AS-42-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-42-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00446-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kardiolita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kardiolita“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kardiolita“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro (toliau – ir atsakovas, Ministras) 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. V-1235 „Dėl lėšų skyrimo iš 2013 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“ (toliau – ir Įsakymas) bei įpareigoti Ministrą iš naujo svarstyti rezervo lėšų panaudojimo klausimą.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Įsakymu atsakovas 40 milijonų litų sumą be jokio teisėto pagrindo skiria išimtinai viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms (toliau – ir ASPĮ), nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (toliau – ir Sveikatos sistemos įstatymas) 8 straipsnis Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai (toliau – ir LNSS) priskiria ir kitas, t. y. privačias ASPĮ, kurios yra sudariusios sutartis su Valstybine ar teritorinėmis ligonių kasomis. Pareiškėjo teigimu, toks diferencijuotas skirstymas pažeidžia Sveikatos sistemos įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas) nuostatas, Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto rezervo naudojimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2002 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 798 (toliau – ir Aprašas), Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą (toliau – ir Konkurencijos įstatymas), Lietuvos Respublikos Konstituciją bei pamatinius jos principus.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. XI-1430 yra patvirtinęs Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenis (toliau – ir Metmenys), kurių 2 punktas įtvirtino aiškų strateginį tikslą – nustatyti nuoseklią ir kryptingą sveikatos sistemos plėtrą, siekiant sukurti efektyvesnę ir konkurencingesnę sveikatos sistemą. Siekdama tai įgyvendinti, valstybė šiuo dokumentu įsipareigojo sudaryti lygias sąlygas ir vienodas galimybes teikti sveikatos priežiūros paslaugas valstybės ir privataus sektorių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo Įsakymas prieštarauja šiam strateginiam dokumentui ir įtvirtina konkurenciją ribojančias nuostatas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta imperatyvi diskriminacijos draudimo norma, teigianti, kad licencijų išdavimo ir licencijuojamos veiklos sąlygos neturi priklausyti nuo licenciją įgyjančios įmonės ar įstaigos rūšies.

Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad PSDF biudžeto lėšos, vadovaujantis Sveikatos sistemos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktu, yra sudėtinė LNSS dalis, priskiriama prie LNSS išteklių, įtraukdama privačias ASPĮ į nacionalinę sveikatos sistemą, bei vykdydama konstitucinę pareigą sukurti tinkamą, stabilią finansavimo sistemą, valstybė taip pat prisiėmė įsipareigojimą įtraukti privačias ASPĮ ir į visą finansavimo sistemą, numatant galimybę lygiais pagrindais su viešosiomis ASPĮ gauti lėšas iš finansavimo šaltinių. Toks privačių ASPĮ diskriminavimas skirstant PSDF biudžeto rezervo lėšas yra įtvirtinamas pirmą kartą, todėl toks beprecedentis atsakovo sprendimas, pagal kurį PSDF biudžeto rezervo lėšos skiriamos tik viešųjų ASPĮ suteiktų paslaugų balo vertei kompensuoti, pažeidžia teisėtus pareiškėjo lūkesčius. Pareiškėjo įsitikinimu, kadangi galiojantis teisinis reglamentavimas suteikia galimybę jam teikti visas skundžiamo įsakymo pagrindu finansuojamas paslaugas, tai kartu įpareigoja valstybę visus LNSS dalyvius finansuoti vienodai nepriklausomai nuo konkretaus dalyvio nuosavybės ar teisinės formos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Įsakymas pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje nustatytą nediskriminavimo principą, nes skundžiamu įsakymu sukurta viešųjų ir privačiųjų ASPĮ diskriminacija, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė bylą nutraukti kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, Įsakymas yra norminis teisės aktas, todėl pareiškėjas neturi teisės ginčyti šio teisės akto. Atsakovas paaiškino, kad Įsakymu rezervo lėšos buvo paskirtos ne individualizuotoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, o rūšiniais požymiais apibrėžtam subjektų ratui – viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Lėšų paskirstymas konkrečioms sveikatos priežiūros įstaigoms ir su tuo susijusių sprendimų priėmimas teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas kitam subjektui, t. y. Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK). Tai, kad ginčijamu įsakymu priimamas sprendimas ne individualių subjektų atžvilgiu, matyti ir iš įstatymų leidėjo nustatytos sprendimo dėl rezervo lėšų panaudojimo priėmimo tvarkos – Ministro sprendimas priimamas tik gavus Vyriausybės pritarimą. Įsakymu suformuluotos taisyklės, kokiu būdu, kokioms įstaigoms ir kokių kategorijų išlaidoms VLK gali naudoti PSDF biudžeto rezervo lėšas. VLK ir teritorinės ligonių kasos, priimdamos tolesnius sprendimus, privalo atsižvelgti į skundžiamu Įsakymu nurodytas galimas lėšų panaudojimo sritis. Tai, atsakovo manymu, reiškia, kad Įsakymu vadovaujamasi priimant kitus administracinius sprendimus, todėl jis negali būti vertinamas kaip vienkartinio ad hoc teisės taikymo aktas.

Atsakovas taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas Sveikatos draudimo įstatymo 22 straipsnyje numatydamas rezervo institutą užtikrino, kad PSDF biudžetas, kurio lėšos naudojamos sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, esant nenumatytoms aplinkybėms, išliktų stabilus ir nesukurtų prielaidų blogėti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui. Be to, atsakovo teigimu, Įsakymu nebuvo pažeista Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, nes pareiškėjas, kaip ir kiti LNSS priklausantys subjektai, nepriklausomai nuo nuosavybės ir teisinės formos, turėdamas galiojančią licenciją ir pateikęs prašymą, teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientams, už kurias apmokama PSDF biudžeto lėšomis, todėl veikia vienodomis konkurencijos sąlygomis su kitais subjektais. Už suteiktas paslaugas pareiškėjui, kaip ir kitiems LNSS dalyviams, apmokama taikant tokius pačius bazinius įkainius už paslaugas. Įsakyme numatyta, kad lėšos skiriamos tik daliniam kompensavimui, todėl skiriant rezervo lėšas nagrinėjamu atveju buvimas viešąja įstaiga buvo ne sąlyga pretenduoti į šias lėšas, o 2013 metais įstaigų vykdytos veiklos ir susiklosčiusių aplinkybių pasekmė, t. y. lėšos skirtos 2013 metais patirtoms nenumatytoms išlaidoms už suteiktas paslaugas kompensuoti.

Ministras taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo skunde naudojamos sąvokos „viešosios ASPĮ“ ir „privačios ASPĮ“ ir toks asmens sveikatos priežiūros įstaigų skirstymas laikytinas prieštaraujančiu Sveikatos sistemos įstatymo nuostatoms, nes ne tik privataus kapitalo įmonės, bet ir privačios viešosios įstaigos, įstatymų nustatyta tvarka sudariusios sutartis su VLK ar teritorinėmis ligonių kasomis arba kitais LNSS veiklos užsakovais tampa LNSS dalimi, todėl turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka pretenduoti į LNSS išteklius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VLK atsiliepime į skundą prašė bylą nutraukti kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka, nes Įsakymas yra norminis teisės aktas. Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su atsakovo pozicija ir nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi bylą nutraukė.

Teismas nurodė, jog pagal Vyriausybės 2002 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 798 patvirtinto Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo naudojimo tvarkos aprašo 5 punktą rezervo lėšų skyrimui turi pritarti Vyriausybė. Nagrinėjamu atveju Vyriausybė pritarė PSDF biudžeto rezervo lėšų skyrimui viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms priimdama 2013 m. gruodžio 18 d. nutarimą Nr. 1230 „Dėl lėšų skyrimo iš 2013 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1230), kuriuo buvo remtasi ir priimant Įsakymą, pagal kurį 40 milijonų litų PSDF biudžeto rezervo lėšų skirta tik viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 1, 13–15 dalimis, 3 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, kad administraciniai aktai, atsižvelgiant į jų turinio pobūdį, skirstomi į individualius administracinius aktus ir norminius administracinius aktus. Teismas nurodė, kad ginčijamu Įsakymu atsakovas, vadovaudamasis Sveikatos draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, Aprašo 5.2, 7 punktais ir atsižvelgdamas į Nutarimą Nr. 1230, 2013 metais iš PSDF biudžeto rezervo viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms skyrė iš viso 40 milijonų litų. Teismas taip pat pažymėjo, kad Aprašo 5.2 ir 7 punktai nustato VLK galimybę naudoti rezervo lėšas kalendoriniais metais sveikatos apsaugos ministro sprendimu, pritarus Vyriausybei, išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti tvirtinant PSDF biudžetą, apmokėti bei nenumatytoms išlaidoms apmokėti, įskaitant lėšas dėl sunkios ekonominės padėties valstybėje sumažintai balo vertei iš dalies kompensuoti. Vyriausybė Nutarimu Nr. 1230 pritarė tokiam lėšų paskirstymui, koks yra numatytas skundžiamame Įsakyme.

Teismas padarė išvadą, jog viešosios ASPĮ, kurioms skundžiamu įsakymu skiriamos rezervo lėšos, nėra individualizuotos ir gali būti suprantamos kaip visos Lietuvos Respublikoje veikiančios tokio pobūdžio įstaigos. Subjektų, kuriems skirtas Įsakymas, ratas gali būti nustatomas kaip rūšiniais požymiais apibrėžtų subjektų ratas. Be to, anksčiau minėtuose teisės aktuose, kuriais remiantis šis Įsakymas yra priimtas, nustatyta, jog tolesnis rezervo lėšų paskirstymas individualiai apibrėžtoms viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms pavedamas kitam administravimo subjektui – VLK, todėl tik VLK priėmus sprendimus dėl lėšų paskirstymo paaiškės individualūs subjektai, kurie galės turėti naudos, susijusios su Įsakymo priėmimu. Teismo vertinimu, tai, jog Įsakymas nėra susijęs su individualiai apibrėžiamais subjektais, rodo ir šio sprendimo priėmimo tvarka – pareiga patvirtinti tokio pobūdžio teisės aktą pagal Sveikatos draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalį bei Aprašo 5.2 punktą nustatyta Vyriausybei. Atsižvelgęs į tai, kad VLK, priimdama tolesnius lėšų paskirstymą individualizuojančius sprendimus (individualius teisės aktus), turės atsižvelgti į Įsakyme nurodytas galimas lėšų panaudojimo sritis, teismas padarė išvadą, kad šis aktas negali būti laikomas vienkartinio taikymo teisės aktu.

Teismas nusprendė, jog Įsakymas yra norminis teisės aktas, todėl tokio teisės akto teisėtumo patikra galima tik pagal specialiąsias tik norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimui taikytinas proceso taisykles, o pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu dėl Įsakymo teisėtumo (ABTĮ 101 str. 1 p.).

II. Pareiškėjas UAB „Kardiolita“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, jog teismas patvirtino, kad kiekvieną kartą spręsdamas, ar teisės aktas priskirtinas norminiam ar individualiam administraciniam teisės aktui, turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas teisės akto priėmimo aplinkybes. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad sprendžiant, ar teisės aktas yra individualus, ar norminis, yra vadovaujamasi vertinamaisiais kriterijais. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo detaliai nagrinėti visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tačiau nutartyje nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų dėl Įsakymu įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdžio, subjektų rato bei teisės akto priėmimo aplinkybių. Pareiškėjas nurodo, kad Įsakymas nėra ir nebuvo paskelbtas jo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 3 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka.

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pripažįsta, jog teisės akto paskelbimas yra vienas iš faktorių, rodančių jo priskyrimą norminiam ar individualiam administraciniam aktui. Atsižvelgiant į tai, kad šio Įsakymo negalima rasti nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos interneto puslapyje esančiame teisinės informacijos skirsnyje, nei Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų registre, nei „Valstybės žiniose“, darytina išvada, kad šis požymis atitinka individualaus teisės taikymo aktui būdingą kriterijų. Be to, Įsakymas nesukuria elgesio taisyklių, o iš esmės yra teisės normų taikymo aktas, skirtas konkrečiai panaudoti PSDF biudžeto 2013 metų rezervo lėšas. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad vienas iš požymių, skiriančių individualų teisės aktą nuo norminio yra tai, kad jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šiuo atveju, Įsakymas sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą – lėšų paskirstymą, tačiau ne visoms LNSS priklausančioms sveikatos priežiūros įstaigoms, o tik viešosioms, t. y. tik tam tikros teisinės formos įstaigoms, nors sistemoje veikia ir kitų teisinių formų įstaigų.

Pareiškėjo nuomone, Įsakymas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo teisės aktas, nes Vyriausybės 2002 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. 798 numato tik du atvejus, kai šios PSDF biudžeto rezervo lėšos gali būti skiriamos, tai – atsiradus nenumatytoms aplinkybėms susidaro laikinas pajamų trūkumas arba atsiranda išlaidos, kurių nebuvo galima numatyti tvirtinant PSDF biudžetą. Abi šios aplinkybės yra laikino pobūdžio, tad tik joms paaiškėjus yra priimami įsakymai padengti PSDF biudžeto lėšų panaudojimo pajamų trūkumą ar nenumatytas išlaidas, teikiant paslaugas. Pareiškėjo teigimu, teismas neteisingai aiškino, jog Įsakymas yra norminis teisės aktas, nes jis yra skirtas daugkartiniam taikymui, jog VLK „individualizuoja“ subjektus, kuriems bus skirstomos PSDF biudžeto lėšos įsakymo pagrindu, nes VLK negali savarankiškai nuspręsti, kokios teisinės formos subjektams yra skiriamos PSDF biudžeto lėšos.

Įsakymas atitinka ir kitą teismų praktikos įvardijamą individualaus teisės akto požymį – yra priimtas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus. Ministras, vadovaudamasis Vyriausybės 2002 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 798, turi atitinkamą diskrecijos laisvę nuspręsti, ar reikia skirti įstaigoms lėšas iš PSDF biudžeto rezervo fondo, ar ne, taip pat spręsti, kokioms įstaigoms lėšos gali būti skiriamos, rekomenduoti kaip paskirtas lėšas galima būtų panaudoti. Minėtame nutarime yra numatyta Ministro teisė, bet ne pareiga šias lėšas būtinai paskirstyti, tad galima teigti, jog atsakovas veikė savo nuožiūra, o ne tik įgyvendino teisės aktų jam suteiktą pareigą. Ginčijamas įsakymas yra skirtas konkretiems, individualiais požymiais apibūdinantiems subjektams ASPĮ.

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas vadovaujasi ABTĮ 2 straipsniu, 3 straipsnio 1 dalimi ir paaiškina, kad ABTĮ nustato skirtingą individualių ir norminių teisės aktų ginčijimo teisme tvarką. Tiesiogiai teismui yra ginčijami individualūs teisės aktai, o norminiai teisės aktai gali būti ginčijami tik tada, kai jie yra susiję su nagrinėjama individualia byla, kaip numatyta ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje. Ministerijos nuomone, Įsakymą pareiškėjas galėtų ginčyti tik tada, jei jis būtų įtrauktas į administracinį ginčą, kurio sprendimui būtų reikalinga remtis Ministro ginčijamu Įsakymu. Teisę paduoti abstraktų prašymą dėl norminio teisės akto ištyrimo gali tik ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje išvardinti subjektai, tačiau pareiškėjas tarp jų nepatenka.

Atsakovas nurodo, kad Įsakymu Rezervo lėšos buvo tiesiog skirtos, o ne paskirstytos konkrečioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Įsakyme buvo numatytas jų panaudojimas rūšiniais požymiais apibrėžtam subjektų ratui – viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Lėšų paskirstymas konkrečioms sveikatos priežiūros įstaigoms ir su tuo susijusių sprendimų priėmimas teisės aktų nustatyta tvarka priklauso kitam subjektui VLK. Ginčijamu Įsakymu buvo suformuluotos bendro pobūdžio taisyklės, kokiu būdu, kokioms įstaigoms ir kokių kategorijų išlaidoms VLK galės naudoti PSDF biudžeto Rezervo lėšas. VLK ir teritorinės ligonių kasos, priimdamos tolesnius administracinius sprendimus pagal savo kompetenciją, privalo atsižvelgti į skundžiamu Įsakymu nurodytas galimas lėšų panaudojimo sritis. Tai reiškia, kad ginčijamu Įsakymu vadovaujamasi priimant kitus administracinius sprendimus, todėl ginčijamas Įsakymas negali būti vertinamas kaip vienkartinio ad hoc teisės taikymo aktas. Atsižvelgiant į ABTĮ 2 straipsnyje pateikiamas norminių ir individualių teisės aktų apibrėžtis bei į teismų praktiką, akivaizdu, kad teisės akto skelbimas / neskelbimas nėra skiriamasis teisės aktų bruožas. Tai patvirtina ir pareiškėjas savo skunde, nurodydamas, kad teisės akto paskelbimas yra tik vienas iš faktorių, rodančių jo priskyrimą norminiam ar administraciniam teisės aktui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VLK atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

VLK vadovaujasi ABTĮ 2 straipsnio 13 ir 14 dalimis bei pritaria pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems argumentams. Be to, VLK akcentuoja, jog galimybė tam tikru konkrečiu momentu nustatyti šių subjektų ratą nereiškia, kad aktas yra individualus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011). Priešingai nei teigia pareiškėjas, subjektų ratas apibrėžtas rūšiniu (viešosios įstaigos požymiu), o ne individualiu požymiu.

Tai kad, Įsakymu priimamas sprendimas ne individualių subjektų atžvilgiu, matyti ir iš įstatymų leidėjo nustatytos sprendimo dėl rezervo lėšų panaudojimo priėmimo tvarkos – Ministro sprendimas priimamas tik gavus Vyriausybės pritarimą. Rezervo, skirto PSDF biudžetui stabilizuoti, steigimo bei jo panaudojimo tvarkos teisiniai pagrindai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme. Remiantis asmens sveikatos priežiūros įstaigų 2013 metų finansiniais veiklos rezultatais (lapkričio mėnesio duomenimis), VLK, kaip institucija, vykdanti PSDF biudžetą, ir Ministras, kaip subjektas, turintis teisę priimti sprendimą dėl rezervo lėšų panaudojimo, nustatė atsiradusias faktines aplinkybes, kurioms esant gali būti inicijuojama rezervo panaudojimo procedūra. Nustatyta, kad būtina panaudoti rezervo lėšas apmokėti išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti tvirtinant PSDF biudžetą, įskaitant lėšas dėl sunkios ekonominės padėties valstybėje sumažintai balo vertei iš dalies kompensuoti. Ministras, priimdamas Įsakymą, neturėjo diskrecijos laisvės skirti rezervo lėšas kitiems subjektams, nei numatyta Nutarime Nr. 1230, nes Ministro sprendimui būtinas Vyriausybės pritarimas, kuriuo Ministras privalo vadovautis. Vyriausybė Nutarimu Nr. 1230 pritarė rezervo lėšų skyrimui tik viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Vienas iš norminio administracinio akto požymių yra jį priėmusio subjekto statusas – tam, kad tam tikras teisės aktas galėtų būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, jis turi būti priimtas viešojo administravimo subjekto. Šį aktą priėmusiam subjektui turi būti suteiktas viešojo administravimo įgaliojimas, t. y. įgaliojimas praktiškai įgyvendinti vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-5860-629/2014). VLK nuomone, Ministerija yra institucija, turinti minėtą statusą ir minėto pobūdžio įgaliojimus.

VLK nurodo, kad Įsakymas Nr. V-1235 yra daugkartinio pobūdžio, nes VLK juo vadovavosi ir taikė daug kartų, t. y. tiek, kiek buvo viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų, kurioms individualiais sprendimais buvo skiriamos PSDF biudžeto rezervo lėšos. VLK teigia, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis trimis galiojančiais aukštesnės galios teisės aktais – Sveikatos draudimo įstatymu, Taisyklėmis ir Nutarimu Nr. 1230. VLK taip pat pažymi, jog vadovaujantis Sveikatos draudimo įstatymo 30 straipsnio 7 punktu ir 33 straipsnio 1 punktu bei Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 589 „Dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“, 14 punktu tolesnis rezervo lėšų skirstymas pavedamas VLK, kuri lėšas paskirsto teritorinėms ligonių kasoms, o pastarosios lėšas paskirsto konkrečioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Būtent VLK priima tolesnius lėšų paskirstymą individualizuojančius spendimus (individualius teisės aktus), atsižvelgdama į Įsakyme nurodytas galimas lėšų panaudojimo sritis. Tik ligonių kasoms atlikus tolesnį lėšų paskirstymą paaiškėja individualūs subjektai, kuriems skiriamos PSDF biudžeto rezervo lėšos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Pareiškėjas UAB „Kardiolita“ atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, kuria pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą nutraukta administracinė byla dėl atsakovo Ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. V-1235 „Dėl lėšų skyrimo iš 2013 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“ panaikinimo bei Ministro įpareigojimo iš naujo svarstyti rezervo lėšų panaudojimo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje padarė išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas Įsakymas yra norminis teisės aktas, ir nustatė, jog pareiškėjas dėl šio Įsakymo neturi teisės kreiptis į administracinį teismą, nes jis nepatenka į ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą subjektų ratą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įsakymas yra norminis teisės aktas, nesutinka ir teigia, kad Įsakymas yra individualus teisės aktas, nes Įsakymas nėra viešai paskelbtas, yra vienkartinis teisės normų taikymo aktas, skirtas individualiais požymiais apibūdintų subjektų ratui bei nenustatantis jokių elgesio taisyklių. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VLK atsiliepimuose į atskirąjį skundą teigia, kad pirmosios instancijos teismo minėta išvada yra teisinga, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje dalyvaujančių asmenų išsakytus argumentus, susijusius su Įsakymo priskyrimu individualiam / norminiam aktui, įvertinusi Įsakymo turinį bei pobūdį, atsižvelgdama į teisės aktuose pateiktus individualaus bei norminio teisės akto apibrėžimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką, kuri paremta teisės doktrina, konstatuoja, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta bei pareiškėjo atskirojo skundo argumentai šios išvados nepaneigia. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais, susijusiais su Įsakymo priskyrimu norminių teisės aktų grupei.

Nagrinėjamos bylos kontekste pirmiausia pažymėtina, kad administracinio teisės akto priskyrimas prie atitinkamos rūšies administracinių aktų – individualių ar norminių – grupės lemia tokio teisės akto tyrimo procesinę tvarką, inter alia subjektų, turinčių teisę kreiptis dėl atitinkamo teisės akto į teismą, ratą. Taigi nustačius, kad ginčijamas teisės aktas yra norminis administracinis aktas, tai lemia išvadą, jog tokio teisės akto teisėtumas negali būti tikrinamas pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles – tokio teisės akto teisėtumo patikra galima tik pagal specialiąsias norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimui taikytinas procesines taisykles. Ginčai dėl norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjami ABTĮ šešioliktame skirsnyje nustatyta tvarka. ABTĮ asmenų, turinčių teisę kreiptis dėl atitinkamo norminio teisės akto teisėtumo patikros, aspektu iš esmės yra išskirtos dvi norminių teisės aktų teisėtumo patikros rūšys, t. y. kai į atitinkamą administracinį teismą kreipiamasi su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) ir kai prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą paduodamas ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-451/2014).

Taigi šioje byloje nustačius, kad pareiškėjo ginčijamas Įsakymas yra norminis teisės aktas, konstatuotina, kad pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą ir ginčyti Įsakymo teisėtumą, nes pareiškėjas nėra asmuo, kuris pagal ABTĮ 110 straipsnio 1 dalį turi teisę kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Be to, byloje nėra duomenų, jog teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, kurios eigoje iškilo abejonė dėl joje taikytino norminio administracinio akto (Įsakymo) teisėtumo.

ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje apibrėžiama, kad norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o to paties straipsnio 14 dalyje pateikiama „individualaus teisės akto“ sąvoka – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Individualus administracinis aktas apibrėžiamas kaip vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai jų grupei (VAĮ 2 str. 9 d.)

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog „ <...> Teisės doktrinoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. <…> Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. <...>” (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003).

Aiškindamas įstatymų leidėjo nustatytus administracinių sprendimų požymius, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis ABTĮ bei VAĮ nuostatose nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinančia administracinio teisės akto rūšis, galima išskirti šiuos individualaus administracinio akto požymius: 1) teisės normų taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms) (pvz., 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-795/2011); 3) aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams (pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009); 4) vienkartinis (ad hoc) taikymas, akto galiojimas nėra tęstinis (pvz., 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-203/2011); 5) skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011); 6) privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-737/2011); 7) akto paskelbimui ir įsigaliojimui nėra taikoma norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011).

Norminis administracinis aktas išsiskiria šiais požymiais: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (pvz., 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (pvz., 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002); sprendžiant, ar tam tikras aktas gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (pvz., 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (pvz., 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, o tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (pvz., 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011); tai, kad ginčijami aktai yra skirti nedideliam subjektų ratui, nedaro jo individualiu, konkretus subjektų skaičius neturi įtakos akto norminiam pobūdžiui (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); jeigu norminis administracinis aktas nustato elgesio taisykles rūšiniais požymiais apibūdintų asmenų grupei, jis nepraranda normatyvinio pobūdžio (pvz., 2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-560/2009); 6) aktas yra visuotinai privalomas (pvz., 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010); 7) aktas paskelbiamas, laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje dalyvaujančių asmenų nurodomais Įsakymo pobūdžio vertinimo kriterijais, aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, daro išvadą, kad vertinant šioje byloje ginčijamo Įsakymo pobūdį, turi būti atsižvelgiama į šiuos pagrindinius individualaus ir norminio akto skirtumus: 1) norminis – neturi konkrečiai įvardyto adresato, individualus – skirtas konkrečiam asmeniui (asmenims); 2) norminis – dažniausiai formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, o individualus – konkrečią elgesio taisyklę; 3) norminis – reguliuoja nuolatinius, tipinius, visuotinius santykius, individualus – vienkartinius, konkrečius gyvenimo atvejus, situacijas. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad norminis teisės aktas turi griežtai apibrėžtą dokumento formą. Taip pat teisėjų kolegija pabrėžia, kad kvalifikuojant aktą kaip norminį, turi būti sprendžiama ne pagal vieną kurį kriterijų, o pagal jų, kaip būtinųjų tokio akto požymių, visumą.

Nagrinėjamu atveju Įsakymas (b. l. 9–10) priimtas vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 798 „Dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Aprašo 5.2 punktu, kuris nustato, kad rezervo lėšas kalendoriniais metais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sprendimu VLK naudoja išlaidoms, kurių nebuvo galima numatyti tvirtinant PSDF biudžetą, apmokėti. Taip pat vadovautasi Aprašo 7 punktu, kuris nustato, kad rezervo lėšos nenumatytoms išlaidoms apmokėti, įskaitant lėšas dėl sunkios ekonominės padėties valstybėje sumažintai balo vertei iš dalies kompensuoti, naudojamos pagal PSDF biudžeto pajamų ir išlaidų klasifikacijos straipsnius, ir Sveikatos draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad rezervo lėšos Vyriausybės nustatyta tvarka naudojamos laikinam pajamų trūkumui padengti arba išlaidoms, kurių tvirtinant PSDF biudžetą nebuvo galima numatyti, apmokėti. Pažymėtina, kad privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui stabilizuoti numatomas rezervas, kuris turi būti ne didesnis kaip 10 procentų metinės privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamų sumos (Sveikatos draudimo įstatymo 22 str. 2 d.). Ginčijamas Įsakymas taip pat priimtas, gavus Vyriausybės pritarimą, kuris buvo išdėstytas Vyriausybės 2013 m. gruodžio 18 d. nutarime Nr. 1230 „Dėl lėšų skyrimo iš 2013 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo“. Šiame nutarime suformuluotos analogiškos nuostatos kaip ir ginčijamame Įsakyme, t. y. nustatyta privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo panaudojimo apimtis ir sąlygos. Nagrinėjamu atveju yra svarbi ir ta aplinkybė, kad į Vyriausybę buvo kreiptasi dėl 74 milijonų litų skyrimo iš minėto rezervo (b. l. 141–143).

Iš ginčijamo Įsakymo turinio ir formos matyti, jog Įsakymu buvo išspręstas PSDF rezervo lėšų skyrimo klausimas, t. y. šiuo atveju buvo išreikšta valstybės valia, kokia pinigų suma bus skiriama iš PSDF rezervo lėšų ir kokioms paslaugoms finansuoti, kokia tvarka tai bus įgyvendinta t. y. suformuota bendra elgesio taisyklė. Įsakymą priėmė viešojo administravimo subjektas, kuriam suteikti viešojo administravimo įgaliojimai įgyvendinti vykdomąją valdžią bei atskiras vykdomosios valdžios funkcijas (Ministras). Įsakyme nurodyta, kad PSDF biudžeto rezervo lėšos skiriamos viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, tačiau Įsakyme nėra nurodytos konkrečios viešosios asmens sveikatos priežiūros įstaigos, kurioms vien tik Įsakymo priėmimas tiesiogiai sukuria teises ir pareigas, t. y. įstaigos nėra apibrėžtos individualiais požymiais, įstaigos neturi galimybės tiesiogiai gauti konkrečios pinigų sumos iš PSDF biudžeto rezervo. Taigi Įsakymo turinys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Įsakymo adresatai yra apibrėžti individuliais požymiais, pagal kuriuos galima konkrečiai identifikuoti Įsakymo adresatą (adresatus).

Įsakyme suformuota bendro pobūdžio nuostata (taisyklė), kad 2013 metais iš PSDF biudžeto rezervo viešosioms sveikatos priežiūros įstaigoms skiriama iš viso 40 milijonų litų. Įsakyme nustatyta, kad VLK turi paskirstyti Įsakyme nurodytas lėšas pagal Įsakyme suformuluotas nuostatas, kuriose įtvirtinta, kad skiriama viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms už tam tikras paslaugas (skaityti Įsakymo 1 punktą); nustatyta rekomendacija, kaip turi būti naudojamos papildomos lėšos (skaityti Įsakymo 2 punktą). Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nurodė, kad tik VLK atlikus lėšų paskirstymą pagal Įsakymą paaiškės individualūs subjektai, kuriems skiriamos Įsakyme nurodytos lėšos, nes šiuo atveju VLK priims tolesnius lėšų paskirstymą individualizuojančius aktus ir tik taip bus realizuojamos Įsakymo nuostatos. Dėl to taip pat pripažintina, kad Įsakymas nėra vienkartinio taikymo teisės aktas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Įsakymas turi visuotinai privalomą požymį, nes jis privalomas neapibrėžtam individualiais požymiais subjektų ratui, t. y. Įsakymas privalomas jame nurodytoms sveikatos priežiūros įstaigoms ir nenurodytoms, VLK ir kitoms institucijoms, kurios įgyvendins Įsakymo nuostatas.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad Įsakymas negali būti pripažintas norminiu aktu, nes nebuvo paskelbtas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Įsakymo nepaskelbimas nekeičia fakto, jog jis yra norminis teisės aktas, t. y. galimas Įsakymo nepaskelbimas gali būti pripažintas procedūriniu pažeidimu, tačiau įtakos jo pripažinimui norminiu arba individualiu aktu nedaro.

Dėl pirmiau nurodytų bylos faktinių ir teisinių aplinkybių teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Įsakymu nustatomos bendro bei nevienkartinio pobūdžio taisyklės, kurių privaloma laikytis individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, aktas nėra vienkartinio (ad hoc) taikymo.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias nuostatas ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytais motyvais, kuriais remiantis konstatuotas Įsakymo norminis pobūdis, šioje nutartyje tų motyvų nekartoja.

Nesutiktina su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjo nurodomų aplinkybių ir tinkamai nepasisakė ir (arba) jų tinkamai neįvertino, nes pirmosios instancijos teismas išsiaiškino ir nustatė esmines teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios leistų tinkamai įvertinti Įsakymo pobūdį, atsižvelgiant į teisės aktuose, teismų praktikoje bei teisės doktrinoje suformuluotus individualaus ir normino teisės akto skirtumus.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su byloje ginčijamo teisės akto norminiu pobūdžiu, taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias norminio administracinio akto pobūdį, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, proceso teisės normas, susijusias su pareiškėjo teise kreiptis į teismą su reikalavimu panaikinti norminį teisės aktą, todėl priėmė teisingą procesinį sprendimą nutraukti administracinę bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą. Atskirojo skundo motyvai nepripažintini pagrįstais, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kardiolita“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė