A-252-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-252-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02855-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 33.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, apeliantas, NMA) 2013 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. BR6-1991416 (toliau – ir NMA 2013 m. vasario 15 d. sprendimas, ginčijamas sprendimas) dalį, kuria nustatytas tyčinis geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (toliau – ir GAAB) reikalavimo pažeidimas ir pritaikyta 19 proc. dydžio sankcija už šį pažeidimą, bei įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamame sprendime atsakovas nurodė, jog 2012 m. pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 3D-327 patvirtintame Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų apraše (toliau – ir Aprašas) nurodytų GAAB reikalavimų, susijusių su gyvulių laikymu, bei kad toks pažeidimas yra tyčinis. Pareiškėjas nurodė sutinkąs su atsakovo išvada, kad 2012 m. nesilaikė Aprašo 7 punkte nurodyto reikalavimo, susijusio su gyvulių laikymu, ir jam priklausančioje valdoje nelaikė reikiamo gyvulių skaičiaus (pareiškėjo valdoje sąlyginis gyvulių skaičius vienam hektarui sudarė 0,043 sutartinio gyvulio (toliau – SG) (1,65 SG / 38,44 ha – 0,043 SG), nors turėjo sudaryti ne mažiau kaip 0,1 SG vienam hektarui (pareiškėjas 2012 m. liepos 1 d. Ūkinių gyvūnų registre buvo užregistravęs 15 (1,65 SG) danielių bandą)), tačiau nesutiko, kad reikiamo skaičiaus ūkinių gyvūnų neturėjimas yra tyčinis GAAB reikalavimo pažeidimas bei su už tyčinį GAAB reikalavimo pažeidimą pritaikyta 19 proc. dydžio sankcija.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 3D-306 patvirtintoje Sankcijų už kompleksinės paramos reikalavimų pažeidimą taikymo metodikoje (toliau – ir Metodika) pateiktu tyčinio reikalavimų pažeidimo apibrėžimu ir teigė, kad 2012 m. nesiekė neteisėtai gauti paramos, visi pareiškėjo deklaruoti laukai buvo sutvarkyti pagal keliamus GAAB reikalavimus, žala aplinkai nebuvo daroma, be to, neturėdamas reikiamo skaičiaus ūkinių gyvūnų, pareiškėjas nesukėlė pavojaus žmonių sveikatai, gyvūnų gerovei ir sveikatai. Pažymėjo, kad 2012 m. galiojusios Metodikos 17 punkte buvo numatyta, kokie GAAB reikalavimų pažeidimai bus laikomi tyčiniais, ir atkreipė dėmesį į tai, kad Metodikos 1 priedo 15 punkte, atitinkančiame Aprašo 7 punktą, nurodyto GAAB reikalavimo pažeidimas tyčiniu pažeidimu nebuvo laikomas, todėl teigė, kad atsakovo sprendimas, jog GAAB reikalavimo pažeidimas yra tyčinis, ir už jį pritaikyta sankcija yra nepagrįsti, neteisėti ir prieštaraujantys teisės aktų nuostatoms. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) įtvirtintais bendraisiais viešosios teisės principais. Vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigė, kad atsakovas, administruodamas 2012 m. paraišką ir priimdamas ginčijamą sprendimą, nesilaikė teisės normų bei pažeidė teisėtumo principą. Papildomai pažymėjo, jog tai, kad Metodikos IV skyriaus Sankcijų dydžio apskaičiavimas nustačius tik tyčinį reikalavimų pažeidimą 181 punkte buvo nurodyta, kokia sankcija turi būti taikoma nustačius Metodikos 1 priedo 15 punkte numatytą GAAB reikalavimų pažeidimą, dar nereiškia, jog toks pažeidimas yra tyčinis, kadangi tyčinius pažeidimus aiškiai apibrėžė Metodikos 17 punktas.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 64–65) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 19 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką (reg. Nr. 12-1011945581-A1-1) (toliau – ir Paraiška), kurioje deklaravo 45,17 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, už kurį mokamos tiesioginės išmokos, ir 45,17 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą, už kurį mokamos išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ (toliau – ir priemonė MPŪV).

Nurodė, jog Paraiškoje deklaruotas 38,44 ha 5GP-1 (ganyklos (pievos) iki 5 m.) plotas 2012 m. sudarė 85 proc. (38,44 ha ganyklų pievų plotas / 45,17 ha visas Paraiškoje deklaruotas plotas * 100 proc. = 85,10 proc.) viso Paraiškoje deklaruoto ir tinkamo paramai žemės ūkio naudmenų ploto, ir, remdamasis Aprašo 7 punktu (2012 m. gruodžio 15 d. redakcija), vertindamas pareiškėjo Paraišką, pažymėjo, jog, valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, pareiškėjas per ūkinių gyvūnų išlaikymo laikotarpį (nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.) turėjo 1,65 SG, todėl šiuo atveju Aprašo 7 punkto reikalavimo pažeidimo plotas sudaro daugiau nei 50 proc. ((38,44 ha Paraiškoje deklaruotas pievų ir ganyklų plotas – 16,5 ha (plotas, skaičiuojant sankciją, atmetamas, nes pareiškėjas turėjo 1,65 SG (1,65 SG / 0,1 SG/ha = 16,5 ha)) / 38,44 ha (visas tiesioginėms išmokoms deklaruotas ir tinkamas paramai pievų ir ganyklų plotas) * 100 proc. = 57 proc.) viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto.

Taip pat pažymėjo, kad 2012 m. pareiškėjo valdoje sąlyginis gyvulių skaičius vienam hektarui sudarė 0,043 SG (1,65 SG / 38,44 ha = 0,043 SG), nors turėjo sudaryti ne mažiau kaip 0,1 SG vienam hektarui. Atsižvelgdamas į tai, teigė, kad pareiškėjo padarytas Aprašo 7 punkto reikalavimo pažeidimas priskirtinas tyčiniam reikalavimų pažeidimui, kurio mastas – mažas, sunkumas – sunkus, poveikio trukmė – nepastovi (pažeidimo mastas, sunkumas ir poveikio trukmė buvo įvertinti remiantis Metodikos 1 priedu). Paaiškino, jog pagal Metodikos 181.1 papunktį, nustačius Metodikos 1 priedo 15 punkte nurodyto GAAB reikalavimo pažeidimą (plotas, kuriame nustatytas pažeidimas, sudaro daugiau kaip 50 proc. viso tiesioginėms išmokoms deklaruoto ir tinkamo paramai pievų ir ganyklų ploto), sankcijos dydis apskaičiuojamas pagal Metodikos 19 punktą, todėl, atsižvelgus į nustatytą kompleksinės paramos reikalavimo pažeidimą, buvo priimtas sprendimas sumažinti pareiškėjui pagal Paraišką skiriamą tiesioginių išmokų ir paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ sumą: pareiškėjui už kompleksinės paramos reikalavimo pažeidimą pritaikyta 19 proc. kompleksinio paramos susiejimo sankcija (20 proc. (Metodikos 19 punktas) + 1 proc. už pažeidimo sunkumą (Metodikos 19.2 punktas) – 1 proc. už mažą pažeidimo mastą (Metodikos 19.4 punktas) – 1 proc. už nepastovią pažeidimo trukmę (Metodikos 19.6 punktas) = 19 proc.).

Teigė, kad baigusi Paraiškos administravimą NMA pareiškėją informavo jo pasirinktu būdu – el. paštu – 2013 m. vasario 15 d. pranešimu, o, pareiškėjui paprašius, 2013 m. birželio 26 d. ir pateikdama NMA 2013 m. vasario 15 d. sprendimą.

Pabrėžęs, kad pareiškėjas neneigia padaręs Aprašo 7 punkto reikalavimo pažeidimą, atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad šis pažeidimas nėra tyčinis ir NMA neteisėtai ir nepagrįstai pritaikė 19 proc. kompleksinio paramos susiejimo sankciją. Pažymėjo, jog sankcija pareiškėjui paskirta tinkamai vadovaujantis Metodikos nuostatomis, ginčijamo sprendimo dalis, kurioje pareiškėjui pritaikyta 19 proc. kompleksinio paramos susiejimo sankcija, yra pagrįsta objektyviais faktais (duomenimis) bei teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl naikinti nėra pagrindo. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas Paraiškoje įsipareigojo laikytis Apraše įtvirtintų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų bei savo parašu patvirtino žinąs apie galimybę, pažeidus aktualių teisės aktų reikalavimus, gauti sumažintas išmokas arba netekti teisės į jas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 117–124) pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino NMA 2013 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui pritaikyta 19 procentų dydžio sankcija už tyčinį GAAB reikalavimų pažeidimą, bei įpareigojo atsakovą dėl šios dalies priimti naują sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčija būtent tą NMA 2013 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui yra pritaikyta 19 proc. dydžio sankcija už tyčinį GAAB reikalavimų pažeidimą, taip pat kad ginčijama ne paskirta sankcijos suma, o pažeidimo apibūdinimas kaip tyčinio, kuris, pareiškėjo teigimu, būtent ir sukelia jam neigiamas teisines pasekmes, nes ateityje jis neteks galimybės gauti paramą.

Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, tai, kaip jame paaiškinamas toks pareiškėjo padaryto pažeidimo apibūdinimas, teismas nustatė, jog ginčijamame sprendime yra nurodytos vien faktinės aplinkybės, yra paaiškinamas tik sankcijos dydžio apskaičiavimo metodas, kurių pareiškėjas neginčija, tačiau konstatuotas pažeidimo apibūdinimas nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis, todėl sprendime iš esmės nėra pasakyta, kodėl pažeidimas yra tyčinis. Pažymėjo, kad tai, jog sankcija apskaičiuota pagal Metodikos skyrių, kuriame kalbama apie sankcijų apskaičiavimą už tyčinius pažeidimus, nepaaiškina, kodėl pažeidimas įvardytas kaip tyčinis, bei padarė išvadą, kad pirmiausia turėjo būti pateikiami motyvai ir teisinis pagrindimas, kodėl pažeidimas laikomas tyčiniu, o ne atvirkščiai, kaip padaryta ginčijamame sprendime, pagal kurį iš sankcijos apskaičiavimo būdo reikia spręsti, logiškai išmąstyti, kad pažeidimas yra pripažintas tyčiniu.

Nurodė, kad tokios loginės išvados nepaaiškina ginčijamo NMA sprendimo motyvų pripažinti padarytą pažeidimą tyčiniu. Teismas vertino pareiškėjo argumentus, kad visas NMA sprendime pateiktas argumentavimas yra susijęs išimtinai tik su sankcijos dydžio apskaičiavimu, bei savo pozicijai pagrįsti taikytas Metodikos nuostatas, apibrėžiančias, kas laikytina tyčiniu reikalavimų pažeidimu, tai, kad jo padarytas pažeidimas, pareiškėjo nuomone, nepatenka nei į vieną tyčinio pažeidimo apibrėžimą, taip pat Aprašo 7 punktą (redakcija, galiojusi Paraiškos pateikimo dieną), Metodikos 2 punkte pateiktus sąvokų apibrėžimus (redakcija, galiojusi Paraiškos pateikimo dieną) bei pareiškėjo teiginį, kad atsakovas nepagrįstai Aprašo 7 punkte nustatytą pažeidimą priskiria Metodikos IV skyriaus reglamentavimui ir iš to daro išvadą, kad pažeidimas tyčinis, nes tame skyriuje kalbama apie sankcijų dydžio apskaičiavimą, nustačius tik tyčinį reikalavimų pažeidimą, o, pareiškėjo nuomone, ši Metodikos dalis skirta tik sankcijų dydžio apskaičiavimui, o ne pažeidimo pobūdžio įvardijimui.

Pažymėjo, jog nors su tokia pareiškėjo pateikta argumentacija negalima sutikti, nes Metodikos 17 punkte pateikiama detali tyčinio reikalavimų pažeidimo teisinė kvalifikacija, tačiau ginčijamame NMA 2013 m. vasario 15 d. sprendime šis Metodikos punktas nebuvo taikomas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijamo sprendimo turinyje visai nėra pateikiama teisinė tyčinio pažeidimo kvalifikacija: jame nepaaiškinama, ar Metodikos 2 punkte esantis tyčinio reikalavimo pažeidimo apibrėžimas atitinka pareiškėjo atliktus veiksmus, nėra tiesioginio ir aiškaus motyvavimo pagal Metodikos 17 punktą, kuriame detaliai apibrėžiama, kokie atvejai priskiriami tyčiniam reikalavimų pažeidimui.

Nurodė, kad pirmiausia ginčo sprendime turėjo būti pateikti motyvai, argumentai ir išvada, kodėl pareiškėjo padarytas reikalavimų pažeidimas pripažintas tyčiniu reikalavimų pažeidimu, o tik po to jau galėjo būti taikoma pagal Metodikos 18 punkto ir kitų normų, nurodytų sprendime, nuostatas apskaičiuojama sankcija. Pažymėjo, jog nors ginčijamame sprendime nurodyta, kad NMA vadovaujasi Metodikos 2 punkte esančiu tyčinio reikalavimų pažeidimo apibrėžimu, tačiau tai yra bendras sąvokos paaiškinimas, o tyčiniam pažeidimui konstatuoti būtina jį tokiu kvalifikuoti pagal Metodikos 17 punkto nuostatas.

Nurodė, kad NMA 2013 m. vasario 15 d. sprendime padarytas pažeidimas nėra kvalifikuotas, pritaikant jam apibūdinti specialiai skirtą normą, todėl sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų (redakcija, galiojusi ir Paraiškos padavimo, ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu). Tai teismas pripažino esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto sprendimo priėmimą, o pareiškėjo skundžiamą NMA 2013 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kurioje nustatytas tyčinis GAAB reikalavimų pažeidimas ir pritaikyta 19 procentų dydžio sankcija už tyčinį GAAB reikalavimų pažeidimą, – naikintina, įpareigojant NMA dėl šios dalies priimti naują sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p.).

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad buvo pažeista ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 4 dalis, kadangi, nors šiuo atveju pareiškėjas iš tiesų buvo sutikęs gauti informaciją NMA informaciniame portale, jis gavo tik informaciją apie tai, kad NMA 2013 m. vasario 15 d. sprendimas yra priimtas, tačiau pats sprendimas pareiškėjui pateiktas nebuvo, jo jis turėjo prašyti papildomai. Pažymėjo, kad šis pažeidimas nesudarytų savarankiško pagrindo panaikinti skundžiamą aktą, kadangi pareiškėjui pavyko dėl sprendimo paduoti skundą teismui, tačiau, nepaisant to, NMA turėtų vykdyti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas visa apimtimi.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 127–132) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas faktines aplinkybes bei argumentus. Pažymėjęs, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ginčijamame sprendime visiškai nenurodytas taikytos poveikio priemonės (pareiškėjui paskirtos sankcijos) taikymo pagrindas (pažeidimo teisinis kvalifikavimas), papildomai nurodo Metodikos 5 punkte išvardytus kompleksinio paramos susiejimo sankcijos dydžio apskaičiavimo kriterijus, paaiškina, jog Metodikoje išskiriami tyčiniai ir netyčiniai GAAB reikalavimų pažeidimai, lemiantys pareiškėjams taikomų sankcijų dydį, bei kad pareiškėjui sankcija apskaičiuota nustačius tyčinį reikalavimų pažeidimą, vadovaujantis Metodikos IV skyriaus 181.1 papunkčiu, kadangi faktinė situacija (Aprašo 7 punkto reikalavimo pažeidimas, kurio pareiškėjas neginčija) atitinka šios nuostatos turinį, bei pritaikius Metodikos 19 punktą, t. y. nepažeidžiant teisės aktų nuostatų.

Pažymi, jog Metodika parengta vadovaujantis Europos Sąjungos reglamentų nuostatomis, todėl, atsakovo manymu, spręsdamas byloje kilusį ginčą, teismas privalėjo analizuoti ne tik Metodikos, bet ir 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančio reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančio reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (OL 2009 L 30, p.16), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2011 m. balandžio 6 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 307/2011 (OL 2011 L 82, p. 1) (toliau – ir Reglamentas), 24 straipsnio, reglamentuojančio išsamias išmokų sumažinimo ir neskyrimo taisykles, kai nesilaikoma kompleksinio paramos susiejimo taisyklių, nuostatas. Remdamasis jomis teigia, kad 20 proc. sankcijos dydis yra taikomas tik už tyčinį reikalavimų pažeidimą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neginčija jam pritaikytos 19 proc. kompleksinio paramos susiejimo sankcijos dydžio, bei pažymi, jog, pagal Metodikos III skyriaus nuostatas, už netyčinius reikalavimų pažeidimus taikomos kitokio procentinio dydžio sankcijos.

Be kita ko, atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas yra neįmanomas, nes pareiškėjo padaryto Aprašo 7 punkto reikalavimo pažeidimo kvalifikavimas kaip netyčinio pažeidimo yra negalimas faktinei situacijai (pareiškėjo padarytam pažeidimui) neatitinkant nė vienos Metodikos III skyriaus Sankcijų dydžio apskaičiavimas nustačius tik netyčinį reikalavimų pažeidimą nuostatos, taip pat negalimas ir sankcijos netaikymas, nes tuomet pareiškėjui, padariusiam pažeidimą, kurio jis neginčija, nekiltų neigiamų teisinių pasekmių, o tai prieštarautų paramos teikimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms. Papildomai atkreipia dėmesį, jog NMA nėra suteikta neribota teisė bet kokiomis sąlygomis dalinti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos paramos lėšas, ji jai priskirtas funkcijas vykdo vadovaudamasi teisės aktais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NMA 2013 m. vasario 15 d. sprendimo dalies, kuria nustatytas tyčinis geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimo pažeidimas ir pritaikyta 19 proc. dydžio sankcija už šį pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiaga nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teisės aktų nuostatomis, pareiškėjo skundą patenkino, nes priėjo prie išvadų, kad ginčijamame sprendime nėra pateikiama teisinė tyčinio pažeidimo kvalifikacija, t. y. pažeidimas nėra kvalifikuotas, pritaikant jam apibūdinti specialiai skirtą normą, todėl jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Tai teismas pripažino esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto sprendimo priėmimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, vadovaudamasi ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, sutinka su minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir, remdamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog, spręsdama klausimus dėl sankcijų pareiškėjams taikymo ar netaikymo, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, kaip tam tikras išmokas administruojanti ir už sankcijų taikymą atsakinga institucija, turi tiksliai ir aiškiai apibrėžti padarytus pažeidimus, eliminuoti bet kokias dviprasmybes, faktinę situaciją apibūdinti bei pagrįsti taip, jog ji būtų aiški ne tik valstybės tarnautojams, atsakingiems už teikiamą paramą žemės ūkio sektoriuje, bet ir tiems asmenims, kurie tiesiogiai pretenduoja į išmokas. Tikslus pažeidimų identifikavimas neatsiejamas nuo galbūt taikytinų poveikio priemonių rūšių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas NMA, priimdamas ginčijamą sprendimą, jame atskirai nurodė teisės aktus, kuriais remdamasis priėmė šį sprendimą, taip pat faktines aplinkybes, tai, kad pripažįsta pareiškėjo padarytą pažeidimą tyčiniu, sankcijos apskaičiavimo metodą, tačiau nenurodė aiškių loginių tokio pažeidimo pripažinimo tyčiniu motyvų, nepagrindė tokio savo sprendimo teisės aktų nuostatomis. Kitaip tariant, atsakovas nepateikė padaryto pažeidimo kvalifikacijos pagal Metodikos 17 punkto, numatančio tyčiniams reikalavimų pažeidimams priskiriamus atvejus, nuostatas. Šios aplinkybės atsakovas nėra papildomai paaiškinęs (pagrindęs objektyviais argumentais bei įrodymais) ir apeliaciniame skunde.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ginčijama atsakovo sprendimo dalis yra tinkamai nemotyvuota Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo prasme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ją panaikino ir įpareigojo atsakovą dėl šios dalies priimti naują sprendimą. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Papildomai pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas yra neįmanomas, pareiškėjo pažeidimo negalint kvalifikuoti kaip netyčinio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje nekonstatavo pareiškėjo pažeidimo buvimo nei tyčiniu, nei netyčiniu. Tai padaryti, priimdamas naują motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, be kita ko, atsižvelgus į Reglamento nuostatas, yra įpareigotas apeliantas. Atsižvelgiant į tai, šis atsakovo apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis