % akcijų yra būtina gauti leidimą dirbti. Sužinojęs nurodytas aplinkybes, pareiškėjas išėjo iš darbo. Pareiškėjas turi pinigų pragyvenimui Lietuvoje, tai patvirtina 2013 m. spalio 10 d. paskolos sutartis, pagal kurią pareiškėjas pasiskolino 27 000 Lt iš A. A..

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jo verslas yra kebabinė. Iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) jis buvo išvykęs trumpam – dėl tėvo mirties, grįžęs sužinojo, kad leidimas gyventi yra panaikintas. Į sąskaitą pinigines lėšas įnešė grįžęs iš (duomenys neskelbtini) – 2014 m. sausio 4–5 d. Migracijos departamentui apie tai nepranešė, nes niekas jo neklausė. Į UAB „Servislita“ sąskaitą buvo įnešti gryni pinigai (40 000 Lt) iš nuosavų lėšų.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu (I t., b. l. 57–60) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatytus reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikytos priemonės – motyvuotos. 2013 m. gegužės 22 d. Migracijos valdyba buvo pareiškėjui išdavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2013 m. gegužės 21 d. Pareiškėjo 2013 m. kovo 20 d. prašymu, 2013 m. balandžio 30 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus.

Atlikus patikrinimą dėl pareiškėjo teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui išmokėta atleidimo įmoka ir jis įdarbintas UAB „Servislita“. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje duomenis apie pareiškėjo darbinę veiklą, nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Cari bou International“ nedirba nuo 2013 m. spalio 1 d. Pagal VSDFV informacinės sistemos duomenis nustatyta, kad nuo 2013 m. spalio 1 d.

šioje bendrovėje dirbančių asmenų nėra, todėl buvo padaryta išvada, kad UAB „Cari bou International“ deklaruotos veiklos nevykdo. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateikti teismui įrodymai nepatvirtina, kad nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. (vienintelio darbuotojo atleidimo dienos) iki 2014 m. sausio 15 d. (ginčijamo sprendimo priėmimo dienos), t. y. beveik 4 mėnesius, šioje įmonėje dirbo pats pareiškėjas arba kiti asmenys, taip pat nepatvirtintas ir sudarytų sandorių realumas. Pareiškėjas nereagavo į pakartotinius siūlymus pateikti dokumentus, patvirtinančius deklaruotos veiklos vykdymą, todėl jie nevertintini ir šio skundo nagrinėjimo metu.

Juridinių asmenų registro duomenimis nuo 2013 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas yra UAB „Servislita“ direktorius, tačiau jis nėra vienintelis šios įmonės akcininkas, todėl pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. Al-133 patvirtinto leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 9.1. punktą, nėra atleistas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jis teisėtai dirba UAB „Servislita“.

VSDFV informacinės sistemos duomenimis nuo 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjas UAB „Cari bou International“ nedirbo, darbo sutartyje numatyto darbo užmokesčio negavo, nebuvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Nors 2013 m. spalio 3 d. pareiškėjas įdarbintas UAB „Servislita“, tačiau ginčijamo sprendimo priėmimo dieną duomenų apie jo draudžiamąsias pajamas ir socialinio draudimo įmokas nebuvo, todėl ginčijamame sprendime nuspręsta, kad pareiškėjas reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negauna ir nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu.

Pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos bendradarbiauti, pateikiant leidimo laikinai gyventi galiojimui reikšmingus dokumentus, išaiškinta, kad nepateikus nurodytų dokumentų, jam gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi, tačiau pareiškėjas jokių veiksmų neatliko. 2013 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „Cari bou International“, tačiau tą pačią dieną darbinę veiklą šioje bendrovėje nutraukė. Šią aplinkybę atsakovas vertina kaip nepakankamą rūpestingumą, apdairumą ir aktyvumą. Pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms jo turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, t. y. nutraukus darbo sutartį, apie tai turėjo informuoti Migracijos departamentą arba teritorinės policijos įstaigos migracijos padalinį, tačiau šios pareigos neįvykdė.

Pareiškėjas taip pat neįvykdė Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos pareigos užsieniečiui ne vėliau kaip per 7 dienas pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai apie pasikeitusią gyvenamąją vietą. UAB „Cari bou International“ neinformavo vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos apie darbo sutarties su pareiškėju nutraukimą, kaip tai nustatyta minėto įstatymo 36 straipsnio 2 straipsnio 1 punkte, kas, atsakovo nuomone, patvirtina pareiškėjo vengimą bendradarbiauti sprendžiant jo teisinės padėties klausimus.

Teismo posėdžio metu atsakovas papildomai nurodė, kad vieninteliu UAB „Servislita“ akcininku pareiškėjas tapo tik po ginčo sprendimo priėmimo, iki tol jis nebuvo draustas privalomuoju draudimu, reguliarių pajamų neturėjo. Pareiškėjui buvo siunčiami kvietimai pateikti dokumentus, susijusius su įmonės veikla, atvykus į Migracijos departamentą, pakartotinai buvo paaiškinta kokius dokumentus jis turi pateikti, tačiau pareiškėjas to nepadarė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (I t., b. l. 202–208) pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (15/4-2)31-51 (00035) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui S. S. panaikinimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis (b. l. 83, 84), 2011 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad yra įmonės įregistruotos Lietuvos Respublikoje vadovas, o pagrindinis jo atvykino tikslas – darbas UAB „Cari bou International“, be to jis užsiima teisėta veikla, kuriai nereikia gauti leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą (b. l. 61–67). UAB „Cari bou International“ buvo įsteigta 2011 m. gegužės 10 d.

UAB „Consis Solutions Lt“ (b. l. 71–72), 2011 m. gegužės 16 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi UAB „Consis Solutions Lt“ 100 UAB „Cari bou International“ paprastųjų vardinių akcijų pardavė pareiškėjui (b. l. 75–76). Pagal 2011 m. birželio 15 d. Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą, UAB „Cari bou International“ Juridinių asmenų registre registruota 2011 m. gegužės 12 d., įmonė turi 100 vnt. akcijų, vieninteliu jos akcininku nurodytas S. S.. Nuo 2011 m. gegužės 16 d. pareiškėjas buvo paskirtas šios įmonės direktoriumi (b. l. 68–70, 77, 88–90).

Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vienerių metų laikotarpiui buvo išduotas Migracijos departamento 2012 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 67), įvertinus jo veiklą UAB „Cari bou International“ (b. l. 101–103), Migracijos departamento 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vieneriems metams (b. l. 82). Pagal Migracijos valdybos 2013 m. kovo 20 d. pažymą Nr. 10-27-11302964 pareiškėjas kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė įmonės registravimo pažymėjimą, steigimo aktą, įstatus, akcininkų susirinkimo protokolą, akcijų pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 85), metinę pelno mokesčio deklaraciją, pelno (nuostolio) ataskaitą (b. l. 93, 95, 96–99), kurioje nurodyta, kad UAB „Cari bou International“ 2012 m. gavo 12 409 Lt pajamų, deklaravo 7 863 Lt pelno.

Pareiškėjas pateikė muitinės bendrąją deklaraciją, patvirtinančią, kad 2012 m. bendrovė įvežė prekių (b. l. 105), taip pat buhalterinės apskaitos sutartį (b. l. 106–109), negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (b. l. 110–111, 112–113), buto nuomos sutartį. Muitinės departamentas, patikrinęs VSDFV duomenis, nustatė, kad atlyginimas pareiškėjui 2012 m. rugsėjo 12 d.–2013 m. kovo 1 d. laikotarpiu buvo mokamas (b. l. 121), todėl konstatavo, kad akivaizdžių faktų, jog įmonė nevykdo veiklos – nėra (b. l. 101–103).

Migracijos valdybai nustačius, jog pareiškėjas nutraukė darbo santykius su UAB „Cari bou International“, jo asmens byla buvo perduota Migracijos departamentui spręsti dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (b. l. 124, 125). Migracijos departamentas, įvertinęs aplinkybę, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nevykdo deklaruotos veiklos, 2014 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. (15/4-2)3I-51(00035) panaikino išduotą leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2014 m. gegužės 22 d. (b. l. 152–155).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 5 dalimi bei 26 straipsniu (leidimo laikinai gyventi išdavimas, keitimas, panaikinimas). Iš 2013 m. lapkričio 12 d. bei 2013 m. lapkričio 20 d. Juridinių asmenų registro duomenų nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Cari bou International“ dirbo nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., o nuo 2013 m. spalio 3 d. dirbo UAB „Servislita“ direktoriumi. Nurodyti duomenys taip pat patvirtina, kad su darbo santykiais susijusias pajamas pareiškėjas gavo tik laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., o apie jo darbo UAB „Servislita“ laikotarpiu gautas šio draudėjo išmokas nuo 2013 m. spalio 3 d., VSDFV duomenų nėra (b. l. 126, 138). Pagal VSDFV išduotą Apdraustųjų asmenų draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas už 2013 m. spalio 1 d. – 2014 m. rugpjūčio 4 d. laikotarpį UAB „Servislita“ 2014 m. sausio mėnesį už pareiškėją socialinio draudimo įmokų nemokėjo (b. l. 192, 193). Pagal VSDFV 2014 m. sausio 15 d. pateiktą informaciją pareiškėjas 2013 m. gruodžio 17 d. vienai dienai buvo priimtas į UAB „Cari bou International“ (b. l. 151), o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki ginčo sprendimo priėmimo nedirbo ir nebuvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu, t. y. buvo išnykę 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindai ir pareiškėjas privalėjo kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo išdavimo. Nustatyta, kad 2013 m. kovo 19 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas buvo nurodęs, kad jis yra įmonės, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ir pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje UAB „Cari bou International“ (b. l. 79, 80), tačiau VSDFV 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2014 m. sausio 15 d. (ginčo sprendimo priėmimo metu) duomenimis UAB „Cari bou International“ apdraustų asmenų ir dirbančių darbuotojų nebuvo, įmonės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 1 641,24 Lt (b. l. 130, 149, 150).

Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, Migracijos tarnybos Užsieniečių reikalų skyriaus specialistė 2013 m. lapkričio 15 d. atliko pareiškėjo veiklos UAB „Cari bou International“ patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėjas su nurodyta bendrove darbo santykius nutraukė. Kadangi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas kaip vieninteliam šios bendrovės akcininkui ir darbuotojui, pateikė siūlymą spręsti dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo (b. l. 131). Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. (15/4-2)31-51 (00035) pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas, nustačius, kad jis, siekdamas gauti nurodytą leidimą pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, užsienietis negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir nėra apdraustas privalomuoju draudimu (b. l. 152–155).

Kaip matyti iš bylos duomenų, 2013 m. lapkričio 20 d. elektroniniu paštu Departamento Imigracijos reikalų skyrius kvietė pareiškėją iki 2013 m. gruodžio 13 d. atvykti į Departamentą ir pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad UAB „Cari bou International“ iš tikro vykdo deklaruotą ūkinę komercinę veiklą ir kad pareiškėjo buvimas yra būtinas siekiant UAB „Cari bou International“ tikslų bei vykdant veiklą, arba rašytinį pareiškimą, kad jis nutraukė teisėtą veiklą kaip minėtos įmonės vadovas. Taip pat pareiškėjui buvo siūloma pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjas yra vienintelis UAB „Servislita“ akcininkas ir vadovas, arba leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, kaip duomenis, būtinus leidimo gyventi išdavimui (b. l. 139). Nurodyto pobūdžio kvietimas pareiškėjui buvo išsiųstas ir UAB „Cari bou International“, UAB „Servislita“ bei pareiškėjo gyvenamosios vietos adresais ir elektroniniu paštu (b. l. 139–143). Departamento atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjui atvykus į Departamentą, žodžiu buvo nurodyta, kokie dokumentai yra būtini leidimo pakeitimui, tačiau pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo ir iki sprendimo priėmimo atsakovui nepateikė. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovės nurodytais argumentais, jog nuo 2013 m. lapkričio 20 d., kuomet pareiškėjui buvo siunčiami kvietimai atvykti į Departamentą ir pateikti prašomus duomenis (b. l. 139–143) iki ginčo sprendimo priėmimo praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėjo realią galimybę pateikti Departamentui būtinus dokumentus, bet to nepadarė.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas, susipažinęs su ginčo sprendimo priėmimo metu turimais duomenimis (VSDFV pažymomis, patvirtinančiomis, kad pareiškėjas niekur nedirba), taip pat įvertinęs faktą, jog ne kartą ragintas pareiškėjas jokių papildomų įrodymų (apie turimas lėšas pragyvenimui, vykdomą veiklą, privalomąjį draudimą ir pan.) Migracijos departamentui nepateikė, savanoriškai neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, svarbias leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimui, pasikeitimą (darbo santykių nutraukimą), pagrįstai priėmė 2014 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-51 (00035) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui S. S. panaikinimo“.

Siekdamas pagrįsti skunde nurodytus argumentus, pareiškėjas su skundu pateikė teismui dvylikos mėnesių terminui sudarytą buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2012 m. gegužės 11 d. nuomos sutartį (b. l. 7–8), taip pat iki 2014 m. gruodžio 15 d. sudarytą buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2013 m. gruodžio 15 d. nuomos sutartį Nr. 3/2013 (b. l. 9), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šeškinės seniūnijos išduotą 2013 m. gruodžio 13 d. pažymą Nr. (2013-42409-PD)-1297 apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą (b. l. 10), tačiau nurodyti duomenys nepatvirtina fakto, kad šie įrodymai buvo pateikti ir Migracijos departamentui sprendimo priėmimo dieną, taip pat nepatvirtina, kad sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo metu jis atitiko visus Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. vien gyvenamosios vietos turėjimas nėra pakankama sąlyga, leidžianti teigti, jog pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyvenimui, ar turi galiojantį sveikatos draudimą, ar gauna realias pajamas.

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti, kad UAB „Cari bou International“ vykdo veiklą, pateikė 2013 m. gruodžio 15 d. panaudos sutartį Nr. 01/2013, pagal kurią įmonei laikinai neatlygintinai leidžiama naudotis prekybos paviljonu, esančiu adresu Gedvydžių g. 17, Vilniuje (b. l. 13–14). Teismo vertinimu, šis faktas nepatvirtina, kad pareiškėjas ginčo sprendimo priėmimo metu dirbo UAB „Cari bou International“, juo labiau, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas bendrovėje, su kuria buvo siejamas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimas, dirbo tik iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Be to, pagal UAB „Cari bou International“ ir E. T. sudarytą 2013 m. gruodžio 15 d. įrengimų nuomos sutartį, UAB „Cari bou International“ perdavė E. T. nuomos teise naudotis ta pačia patalpa, esančia Gedvydžių g. 17a, Vilniuje, bei įrengimus. Sutartyje nurodyta jos galiojimo data – iki 2014 m. gruodžio 1 d. (b. l. 15), todėl nėra aišku, nei kokiose patalpose, nei kokią veiklą vykdė UAB „Cari bou International“.

Iš 2013 m. spalio 10 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp pareiškėjo ir A. A. matyti, kad pareiškėjas iki 2013 m. gruodžio 31 d. iš minėto asmens pasiskolino 27 000 Lt (b. l. 28). Teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė 2014 m. balandžio 16 d. pažymą, kuria A. A. patvirtino, jog iš pareiškėjo yra gavęs 27 000 Lt (b. l. 181–182), t. y. pareiškėjas skolą grąžino, tačiau pažyma surašyta vėliau, nei priimtas ginčo sprendimas, todėl jo priėmimo metu Migracijos departamentas galėjo turėti duomenis tik dėl pareiškėjo turimo įsiskolinimo, kas taip pat galėjo pagrįstai patvirtinti atsakovo išvadą, jog pareiškėjas neturi pakankami lėšų pragyvenimui. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad nepateikė atsakovui įrodymų, patvirtinančių, jog iš (duomenys neskelbtini) parsivežė grynų pinigų (40 000 Lt), kuriuos investavo į UAB „Servislita“ akcijas, kadangi tokios informacijos iš jo nebuvo prašoma. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo procedūrą pareiškėjas jau žinojo, nes iki ginčo sprendimo priėmimo jis jau buvo kreipęsis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, be to, jam buvo siunčiami pranešimai atvykti į Migracijos departamentą, kuriuose buvo nurodyti leidimo išdavimui būtini dokumentai, todėl pareiškėjas, žinodamas ko iš jo reikalaujama, turėjo galimybę įtakoti ginčo sprendimo rezultatą, tačiau to nepadarė.

2013 m. rugsėjo 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad pareiškėjas iš UAB „Įmonių turgus“ įgijo 25 % UAB „Servislita“ akcijų. Bendra 100 % akcijų vertė sutartyje nurodyta 11 200 Lt, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas už įsigytus 25 % akcijų sumokėjo 2 800 Lt (b. l. 20). Kaip minėta, nuo 2013 m. spalio 3 d. pareiškėjas buvo UAB „Servislita“ direktoriumi (b. l. 26), tačiau ginčo sprendimo priėmimo metu jis nebuvo vienintelis šios bendrovės akcininkas, todėl neatitiko Įstatymo 45 straipsnyje nustatyto Leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla 1 dalies nustatyto reikalavimo, jog užsienietis kaip savininkas arba bendraturtis Lietuvos Respublikoje turi būti įregistravęs įmonę, o turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų. Nors pareiškėjas teismui pateikė VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro 2014 m. gegužės 19 d. išrašą, jog jis yra vienintelis UAB „Servislita“ akcininkas, tačiau nurodytas išrašas taip pat patvirtina, jog vieninteliu akcininku jis registruotas nuo 2014 m. balandžio 7 d. (b. l. 190–191), t. y. ginčo sprendimo priėmimo metu Juridinių asmenų registre tokių duomenų nebuvo, todėl šis faktas taip pat nelaikytinas pagrindžiančiu ginčo sprendimo neteisėtumą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė DNB banko sąskaitos operacijų ataskaitas, iš kurių matyti, jog jam priklausančiose sąskaitose 2014 m. rugpjūčio 5 d. buvo 14 474,34 Lt ir 1 700 EUR (b. l. 183, 184), tačiau nurodyti duomenys tik patvirtina, kad atsakovas ataskaitos atspausdinimo dieną (2014 m. rugpjūčio 5 d.) turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui, tačiau įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog šios lėšos buvo pareiškėjo sąskaitoje ir ginčo sprendimo priėmimo dieną – 2014 m. sausio 15 d., byloje nėra.

Minėti ir kiti teismui pateikti pareiškėjo įrodymai (VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. liepos 31 d. pažyma Nr. (7.94) 5-45-12, jog pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nėra skolingas (b. l. 158), 2014 m. balandžio 7 d. pareiškėjo sprendimas padidinti UAB „Servislita“ įstatinį kapitalą nuo 10 000 Lt iki 50 000 Lt bei UAB „Servislita“ akcijų pasirašymo sutartis (b. l. 186, 188), naujos akcijų emisijos apmokėjimą patvirtinantis 2014 m. balandžio 7 d. kasos pajamų orderis Nr. 0021 (b. l. 189)) pagrindžia pasikeitusią pareiškėjo padėtį jau po ginčo sprendimo priėmimo, tačiau neatspindi situacijos, buvusios 2014 m. sausio 15 d., todėl nevertintini sprendžiant ginčo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. Į bylą papildomai pateikti dokumentai pagal nustatytą teisinį reguliavimą suteikia galimybę pareiškėjui kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, tačiau neturi įtakos 2014 m. sausio 15 d. priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat byloje esančius duomenis, buvusius Migracijos departamentui priimant 2014 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-51 (00035), teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo sprendimas yra teisėtas, priimtas įvertinus tuo laikotarpiu buvusius duomenis, todėl pagrindo jo naikinti nėra.

III. Pareiškėjas S. S. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–4) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad 2014 m. balandžio 7 d. pareiškėjas įsigijo visas likusias UAB „Servislita“ akcijas, t. y. dabar jam priklauso 100 proc. šios įmonės akcijų, kurios kapitalas šiuo metu yra 50 000 Lt. Pareiškėjui išvykus iš Lietuvos Respublikos, nebus kam rūpintis UAB „Servislita“ veikla bei UAB „Cari bou international“ veiklos sustabdymu. Taigi, pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra būtinas, pareiškėjas turi pakankamai pragyvenimo lėšų. Be to, teismo argumentai, kad pareiškėjas ilgą laiką turėjo galimybę bendradarbiauti su Migracijos departamentu, tačiau nebendradarbiavo, nepagrįsti, nes pareiškėjas Departamente lankėsi 2013 m. lapkričio 18 d., kvietimų atvykti į Migracijos departamentą 2013 m. gruodžio 13 d. jis negavo. Tokių kvietimų išsiuntimą pareiškėjui patvirtinančių duomenų byloje nėra. 2013 m. gruodžio 23 d. mirė pareiškėjo tėtis, todėl jam teko skirsti atgal į (duomenys neskelbtini) į laidotuves. Į Lietuvą pareiškėjas grįžo tik 2014 m. vasario mėnesį. Kitą dieną po grįžimo į Lietuvą, pareiškėjas nuvyko į Migracijos departamentą. Be to, pareiškėjas gerai moka tik urdų kalbą, lietuviškai nemoka, o angliškai šneka silpnai, tai trukdo jam susigaudyti įstatymo reikalavimuose.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu, pritaria sprendime išdėstytiems argumentams. Papildomai nurodo, kad faktas, jog pareiškėjas nesupranta lietuvių kalbos, o anglų kalbą moka silpnai, tik patvirtina, jog UAB „Cari bou international“ nevykdo veiklos ir užsieniečio buvimas Lietuvoje nėra būtinas šios įmonės veiklai užtikrinti. Pareiškėjo nurodytos sutarties dėl prekių gavimo iš Pakistano Respublikos ir Dubajaus taip pat nepatvirtina veiklos vykdymo, kadangi nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nepatvirtino, kad tokias prekes gavo. Be to, VSDFV 2014 m. vasario 6 d. ir 2014 m. liepos 31 d. pažymose nurodoma, kad UAB „Cari bou international“ nėra skolinga VSDFV, tačiau jose nėra duomenų apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (15/4-2)31-51 (00035) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui S. S., panaikinimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, pagal kuriuos leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (minėtoje normoje nurodyti atvejai, kuomet išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma) ir nustatoma, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurios savininkas ar bendraturtis yra užsienietis, nevykdo deklaruotos veiklos ir (ar) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų bei vykdant veiklą. Priimdamas ginčijamą sprendimą, Departamentas vadovavosi ir Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas); taip pat 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktais, kuriuose numatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; ir jeigu užsienietis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu (arba neturi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka patvirtinto Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimo apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą, kuriuo šis prašė Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-2)31-51 (00035) panaikinti, atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindė iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kurias buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacinio teismo teisėjų kolegija vertins, ar atsakovas teisingai ir pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu parinko ir pritaikė Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ normas, dėl ko leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo panaikintas, o Vilniaus apygardos administracinis teismas šį atsakovo sprendimą paliko galioti.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2011 m. gruodžio 1 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, t. y. kaip Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB „Cari bou international“ vadovui; pareiškėjas nurodė, kad užsiima teisėta veikla, kuriai nereikia gauti leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą (I t., b. l. 61–67). Minėtame prašyme pareiškėjas nurodė ir pagrindinį atvykimo tikslą – darbą UAB „Cari bou international“, bei tai, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus 800 Lt darbo užmokestis, gaunamas kiekvieną mėnesį. Departamento 2012 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 67) pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, šio leidimo galiojimo laikotarpis – vieneri metai. 2013 m. kovo 20 d. S. S. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ketina ir toliau tęsti teisėtą veiklą, t. y. yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB „Cari bou international“ vadovas, kurio pagrindinis atvykimo tikslas – darbas UAB „Cari bou international“ (I t., b. l. 78–82). Migracijos departamento 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu (b. l. 82) pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeistas vienerių metų laikotarpiui. 2013 m. gegužės 22 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdyba išdavė S. S. naują leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį iki 2014 m. gegužės 22 d.

Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius atliko patikrinimą dėl S. S. vykdomos veiklos UAB „Cari bou international“ ir nustatė, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. minėtam užsieniečiui UAB „Cari bou international“ išmokėjo atleidimo įmoką, o 2013 m. spalio 3 d. S. S. įdarbintas UAB „Servislita“(I t., b. l. 131, 165). Migracijos valdybai nustačius šias aplinkybes, pareiškėjo asmens byla perduota Migracijos departamentui. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, nustatęs, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir nėra apdraustas privalomuoju draudimu, 2014 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. (15/4-2)31-51 (00035) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje S. S. panaikino.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ginčijamas Departamento sprendimas yra teisėtas, priimtas įvertinus jo priėmimo laikotarpiu buvusius duomenis, todėl nėra pagrindo jo naikinti (ABTĮ 136 str.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2013 m. gegužės 22 d. pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2014 m. gegužės 22 d., pakeistas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ir toliau ketina tęsti teisėtą veiklą, t. y. S. S. ir toliau yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės UAB „Cari bou international“ vadovas. Bylos duomenys patvirtina, kad šioje įmonėje pareiškėjas dirbo tik iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (I t., b. l. 138). Apelianto teigimu, ir po šios datos UAB „Cari bou international“ vykdė savo veiklą, o S. S. dirbo minėtos bendrovės direktoriumi.

Šią aplinkybę, apelianto manymu, patvirtina į bylą pateikti duomenys: Juridinių asmenų registro 2011 m. birželio 15 d. ir 2012 m. kovo 5 d. išrašai, patvirtinantys, kad UAB „Cari bou international“ įregistruota 2011 m. gegužės 12 d., 2011 m. gegužės 16 d. bendrovės vadovu, t. y. direktoriumi, paskirtas pareiškėjas S. S. (I t., b. l. 11, 68–70); 2011 m. gegužės 10 d. UAB „Cari bou International“ steigimo aktas (I t., b. l. 71–72) bei įstatai (I t., b. l. 73–74); 2011 m. gegužės 16 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią S. S. iš UAB „Cari bou International“ steigėjo UAB „Consis Solutions LT“ įsigijo 100 procentų UAB „Cari bou International“ akcijų (I t., b. l. 75–76); 2011 m. gegužės 16 d. vienintelio UAB „Cari bou International“ akcininko S. S. sprendimas bendrovės direktoriumi paskirti S. S. ir nustatyti jam 800 Lt atlyginimą (I t., b. l. 77); 2012 m. gegužės 9 d.

Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 71, pagal kurią UAB „Cari bou International“, atstovaujama direktoriaus S. S., iš R. P. iki 2013 m. gegužės 10 d. išsinuomavo negyvenamąsias biuro patalpas, esančias adresus Vileišio g. 18, II korpusas, Vilnius (I t, b. l. 110–113); 2012 m. rugsėjo 10 d. tarp UAB „Cari bou International“ ir S. S. sudaryta darbo sutartis, pagal kurią S. S. priimamas direktoriaus pareigoms ir jam nustatomas 850 Lt atlyginimas (I t., b. l. 26); 2013 m. sausio 2 d. „Priedas prie 2012 m. rugsėjo 10 d. darbo sutarties“, pagal kurį S. S. nustatomas 1 000 Lt per mėnesį atlyginimas (I t., b. l. 27); 2012 m. liepos 24 d. vienintelio UAB „Cari bou International“ akcininko S. S. sprendimas padidinti nuo 800 Lt iki 850 Lt atlyginimą bendrovės direktoriui (I t., b. l. 86); 2012 m. gruodžio 28 d. vienintelio UAB „Cari bou International“ akcininko S. S. sprendimas padidinti nuo 850 Lt iki 1 000 Lt atlyginimą bendrovės direktoriui (I t., b. l. 87); 2012 m. gruodžio 31 d.

UAB „Cari bou International“ balansas, apimantis laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (I. t., b. l. 24); 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „Cari bou International“ Pelno (nuostolių) ataskaita, apimanti laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (I. t., b. l. 25); 2012 m. rugsėjo 6 d. Buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartis Nr. 12/09-01, pagal kurią VšĮ „EIKS“ iki 2013 m. rugsėjo 30 d. įsipareigojo UAB „Cari bou International“ teikti buhalterinės apskaitos paslaugas (I t., b. l. 22–23, 106–108); 2013 m. vasario 28 d.

UAB „Cari bou International“ balansas, apimantis laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. (I t., b. l. 94); 2013 m. vasario 28 d. UAB „Cari bou International“ Pelno (nuostolių) ataskaita, apimanti laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. (I. t., b. l. 95); 2013 m. kovo 17 d. Metinė pelno mokesčio deklaracija, apimanti laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (I t., b. l. 96–99). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, iš šių duomenų negalima spręsti, kad po 2013 m. rugsėjo 30 d.

S. S. ir toliau dirbo UAB „Cari bou international“ direktoriumi, kadangi visi šie duomenys apima laikotarpį iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (pareiškėjo atleidimo iš UAB „Cari bou international“ direktoriaus pareigų).

Pareiškėjo nurodyta 2013 m. gruodžio 15 d. Panaudos sutartis Nr. 01/2013, pagal kurią UAB „Cari bou international“, atstovaujama direktoriaus S. S., iš panaudos davėjo J. G. PĮ „Jirsta“ laikinai neatlygintinai gavo teisę naudoti prekybos paviljoną, esantį Gedvydžių g. 17, Vilniuje (I t., b. l. 13–14), taip pat nepatvirtina to, kad po 2013 m. rugsėjo 30 d. UAB „Cari bou international“ toliau tęsė veiklą, o pareiškėjas ir toliau dirbo šios bendrovės direktoriumi. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra aišku, nei kokiose patalpose, nei kokią veiklą vykdė UAB „Cari bou International“, kadangi pagal 2013 m. gruodžio 15 d. UAB „Cari bou International“ ir E. T. sudarytą įrengimų nuomos sutartį, UAB „Cari bou International“ (nuomotojas) perdavė E. T. (nuomininkui) nuomos teise naudotis ta pačia patalpa, esančia Gedvydžių g. 17a, Vilniuje, bei įrengimus (I t., b. l. 15).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad UAB „Cari bou International“ vykdomą veiklą patvirtina ir jo pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai, kad bendrovė 2013 m. rugpjūčio 30 d. gavo prekes iš Briuselio („Priedas Nr. 10“ pateiktas kartu su skundu), o 2013 m. kovo 21 d. – iš Pakistano Islamo Respublikos (pareiškėjas nurodo dokumentą Nr. 021332); taip pat UAB „Cari bou International“ iš Pakistano Islamo Respublikos turi gauti kitas prekes pagal 2013 m. rugsėjo 23 d. dokumentą Nr. HH/09.2013 („Priedas Nr. 12), o iš Dubajaus – pagal 2013 m. gruodžio 12 d. dokumentą Nr. 9317/12013 (Priedas Nr. 13). Pagal ABTĮ 9 straipsnio 2 dalį, dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Atsižvelgiant į tai, kad minėti dokumentai į bylą pateikti be vertimo į lietuvių kalbą (I t., b. l. 16–19), teisėjų kolegija jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Tai, kad 2013 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas vienai dienai buvo priimtas į UAB „Cari bou international“ (I t., b. l. 151), taip pat negali būti laikomas aplinkybe, pagrindžiančia, kad nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki ginčo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas dirbo UAB „Cari bou international“ ir ginčo laikotarpiu gavo pragyvenimui Lietuvos Respublikoje reikalingas pajamas bei buvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu. Be to, apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės sutinka su tuo, kad šiuo metu UAB „Cari bou international“ veiklos nevykdo.

2013 m. spalio 3 d. pareiškėjas S. S. įdarbintas UAB „Servislita“. Iš bylos duomenų matyti, kad Migracijos departamentui adresuotame Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. sausio 15 d. rašte „Informacija apie asmens darbinę veiklą“ (I t., b. l. 151) nurodyta, jog 2014 m. sausio 15 d. duomenų apie S. S. pajamos, gaunamas šiam dirbant UAB „Servislita“, fondo valdyba neturėjo. Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo teiginiui, kad byloje nėra duomenų, jog nuo įsidarbinimo UAB „Servislita“ dienos iki ginčo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas gavo su darbo santykiais susijusių pajamų ar kad darbdavys už jį mokėjo socialinio draudimo įmokas (I t., b. l. 126, 138, 151, 192, 193). Be to, ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas turėjo 25 procentus UAB „Servislita“ (kurios įstatinio kapitalo dydis – 10 000 Lt) akcijų (I t., b. l. 20, 126–128). Kadangi pareiškėjas nebuvo vieninteliu šios įmonės akcininku, jis turėjo pareigą įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje (Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-133 patvirtintas Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašas). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, į bylą pateikta 2014 m. balandžio 7 d. Akcijų pasirašymo sutartis, pagal kurią UAB „Servislita“ įstatinis kapitalas padidinamas nuo 10 000 Lt iki 50 000 Lt (I t., b. l. 186), 2014 m. balandžio 7 d. kasos pajamų orderis Nr. 0021, pagrindžiantis, kad naują akcijų emisiją apmokėjo S. S. (I t., b. l. 189), bei 2014 m. gegužės 19 d. Juridinių asmenų registro išrašas, pagal kurį pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 7 d. registruotas kaip vienintelis UAB „Servislita“ akcininkas (I t., b. l. 190–191), sprendžiant ginčijamo Departamento sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą nevertintini, kadangi šie duomenys pagrindžia pasikeitusią pareiškėjo padėtį jau po ginčo sprendimo priėmimo dienos.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginį, jog teismo argumentai, kad pareiškėjas ilgą laiką turėjo galimybę bendradarbiauti su Departamentu, tačiau nebendradarbiavo, nepagrįsti, nes pareiškėjas Departamente lankėsi 2013 m. lapkričio 18 d., o kvietimų atvykti į Migracijos departamentą 2013 m. gruodžio 13 d. negavo, tokių kvietimų išsiuntimą pareiškėjui patvirtinančių duomenų byloje nėra. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Migracijos departamentas išsiuntė pareiškėjui kvietimą atvykti į Departamentą iki 2013 m. gruodžio 13 d. visais žinomais S. S. adresais: 2013 m. lapkričio 20 d. elektroniniai laiškai (kvietimai) išsiųsti UAB „Cari bou International“ ir UAB „Servislita“ elektroninio pašto adresais (I t., b. l. 139), paštu pareiškėjui kvietimai išsiųsti 2013 m. lapkričio 20 d. UAB „Cari bou International“ buveinės adresu (I t., b. l. 11, 142) bei adresu, kuris nurodytas 2012 m. gegužės 9 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje Nr. 71 (I t., b. l. 110–111, 140), UAB „Servislita“ buveinės adresu (I t., b. l. 126–128, 141), taip pat S. S. gyvenamosios vietos adresu (I t., b. l. 142).

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kaip minėta, nurodyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...>. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau išdėstytos aplinkybės sudarė pagrindą, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagal kurį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurios savininkas ar bendraturtis yra užsienietis, nevykdo deklaruotos veiklos ir (ar) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų bei vykdant veiklą, panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Pastebėtina, jog Įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, be kita ko, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nustatytu pagrindu leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei tai buvo pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas būtent tuo pagrindu, t. y. teisėtos veiklos pagrindu, kaip Lietuvoje įregistruotos UAB „Cari bou international“ savininkui ir direktoriui. Be kita ko, pritartina byloje padarytai išvadai, jog aplinkybės, kad pareiškėjas po 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo įdarbintas ir nedirbo, sudarė pagrindą išvadai, jog jis neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat, jog jis nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, o kito dokumento, patvirtinančio, kad turi galiojantį sveikatos draudimą, nepateikė, kas atitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 7 punktuose numatytas aplinkybes.

Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad į bylą pateiktos DNB banko sąskaitos operacijų ataskaitos, iš kurių matyti, jog pareiškėjui priklausančiose sąskaitose 2014 m. rugpjūčio 5 d. buvo 14 474,34 Lt ir 1 700 EUR (b. l. 183, 184), patvirtina tik tai, kad ataskaitos atspausdinimo dieną (2014 m. rugpjūčio 5 d.), S. S. turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui, tačiau įrodymų, jog šios lėšos buvo pareiškėjo sąskaitoje ir ginčo sprendimo priėmimo dieną, byloje nėra. Departamentui buvo žinoma tik tai, jog pareiškėjo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje buvo jo darbo užmokestis, gaunamas dirbant UAB „Cari bou international“ (minėta, apie gaunamą užmokestį dirbant UAB „Servislita“, duomenų nebuvo), todėl pareiškėjui nepateikus atsakovui papildomų duomenų, nėra pagrindo kaip nepagrįstas pripažinti ginčijamame atsakovo sprendime padarytas išvadas dėl to, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją būtent dėl teisme tikrinamo 2014 m. sausio 15 d. Migracijos departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pasikeitus aplinkybėms pareiškėjas turi galimybę kreiptis į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. S. (S. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė