A-441-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-441-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00090-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 15 000 Lt turtinės ir 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. dirbo Pravieniškių PN-AK, o laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio mėn. iki 2009 m. liepos mėn. – LAVL, tačiau atskaičius mokesčius per mėnesį gaudavo daugiausia 176 Lt, nors pagal Europos socialinės chartijos 1(2) straipsnį laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims turi būti mokamas toks pats atlyginimas kaip ir laisvėje esantiems asmenims (nagrinėjamu atveju ne mažiau nei 850 Lt). Remdamasis Europos socialinės chartijos 4(1) straipsniu, pareiškėjas taip pat teigė, kad Lietuva įsipareigojo padengti skirtumą tarp realiai gauto atlyginimo ir nustatytos minimalios mėnesinės algos (šiuo atveju 850 Lt), tačiau pareiškėjas dirbdamas bausmės atlikimo metu šių pajamų negavo. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, jog Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija pažeidė minėtas Europos socialinės chartijos nuostatas, o per nurodytą laikotarpį susidarė 15 000 Lt darbo užmokesčio nepriemoka (turtinė žala). Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad dėl tokios skriaudos patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 5 000 Lt.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 36–39) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad pataisos namuose atliekančių bausmę asmenų teisių ir pareigų apimtį nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) bei kiti bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai. Dirbančių nuteistųjų darbo užmokesčio dydžio ir apmokėjimo klausimus reglamentuoja BVK XI skyriaus Antrasis skirsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 patvirtinta Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarka (toliau – ir Apmokėjimo tvarka).

BVK 131 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, į stropiai dirbančių nuteistųjų, kurie atlieka bausmę pataisos namuose lengvosios bei paprastosios grupių laikymo sąlygomis ir kalėjimuose paprastosios grupės laikymo sąlygomis, asmeninę sąskaitą turi būti įrašoma, nepaisant visų išskaitų, ne mažiau kaip dvidešimt procentų, o į nuteistųjų I ir II grupių invalidų bei ribotai pakaltinamų asmenų asmeninę sąskaitą – ne mažiau trisdešimt procentų jiems per mėnesį priskaičiuoto darbo užmokesčio, atvirose kolonijose bausmę atliekantiems nuteistiesiems, nepaisant visų išskaitų, turi būti mokama ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų bendro per mėnesį priskaičiuoto darbo užmokesčio.

Šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos taisyklės gali būti netaikomos tik nuteistiesiems, kurie moka alimentus nepilnamečiams vaikams (pareiškėjas alimentų nemokėjo, todėl šios išimtys jam negalėjo būti taikomos). Taigi dirbantiems nuteistiesiems į jų asmeninę sąskaitą privaloma įrašyti ne mažiau kaip dvidešimt procentų jiems per mėnesį priskaičiuoto darbo užmokesčio. Be to, BVK 132 straipsnyje nustatyta, kad iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose, gydymo-pataisos namuose bei kalėjimuose yra atskaitoma dvidešimt penki procentai.

Šios išskaitos nedaromos iš darbo užmokesčio dalies, priskaičiuotos už nustatytų išdirbio normų viršijimą, ir premijų. Socialinės paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų išskaitų, iš bendros darbo užmokesčio sumos taip pat atskaitomi penki procentai į nuteistojo neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį, kurios naudoti nuteistasis neturi teisės. Ypatingais atvejais bausmės atlikimo metu pataisos įstaigos direktoriaus leidimu nuteistasis gali panaudoti pinigus, turimus neliečiamojoje asmeninės sąskaitos dalyje.

Likusi šioje sąskaitoje pinigų suma nuteistajam išduodama tik paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Atlikus BVK 132 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas išskaitas, iš likusios uždirbtos sumos atskaitoma pagal vykdomuosius raštus ir kitus vykdomuosius dokumentus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Apmokėjimo tvarkoje nurodyta, kad nuteistiesiems, atliekantiems bausmę ir įdarbintiems įstaigose ir įmonėse, už darbą mokama pagal jo kiekį ir kokybę arba dirbtą laiką nustatant atitinkamos kategorijos darbų valandinius tarifinius atlygius koeficientais (nesudėtingas arba pagalbinis darbas – 0,43; vidutinio sudėtingumo darbas – 0,50; sudėtingas darbas – 0,60; itin sudėtingas darbas – 0,75) nuo minimalaus valandinio atlygio, o esant pastoviems konkrečios apimties ilgalaikiams nenormuotiems darbams – nustatant mėnesinę algą koeficientais (ūkio darbai: 0,43–0,55; atsakingi darbai: 0,55–0,75) nuo minimalios mėnesinės algos.

Šiame kontekste pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui mokėjo atlyginimą pagal minėtus teisės aktus, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Taip pat atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, jog jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, buvo pažeisti, ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais ar neveikimu padarė jam žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 20–22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. LAVL nurodė, kad pareiškėjas į įstaigą atvyko 2009 m. kovo 27 d., o išvyko 2009 m. liepos 24 d. Paaiškino, jog LAVL direktoriaus 2009 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 13/21 pareiškėjas buvo paskirtas eiti staliaus pareigas ir jam, vadovaujantis Apmokėjimo tvarkos nuostatomis, buvo nustatytas minimalios mėnesinės algos 0,43 dydžio mėnesinis atlyginimas. Šiame kontekste LAVL pabrėžė, kad Apmokėjimo tvarkos 4 punkte nustatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems, dirbantiems nuolatinius konkrečios apimties ilgalaikius darbus, mokama mėnesinė alga. Mėnesinę algą nustato laisvės atėmimo vietų ar valstybės įmonių prie pataisos įstaigų vadovai, taikydami koeficientus, kurie nustatomi pagal darbų rūšis (2 priedas). Darbo užmokesčio koeficiento vienetas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydis. Mėnesinė alga apskaičiuojama atitinkamą koeficientą dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos dydžio. Vėliau LAVL direktorius 2009 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 13/34 pareiškėjas buvo perkeltas į Psichiatrijos skyriaus palatos sanitaro pareigas ir jam buvo nustatytas minimalios mėnesinės algos 0,43 dydžio mėnesinis atlyginimas. Tačiau pareiškėjui dirbant LAVL ūkio aptarnavimo būryje, jam buvo paskirtos trys nuobaudos: LAVL direktoriaus 2009 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 5.9/41-27 paskirtas papeikimas, 2009 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 49(36) – įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės, o 2009 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 50 – uždarymas į baudos izoliatorių ir/ar karcerį penkiolikai parų. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas du kartus pažeidė įstaigos nustatytas ir/ar patvirtintas vidaus tvarkos taisykles, LAVL direktorius 2009 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 13/39 atleido pareiškėją iš užimamų pareigų ir išbraukė iš nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus, sąrašų, todėl jis buvo konvojuotas į bausmės atlikimo vietą. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, LAVL tvirtino, jog pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o neturtinės žalos padarymo pareiškėjui faktas nėra patvirtintas jokiais įrodymais, be to, nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo tariamai patirtos turtinės ir neturtinės žalos dėl darbo apmokėjimo LAVL.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 45–47) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Kalėjimų departamentą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nesikreipė. Kartu nurodė, jog BVK 131 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Atitinkamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintoje Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkoje (redakcija, galiojusi iki 2009 m. birželio 5 d.) buvo nustatyta, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, įdarbinami tardymo izoliatoriuose ir pataisos darbų įstaigose dirbti ūkio darbus, taip pat šių įstaigų gamybos baruose ir valstybės įmonėse prie pataisos darbų kolonijų, nuteistųjų, kurie gydėsi gydymo ir pataisos darbų kolonijose (sergantys aktyvios formos tuberkulioze), darbas buvo organizuojamas gydomosiose darbo terapijos dirbtuvėse.

Be to, Apmokėjimo tvarka nustatė, kad nuteistiesiems, atliekantiems bausmę ir įdarbintiems įstaigose ir įmonėse, už darbą mokama:

1) pagal jo kiekį ir kokybę arba dirbtą laiką – nustatant atitinkamos kategorijos darbų valandinius tarifinius atlygius koeficientais (1 priedas) nuo minimalaus valandinio atlygio;

2) esant pastoviems konkrečios apimties ilgalaikiams nenormuotiems darbams – nustatant mėnesinę algą koeficientais (2 priedas) nuo minimalios mėnesinės algos. Nuteistiesiems, įdarbintiems įstaigose ir įmonėse ir atliekantiems gamybos technologinių procesų darbus, paprastai taikoma vienetinė darbo apmokėjimo sistema pagal darbo normas, kurias nustato įstaigos ar įmonės administracija. Darbo normos keičiamos naujomis racionalizavus darbo vietas, įdiegus naują techniką, technologiją, organizacines ir technines darbo našumo didinimo priemones.

Šiame kontekste Kalėjimų departamentas pažymėjo, jog Apmokėjimo tvarkos 1 ir 2 prieduose nustatytas koeficientas nesudarė 100 procentų minimalaus valandinio atlygio ar minimalios mėnesinės algos, todėl pareiškėjas negalėjo gauti viso tuo metu nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio atlyginimo. Taip pat pareiškėjo gaunamam atlyginimui buvo taikomi išskaitymai pagal BVK 132 straipsnio nuostatas. Atsižvelgęs į tai, Kalėjimų departamentas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo mokamas visas jam priklausantis atlyginimas, apskaičiuotas pagal teisės aktų, reglamentuojančių nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarką, nuostatas.

Kalėjimų departamentas taip pat pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra specialioji teisės norma Lietuvos Respublikos darbo kodekso atžvilgiu, todėl nuteistiesiems taikoma būtent ši tvarka. Tuo tarpu pareiškėjo skunde minima Europos socialinė chartija apibrėžia visų asmenų socialines teises ir neišskiria nuteistųjų kaip atskiros grupės asmenų. Kalėjimų departamentas taip pat atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos.

Papildomai pažymėjo, jog pareiškėjas dėl žalos, tariamai padarytos laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. liepos mėn., atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2013 m. sausio 4 d., todėl jo reikalavimams taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 6 d. sprendimu (b. l. 138–142) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas Pravieniškių PN-AK dirbo ir darbo užmokestį gavo laikotarpiu nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn., o LAVL – laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio mėn. iki 2009 m. liepos mėn. Tačiau pareiškėjas skundą dėl žalos, jo teigimu, patirtos netinkamai apskaičiuojant ir mokant jam darbo užmokestį, surašė tik 2013 m. sausio 4 d., o teismui paštu išsiuntė 2013 m. sausio 8 d. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimui (CK 6.271 str.) taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo tarpu CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atitinkamai atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdis sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškinio senaties termino eigos pradžia sutampa su pareiškėjo nurodomo pažeidimo diena, t. y. darbo užmokesčio išmokėjimu.

Be to, atkreipė dėmesį, jog teisės aktai, reglamentuojantys nuteistųjų darbo apmokėjimą (BVK, Apmokėjimo tvarka) yra viešai paskelbti, todėl, įvertinęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio nuostatą, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo teiginys, kad jis nežinojo apie teisės aktus, reglamentuojančius jo darbo apmokėjimą (tariamą jo teisių pažeidimą), atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas kartu akcentavo, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėjas 2009–2014 metais ne kartą kreipėsi į administracinius teismus dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, todėl konstatavo, jog pareiškėjui yra žinomos galiojančių teisės aktų nuostatos.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, numatančia, kad tuo atveju, jei pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas prasideda tą kiekvieną dieną, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju ginčui aktualių laikotarpių senaties termino eigos pabaiga būtų atitinkamai 2010 m. gruodžio 31 d. (dėl 2005–2007 m. laikotarpio) ir 2012 m. liepos 31 d. (dėl 2009 m. balandžio–liepos mėn. laikotarpio). Todėl pareiškėjas, skundą teismui išsiuntęs 2013 m. sausio 8 d., praleido CK 1.125 straipsnio 8 punkte ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams atlyginti žalą dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų.

Teismas taip pat pažymėjo, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atitinkamai pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi jis yra nuteistasis, neturi aukštojo išsilavinimo ir yra teisiškai neišprusęs. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių turėjimas ar neturėjimas, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą, o iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad kai kuriose administracinėse bylose pareiškėjui atstovavo advokatas.

Be to, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido pakankamai žymiai, t. y. dar 2005 m. jis pradėjo gauti darbo užmokestį, kuris, vadovaujantis nuteistųjų apmokėjimą už darbą reglamentuojančiais teisės aktais, buvo mažesnis, nei Lietuvoje nustatyta minimali mėnesinė alga, todėl, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo anksčiau pasidomėti, kodėl už darbą jam mokamas toks darbo užmokestis. Tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 metais ir nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad pareiškėjas savo teises įgyvendino nerūpestingai, todėl, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, padarė išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Tuo tarpu ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo atmestinas.

III. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 151–152), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė senaties terminą. Atkreipia dėmesį, jog pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme taikyti senaties terminą prašė tik trečiasis suinteresuotas asmuo, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo taikytas senaties terminas, panaikino ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Tuo tarpu nagrinėjant bylą iš naujo, pareiškėjo reikalavimui taikyti senaties terminą paprašė ir LAVL. Tačiau, pareiškėjo manymu, teismas šiuo atveju turėjo atnaujinti praleistą senaties terminą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 157–158) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. ir nuo 2009 m. balandžio mėn. iki 2009 m. liepos mėn. jam dirbant Pravieniškių PN-AK ir LAVL darbo užmokestis buvo mokamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atlyginimo priteisimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiais nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. ir nuo 2009 m. balandžio mėn. iki 2009 m. liepos mėn. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančio darbo užmokesčio dydžio jam dirbant Pravieniškių PN-AK ir LAVL, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. sausio 8 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 13), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. ir nuo 2009 m. balandžio mėn. iki 2009 m. liepos mėn. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas LAVL, prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 124), todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi nežinojo, jog jo teisės yra pažeidinėjamos, nes jis yra nuteistasis, neturi aukštojo išsilavinimo, yra teisiškai neišprusęs ir nežinojo apie teisės aktus, reglamentuojančius jo darbo apmokėjimą. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. ir nuo 2009 m. balandžio mėn. iki 2009 m. liepos mėn., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą (CK 1.131 str. 1 d.).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys