A-438-1168-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1168/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01623-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. (1.7.)-S-1465-13; 2) įpareigoti atsakovą tenkinti jo 2013 m. balandžio 30 d. prašymą gauti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013; 3) priteisti jam iš atsakovų padarytą 500 Lt turtinę žalą ir 5 000 Lt neturtinę žalą.

Skunde paaiškino, kad 2013 m. balandžio 30 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš R. R., išdėstė visas aplinkybes, kodėl jis negalės apginti savo teisėtų interesų, parengti ieškinio pareiškimo ir kitų dokumentų, apmokėti teismo išlaidas, prie prašymo pridėjo reikiamus dokumentus, tačiau jo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo atmestas. Pareiškėjo manymu, jam nepagrįstai buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba ignoruoja Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 25 d. protokolinį sprendimą, kuriuo byla buvo sustabdyta siekiant išspręsti teisinės pagalbos klausimą, neatsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, jog apie bylos perspektyvas sprendžia teismas po bylos peržiūrėjimo iš esmės. Taigi Tarnyba negali vertinti, ar civilinė byla yra perspektyvi ar ne, nes tai privalo daryti teismas.

Tvirtino, kad civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 negalės tinkamai savęs atstovauti, nes nemoka valstybinės kalbos, be to, negalės padengti teismo išlaidų, kurios jam yra garantuojamos valstybei teikiant teisinę pagalbą. Nepagrįstas ir atsakovo teiginys, kad pareiškėjas galės save tinkamai atstovauti civilinėje byloje, nes tinkamai parengė ieškinį, kurį teismas priėmė nagrinėti ir pradėjo procesą. Anot pareiškėjo, ieškinys parengtas su specialisto (teisininko) pagalba ir ne visiškai atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) keliamus reikalavimus, nes buvo tikslinamas. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo ir yra valstybės išlaikomas asmuo.

Pažymėjo, kad Tarnyba, priimdama neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, grubiai pažeidžia atliekamas viešojo administravimo funkcijas ir paneigia visas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje numatytas teises ir laisves (6, 13 ir 14 straipsniai). Dėl tokių Tarnybos veiksmų jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patyrė kančias, emocinę ir dvasinę depresiją, neturėjo elementarių buities patogumų, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, todėl yra visos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytos sąlygos civilinei atsakomybei kilti (6.245–6.250 straipsniai).

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 57–63) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas, siekdamas gauti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2‑130-235/2013, piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, o be argumentų skųsdamas Tarnybos sprendimus, piktnaudžiauja teisminės gynybos teise ir administraciniu procesu.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. vasario 1 d. pateikė Tarnybai prašymą reg. Nr. (1.9.)‑ATP-438-12 suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš R. R.. Tarnyba, išnagrinėjusi šį pareiškėjo prašymą, 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-1268-12 atsisakė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą. Šio sprendimo pagrįstumas buvo įvertintas pirmosios instancijos teisme ir konstatuota, kad Tarnyba pagristai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

Tačiau pareiškėjas 2012 m. gegužės 17 d. vėl pateikė Tarnybai prašymą reg. Nr. (1.9.)-GD-949-12, prašydamas iš naujo išnagrinėti jo 2012 m. vasario 1 d. prašymą reg. Nr. (1.9.)-ATP-438-12, nurodydamas, kad yra darbo sutartis, patvirtinanti, jog R. R. dirbo Vilniaus baltarusių jaunimo sąjungoje (toliau – ir Sąjunga) vyriausiuoju buhalteriu. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2012 m. gegužės 17 d. prašymą bei reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, taip pat atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į prokurorą dėl proceso baudžiamojoje byloje Nr. 1-311-203/2011 atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (atsiradusios darbo sutarties, kuri nebuvo įvertinta ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu), 2012 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-1999-12 atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje.

Vilniaus apygardos prokuroras 2013 m. birželio 5 d. nutarimu pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atmetė. Tai reiškia, kad naujų aplinkybių, patvirtinančių, jog yra pagrindas suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, nėra. Tarnybos 2012 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-1999-12 pagrįstumas buvo įvertintas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, ir buvo konstatuota, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėjas, nepaisydamas anksčiau Tarnybos priimtų sprendimų, savarankiškai inicijavo civilinę bylą Nr. 2-130-235/2013 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsiradusios dėl R. R. neteisėtų veiksmų, ir savo ieškinį minėtoje civilinėje byloje grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau ne kartą buvo įvertintos teismų. Pareiškėjas ir toliau kreipėsi į Tarnybą, siekdamas gauti antrinę teisinę pagalbą toje pačioje byloje, pateikė Tarnybai 2013 m. vasario 14 d. prašymą reg. Nr. (1.9.)-ATP-513-13. Tarnyba 2013 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (1.9.)-S-586-13 atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 ir pareiškėjas apskundė šį Tarnybos sprendimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris konstatavo, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą (administracinė byla Nr. I-2624-244/2013).

Pasak Tarnybos, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 25 d. protokoliniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 suteikė galimybę kreiptis į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, nepatvirtina fakto, jog pareiškėjo savarankiškai pareikštas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 yra pagrįstas, o atstovavimas byloje yra perspektyvus. Naujų aplinkybių, patvirtinančių, kad minėta byla yra perspektyvi, o pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas, nėra.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – VGTPĮ, Įstatymas) 11 ir 12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nustato atvejus, kada antrinė teisinė pagalba yra neteikiama. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai. Tokia pozicija yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje administracinėse bylose dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo (sprendimai administracinėse bylose Nr. A822‑1082/2011, Nr. A756-1390/2010, Nr. A822-1042/2009).

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą pažymėjo, kad civilinei atsakomybei atsirasti, taip pat ir atsakomybei už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti ne tik valdžios institucijų veiksmų priešingumą teisei, bet ir priežastinį ryšį tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių, teisės pažeidėjo kaltę, teisės pažeidimu padarytą žalą arba nuostolius. Nesant bent vienos iš šių keturių sąlygų, teisė į žalos atlyginimą paneigiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1197/2007). Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių neteisėtų Tarnybos veiksmų, o tik pateikia savo samprotavimus. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių patirtą turtinę žalą. Tuo tarpu pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie patirtą neturtinę žalą kelia pagrįstų abejonių dėl jų tikimybės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu (b. l. 142‑146) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1‑2 punktus antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus, o pagal 11 straipsnio 7 dalies 3 punktą Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu nustato, kad pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešoj administravimo subjektuose taisyklių 12 punktu, prašymai, su kuriais asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu.

Iš to pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, nustatęs, jog ieškinio (skundo) teismui reikalavimas yra nepagrįstas, ir atstovavimas tokioje byloje yra neperspektyvus. Teismo nuomone, Tarnyba, iki priimdama vienokį ar kitokį sprendimą dėl prašymo, turi teisę atlikti minimalų bylos, kurioje prašoma suteikti pagalbą, aplinkybių vertinimą ir dėl jos neperspektyvumo nuspręsti tik tuomet, kai yra pakankamai tai įrodančių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nuosprendis dėl pareiškėjo nuteisimo įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui priėmus 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, pareiškėjas į teismą su ieškiniu kreipėsi 2012 m. vasario 15 d., tai yra tuomet, kai jau buvo konstatuotos tam tikros aplinkybės, susijusios su R. R. darbo santykių tarp jo ir Sąjungos nebuvimu. Esant tokiai situacijai, ieškinio pateikimas R. R. buvo akivaizdžiai nepagrįstas.

Teismas, įvertinęs tai, kad Tarnyba pagrįstai atsisakė pareiškėjui skirti antrinę teisinę pagalbą, sprendė, jog nėra būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių jam padarytos turtinės žalos įrodymų.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 149–156), kuriuo prašo jį panaikinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui.

Pažymi, kad civilinė byla Nr. 2-130-235/2013, kurioje buvo prašoma teisinės pagalbos, buvo baigta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimu. Jo ieškinys buvo atmestas motyvuojant tuo, kad ieškovas neva neįrodė atsakovo kaltės dėl padarytos žalos. Šis neigiamas sprendimas yra tiesioginė atsakovo veiksmų pasekmė, kuris ginčijamu sprendimu atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą. Šio teismo sprendimo jis negalėjo apskųsti, nes atsakovas vėlgi 2013 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-2192-13 atsisakė jam teikti teisinę pagalbą.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 168–172) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad pareiškėjo argumentai, jog teismo sprendimai, priimti baudžiamojoje byloje, neturėtų turėti jokios reikšmės civilinėje byloje sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, yra nepagrįsti. Pareiškėjas ignoruoja tai, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Tai patvirtino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-946/2013. Taigi Tarnyba ginčijamame sprendime ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad įsiteisėjus nuosprendžiui, kuriuo konstatuotos tam tikros aplinkybės, susijusios su R. R. darbo santykių su Sąjunga nebuvimu, nėra jokio pagrindo pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą jo savarankiškai inicijuotoje civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013.

Pažymi, kad Tarnybos 2013 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-2192-13 pagrįstumas ir aplinkybės, susijusios su šio sprendimo priėmimu, buvo vertinamos administracinėje byloje Nr. I‑4710-426/2013. Vilniaus apygardos administracinis teismas šioje byloje 2013 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad Tarnyba pagrįstai šiuo sprendimu atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, kad pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 yra įsiteisėjęs, t. y. civilinės bylos procesas yra pasibaigęs.

Akcentuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ne tik neįrodė Tarnybos neteisėtų veiksmų, bet taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo galimai patirtą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. (1.7.)-S-1465-13 (b. l. 113–119), kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m. balandžio 30 d. prašymą reg. Nr. (2.7.)-ATP-1546-13 (b. l. 120–123) suteikti jam antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo R. R. priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčijamas Tarnybos 2013 m. gegužės 3 d. sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, 7 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 12 punktu bei atsakovo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo reikalavimas civilinėje byloje Nr. 2‑130-235/2013 yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas šioje byloje būtų neperspektyvus, jog pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus, taip pat kad pareiškėjo 2013 m. balandžio 30 d. prašymas yra analogiškas 2013 m. vasario 14 d. prašymui reg. Nr. (1.7.)-ATP-513-13 (b. l. 95–96), kuris buvo atmestas Tarnybai priimant 2013 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (1.9.)-S-586-13 (b. l. 67–72).

VGTPĮ (įstatymo redakcija aktuali nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) 3 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekdamas šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdamas į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, įstatymų leidėjas VGTPĮ 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse numatė sąrašą atvejų, kai Tarnyba turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Be kita ko, minėto straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, 2 punkte,– jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus, o to paties straipsnio 7 dalies 3 punkte numatyta, kad Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu nustato, kad pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pavyzdžiui, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2848/11). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs (žr. administracines bylas Nr. A20-104/2008, Nr. A261-1458/2008), kad nuspręsti, ar pareiškėjo pateiktas teismui reikalavimas yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės. Reikalavimo akivaizdaus nepagrįstumo nustatymas VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto prasme reiškia tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi asmens prašymą teikti jam antrinę teisinę pagalbą, savo kompetencijos ribose turi atlikti asmens reikalavimo pagrįstumo vertinimą tik tuo aspektu, ar asmens pateikti dokumentai ir jo nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012 konstatavo, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. vasario 14 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą reg. Nr. (1.7.)ATP-513-13 (b. l. 95–96) Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013, iškeltoje atsakovui R. R. dėl neteisėtais veiksmais sukeltos turinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tarnyba dėl šio pareiškėjo prašymo priėmė 2013 m. vasario 25 d. sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.9.)-S-586-13 (b. l. 67–72), kuriuo atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad šį Tarnybos sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas jį panaikinti, įpareigoti Tarnybą tenkinti jo 2013 m. vasario 14 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą bei priteisti iš Lietuvos valstybės 800 Lt turtinės ir 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2624-244/2013 šį pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2329/2013 šį sprendimą paliko nepakeistą. Taigi tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad Tarnyba pagrįstai 2013 m. vasario 25 d. sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.9.)-S-586-13 atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-130-235/2013, iškeltoje atsakovui R. R. dėl neteisėtais veiksmais sukeltos turinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 30 d. vėl pateikė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą reg. Nr. (2.7.)ATP-1546-13 (b. l. 120–123). Šis pareiškėjo prašymas iš esmės yra analogiškas pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. prašymui suteikti antrinę teisinę pagalbą reg. Nr. (1.7.)ATP‑513‑13. Tarnyba, remdamasi iš esmės tais pačiais argumentais, priėmė nagrinėjamoje byloje ginčijamą 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.7.)-S-1465-13 (b. l. 113–119) neteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Tarnyba taip pat nurodė, kad šis pareiškėjo prašymas yra laikytinas pakartotinai pateiktu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (taisyklių redakcija aktuali nuo 2012 m. liepos 25 d.) 12 punkto prasme („Prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo institucijoje praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką“).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys“.

Kaip jau buvo minėta prieš tai, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimu buvo pripažinta, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba teisėtai ir pagrįstai 2013 m. vasario 25 d. sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.9.)-S-586-13 atsisakė tenkinti pareiškėjo 2013 m. vasario 14 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą reg. Nr. (1.7.)ATP-513-13, atitinkamai kaip nepagrįsti buvo atmesti ir pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 30 d. pateikė Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai iš esmės analogišką prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą reg. Nr. (2.7.)ATP-1546-13, kurį tenkinti buvo atsisakyta remiantis argumentais, nurodytais teisėtu ir pagrįstu pripažintame 2013 m. vasario 25 d. sprendime „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.9.)-S-586-13. Taigi nagrinėjamoje byloje ginčijamame Tarnybos sprendime nurodytų pareiškėjo prašymo netenkinimo pagrindų teisėtumas ir pagrįstumas (pareiškėjo reikalavimas civilinėje byloje Nr. 2‑130-235/2013 yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas šioje byloje būtų neperspektyvus, pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus) yra konstatuotas ir iš naujo neįrodinėjamas.

Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, teikdamas Tarnybai 2013 m. balandžio 30 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą reg. Nr. (2.7)ATP-1546-13, kaip naują prašymo pagrindą nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą iki 2013 m. birželio 11 d., kad pareiškėjas turėtų laiko kreiptis į Tarnybą su prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nagrinėjamoje byloje yra teisiškai nereikšminga, nes, kaip jau buvo minėta prieš tai, antrinė teisinė pagalba pareiškėjui negalėjo būti teikiama nustačius VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktuose, 7 dalies 3 punkte įtvirtintas aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta prieš tai, konstatuotina, Tarnyba, priimdama 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2013 m. balandžio 30 d. prašymą, laikėsi įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, todėl elgėsi teisėtai. Nenustatęs Tarnybos veiksmų neteisėtumo, kaip vienos būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, o taip pat pareiškėjui neįrodžius patirtos žalos (CK 6.246, 6.271 straipsniai), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas