2K-99/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-99/2014

Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02355-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.2;

2.4.9;

2.6.4.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistajam P. G.,

gynėjui advokatui Rimantui Prėskieniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. G. ir jo gynėjo advokato Rimanto Prėskienio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis – P. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį viešaisiais darbais trims mėnesiams, įpareigojant jį per šį paskirtą laiką neatlygintinai dirbti 10 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Iš P. G. priteista: 2500 Lt bylinėjimosi išlaidų R. G. ir 205,71 Lt žalai atlyginti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu P. G. buvo išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Rimanto Baumilo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus

n u s t a t ė :

P. G. nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 4 d., apie 20 val., Trakų rajono (duomenys neskelbtini) sodyboje, tyčia tarpusavio konflikto su savo žmona R. G. metu, paėmęs ranka jai už kaklo parvertė ant žemės, nukrentant nukentėjusiajai R. G. ant nugaros ir į grindis atsitrenkiant dešinės rankos alkūne, rankomis smaugė žmoną, spausdamas ją savo kūnu, užlaužė iš už nugaros dešinę ranką bei prispaudė nukentėjusiajai abi kojas ir pilvą, taip padarydamas R. G. poodines kraujosruvas kairiajame žaste, kairės alkūnės vidiniame paviršiuje, dešinio peties išoriniame paviršiuje, dešinio žasto apatiniame trečdalyje šalia alkūnės, dešinėje šlaunyje, momeninėje dalyje bei dešinio peties sausgyslių patempimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis P. G. ir jo gynėjas advokatas Rimantas Prėskienis kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendį.

Kasatoriai teigia, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos baudžiamasis procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, taigi procesas turi vykti privataus kaltinimo tvarka. Šioje byloje procesas buvo pradėtas pagal nukentėjusiosios R. G. 2011 m. spalio 5 d. skundą. Vadovaujantis BPK 409 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ikiteisminį tyrimą pagal nukentėjusiosios skundą prokuroras galėjo pradėti tik nustatęs bent vieną iš įstatyme nurodytų aplinkybių: veika turi visuomeninę reikšmę arba žala buvo padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. Anot kasatorių, neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo metu, kaip ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nebuvo nustatyta nurodytų aplinkybių, todėl ikiteisminis tyrimas neturėjo būti atliekamas, o nukentėjusioji turėjo teisę paduoti skundą tiesiogiai teismui.

Kasaciniame skunde teigiama, kad, pradėjus ikiteisminį tyrimą, nukentėjusioji pateikė 2011 m. spalio 7 d. specialisto išvadą Nr. G 3013/11(01), kad jai yra padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas tik 2012 m. vasario 24 d. ir vėl atnaujintas 2012 m. balandžio 2 d. Pasak kasatorių, pagal BPK nuostatas, reglamentuojančias privataus kaltinimo bylų procesą, bylos atnaujinimas buvo neteisėtas, nes: negalėjo būti atnaujintas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo pradėtas neteisėtai; nutarimą dėl bylos atnaujinimo priėmęs prokuroras nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatomis, nes šis įstatymas ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu negaliojo ir negalėjo būti taikomas teisinėms situacijoms, įvykusioms iki teisės akto įsigaliojimo, vertinti.

P. G. ir jo gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad 2006 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyse, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67/2007, 2K-178/2010).

Kasatorių nuomone, prokurorui pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir vėliau jį atnaujinus, vadovaujantis tuo metu negaliojančio teisės akto nuostatomis, taip pat nagrinėjant bylą teisme, buvo iš esmės pažeisti BPK 407 straipsnio, 417 straipsnio 1 dalies reikalavimai: esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiams, nesant teisėto prokuroro reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, ikiteisminio tyrimo pareigūnas nenutraukė tyrimo, nukentėjusiajam neišaiškino galimybės dėl nusikalstamos veikos kreiptis privataus kaltinimo tvarka.

Dėl tokių veiksmų, anot kasatorių, buvo pažeista jo teisė į tinkamą padarytos nusikalstamos veikos tyrimo procesą: jis neteko galimybės pasinaudoti BPK 413 straipsnyje numatytu tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu sutaikinimo institutu. Pasak kasatorių, teismai taip pat neišaiškino teisinės galimybės susitaikyti, neužtikrino jo galimybės pasinaudoti procesiniu susitaikymo institutu, todėl byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, turi būti nutraukta, remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-234/2006, 2K-67/2007), nes paaiškėjus nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiams, ikiteisminis tyrimas dėl šios veikos buvo tęsiamas nesilaikant BPK 409 straipsnio I dalyje nustatytos tvarkos: prokuroras nepagrindė būtinumo ir neišreiškė reikalavimo tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą teisėtumo, t. y. prokuroro sprendimai buvo pagrįsti tuo metu negaliojusio Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatomis.

Nuteistojo P. G. ir jo gynėjo advokato Rimanto Prėskienio kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl 140 straipsnio 1 dalies taikymo, įsigaliojus Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui

Kasatoriai teigia, kad prokurorui šioje byloje pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir vėliau jį atnaujinus, vadovaujantis tuo metu negaliojančio teisės akto nuostatomis, taip pat nagrinėjant jo bylą apeliacinės instancijos teisme, iš esmės buvo pažeisti BPK 407, 417 straipsnių reikalavimai, todėl apeliacinio teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis jam yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Iš bylos duomenų matyti, kad, remiantis 2011 m. spalio 5 d. R. G. protokolu–pareiškimu, ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, po to, gavus medicininius duomenis dėl jos sužalojimo masto, prokurorė 2012 m. vasario 24 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą ir išaiškino nukentėjusiajai teisę kreipti su skundu į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Aukštesnysis prokuroras 2012 m. balandžio 2 d. nutarimu ankstesnį nutarimą panaikino ir atnaujino ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu, kuris priimtas 2011 m. gegužės 26 d., o įsigaliojo 2011 m. gruodžio 15 d. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatas juo siekiama ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, be to, šis įstatymas dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, kuriuo siekiama greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių, taikyti apsaugos priemones ir teikti tinkamą pagalbą, o šio straipsnio 2 dalyje išaiškinta, kad įstatymas apibrėžia smurto artimoje aplinkoje sampratą, nustato smurto artimoje aplinkoje subjektų teises ir atsakomybę, prevencijos priemonių įgyvendinimą, pagalbos smurto artimoje aplinkoje atveju teikimą ir apsaugos priemonių smurtą patyrusiam asmeniui taikymą.

Taigi, iš pradžių, po nukentėjusiosios skundo, ikiteisminis tyrimas buvo teisėtai pradėtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei nutrauktas, kai paaiškėjo, jog buvo padaryta nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nors jau buvo įsigaliojęs Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, todėl prokuroras teisėtai tokį nutarimą panaikino ir atnaujino ikiteisminį tyrimą, vadovaudamasis minėto įstatymo nuostatomis. Pažymėtina, kad šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog policijos pareigūnas, užfiksavęs smurto artimoje aplinkoje įvykį, nedelsdamas imasi priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį ir, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pradeda ikiteisminį tyrimą, informuoja prokurorą, jeigu ikiteisminiam tyrimui pradėti būtinas prokuroro reikalavimas, taip pat 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, sužinojus apie smurtą artimojoje aplinkoje, pradedamas ikiteisminis tyrimas, o smurtą patyręs asmuo skundo neteikia. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje, įvertinus nustatytą teisinį reglamentavimą, sutikti su kasatorių argumentu, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, o po to neteisėtai atnaujintas, nėra teisinio pagrindo. Prokuroro veiksmai atnaujinus ikiteisminį tyrimą buvo teisėti, nes Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, kuriuo siekiama greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių, taikyti apsaugos priemones ir teikti tinkamą pagalbą, tai ir buvo padaryta šioje byloje.

Dėl apeliacinio proceso ir BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

Nors kasatoriai skunde daugiau dėmesio skyrė ikiteisminio tyrimo neteisėtam pradėjimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau kasacinės instancijos teismas, šiuo atveju nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu, peržiūri, ar buvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar nepadaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie turėjo įtakos teisingam nuosprendžio priėmimui.

Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu P. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį vadovaujantis BPK 329 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jis buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl priimtas šio teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

P. G. buvo kaltinamas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia tarpusavio konflikto su savo žmona R. G. metu ją nuversdamas ant žemės, spausdamas kaklą, užlauždamas ranką bei kitaip spausdamas kitas kūno vietas, padarė jai poodines kraujosruvas, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismas P. G. išteisino, nesant neginčytinų ir teisėtai surinktų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, kad buvo neteisėtai pradėtas, po to atnaujintas ikiteisminis tyrimas, be to, jis atliktas pažeidžiant BPK reikalavimus, teismas suabejojo nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais bei specialistų išvadomis dėl R. G. sužalojimų, nes tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo vyksta skyrybų procesas, todėl nukentėjusioji tikėtina apkalba P. G..

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir padarė išvadą, jog nukentėjusiosios parodymai byloje yra nuoseklūs ir neprieštaraujantys bylos duomenims, byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti P. G. kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo, kad jis smurtaudamas nežymiai sutrikdė sveikatą savo sutuoktinei.

Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kad tai, jog P. G. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, patvirtina nukentėjusiosios R. G. ir liudytojų E. M. ir D. G. parodymai, kurie yra nuoseklūs, patvirtinantys vieni kitus, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti jos ir minėtų liudytojų parodymų teisingumu, kad jų parodymus patvirtina specialisto išvados dėl nukentėjusios sužalojimo.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kaip to reikalauja įstatymas, šio teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti motyvai nuoseklūs, teisingi ir visapusiški, bylos duomenys, kuriais grindžiamas P. G. kaltumas, iš esmės įvertinti patikimumo aspektu, teismo išvados padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, įrodymus sugretinus tarpusavyje ir su byloje surinktų įrodymų visetu, todėl teigti, jog buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies bei kiti BPK reikalavimai ar baudžiamasis įstatymas šioje byloje buvo pritaikytas netinkamai, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo P. G. ir jo gynėjo advokato Rimanto Prėskienio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Olegas Fedosiukas

Rimantas Baumilas