A-498-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-498-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00255-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. prašymą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 3–12), kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Klaipėdos RAAD, atsakovas) direktoriaus 2014 m. kovo 7 d. įsakymą Nr. LP1-36 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. T.“ (toliau – ir Įsakymas Nr. LP1-36); 2) įpareigoti Klaipėdos RAAD panaikinti nuo 2013 m. sausio 31 d. netekusį juridinės galios 2012 m. lapkričio 7 d. Klaipėdos RAAD direktoriaus įsakymą Nr. LV1-159 „Dėl privalomojo nurodymo ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą taikymo, registracijos tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Klaipėdos RAAD Įsakymas Nr. LV1-159).

Pareiškėjas paaiškino, kad Klaipėdos RAAD direktoriaus 2014 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. LP1-36 jam, Klaipėdos RAAD Jūros aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir JAA Agentūra) vyriausiajam specialistui, nepagrįstai skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Įsakymas Nr. LP1-36 grindžiamas nemotyvuota 2014 m. kovo 4 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. (2)-LV9-17 (toliau – ir Išvada), kuri prieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 7 daliai, Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5, 7, 9, 13 ir 18 punktams, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 daliai (nenurodyta apskundimo tvarka).

Taisyklių 3 punktas nustato, kad gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Oficialia informacija buvo įvardytas Klaipėdos RAAD Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus (toliau – ir Klaipėdos RAAD TBRS) vyr. specialistės 2014 m. sausio 30 d. tarnybinis pranešimas, kuris parengtas remiantis pareiškėjo 2014 m. sausio 27 d. skundu, nors pareiškėjas iki šio savo skundo per 2013 metų sausio mėnesį buvo surašęs ir pateikęs Klaipėdos RAAD 4 privalomuosius nurodymus.

Taisyklių 5 punktas nustato, kad valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmęs asmuo, tarnybiniam nusižengimui tirti gali sudaryti komisiją. Esant pagrindui manyti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, komisiją sudaryti būtina. Komisija sudaroma ne mažiau kaip iš 3 asmenų: valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens, už įstaigos personalo tvarkymą atsakingo asmens, kitų įstaigos valstybės tarnautojų.

Pareiškėjas teigė, kad komisijos sudarymas reiškia, jog Klaipėdos RAAD direktorius buvo nusiteikęs atleisti jį iš pareigų. Be to, į komisijos sudėtį nebuvo įtrauktas pareiškėjo tiesioginis vadovas, ar jo įgaliotas asmuo. Pagal Agentūros vyr. specialisto pareigybės aprašymą šis valstybės tarnautojas pavaldus Agentūros vedėjui. Taisyklių 7 punkte nurodyta, kad tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas (komisija) surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą pagal Taisyklių priedą. Pareiškėjas 2014 m. vasario 6 d. gavo pranešimą Nr. (2)-LV8, kuriame nurodyta, kad Klaipėdos RAAD direktoriaus 2014 m. vasario 5 d.

įsakymu Nr. LV1-14 sudaryta 3 asmenų komisija ištirti galimą pareiškėjo tarnybinį nusižengimą dėl privalomojo nurodymo UAB „Ambertip“ pratęsimo, tačiau su šiuo įsakymu jis nebuvo supažindintas. Taisyklių 9 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, turi teisę teikti informaciją ir dokumentus, susijusius su tarnybiniu nusižengimu, dalyvauti tikrinant su tarnybiniu nusižengimu susijusius faktinius duomenis vietoje, pareikšti nušalinimą tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam valstybės tarnautojui (komisijai), įstatymų nustatyta tvarka apskųsti jų veiksmus ar neveikimą.

Komisijos narėmis paskirtos A. J. (jos atžvilgiu pareiškėjas 2014 m. vasario 13 d. pateikė skundą Klaipėdos RAAD direktoriui) ir R. G. (pagal jos 2012 m. spalio 23 d. surašytą išvadą jis buvo nubaustas, tačiau teismas apgynė jo teises) galėjo būti šališkos ir jis nesutiko su komisijos sudėtimi, tačiau negalėjo reikšti nušalinimą, nes ši jo teisė buvo suvaržyta. Taisyklių 13 punkte nurodyta, kad jeigu motyvuotoje išvadoje teigiama, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo diena, jeigu ją įmanoma nustatyti, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai, tarnybinę atsakomybę lengvinančios, sunkinančios aplinkybės ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda.

Išvadoje nenurodytas atitinkamas Valstybės tarnybos įstatymo straipsnis, jo dalis ir punktas (nė vienas iš jų nebuvo pažeistas), nebuvo įrodyta pareiškėjo kaltė, taip pat nenurodyta jokių sukeltų padarinių, t. y. nėra tarnybinio nusižengimo sudėties.

Pagal Taisyklių 18 punktą jeigu paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti ir nagrinėti atitinkamas bylas. Šiai institucijai atsisakius iškelti baudžiamąją arba administracinę bylą arba asmenį atleidus nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas nuo atitinkamo sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo) dienos. Tarnybinio nusižengimo tyrimas nebuvo sustabdytas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga nebuvo perduota institucijai, kompetentingai tirti atirinkamas bylas ir toks tyrimas nebuvo atliktas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinto nepiktnaudžiavimo valdžia principo pažeidimas nenustatytas ir jis šio principo nepažeidė, nes veiklą vykdė turėdamas tam suteiktas galias ir priėmė sprendimus pagal savo kompetenciją, nesiekdamas kitų, negu nustatyti įstatymo, tikslų. AAVKĮ 22 straipsnis numato, kad privalomasis nurodymas gali būti pratęstas. M. E., kuriam 2013 m. gruodžio 18 d. buvo duotas privalomasis nurodymas Nr. (8)-LT2-12 (toliau – ir Privalomasis nurodymas Nr. (8)-LT2-12), 2014 m. sausio 27 d. rašytiniu prašymu prašė pratęsti privalomąjį nurodymą, kadangi jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo laiku įvykdyti šio nurodymo. Prašymo pateikimo terminas (ne vėliau kaip 7 dienos iki privalomo nurodymo įvykdymo) nebuvo pažeistas, nes 2014 m. sausio 26 d. buvo sekmadienis. Pareiškėjas pagal kompetenciją (AAVKĮ 22 str. 3 d.) 2014 m. vasario 3 d. pratęsė Privalomojo nurodymo Nr. (8)-LT2-12 įvykdymo terminą iki 2014 m. vasario 15 d., nes aplinkos apsaugą reglamentuojančių tesiės aktų pažeidimų buvo vengiama, o žala aplinkai nebuvo daroma. Apie šį sprendimą, vadovaudamasis AAVKĮ 22 straipsnio 3 dalimi, 2014 m. sausio 29 d. raštu Nr. (8)-LV6-87 informavo Klaipėdos RAAD. Todėl pareiškėjas teigė nepažeidęs AAVKĮ 22 straipsnio.

Dėl Išvadoje nurodytų Aplinkos ministro 2010 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. D1-312 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 661 (toliau – ir Aplinkos ministro Įsakymas Nr. 661) „Dėl Privalomojo nurodymo ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą blankų formų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aplinkos ministro Įsakymas Nr. D1-312) 1 ir 2 punktų pažeidimų pareiškėjas teigė, kad minėtu įsakymu Klaipėdos RAAD nėra - suteikti įgaliojimai aiškinti šį įsakymą, todėl Komisijos išaiškinimas yra neprivalomas. Klaipėdos RAAD direktoriaus 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. LV1-159, kuriuo nurodyta Departamento agentūrų valstybinės kontrolės pareigūnams surašant privalomuosius nurodymus naudoti Aplinkos ministro įsakymais Nr. 661 ir Nr. D1-312 patvirtintas privalomojo nurodymas ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą blankų formas, nuo 2013 m. sausio 31 d. neteko teisinės galios, nes Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. AV-31 (toliau – ir Aplinkos apsaugos agentūros Įsakymas Nr. AV-31) buvo pripažintas netekusiu galios Agentūros direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymas Nr. AV-116 (toliau – ir Aplinkos apsaugos agentūros Įsakymas Nr. AV-116), kurio pagrindu buvo priimtas Klaipėdos RAAD direktoriaus 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr.LV1-159. Vadinasi privalomųjų nurodymų davimo tvarką nustato tik Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas. Klaipėdos RAAD Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 punktas leido naudoti Aplinkos ministro Įsakymu Nr. 661 ir Aplinkos ministro Įsakymu Nr. D1-312 patvirtintas privalomojo nurodymo formas. Pareiškėjas teigė, kad 2012 m. lapkričio 8 d. susipažino su Klaipėdos RAAD Įsakymu Nr. LV1-159, tačiau Aplinkos ministro Įsakymu Nr. D1-312 patvirtintos privalomojo nurodymo formos nerado. Ieškodamas šio dokumento formos oficialioje Aplinkos ministerijos svetainėje rado tik Aplinkos ministro Įsakymu Nr. 661 patvirtintą formą, kuri skelbiama iki šiol. Todėl pareiškėjas nesutiko, kad jis pažeidė Išvadoje nurodytas Aplinkos ministro Įsakymo Nr. 661 Klaipėdos RAAD Įsakymo Nr. LV1-159 nuostatas.

RAAD Įsakymo Nr. LV1-159 1.8 punkte nurodyta, kad vadovaujantis AAVKĮ 21 straipsnio 3 dalimi, 22 straipsnio 3 ir 4 dalimis, nustačius ilgesnius privalomojo nurodymo vykdymo terminus nei nustatyta šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje bei pratęsiant įvykdymo terminus, apie tai pareigūnai privalo ne vėliau kaip per 3 dienas raštu pranešti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą vykdančiai institucijai – Aplinkos agentūrai. Tuo tarpu AAVKĮ 21 straipsnio 3 dalies ir 22 straipsnio 3 dalies nuostatas turi būti pranešta aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą vykdančiai institucijai, t.y. departamentui. Pagal AAVKĮ nuostatas Agentūrai turi būti pranešta apie pakartotinį privalomojo nurodymo pratęsimą (AAVKĮ 22 str. 4 d.). Remdamasis AAVKĮ 21 straipsnio 3 dalimi, 22 straipsnio 3 ir 4 dalimis, Klaipėdos RAAD Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Klaipėdos RAAD direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. LV1-80, 5.6 punktu, pareiškėjas teigė, apie privalomojo nurodymo pratęsimą pranešė tinkamam subjektui, t. y. aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančiai institucijai – Klaipėdos RAAD.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad Išvadoje suformuluotas teiginys, esą nevykdydamas Jūros aplinkos apsaugos agentūros vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto 2007 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. P1-7, 1, 3 ir 6 punkto dėl aplaidumo padarė tarnybinį nusižengimą, yra deklaratyvaus pobūdžio, neatskleidžia jokių konkrečių elgesio taisyklių ir nenustato kokių konkrečių tarnybinių pareigų pareiškėjas neatliko ar jas atliko netinkamai. Be to, Išvada nemotyvuota, nes pagrįsta nuo 2013 m. sausio 31 d. netekusiu juridinės galios RAAD direktoriaus įsakymu Nr. LV1-159.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 52–56) atsakovas paaiškino, kad tyrimas buvo pradėtas dėl galimo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo, gavus Klaipėdos RAAD TBRS vyr. specialistės 2014 m. sausio 30 d. tarnybinį pranešimą dėl pareiškėjo veiksmų 2013 m. gruodžio 18 d. duodant UAB „Ambertip“ privalomąjį nurodymą Nr. (8)-LT2-12 ir po to jį pratęsiant. Atliekant tyrimą buvo nustatyta, kad pareiškėjas (Klaipėdos RAAD JAA agentūros vyr. specialistas) 2013 m. gruodžio 18 d. davė UAB „Ambertip“ privalomąjį nurodymą iki 2014 m. vasario 1 d. perduoti atliekų tvarkytojams medinius geležinkelio pabėgius. Gavęs įmonės direktoriaus M. E. 2014 m. sausio 27 d. prašymą, pareiškėjas privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2014 m. vasario 15 d. Prašymas surašytas nenurodant įmonės pavadinimo, rekvizitų, gauto privalomojo nurodymo datos, numerio, tiksliai neįvardytos objektyvios neįvykdymo priežastys, su prašymu nepateikti duomenys, pagrindžiantys objektyvias priežastis. Dėl šių priežasčių tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas, pažeisdamas AAVKĮ 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą bei 22 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, 24 straipsnį, Aplinkos ministro Įsakymo Nr. D1-312 1 ir 2 punktus, Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1. ir 1.8 punktus, nevykdydamas Jūros aplinkos apsaugos agentūros vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto 2007 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. P1-7, 1,3 ir 6 punktų, dėl aplaidumo padarė tarnybinį nusižengimą.

Dėl tarnybinio patikrinimo procedūros atsakovas paaiškino, kad remiantis Taisyklių nuostatomis, valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmęs asmuo (šiuo atveju Klaipėdos RAAD direktorius) turi teisę pasirinkti, kas tirs tarnybinį pažeidimą: už personalą atsakingas asmuo ar komisija. Klaipėdos RAAD direktorius, pasirinkdamas komisijos sudarymo variantą, neturėjo išankstinio nusistatymo skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų. Siekiant objektyviai, nešališkai, visapusiškai ištirti galimą tarnybinį nusižengimą, į komisijos sudėtį nebuvo paskirtas tiesioginis pareiškėjo vadovas – JAA agentūros vedėjas R.

Š., kuris nesutiko būti komisijos nariu. 2014 m. vasario 6 d. pranešime Nr. (2)-LV8 pareiškėjui buvo nurodyta informacija apie sudarytą komisiją. Nušalinimas turi būti pagrįstas konkrečiais įrodymais, o ne pareiškėjo spėjimais ir samprotavimais. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, jog tarnybinio tyrimo komisijos narių R. G. ir A. J. dalyvavimas komisijoje galėjo lemti neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl padaryto pažeidimo. Taisyklių 8 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas, įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Taisyklių 7 punkte nurodyto pranešimo gavimo dienos gali pateikti už įstaigos personalo tvarkymą atsakingam asmeniui arba kitam tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotam valstybės tarnautojui (komisijai) rašytinį paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo.

Pareiškėjas nurodyta teise pasiaiškinti pasinaudojo ir 2014 m. vasario 12 d. parašė paaiškinimą, kuriame neigė tarnybinį nusižengimą. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas buvo kvalifikuotas tinkamai ir laikantis teisės aktų nuostatų, pareiškėjo atliktų veiksmų vertinimą lėmė tai, kad jis UAB „Ambertip“ davė ir pratęsė privalomąjį nurodymą nesilaikydamas teisės aktų nustatytos tvarkos ir viršydamas suteiktus įgaliojimus. Remiantis AAVKĮ 22 straipsnio 1 dalimi, privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pratęsti galima tik dėl objektyvių priežasčių.

Tokias priežastis patvirtinantys dokumentai turi būti pateikiami kartu su prašymu. Prie 2014 m. sausio 27 d. UAB „Ambertip“ direktoriaus prašymo nėra jokių dokumentų, kuriuos vertinant būtų galima nustatyti objektyvias priežastis. Be to, vadovaujantis AAVKĮ 7 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-385 patvirtintų Aplinkos apsaugos agentūros nuostatų 2 punktu, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atlieka Aplinkos ministerija arba jos įgaliota institucija, t. y. aplinkos apsaugos agentūra, o regionų aplinkos apsaugos departamentai vykdo aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę (6 p.).

Atsakovas taip pat paaiškino, kad Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakyme Nr. LV1-159 nurodyta Departamento agentūrų, gyvosios gamtos apsaugos inspekcijų aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams surašant privalomuosius nurodymus naudoti Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 661 (2009 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. D1-31 redakcija) ir Aplinkos ministro 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. D1-312 patvirtintas privalomojo nurodymo ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą blankų formas. Šis įsakymas yra galiojantis, nepanaikintas ir todėl privalomas Klaipėdos RAAD pareigūnams. Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. AV-31 buvo pripažintas netekusiu galios 2010 m. birželio 8 d. Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus įsakymas Nr. AV-116, o ne Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymas Nr. LV1-159. Aplinkos ministro 2010 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. D1-312 yra teisės aktas, pakeitęs Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. 661. Pareiškėjas privalo vadovautis galiojančia teisės akto redakcija.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 107–119) pareiškėjo V. T. prašymą tenkino iš dalies : pakeitė Klaipėdos RAAD direktoriaus 2014 m. kovo 7 d. įsakymą Nr. LP1-36 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. T.“ ir pareiškėjui V. T. už padarytą tarnybinį nusižengimą paskirtą nuobaudą – papeikimą – pakeitė į pastabą; nutraukė administracinės bylos dalį dėl Klaipėdos RAAD įpareigojimo panaikinti 2012 m. lapkričio 7 d. Klaipėdos RAAD direktoriaus įsakymą Nr. LV1-159 „Dėl privalomojo nurodymo ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą taikymo, registracijos tvarkos patvirtinimo“.

Nagrinėdamas ginčą pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Įsakymo Nr. LP1-36 priėmimo metu galiojo 2013 m. gruodžio 17 d. įstatymo redakcija) 2 straipsnio 12 dalimi, 28 straipsniu, 29 straipsnio 2 dalimi), Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymu, Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintomis Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėmis. Taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) jurisprudenciją, kurioje konstatuota, kad tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį visuomenėje bei didina žmonių pasitikėjimą ja, sudaro sąlygas išvengti klaidų ir sukurti profesionalią valstybės tarnybos aplinką (pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012, 2013 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-971/2013). Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes, – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių) turi būti nurodyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą (pvz., LVAT 2010 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2011 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-200/2011). Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra šio akto motyvuojamoji dalis. Todėl teismas, spręsdamas ginčijamo įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo klausimą turi vertinti ne tik šio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados – turinį (pvz., LVAT 2014 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-260/2014).

Teismas nustatė, kad Klaipėdos RAAD direktoriaus 2014 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. LP1-14 sudarytos tarnybinio tyrimo komisijos 2014 m. kovo 4 d. išvadoje Nr. (2)-LV9-17 „Dėl galimo Jūros aplinkos apsaugos agentūros vyriausiojo specialisto V. T. tarnybinio nusižengimo, duodant ir pratęsiant privalomąjį nurodymą“ konstatuota, jog V. T., pažeisdamas AAVKĮ 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 22 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, Aplinkos ministro Įsakymo Nr. 312 1 ir 2 punktus, Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 ir 1.8 punktus, nevykdydamas JAA agentūros vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto 2007 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. P1-7, 1 punkto, 3 punkto ir 6 punkto, davė ir pratęsė privalomąjį nurodymą Nr. (8)-LT2-12, dėl to nebuvo užkirstas kelias aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimams (b. l.14–18). Klaipėdos RAAD direktorius 2014 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. LP1-36, vadovaudamasis Išvada, Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi ir 3 dalies 2 punktu, Taisyklėmis, Klaipėdos RAAD nuostatų 17.4 ir 17.6 punktais, pripažino, kad V. T. padarė tarnybinį nusižengimą ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą (b. l. 13).

Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamas Įsakymas Nr. LP1-36 priimtas 2014 m. kovo 7 d., tačiau jame nurodyta, kad vadovaujamasi komisijos 2014 m. kovo 13 d. Išvada Nr. (2)-LV9-17, t. y. nurodyta Išvados data yra vėlesnė, nei Įsakymo Nr. LP1-36 priėmimo data. Teismas pažymėjo, kad šiuo aspektu bylos šalys ginčo nekėlė. Pareiškėjas teigė, kad Įsakymas Nr. LP1-36 grindžiamas 2014 m. kovo 4 d. Išvada Nr. (2)-LV9-17 ir ginčijo šią išvadą. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų apie 2014 m. kovo 13 d. išvadą, kurios numeris būtų Nr. (2)-LV9-17, teismas vertino, kad Įsakyme Nr. LP1-36 nurodant Išvados datą buvo padaryta techninė klaida, o priimant Įsakymą Nr. LP1-36 buvo vadovautasi būtent 2014 m. kovo 4 d. Išvada Nr. Nr. (2)-LV9-17. Teismas pažymėjo, kad techninės klaidos padarymas, jei administracinis aktas teisėtas iš esmės turinio prasme, negali būti priežastimi naikinti tokį aktą.

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnyje išvardyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principai. Vienas iš jų – nepiktnaudžiavimo valdžia principas, kuris reiškia, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijoms ir pareigūnams draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų galių arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų (AAVKĮ 4 straipsnio 1 dalies 6 punktas). AAVKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminus, ne ilgesnius kaip 3 mėnesiai, nustato privalomąjį nurodymą duodantis aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas pagal tai, koks laikotarpis, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, yra reikalingas privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams įgyvendinti. AAVKĮ 22 straipsnyje nurodyta privalomojo nurodymo procedūra. Remiantis AAVKĮ 22 straipsnio 1 dalimi, asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, rašytiniu prašymu, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti šio nurodymo, nurodymo įvykdymo terminai gali būti pratęsti. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo galima kreiptis ne vėliau kaip 7 dienos iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 18 d. privalomuoju nurodymu Nr. (8)-LT2-12 nurodė UAB „Ambertip“ iki 2014 m. vasario 1 d. perduoti atliekų tvarkytojams medinius geležinkelio pabėgius (b. l. 37). Pareiškėjas 2014 m. sausio 27 d. gavo M. E. prašymą atidėti dėl lėšų stokos pabėgių utilizavimą iki 2014 m. vasario 15 d. (b. l. 39). Pareiškėjas privalomąjį nurodymą pratęsė iki 2014 m. vasario 15 d. (b. l. 38). Išvadoje nustatyta, kad M. E. pateikė prašymą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo praleidęs AAVKĮ 22 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą (7 dienos iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos), tačiau teismas su šiuo argumentu nesutiko. Pažymėjo, kad paskutinė diena pateikti prašymą dėl privalomojo nurodymo pratęsimo buvo 2014 m. sausio 26 d. (sekmadienis), todėl prašymo pateikimas Agentūrai 2014 m. sausio 27 d. laikytinas pateiktu nepažeidžiant įstatyme nustatyto termino. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas pažeidė AAVKĮ 22 straipsnio 2 dalį.

Iš M. E. prašymo turinio teismas nustatė, kad jame nenurodyti įmonės rekvizitai, nepridėti jokie dokumentai, patvirtinantys, jog M. E. yra įmonės direktorius ir teikia prašymą įmonės vardu, be to, nepridėti jokie dokumentai, kurie patvirtintų, kad buvo objektyvios priežastys pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, kaip numatyta AAVKĮ 22 straipsnio 1 dalyje. Todėl teismas sutiko su Išvadoje nustatytu pažeidimu, kad pareiškėjas, pratęsdamas privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, pažeidė AAVKĮ 22 straipsnio 1 dalį.

AAVKĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad sprendimą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau ne ilgiau kaip dar 2 mėnesiams, priima privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas. Apie tokį sprendimą jis privalo nedelsdamas informuoti institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančią instituciją. AAVKĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, išskyrus aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo ir EMAS logotipo ir Europos Sąjungos ekologinio ženklo naudojimo srityse, Lietuvos Respublikoje vykdo Aplinkos ministerijai pavaldūs teritoriniai valstybinio administravimo subjektai – regionų aplinkos apsaugos departamentai, o aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo ir EMAS logotipo ir Europos Sąjungos ekologinio ženklo naudojimo srityse Lietuvos Respublikoje vykdo Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

AAVKĮ 7 straipsnyje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą, išskyrus aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo ir EMAS logotipo ir Europos Sąjungos ekologinio ženklo naudojimo srityse, atlieka Aplinkos ministerija arba jos įgaliota institucija, o aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo ir EMAS logotipo ir Europos Sąjungos ekologinio ženklo naudojimo srityse atlieka Aplinkos ministerija. Kai aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atlieka Aplinkos ministerija, ji nevykdo šio įstatymo 8 straipsnio 2 ir 4 punktuose nurodytų funkcijų.

Aplinkos apsaugos agentūros nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. D1-385 (toliau – ir Aplinkos apsaugos agentūros nuostatai), 1 punkte nustatyta, kad Aplinkos apsaugos agentūra yra įstaiga prie ministerijos, 2 punkte nustatyta, kad Agentūros paskirtis – vykdyti valstybinį aplinkos monitoringą, rinkti, analizuoti ir teikti patikimą informaciją apie aplinkos būklę, cheminių medžiagų srautus, taršą ir taršos prevencijos priemones, įgyvendinti ūkinės veiklos aplinkosauginį reguliavimą, vykdyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą ir aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo srityje, įgyvendinti cheminių medžiagų ir preparatų valdymo ir vandens telkinių apsaugos ir valdymo politiką.

Klaipėdos RAAD direktoriaus 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. LV1-159 „Dėl privalomojo nurodymo ir nutarimo stabdyti aplinkai kenksmingą veiklą taikymo, registracijos tvarkos patvirtinimo“ 1.8 punkte nurodyta, kad, vadovaujantis AAVKĮ 21 straipsnio 3 dalimi bei 22 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimais, nustačius ilgesnius privalomojo nurodymo įvykdymo terminus negu nustatyta šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje bei pratęsiant duoto privalomojo nurodymo įvykdymo terminus, apie tai pareigūnai privalo raštu pranešti (su pridėta privalomojo nurodymo kopija) ne vėliau kaip per tris darbo dienas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą vykdančiai institucijai – Aplinkos apsaugos agentūrai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie privalomojo nurodymo termino pratęsimą pranešė Klaipėdos RAAD (b. l. 40). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė AAVKĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatą, įpareigojančią apie privalomojo nurodymo pratęsimą pranešti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančiai institucijai, t. y. Aplinkos apsaugos agentūrai.

Išvadoje nustatyta, kad pareiškėjas, surašydamas privalomąjį nurodymą, pažeidė Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 661 „Dėl privalomojo nurodymo ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą blankų formų patvirtinimo“ 1 ir 2 punktus, Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 punktą, t. y. privalomo nurodymo blanko formoje vietoje žodžių „Aplinkos apsaugos agentūra“ įrašė „Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija“.

Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 (b. l. 41–42) 1.1 punkte nurodyta surašant privalomuosius nurodymus naudoti Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 661 (2009 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. D1-31 redakcija) ir Aplinkos ministro 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr.D1-312 patvirtintas privalomojo nurodymo ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą blankų formas. Aplinkos ministro Įsakymu Nr. D1-31 nurodyta privalomojo nurodymo blanko formoje vietoje žodžių „Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija“ rašyti žodžius „Aplinkos apsaugos agentūra“ atitinkamu linksniu. Iš pareiškėjo surašyto 2013 m. gruodžio 18 d. privalomojo nurodymo Nr. (8)-LT2-12 teismas nustatė, kad pareiškėjas minėtų reikalavimų nesilaikė, nes blanko formoje žodžių „Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija“ nepakeitė žodžiais „Aplinkos apsaugos agentūra“. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, surašydamas privalomąjį nurodymą, pažeidė Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 punktą bei Aplinkos ministro Įsakymo Nr. 661 1 ir 2 punktus.

Klaipėdos RAAD Jūros aplinkos apsaugos agentūros vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Klaipėdos RAAD direktoriaus 2007 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. P1-7 (toliau – ir Pareigybės aprašymas), 1 punkte nustatyta, kad Jūros aplinkos apsaugos agentūros vyriausiojo specialisto pareigas einantis valstybės tarnautojas turi išmanyti ir taikyti praktikoje Lietuvos Respublikos įstatymus, Vyriausybės nutarimus bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius aplinkos apsaugą ir valstybės tarnybą. Pareigybės aprašymo 3 punktas įpareigoja mokėti valdyti, kaupti, sisteminti, apibendrinti informaciją ir rengti išvadas. Taip pat šis valstybės tarnautojas turi sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu, išmanyti raštvedybos taisykles, mokėti dirbti kompiuteriu (Pareigybės aprašymo 6 punktas). Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas, pratęsdamas privalomąjį nurodymą, neįvykdė Pareigybės aprašymo 1, 3 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų jo pareigybei, piktnaudžiavo valdžia, tuo pažeidė AAVKĮ 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 22 straipsnio 1 ir 3 dalis, Aplinkos ministro Įsakymo Nr. 312 1 ir 2 punktus, Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 ir 1.8 punktus.

Atsižvelgdamas į AAVKĮ 18 straipsnio nuostatas bei į tai, kad 2013 m. gruodžio 18 d. privalomasis nurodymas Nr. (8)-LT2-12 priimtas vadovaujantis AAVKĮ 18 straipsnio 1 punktu, teismas pabrėžė, kad privalomieji nurodymai yra duodami tada, kai yra grėsmė, jog bus padaryta žala aplinkai, ar siekiant jos išvengti ar ją sumažinti. Kitu atveju toks nurodymas apskritai nebūtų būtinas (reikalingas). Šiuo atveju privalomasis nurodymas buvo skirtas būtent tam, kad nebūtų daroma žala aplinkai. Todėl surašius privalomąjį nurodymą ir jį pratęsus nesant jam pagrindo (pažeidžiant įstatymo nuostatas), yra pažeidžiami ne tik teisės aktų reikalavimai, tačiau toliau daroma žala gamtai, taip pat menkinamas valstybės institucijų įvaizdis. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas savo neteisėtais veiksmais užkirto kelią daromos žalos gamtai pašalinimui.

Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros teismas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsniu bei Taisyklėmis, nustatė, kad Klaipėdos RAAD TBRS vyr. specialistė A. J. 2014 m. sausio 30 d. tarnybiniu pranešimu Nr. LP9-92 informavo Klaipėdos RAAD direktorių apie galimus V. T. padarytus pažeidimus bei pasiūlė atlikti tarnybinį patikrinimą (b. l. 24). Klaipėdos RAAD direktorius 2014 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. LV1-14 sudarė komisiją, siekiant ištirti JAA agentūros vyriausiojo specialisto V. T. galimą tarnybinį nusižengimą, surašant ir pratęsiant privalomąjį nurodymą UAB „Ambertip“ (b. l. 65). Teismas nustatė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas nepraleidus Taisyklių 3 punkte numatyto 5 darbo dienų termino, kai buvo gauta oficiali informacija dėl tarnybinio nusižengimo, tyrimas baigtas ir komisijos Išvada Nr. (2)-LV9-17 priimta 2014 m. kovo 4 d., t. y. nepraleidžiant Taisyklių 11 punkte nustatyto 20 darbo dienų termino.

Teismas taip pat nustatė, kad Klaipėdos RAAD direktoriaus 2014 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. LV1-14 (b. l.

65) buvo sudaryta šios sudėties komisija: L. V. – Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus vedėja (komisijos pirmininkė); R. G. – Personalo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėja; A. J. – Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus vyriausioji specialistė. Vadovaujantis Taisyklių 5 punktu, valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmęs asmuo, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar savivaldybės taryba, šiam nusižengimui tirti gali sudaryti komisiją.

Esant pagrindui manyti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, komisiją sudaryti būtina. Komisija sudaroma ne mažiau kaip iš 3 asmenų: valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens, už įstaigos personalo tvarkymą atsakingo asmens, kitų įstaigos valstybės tarnautojų. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad tuo atveju, kai padaryto tarnybinio nusižengimo mastas nėra toks, dėl kurio valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš pareigų, institucija turi diskrecijos teisę sudaryti komisiją.

Jei nusprendžiama tokią komisiją sudaryti, viešojo administravimo institucija įpareigojama į jos sudėtį įtraukti tuos narius, kurie įvardyti Taisyklių 5 punkte, tarp jų ir valstybės tarnautojo tiesioginį vadovą ar jo įgaliotą asmenį. Teismas pažymėjo, kad atsakovas byloje neginčijo, jog į Klaipėdos RAAD direktoriaus 2014 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. LV1-14 sudarytos komisijos sudėtį nebuvo įtrauktas pareiškėjo tiesioginis vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 5 punktas imperatyviai įpareigoja į komisijos sudėtį įtraukti tiesioginį vadovą ar jo įgaliotą asmenį.

Teismo posėdyje apklaustas liudytoju tiesioginis pareiškėjo vadovas – JAA agentūros vadovas R. Š. parodė, kad jis dėl konfliktinių santykių su pareiškėju žodžiu prašė Klaipėdos RAAD direktorių neįtraukti jo į komisijos sudėtį, taip pat neįgaliojo kito asmens dalyvauti komisijoje. Įvertinęs nurodytas aplinkybes bei nustatęs, kad Išvada yra motyvuota ir pagrįsta teisės aktais, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo pažeistas reikalavimas atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą objektyviai ir visapusiškai. Aptarto procedūrinio pažeidimo – Taisyklių 5 punkto nesilaikymo dėl tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens įtraukimo į komisijos sudėtį – teismas nepripažino esminiu, dėl kurio turėtų būti panaikintas Įsakymas Nr. LP1-36, nes nenustatyta, kad Klaipėdos RAAD, atlikdamas pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą, nesilaikė nešališkumo bei objektyvumo principų.

Dėl pareiškėjo teiginio, esą jis negalėjo pareikšti komisijoms narėms nušalinimą, nes nebuvo supažindintas su Klaipėdos RAAD direktoriaus 2014 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. LV1-14 dėl komisijos sudarymo, teismas pažymėjo, kad 2014 m. vasario 6 d. pareiškėjui siųstame pranešime Nr. (2)-LV8- (b. l. 33–35) buvo nurodyta informacija apie sudarytą komisiją. Iš atsakovo atsiliepimo ir atsakovo atstovės paaiškinimų teismo posėdyje teismas nustatė, kad visi Klaipėdos RAAD įsakymai veiklos ir kitais klausimais yra talpinami į Vieningą dokumentų valdymo informacinę sistemą, prie kurios pareiškėjas turi prisijungimo vardą ir kodą. Įvertinęs aptartus įrodymus, teismas pareiškėjo argumentus esą jis nežinojo apie komisijos sudėtį ar negalėjo pareikšti nušalinimą, vertino kaip nepagrįstus.

Dėl Įsakymo Nr. LP1-36 atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams teismas atsižvelgė į minėto įstatymo straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pateiktas taisykles dėl šio įstatymo 8 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, be kita ko, į tai, kad tuo atveju, jei apskundimo tvarkos nenurodymas nesutrukdė pareiškėjui kreiptis į teismą, šis procedūrinis pažeidimas nelaikytinas esminiu (LVAT 2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-242/2014). Įvertinęs Įsakymą Nr. LP1-36 kartu su Išvada, teismas priėjo prie išvadų, kad buvo nurodytos faktinės aplinkybės bei teisės aktai, kuriais pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda. Apskundimo tvarkos nenurodymas Įsakyme Nr. LP1-36 nesutrukdė pareiškėjui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytais terminais kreiptis į teismą, todėl teismas šio procedūrinio pažeidimo nelaikė esminiu.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad Klaipėdos RAAD direktoriaus 2014 m. kovo 7 d. įsakymas Nr. LP1-36 yra teisėtas ir pagrįstas, iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus kriterijus, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.

Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. To paties straipsnio 3 dalyje nurodytos už tarnybinius nusižengimus valstybės tarnautojui skiriamos nuobaudos: pastaba; papeikimas; griežtas papeikimas; atleidimas iš pareigų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (pvz., LVAT 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-319/2007, 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012, 2014 m. sausio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-239/2014).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nepasitvirtino AAVKĮ 22 straipsnio 2 dalies pažeidimas, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, kad pareiškėjos 2013 metų tarnybinė veikla tiesioginio vadovo įvertinta gerai, kad pareiškėjas nebaustas, vertino, jog Įsakymu Nr. LP1-36 skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas – yra neproporcinga padarytam pažeidimui, t. y. aiškiai per griežta. Todėl teismas pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą -papeikimą pakeitė į VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą švelnesnę nuobaudą – pastabą.

Dėl antrojo pareiškėjo skundo reikalavimo teismas nustatė, kad Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. AV-31 buvo pripažintas netekusiu galios 2010 m. birželio 8 d. Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymas Nr. AV-116 „Dėl Privalomųjų nurodymų davimo metodinių nurodymų patvirtinimo“ (b. l. 57), bet ne Klaipėdos RAAD direktoriaus įsakymas Nr. LV1-159 „Dėl privalomojo nurodymo ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą taikymo, registracijos tvarkos patvirtinimo“. Vadovaudamasis ABTĮ 2 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 3 straipsnio 1 dalyje, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundžiamas įsakymas yra priimtas vidaus administravimo srityje, o pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Vidaus administravimas, kitaip nei viešasis administravimas, visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą priėmusiu subjektu. Atitinkamai vidaus administravimo aktų privalomumą asmenims, kuriems jie adresuojami, lemia ne šiuose aktuose įtvirtinta valstybės valia, išreikšta per viešojo administravimo subjektams suteikiamus įgaliojimus, o šių asmenų organizacinis ir (ar) struktūrinis pavaldumas jį priėmusiam subjektui bei būtinybė paklusti atitinkamos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos vidaus darbo tvarkai (pvz., LVAT 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002, 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-226-2013). Aiškindamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies normas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2012 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-207/2012 ir kt.).

Remdamasis aptartu teisiniu reglamentavimu ir LVAT praktika, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas 2012 m. lapkričio 7 d. Klaipėdos RAAD direktoriaus įsakymas Nr. LV1-159 nesukėlė jam materialinių pasekmių (nepadarė įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms). Priešingai nė teigia pareiškėjas, minėtas įsakymas yra galiojantis ir nepanaikintas, nes Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. AV-31 buvo pripažintas netekusiu galios 2010 m. birželio 8 d. Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymas Nr. AV-116, o ne aptariamas Klaipėdos RAAD direktoriaus įsakymas. Atsižvelgdamas į tai, teismas administracinės bylos dalį dėl atsakovo įpareigojimo panaikinti Įsakymą Nr. LV1-159 nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas V. T. apeliaciniame skunde (b. l. 126–136) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Privalomąjį nurodymą Nr. (8)-LT2-12 pratęsė pasinaudodamas įstatymu suteikta teise, apie tokį savo sprendimą JAA agentūros 2014 m. sausio 29 d. raštu Nr. (8)-LV6-87 informavo Klaipėdos RAAD. Todėl apeliantas teigia, kad jis AAVKĮ 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 22 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimų nepažeidė.

2. Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 punktas yra klaidinantis, nes

leido naudotis tiek Aplinkos ministro Įsakymu Nr. 661 (2009 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. D1-31 redakcija), tiek Aplinkos ministro Įsakymu Nr. D1-312 patvirtintas privalomojo nurodymo formas. Apeliantas akcentuoja, kad Aplinkos ministro Įsakymu Nr. D1-312 patvirtintos privalomojo nurodymo blanko formos JAA agentūra iš Klaipėdos RAAD negavo iki šiol, o oficialioje Aplinkos ministerijos internetinėje svetainėje iki šiol skelbiama tik Aplinkos ministro Įsakymu Nr. 661 (2009 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. D1-31 redakcija) patvirtinta forma. Apelianto teigimu, jis nebuvo įpareigotas įrašyti nurodytu įsakymu patvirtintoje privalomojo nurodymo blanko formoje vietoj žodžių „Valstybinė aplinkos saugos inspekcija“ žodžius „Aplinkos apsaugos agentūra“ atitinkamu linksniu, todėl Aplinkos ministro Įsakymo Nr. 661 pakeitimo 1 ir 2 punktų bei Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 ir 1.8 punktų jis nepažeidė.

3.Teismas nenustatė, kokia toliau buvo daroma žala gamtai, taip pat kaip konkrečiai buvo menkinamas valstybės institucijų įvaizdis, surašius privalomąjį nurodymą ir jį pratęsus.

4. Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turėjo būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri turėjo būti surašyta nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą, bei įrodyti teisme, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta. Teismas netinkamai vertino jo nurodytas aplinkybes ir priėjo prie nepagrįstų išvadų, jog atliekant tarnybinį tyrimą nebuvo padaryti esminiai pažeidimai. Pasak apelianto, Klaipėdos RAAD sąmoningai nesilaikė nešališkumo ir objektyvumo principų bei Taisyklių 5 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo į komisijos sudėtį įtraukti tiesioginį vadovą ar jo įgaliotą asmenį, suvaržė jo teisę reikšti nušalinimus komisijai. Teismas neteisingai vertino, kad apskundimo tvarkos nenurodymas Įsakyme Nr. LP1-36 yra neesminis pažeidimas.

5. Teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl atsakovo įpareigojimo panaikinti 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. LV1-159. Šis įsakymas yra neteisėtas, nes pagrįstas negaliojančiu teisės aktu, pažeidžia įstatymu saugomus pareiškėjo interesus, yra klaidinantis, todėl pareiškėjo motyvai dėl šio įsakymo neteisėtumo privalėjo būti išnagrinėti teisme.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniame skunde (b. l. 121–122) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors pareiškėjas iki priimant Įsakymą Nr. LP1-36 galiojančių nuobaudų neturėjo, tačiau 2012 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. LP1-113 jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda pastaba, kuri 2013 m. vasario 22 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-154-386/2013 panaikinta ne dėl pažeidimo nebuvimo, bet dėl pažeidimo mažareikšmiškumo (LVAT 2013 m. rugsėjo 17 d. Nr. A662-1492/2013).

2. Po Įsakymo Nr. LP1-36 priėmimo pareiškėjas ir toliau neatlieka savo pareigų arba jas atlieka netinkamai, dėl to jam paskirtos 5 tarnybinės nuobaudos. Vadinasi, ginčijama tarnybinė nuobauda neturėjo auklėjamojo poveikio, nebuvo pasiektas tarnybos pažeidimų prevencijos tikslas.

3. Nors pareiškėjo 2013 m. tarnybinė veikla įvertinta gerai, tačiau tiesioginio vadovo jis nėra charakterizuojamas teigiamai, tai įrodo teismo posėdžio metu Jūros aplinkos apsaugos agentūros vedėjo R. Š. liudijimas, taip pat patekti į bylą rašytiniai įrodymai (2014 m. sausio 17 d. vertinimo išvada, tarnybiniai pranešimai). Apelianto įsitikinimu, parenkant tarnybinę nuobaudą pareiškėjui buvo tinkamai atsižvelgta į visas aplinkybes. Pareiškėjo tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamus padarinius: nebuvo užkirstas kelias aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimams, t. y. privalomasis nurodymas nebuvo įvykdytas, administracinėn atsakomybėn nebuvo patrauktas kaltas už privalomojo nurodymo neįvykdymą asmuo M. E. (Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-906-583/2014). Tarnybinis nusižengimas padarytas dėl aplaidumo ir atsakomybės stokos. Dėl šių priežasčių nėra teisinio pagrindo išvadoms, jog paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta.

Pareiškėjas V. T. su atsakovo Klaipėdos RAAD apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti (b.l.146-147).

Atsakovas Klaipėdos RAAD su pareiškėjo V. T. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 149–151).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti individualų administracinį aktą, kuriuo pripažinta, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą ir skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Taip pat prašė įpareigoti Klaipėdos RAAD panaikinti 2012 m. lapkričio 7 d. Klaipėdos RAAD direktoriaus įsakymą Nr. LV1-159 „Dėl privalomojo nurodymo ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą taikymo, registracijos tvarkos patvirtinimo“.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies: Klaipėdos RAAD direktoriaus 2014 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. LP1-36 paskirtą nuobaudą – papeikimą pakeitė į švelnesnę nuobaudą – pastabą; nutraukė bylos dalį dėl atsakovo įpareigojimo panaikinti Įsakymą Nr. LV1-159.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas nepagrįstai nepripažino, jog tarnybinis patikrinimas buvo atliktas ir tarnybinė nuobauda buvo paskirta pažeidžiant tarnybinių nuobaudų skyrimo taisykles ir pareiškėjo teises. Teigia, jog atsakovas tarnybinio patikrinimo metu nenustatė ir teisme neįrodė, kad jo veikoje tarnybinio nusižengimo sudėtis. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai nutraukė bylos dalį dėl atsakovo įpareigojimo panaikinti Įsakymą Nr. LV1-159.

Atsakovas apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ta apimtimi, kuria teismas pakeitė Klaipėdos RAAD direktoriaus 2014 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. LP1-36 paskirtą tarnybinę nuobaudą į švelnesnę.

ABTĮ 136 straipsnis, nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 dalis), teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 dalis). Teisėjų kolegija patikrino bylą, atsižvelgdama į ABTĮ 136 straipsnyje apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuota, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas yra atitinkamų teisės aktų reglamentuota procedūra, į kurią įeina ir tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą sąlyginai galima suskirstyti į tris etapus: kompetentingo subjekto sprendimo pradėti tarnybinį patikrinimą ir pavesti jį atlikti tikrintojui (atitinkamam valstybės tarnautojui ar komisijai) priėmimą; tarnybinio patikrinimo atlikimą ir jo rezultatų įforminimą surašant tarnybinio patikrinimo išvadą; kompetentingo skirti tarnybinę nuobaudą subjekto sprendimo dėl tarnybinės atsakomybės taikymo (netaikymo) priėmimą.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymi, kad individualus administracinis aktas, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, teismo gali būti panaikintas ne dėl kiekvieno formalaus nukrypimo nuo teisės aktų nustatytos tarnybinė nuobaudos skyrimo procedūros. Teismas panaikina administracinį aktą skirti tarnybinę nuobaudą kai yra nustatomi tokie tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimai, kurie pagal įstatymą yra besąlyginis pagrindas konstatuoti nuobaudos neteisėtumą (pav., įstatymo nustatytų nuobaudos skyrimo terminų nesilaikymas; pavedimas atlikti tarnybinį patikrinimą, ar nuobaudos paskyrimas neturint teisės aktų nustatytų įgaliojimų ir pan.). Teismas panaikina administracinį aktą skirti tarnybinę nuobaudą ir tais atvejais, kai nustato tokius teisės aktų nustatytų tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimus, kurie individualios bylos faktinių aplinkybių ir atitinkamo teisinio reguliavimo kontekste įvertinami kaip esminiai, t.y. kai nustatoma, kad buvo pažeistos pagrindinės procedūros ir taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybių ištyrimą ir įvertinimą, o tuo pačiu ir sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą.

Pareiškėjas tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros atlikimo metu užėmė Klaipėdos RAAD Jūros aplinkos apsaugos agentūros vyriausiojo specialisto pareigas. Valstybės tarnybos įstatymo (bylai aktuali 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XII-710 redakcija) 6 straipsnio prasme tai reiškia, kad atsakovas sprendė dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo karjeros valstybės tarnautojui.

Valstybės tarnautojų tarnybinės atsakomybės klausimus reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 28-301 straipsniai, procedūrinius klausimus reglamentuoja su Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio nuostatų įgyvendinimu susijęs poįstatyminis teisės aktas – Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės (bylai aktuali Vyriausybės 2012 m. spalio 24 d. nutarimo Nr.1300 redakcija).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Klaipėdos RAAD, atlikdamas ginčui aktualią tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą, pažeidė Taisyklių 5 punktą, tačiau šis pažeidimas pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, nelaikytinas esminiu.

Taisyklių 4 ir 5 punktai nustato subjektus, kuriems valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą į pareigas priėmęs asmuo (išskyrus tuos atvejus, kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar savivaldybės taryba), gali pavesti pradėti tirti galimą tarnybinį nusižengimą. Pagal šias Taisyklių normas toks įpareigojimas gali būti duotas įstaigos, kurioje valstybės tarnautojas eina pareigas, už personalo tvarkymą atsakingą asmeniui ar įstaigos administracijos padalinio, atsakingo už personalo tvarkymą, vadovui arba kitam įstaigos valstybės tarnautojui (Taisyklių 4 punktas) arba komisijai (Taisyklių 5 punktas). Pagal Taisyklių 5 punktą komisijos sudarymas tarnybiniam nusižengimui tirti, priklausomai nuo oficialios informacijos, apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą turinio, gali būti įgaliojimus turinčio tokį klausimą spręsti asmens (vadovo) teisė arba jo pareiga. Pareiga sudaryti komisiją kyla tuo atveju, kai yra pagrindo manyti, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį gali būti paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų. Kai oficialūs duomenys apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą nesuteikia pagrindo manyti, jog tarnybinio patikrinimo metu gali būti nustatytas tarnybinis nusižengimas, už kurį galima griežčiausia tarnybinė nuobauda (atleidimas iš pareigų), įtariamą padarius tarnybinį nusižengimą tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi teisę sudaryti komisiją tarnybiniam nusižengimui tirti. Pabrėžtina, kad nepriklausomai nuo to, ar sprendimas sudaryti komisiją priimamas vadovaujantis diskrecijos teise, ar nuostata, kuri numato pareigą sudaryti komisiją, abiem atvejais turi būti laikomasi Taisyklių 5 punkto reikalavimų, nustatančių, jog komisija sudaroma ne mažiau kaip iš 3 asmenų: valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens, už įstaigos personalo tvarkymą atsakingo asmens, kitų įstaigos valstybės tarnautojų (vienas iš komisijos narių skiriamas jos pirmininku).

Pagal pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes, oficialioje informacijoje, išdėstytoje 2014 m. sausio 30 d. tarnybiniame pranešime nebuvo duomenų, kad V. T. gali būti įtariamas tokiu tarnybiniu nusižengimu už kurį gali būti skirta greičiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, taigi komisija tarnybiniam nusižengimui turi buvo sudaryta naudojantis diskrecijos teise. Teismas, ištyręs įrodymų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.6 d.) nustatė, kad Taisyklių 5 punkto pažeidimą (neįtraukimą į komisijos sudėtį valstybės tarnautojo V.

T. tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens) lėmė tikslas užtikrinti tarnybinio nusižengimo tyrimo objektyvumą ir visapusiškumą, nes tarp minėto valstybės tarnautojo ir jo tiesioginio vadovo (Jūros aplinkos apsaugos agentūros vedėjo R. Š.) yra konfliktiniai santykiai. Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino klaidingai. Teismo apklaustas liudytoju JAA agentūros vedėjas R. Š. patvirtino, kad jis žodžiu prašė Klaipėdos RAAD direktoriaus neįtraukti į tarnybinio nusižengimo komisijos tirti jam pavaldaus valstybės tarnautojo V.

T. tarnybinį nusižengimą dėl konfliktiškų santykių su šiuo darbuotoju. Tokią poziciją Jūros aplinkos apsaugos agentūros vedėjas R. Š. išdėstė 2014 m. balandžio 11 d. tarnybiniame pranešime, pridėdamas prie jo V. T. 2014 m. vasario 11 d. skundą Klaipėdos RAAD direktoriui dėl JAA agentūros vedėjo, t. y. R. Š., piktnaudžiavimo 2014 m. vasario 6 d. ir 2014 m. vasario 10 d. duodant atitinkamus tarnybinius pavedimus (b.l.67). Minėtame skunde V. T. pareikšti nusiskundimai dėl tiesioginio vadovo veiksmų laiko prasme sutampa su ginčui aktualios tarnybinio nusižengimo komisijos tyrimo laiku ir tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžia, todėl vien ši aplinkybė galėtų kelti pagrįstų abejonių dėl tokio komisijos nario (pareiškėjo tiesioginio vadovo), o kartu ir visos komisijos nešališkumo.

Be to, byloje yra duomenys apie tai, kad Klaipėdos RAAD JAA agentūros vedėjas R. Š. pats pasirašė 2014 m. sausio 29 d. raštą Nr. (8)-LV6-87, kuriame pateikta informacija Klaipėdos RAAD apie Privalomojo nurodymo Nr. (8)-LT2-12 pratęsimą, o vienas iš tarnybinio tyrimo aspektų buvo susijęs būtent su informavimu apie šio privalomojo nurodymo pratęsimą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino, kad Taisyklių 5 punkto pažeidimas pagal šios individualiuos bylos aplinkybes nelaikytinas esminiu, nes minėtas nukrypimas nuo procedūros nepažeidžia tikslų, kurių turi būti siekiama atliekant galimo tarnybinio nusižengimo tyrimą – atlikti tyrimą objektyviai, visapusiškai.

Apelianto argumentus dėl tariamai suvaržytos jo teisės nušalinti komisiją teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnis bei Taisyklės nenustato, kad tikrinamam asmeniui turi būti įteiktas įsakymas dėl komisijos sudarymo. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad 2014 m. vasario 6 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą ir pasiūlymą pateikti iki 2014 m. vasario 13 d. paaiškinimą jis gavo 2014 m. vasario 6 d. Šiame pranešime nurodyta, kad tirti tarnybinį nusižengimą pavesta Klaipėdos RAAD direktoriaus 2014 m. vasario 5 d. įsakymu Nr.LV1-14 sudarytai komisijai. Taigi šiuo pranešimu pareiškėjas gavo informaciją apie tai, kad galimą tarnybinį nusižengimą tirs komisija. Pareiškėjui gavus minėtą nebuvo jokių teisinių kliūčių susipažinti su nurodytu įsakymu atitinkamu jo pasirinktu būdu: kreiptis į minėtą pranešimą pasirašiusią komisijos narę (Personalo ir dokumentų valdymo skyriaus vedėją) tiesiogiai ar raštu; kreiptis į šį įsakymą priėmusį Klaipėdos RAAD vadovą ar atitinkamą šio Departamento struktūrinį padalinį, taip pat sužinoti šio įsakymo turinį teismo sprendime nurodytu būdu – per Klaipėdos RAAD naudojamą Vieningą dokumentų valdymo informacinę sistemą. Tikrinamas asmuo savo teise reikšti nušalinimus tikrintojui (komisijai) turi naudotis laiku ir aktyviai, t.y. gavęs pranešimą apie jo atžvilgiu pradėtą tarnybinį patikrinimą. Pagal pateiktus į bylą įrodymus byloje nėra duomenų, kad atsakovas sudarė pareiškėjui kliūtis susipažinti su minėtu įsakymu ir suvaržė jo teises. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui abejonės dėl dviejų komisijos narių (A. J. ir R. G.) galimo šališkumo nepagrindė konkrečiais duomenimis, o nurodė tik kaip prielaidą, o prielaidos teismui negali būti pagrindas išvadoms, jog buvo pažeistos pagrindinės tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros ir taisyklės.

Nekvestionuotina, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta jo apskundimo tvarka. Teisėjų kolegija, pabrėždama, kad apskundimo tvarkos nenurodymas neatitinka Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimo, nesiderina su geru viešuoju administravimu, gali apsunkinti asmens teisės paduoti skundą realizavimą ir yra netoleruotinas, pažymi, kad apskundimo tvarkos nurodymas (nenurodymas) neturi įtakos individualaus akto esmei (akto pagrįstumui). Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad aplinkybė, jog Įsakyme Nr.LP1-36 nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, nėra pagrindas panaikinti šį individualų administracinį aktą, nes pareiškėjas pasinaudojo teise kreiptis į teismą ir pareiškėjui teisines pasekmes sukelia ne tai, kad šiame įsakyme nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, o tai, kad šiuo individualiu administraciniu aktu paskirta tarnybinė nuobauda.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstų išvadų, jog esminių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrų ir taisyklių pažeidimų, kurie suteiktų pagrindą naikinti paskirtą nuobaudą, atsakovas nepadarė.

Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kurioje akcentuota, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis – galimo tarnybinio nusižengimo tyrimas yra labai svarbi ir kad ji negali būti traktuojama kaip formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai kompetentingo įstaigos vadovo įgalioto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų galimai padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybių išaiškinimu. Tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ir paneigiančius tarnautojo tariamo pažeidimo faktą, tarnautojo kaltę, patikrinti jo (tarnautojo) paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminat motyvuotoje išvadoje. LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad administracinis aktas, kuriuo paskiriama tarnybinė nuobauda, ir tarnybinio patikrinimo išvada yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, todėl įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nebūtina kartoti padarytus pažeidimus ir nuobaudos skyrimo motyvus. Patvirtinta motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria vadovaujantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, laikoma šio akto motyvuojamąja dalimi. Todėl teismas, spręsdamas dėl individualaus administracinio akto, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo bei teisėtumo, turi vertinti ne tik skundžiamo akto skirti nuobaudą, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados turinį (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 24 d. nutartį Nr.A146-137/2014, 2011 m. gegužės 23 d. nutartį Nr. A662-2126/2011,2010 m. gruodžio 20 d. nutartį Nr. A146-1459/2010, 2010 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. A143-956/2010; 2007 m. kovo 30 d. nutartį Nr. A6-359/2007 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vertino ne tik Įsakymo Nr. LP1-36, bet ir tarnybinio patikrinimo išvados, kurios pagrindu priimtas šis individualus administracinis aktas, turinį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra pabrėžęs valstybės tarnautojo pareigų apibrėžtumo bei konkretumo nustatymo svarbą ir būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio ar blankletinę teisės normą, taip pat yra akcentavęs būtinumą nustatyti kokias konkrečias teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė atitinkamais (konkrečiais) savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz. LVAT 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-706/2010, 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-370/2011, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3777/2011, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012 ir kt.).

Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnyje nurodyta, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Įstatymų leidėjas apibrėžė, kad tarnybinis nusižengimas yra valstybės tarnautojų pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės (VTĮ 2 str. 12 d.). Bendrosios valstybės tarnautojų pareigos įtvirtintos Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įstatymai gali nustatyti ir kitų valstybės tarnautojų pareigų. Viešojo administravimo atitinkamas sritis reglamentuojantys įstatymai nustato specialiąsias tik tos srities valstybės tarnautojų teises ir pareigas. Kiekvienai valstybės tarnybos pareigybei priskirtos funkcijos pagal suvienodintų pareigybių sąrašus nurodomos pareigybių aprašymuose, kurias valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vadovai turi parengti ir patvirtinti vadovaudamiesi Valstybės tarnybos įstatymo 8 straipsnio 7 dalimi bei Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos nuostatomis.

Nagrinėjamo ginčo atveju yra aktualus Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymas, kuris nustato aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą, reglamentuoja aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procesą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas procesinės teisės normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) yra suformavęs praktiką, kad tarnybos teisinių santykių srityje įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių valstybės tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tai lemia tarnybos teisinių santykių specifika, nes tarnautojas yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas ginčo atveju teisme privalo įrodyti, jog yra pagrindas valstybės tarnautojui taikyti drausminę atsakomybę, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr., pvz. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. vasario 23 d. Nr. A-333-146/2015,2011 m. vasario 17 d. Nr. A62-773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. Nr. A62–2207/2011, 2012 m. vasario 10 d. Nr. A756-156/2012, 2009 m. rugsėjo 21 d. Nr. A438 -1112/2009, 2006 m. gruodžio 4 d. Nr. A6-2160/2006 ir kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas pakeitė Įsakymą Nr. LP1-36 sutinka ta apimtimi, kuria teismas nustatė, jog nuobauda pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai paskirta už tarnybinį nusižengimą, kvalifikuotą pagal Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, Aplinkos ministro Įsakymo Nr. D1-312 1 punktą, Pareigybės aprašymo 1 punktą, ir nepagrįstai bei neteisėtai paskirta už tarnybinį nusižengimą, kvalifikuotą pagal šio įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, taip pat sutinka su pirmosios instancijos sprendimo dalimi dėl atsakovo paskirtos tarnybinės nuobaudos paskyrimo į švelnesnę.

Dėl visų kitų pažeidimų, kurie išvardyti Išvadoje (AAVKĮ 4 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 22 straipsnio 3 dalis, Aplinkos ministro Įsakymo Nr. D1-312 2 punktas, Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 ir 1.8 punktai, Pareigybės aprašymo 3 ir 6 punktai) teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas tarnybinio patikrinimo metu nenustatė ir motyvuotai nepagrindė, kad pareiškėjo veikoje yra šių tarnybinių nusižengimų sudėtis, apsiribojo šių teisės normų išvardijimu, todėl tarnybinės nuobaudos skyrimas pareiškėjui už išvardytus pažeidimus yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas šia apimtimi netinkamai vertino aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas ir nepagrįstai pripažino nuobaudos skyrimą už šiuos pažeidimus pagrįstu ir teisėtu. Todėl šia apimtimi teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir juos pakeičia.

Išvadoje konstatuota, jog V. T., pažeisdamas AAVKĮ 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą bei 22 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, Aplinkos ministro Įsakymo Nr. D1-312 1 ir 2 punktus, Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 ir 1.8 punktus, nevykdydamas JAA agentūros vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 1 punkto, 3 punkto ir 6 punkto, 2013 m. gruodžio 18 d. davė ir 2014 m. sausio 27 d. pratęsė privalomąjį nurodymą Nr. (8)-LT2-12, dėl to nebuvo užkirstas kelias aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimams. Be to, Išvadoje nurodyta, kad šiuos pažeidimus V. T. padarė dėl aplaidumo.

AAVKĮ 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas nepiktnaudžiavimo valdžia principas. Šioje įstatymo normoje atskleista, kad šis principas reiškia tai, jog aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijoms ir pareigūnams draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų galių arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad JAA agentūros vyr. specialistas V. T. pagal AAVKĮ turėjo įgaliojimus duoti privalomuosius nurodymus ir priimti sprendimą dėl jų pratęsimo. Atsakovas tarnybinio patikrinimo metu nenustatė, kad minėtas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas, duodamas Privalomąjį nurodymą Nr. (8)-LT2-12 ir jį pratęsdamas siekė kitų, nei įstatymų nustatyta, tikslų. Minėtas kaltinimas į Išvadą įrašytas formaliai, nepagrindžiant nustatytais faktiniais duomenimis, kurie patvirtintų, kad valstybės tarnautojas (šiuo atveju pareiškėjas) pažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia principą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su atsakovu, kad pareiškėjas pažeidė AAVKĮ 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neteisėtai nubaudė pareiškėją už AAVKĮ 22 straipsnio 2 dalies pažeidimą, nes tuo atveju, jei paskutinė prašymo pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo diena yra ne darbo diena, prašymo padavimas pirmąją po to einančią darbo dieną nelaikytinas termino praleidimu.

AAVKĮ 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sprendimą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau ne ilgiau kaip dar 2 mėnesiams, priima privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas. Apie tokį sprendimą jis privalo nedelsdamas informuoti institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančią instituciją.

Su šia įstatymo norma susijęs Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.8 punktas, kuriame valstybinės kontrolės priežiūrą atliekančios institucijos, kuriai turi būti siunčiama minėtoje įstatymo normoje nurodyta informacija, sukonkretinimo prasme nurodyta, kad tokia institucija yra Aplinkos apsaugos agentūra. Pirmosios instancijos teismas sprendime išanalizavo AAVKĮ prasme išsamiai išanalizavo institucine prasme kas atlieka aplinkos apsaugos valstybinės kontrolę ir kas vykdo aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą, tačiau neįvertino aplinkybės, kad Išvadoje AAVKĮ 22 straipsnio 3 dalies ir Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.8 punkto pažeidimo konstatavimas nepagrįstas jokiais konkrečiais tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinktais duomenimis. Į bylą yra pateiktas Klaipėdos RAAD JAA agentūros vedėjo R. Š. pasirašytas 2014 m. sausio 29 d. raštas Nr.(8)-LV6-87 Klaipėdos RAAD, kuriame pateikta informacija apie Privalomojo nurodymo Nr. (8)-LT2-12 pratęsimą. Šio rašto rengėju nurodytas V. T. Komisija dėl šio rašto Išvadoje nepasisakė, nepateikė vertinimo teisės aktų kontekste, ar šis raštas yra AAVKĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatų netinkamas vykdymas, ar pareiškėjo tiesioginis vadovas šį informacinį raštą apie jam pavaldaus valstybės tarnautojo atliktą Privalomojo nurodymo Nr. (8)-LT2-12 įvykdymo termino pratęsimą Klaipėdos RAAD pasirašė kokiu nors kitu pagrindu ir tikslu. Esant byloje duomenų, kad į informavimo apie Privalomojo nurodymo Nr. (8)-LT2-12 įvykdymo termino pratęsimo procedūrą įsijungė (tuo atveju, jei šis raštas buvo parengtas AAVKĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimų vykdymo prasme) Klaipėdos RAAD JAA agentūros vadovas, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu turėjo būti pateiktas įtariamo padarius tarnybinį nusižengimo V. T. veikų vertinimas šių faktinių aplinkybių ir aktualaus teisinio reguliavimo kontekste. Komisija tokio vertinimo neatliko. Abejonės turi būti vertinamos tarnybinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatacija, kad už AAVKĮ 22 straipsnio 3 dalies ir Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.8 punkto pažeidimus pareiškėjas nubaustas nepagrįstai

Iš Išvados turinio matyti, kad su Privalomojo nurodymo Nr. (8)-LT2-12 surašymu yra susiję pažeidimai, kurie Išvadoje kvalifikuoti pagal Aplinkos ministro Įsakymo Nr. D1-312 1 ir 2 punktus ir Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 punktą. Konkretizuojant pažeidimą, susijusį su Privalomojo nurodymo Nr. (8)-LT2-12 surašymu, pažymėtina, kad pareiškėjas nubaustas už tai, jog Privalomajame nurodyme Nr. (8)-LT2-12 išaiškinant jo apskundimo tvarką neteisingai nurodytas institucijos, kuriai gali būti paduotas skundas (nurodyta, kad jis skundžiamas Valstybinei aplinkos apsaugos inspekcijai, nors turi būti išaiškinta, kad gali būti skundžiamas Aplinkos apsaugos agentūrai).

Aplinkos ministro 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. D1-312 (Žin., 2010, Nr.48-2346) buvo pakeistas Aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 661 „Dėl Privalomojo nurodymo ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą blankų formų patvirtinimo“ (Žin.,2003, Nr.21-906; 2009, Nr.13-519). Iš Įsakymo Nr. D1-312 turinio matyti, kad šiuo teisės aktu nauja Privalomojo nurodymo blanko forma nebuvo patvirtinta, o ankstesniu teisės aktu patvirtintoje formoje buvo atliktas redakcinio pobūdžio pakeitimas (Įsakymo Nr.D1-312 1.1 punktas), susijęs su institucijos, kuriai gali būti paduotas skundas dėl privalomojo nurodymo, pavadinimo pakeitimu (vietoj žodžių „Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija“ įrašant žodžius „Aplinkos apsaugos agentūra“ atitinkamu linksniu).

Šis teisinis reguliavimas reiškia, kad įsigaliojus Įsakymui Nr. D1-312, privalomąjį nurodymą surašantis aplinkos apsaugos valstybės kontrolės pareigūnas, ankstesniu teisės aktu patvirtintoje privalomojo nurodymo formoje (Aplinkos ministro 2009 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. D1-31 redakcija) turėjo nurodyti privalomojo nurodymo apskundimo tvarką pagal Įsakymo Nr. D1-312 pakeitimus. Dėl apelianto argumentų, kad iki šiol viešai yra skelbiama tik Aplinkos ministro 2009 m. sausio 26 d. įsakymo Nr.D1-31 redakcijos Privalomojo nurodymo forma, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas neteisingai supranta Įsakymo Nr. D1-312 esmę ir paskirtį, nes minėtu teisės aktu nauja šio dokumento forma nebuvo patvirtinta (šis įsakymas neturi priedo, kuriuo būtų patvirtinta privalomojo nurodymo forma), o anksčiau patvirtintos formos blanke buvo atlikti redakcinio pobūdžio pakeitimai, į kuriuos turėjo atsižvelgti aplinkos apsaugos valstybės kontrolės pareigūnai, surašydami pagal kompetenciją privalomąjį nurodymą ir jame išaiškindami jo apskundimo tvarką.

Pareiškėjo užimamos pareigybės aprašymo 1 punkte įtvirtintas specialusis reikalavimas išmanyti ir taikyti praktikoje Lietuvos Respublikos įstatymus, Vyriausybės nutarimus bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius aplinkos apsaugą. Tai, kad praėjus daugiau nei 3 metams nuo Įsakymo Nr. D1-312 įsigaliojimo (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 28 d.), aplinkos apsaugos valstybės kontrolės pareigūnas, išaiškindamas privalomojo nurodymo apskundimo tvarką, nurodė instituciją, kurios nėra, menkina institucijos, kurios vardu pareigūnas vykdo įgaliojimus, prestižą, nesiderina su geru viešuoju administravimu, klaidina privalomojo nurodymo gavėją dėl apskundimo tvarkos.

Todėl pareiškėjas pagrįstai nubaustas už Aplinkos ministro Įsakymo Nr. D1-312 1 punkto ir Pareigybės aprašymo 1 pažeidimą.

Įsakymo Nr. D1-312 2 punktas yra skirtas Nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą blanko formos redakciniams pakeitimams, kurie yra analogiški kaip ir Įsakymo Nr. D1-312 2 punkte nurodyti redakcini ai pakeitimai. Pareiškėjas nepagrįstai nubaustas už Įsakymo Nr. D1-312 2 punkto pažeidimą, nes ginčui aktualus tarnybinis patikrinimas niekaip nesusijęs su Nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą blanko formos naudojimu, tarnybinis patikrinimas šiuo aspektu nebuvo atliktas ir joks konkretus Įsakymo Nr. D1-312 2 punkto pažeidimas nebuvo nustatytas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 punktas suredaguotas taip, jog neįsigilinus į Įsakymo Nr. D1-312 turinį, gali būti suprasta, kad reikalaujama surašant privalomuosius nurodymus naudoti ir Aplinkos ministro Nr. D1-312 įsakymu patvirtinto privalomojo nurodymo blanko formą, nors, kaip minėta pirmiau, šiuo įsakymu ankstesniu tesiės aktu patvirtintoje formoje buvo atliktas tik redakcinio pobūdžio pakeitimas dėl institucijos pavadinimo, kuriai skundžiamas privalomasis nurodymas. Atsižvelgdama į RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 punkto redakcinius trūkumus, teisėjų kolegija panaikina nuobaudos skyrimą pareiškėjui už Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 punkto pažeidimą, Kartu pabrėžia, kad tai nuobaudos paskyrimui įtakos neturi, nes pareiškėjas privalėjo vadovautis pirmiau minėtais aukštesnės galios teisės aktais, iš kurių yra visiškai aišku kokia yra patvirtinta privalomojo nurodymo forma ir kokiai institucijai dėl jo gali būti paduotas skundas.

Teisėjų kolegija taip pat panaikina tarnybinės nuobaudos skyrimą už Pareigybės aprašymo 3 ir 6 punktų pažeidimą. Pareigybės aprašymo 3 punkte nustatytas specialusis reikalavimas mokėti valdyti, kaupti, sisteminti, apibendrinti informaciją ir teikti išvadas, o 6 punkte specialusis reikalavimas sklandžiai dėstyti mintis raštu ir žodžiu, išmanyti raštvedybos taisykles, mokėti dirbti kompiuteriu. Šių pareigybės aprašymo punktų pažeidimas Išvadoje nurodytas formaliai, nesusiejant su konkrečiais faktais, taip pat nenurodant kurią būtent Pareigybės aprašymo 3 ir 6 punktų nuostatą pareiškėjas pažeidė.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas pagrįstai nubaustas už Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad asmens, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, rašytiniu prašymu, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti šio nurodymo, nurodymo įvykdymo terminas gali būti pratęstas. Pabrėžtina, kad šioje įstatymo normoje įtvirtintos dvi pagrindinės taisyklės: privalomojo nurodymo įvykdymo terminas gali būti pratęstas tik dėl objektyvių priežasčių; pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą yra tokius įgaliojimus turinčiom pareigūno teisė, bet ne pareiga.

AAVKĮ 22 straipsnio 1 ir 2 dalys, suteikiančios privalomojo nurodymo gavėjui ne vėliau kaip prieš 7 dienas iki nustatyto termino įvykdymo pabaigos kreiptis rašytiniu prašymu dėl privalomojo nurodymo pratęsimo, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti šio nurodymo, nustato pareigą privalomojo nurodymo gavėjui įrodyti aplinkos apsaugos valstybės kontrolės institucijai (privalomąjį nurodymą davusiam pareigūnui) objektyvias priežastis. Privalomojo nurodymo gavėjui nepakanka formaliai pareikšti apie objektyvias priežastis.

Jis turi argumentais ir įrodymais pagrįsti konkrečiais objektyvias priežastis. Kita vertus, pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą aplinkos apsaugos valstybės kontrolės pareigūnui, gavusiam prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, kyla pareiga patikrinti, ar prašyme nurodytos ir atitinkamais įrodymais pagrįstos priežastys gali būti priskirtos prie objektyvių priežasčių, suteikiančių pagrindą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą AAVKĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytose ribose.

Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės pareigūno sprendimas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą (arba jo nepratęsti) turi būti motyvuotas, pagrįstas vertinimu, ar prašymą pateikęs subjektas savo prašymu ir pridėtais įrodymais įrodė, jog susiklostė objektyvios priežastys dėl kurių jis negali įvykdyti privalomojo nurodymo iki nustatyto termino. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyti pareiškėjo veiksmai pratęsiant Privalomojo nurodymo Nr. (8)-LT2-12 buvo aplaidūs, atlikti formaliai, nes M.

E. (privalomąjį nurodymą gavusio UAB „Ampertip“ vadovo) prašymas pratęsti įvykdymo terminą nepagrįstas konkrečiais motyvais ir objektyvias priežastis patvirtinančiais įrodymais.

Iš 2014 m. kovo 4 d. išvados Nr.(2)-LV9-17, kuria remiantis priimtas skundžiamas Įsakymas Nr.LP1-36, matyti, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija šioje Išvadoje pasiūlė pradėti naują tarnybinį tyrimą dėl JAA agentūros vyr. specialisto V. T. galimo tarnybinio nusižengimo vykdant Privalomojo nurodymo Nr.(8)-LT2-12 kontrolę. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-508-756/2015 paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą (t.y. sprendimą, minimą atsakovo apeliaciniame skunde), kuriuo teismas panaikino Klaipėdos RAAD direktoriaus 2014 m. balandžio 11 d. įsakymą Nr. LPI-49, kuriuo V. T. buvo skirta tarnybinė nuobauda (pastaba) už tai, kad jis tinkamai nekontroliavo Privalomojo nurodymo Nr.(8)-LT2-12 vykdymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-508-756/2015), be kita ko, konstatavo, kad Klaipėdos RAAD nepagrįstai išskaidė į dvi atskiras tarnybinio patikrinimo procedūras Privalomojo nurodymo Nr. (8)-LT2-12 davimą, termino įvykdymo termino pratęsimą ir įvykdymo kontrolę, nes Komisijai surašant 2014 m. kovo 4 d. išvadą Nr. (2)-LV9-17, jau buvo žinomos aplinkybės, kad Privalomasis nurodymas Nr. (8)-LT2-12 nebuvo įvykdytas iki 2014 m. vasario 15 d. (pratęsimo termino pabaigos). Dėl minėto nepagrįsto dviejų tarnybinių nusižengimo tyrimo procedūrų inicijavimo minėtoje administracinėje byloje buvo konstatuotas principo non bis in idem pažeidimas. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-508-756/2015) nustatytos aplinkybės (ABTĮ 58 str. 2 d.) patvirtina, kad Privalomojo nurodymo Nr. (8)-LT2-12 termino pratęsimas iki 2015 m. vasario 12 d. nepasiekė tikslo – pavedimas nebuvo įvykdytas. Minėtoje administracinėje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Privalomojo nurodymo Nr. (8)-LT2-12 įvykdymo termino pratęsimas, atliktas pareiškėjui pažeidžiant pirmiau minėtas teisės normas, buvo ydingas ir ta prasme, kad nebuvo pasiektas tikslas (nebuvo sutvarkytos atliekos iki nustatyto termino).

Atsižvelgdama tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados tyrinį, taip pat į pirmiau minėtą įrodinėjimo tvarkos taisyklę, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas byloje neįrodė, jog pareiškėjo veikoje yra tarnybinių nusižengimų, Išvadoje kvalifikuotų pagal AAVKĮ 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 22 straipsnio 3 dalį, Aplinkos ministro Įsakymo Nr. D1-312 2 punktą, Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 ir 1.8 punktą, Pareigybės aprašymo 3 punkto ir 6 punktus, sudėtis. Šia apimtimi pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes, todėl šia apimtimi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai keistini, kartu pabrėžiant, kad tai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje priimtam sprendimui dėl tarnybinės nuobaudos pakeitimo į švelnesnę, nes užlikusius įrodytus tarnybinius nusižengimus, kvalifikuotus pagal AAVKĮ 22 straipsnio 1 dalį, Aplinkos ministro Įsakymo Nr. D1-312 1 punktą ir Pareigybės aprašymo 1 punktą, tarnybinė nuobauda – pastaba, į kurią pirmosios instancijos teismas motyvuotai pakeitė atsakovo 2014 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. LP1-36 paskirtą nuobaudą – papeikimą, yra adekvati šių (likusių įrodytų) pažeidimų pobūdžiui.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti paskirtą tarnybinę nuobaudą nėra pagrindo.

Nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kuriais remdamasis Klaipėdos RAAD teigia, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pakeitė paskirtą tarnybinę nuobaudą į švelnesnę. Dėl atsakovo argumentų, jog po 2014 m. kovo 7 d. įsakymo Nr. LP1-36 priėmimo pareiškėjui paskirtos 5 tarnybinės nuobaudos ir iš to esą galima daryti išvadą, kad šioje byloje ginčijama tarnybinė nuobauda neturėjo poveikio, teisėjų kolegija primena Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta į ką turi būti atsižvelgta skiriant tarnybinę nuobaudą. Nagrinėdamas ginčą dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos paskyrimo, teismas, be kita ko, esant pagrindui, tikrina Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies kontekste, ar paskirta tarnybinė nuobauda adekvati padarytam tarnybiniam nusižengimui. Tarnybinės atsakomybėn patraukto asmens elgesys po tarnybinės nuobaudos paskyrimo, taip pat vėliau paskirtos nuobaudos, negali būti pagrindas vertini anksčiau paskirtos nuobaudos adekvatumą. Atsakovo nurodytos aplinkybės apie pareiškėjui vėliau galimai paskirtas tarnybines nuobaudas negali būti pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl nuobaudos pakeitimo į švelnesnę. Tuo labiau, kad šia nutartimi teisėjų kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, konstatuodama, jog už Išvadoje kvalifikuotus pagal AAVKĮ 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 22 straipsnio 3 dalį, Aplinkos ministro Įsakymo Nr. D1-312 2 punktą, Klaipėdos RAAD direktoriaus Įsakymo Nr. LV1-159 1.1 ir 1.8 punktą, Pareigybės aprašymo 3 punkto ir 6 punktus, pareiškėjas nubaustas nepagrįstai.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą taip pat nėra pagrindo.

Klaipėdos RAAD direktoriaus įsakymas Nr. LV1-159 „Dėl privalomojo nurodymo ir nutarimo sustabdyti aplinkai kenksmingą veiklą taikymo, registracijos tvarkos patvirtinimo“ nėra individualus administracinis aktas, dėl kurio pareiškėjas galėjo paduoti skundą, todėl pirmosios instancijos teismas šią bylos dalį nutraukė pagrįstai ir teisėtai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis