eAS-261-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-261-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04624-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Umoss“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Umoss“ skundą atsakovui Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Poraistė“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo UAB „Umoss“ (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Geologijos tarnyba) 2014 m. spalio 10 d. sprendimą „Dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius“ Nr. (7)-1.7-3074 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikiną Sprendimo galiojimo sustabdymą. Pareiškėjas savo prašymą motyvavo tuo, kad, teismui laikinai nesustabdžius sprendimo galiojimo, pareiškėjui būtų sukeltos didžiulės ir negrįžtamos neigiamos pasekmės, kurios nebūtų pašalintos teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, t. y. padėties atstatymas į buvusią iki sprendimo priėmimo taptų neįmanomas. Tokią nuomonę pareiškėjas grindžia tuo, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus nutraukta 2012 m. spalio 8 d. valstybinės žemės nuomos sutartis, sudaryta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 2 punkto pagrindu, nutraukus šią sutartį Sprendimo panaikinimas ir 2009 m. gruodžio 23 d. leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas) galiojimo atkūrimas faktiškai būtų negalimas. Taip pat, pareiškėjo vertinimu, Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos išduotų naują leidimą uždarajai akcinei bendrovei „Poraistė (toliau – ir UAB „Poraistė“) ir tokiu būdu naujas subjektas turėtų galiojantį leidimą eksploatuoti Širvintų rajone esantį Degutinės durpyną, sudarytų naują valstybinės žemės nuomos sutartį, todėl Sprendimo panaikinimas ir Leidimo galiojimo atkūrimas būtų faktiškai negalimas. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo vykdoma Degutinės durpyno eksploatavimo veikla yra vienintelė, iš kurios pareiškėjas gauna pajamas, be to, pareiškėjas turi sutartinių įsipareigojimų, susijusių su Degutinės durpyno eksploatavimu, todėl, pareiškėjo vertinimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jis patirtų itin didelius finansinius nuostolius ir tai lemtų jo bankrotą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „Umoss“ skundą. Teismas netenkino pareiškėjo UAB „Umoss“ prašymo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. laikiną Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. spalio 10 d. sprendimo „Dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius“ Nr. (7)-1.7-3074 galiojimo sustabdymą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).

Teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatė, kad Širvintų rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1151-880/2014 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė atsakovui UAB „Poraistė“ atlikti veiksmus, susijusius su leidimo naudoti Širvintų rajone esančio Degutinės durpyno durpių išteklius gavimu ir šio durpyno išteklių naudojimo sutarties sudarymu, taip pat uždraudė Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos išduoti UAB „Poraistė“ leidimą naudoti Degutinės durpyno durpių išteklius bei uždraudė UAB „Poraistė“ atlikti veiksmus, ribojančius ieškovo UAB „Umoss“ teisę naudotis Širvintų rajone esančio Degutinės durpyno teritorija iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo skunde nurodytas vertinimas, kad Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos išduotų naują leidimą UAB „Poraistė“ ir tokiu būdu naujas subjektas turėtų galiojantį leidimą eksploatuoti Širvintų rajone esantį Degutinės durpyną, vertintinas kritiškai, kadangi Širvintų rajono apylinkės teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad vykstant teisminiam ginčui UAB „Poraistė“ nebus išduotas leidimas eksploatuoti Degutinės durpyną, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teismui patenkinus pareiškėjo skundą, sprendimo vykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas.

Teismas pažymėjo, kad 2012 m. spalio 8 d. Valstybinės žemės nuomos sutarties 16 punkte numatyta, jog sutartis prieš terminą nutraukiama nuomotojo reikalavimu, jeigu žemės nuomininkas naudoja žemę ne pagal sutartyje numatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį arba keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, išskyrus atvejus, kai sutartyje numatytos žemės sklypo pagrindinės žemės naudojimo paskirties, naudojimo būdo ir (ar) pobūdžio keitimas, taip pat gali būti nutraukiama kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2344-153/2014 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždraudė pareiškėjui UAB „Umoss“ ir/ar tretiesiems asmenims, veikiantiems pagal sutartis su UAB „Umoss“, naudoti (eksploatuoti) Vilniaus apskrities Širvintų rajono Degutinės telkinio (Degutinės durpyno) durpių išteklius. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1814/2014 paliko galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2344-153/2014 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Remdamasis šia aplinkybe, teismas padarė išvadą, kad kol nebus išspręsti teisminiai ginčai dėl 2009 m. lapkričio 5 d. jungtinės veiklos sutarties nutraukimo, tol nei pareiškėjas UAB „Umoss“, nei trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Poraistė“ negalės eksploatuoti Degutinės durpyno, o kartu ir naudoti žemės ne pagal sutartyje numatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį arba keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, ketinimus nutraukti 2012 m. spalio 8 d. valstybinės žemės nuomos sutartį, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (LVAT 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-1190/2014).

Pareiškėjo teiginiai, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymas lemtų pareiškėjo bankrotą laikytini deklaratyviais, ką nurodė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1814/2014. Kaip minėta, pareiškėjo atžvilgiu Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2344-153/2014 jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pareiškėjui UAB „Umoss“ ir/ar tretiesiems asmenims, veikiantiems pagal sutartis su UAB „Umoss“, naudoti (eksploatuoti) Degutinės durpyno durpių išteklius, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepakeistų pareiškėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymo ir veiklos srities.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, realus teismo sprendimo įvykdymas būtų galimas ir nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikiną Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. spalio 10 d. sprendimo „Dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius“ Nr. (7)-1.7-3074 galiojimo sustabdymą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, kad Sprendimas dėl Leidimo panaikinimo yra priimtas tuo pagrindu, jog neva yra nutrūkusi tarp UAB „Poraistė“ ir pareiškėjo 2009 m. lapkričio 5 d. sudaryta Jungtinės veiklos sutartis 091105/01 (toliau – ir Sutartis). Pareiškėjas skunde kaip vieną iš pagrindinių argumentų, pagrindžiančių tai, jog laikinai nesustabdžius Sprendimo galiojimo pareiškėjo skundo patenkinimas iš esmės taptų negalimas, nurodė tai, kad Geologijos tarnyba išduotų naują leidimą kitam subjektui (uždarajai akcinei bendrovei „Poraistė“), tokiu būdu naujas subjektas turėtų galiojantį leidimą eksploatuoti Degutinės durpyną, sudarytų naują valstybinės žemės nuomos sutartį dėl Degutinės durpyno, todėl Sprendimo panaikinimas ir Leidimo galiojimo atkūrimas faktiškai būtų negalimas, t. y. faktiškai būtų negalimas ir teismo sprendimo šioje byloje įgyvendinimas.

Teismas atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, remdamasis vien tuo, jog civilinėje byloje Nr. 2-1151-880/2014 pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užkertą kelią tam, jog kitam subjektui būtų išduotas leidimas dėl Degutinės durpyno durpių išteklių naudojimo. Pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės yra laikinojo pobūdžio ir vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 149 straipsniu gali būti panaikintos bet kuriuo bylos nagrinėjimo metu byloje dalyvaujantiems asmenims pateikus pagrįstus prašymus. Tai patvirtina ir Lietuvos apeliacinis teismas, kuris yra nurodęs, kad „laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikinamos bet kurioje proceso stadijoje“.

Lietuvos Aukščiausias Teismas taip pat yra pažymėjęs , kad „laikinosios apsaugos priemonės gali, o išnykus jų taikymo pagrindui – privalo būti panaikintos, jeigu bylos nagrinėjimo metu atsakovas pateikia pakankamus įrodymus, paneigiančius būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę“. Taip pat pažymėtina, kad, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 150 straipsniu, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos ir teismui atmetus ieškinį, palikus ieškinį nenagrinėtu ar šaliai įvykdžius įsiteisėjusį teismo sprendimą.

Visos šios aplinkybės įrodo, kad laikinosios apsaugos priemonės yra tik laikinojo pobūdžio ir nėra jokių aplinkybių patvirtinančių, jog laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1151-880/2014 galios tuo metu, kai bus priimtas galimai palankus sprendimas šioje byloje. Civilinės bylos Nr. 2-1151-880/2014 ir šios bylos nagrinėjimo eiga nėra susijusi, todėl, jei šioje byloje nebus taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, yra tikėtina, kad nurodytoje civilinėje byloje laikinosios apsaugos priemonės nebebus taikomos ir teismui patenkinus pareiškėjo skundą, realus tokio sprendimo įgyvendinimas nebus galimas, nes Geologijos tarnyba bus išdavusi analogišką leidimą kitam subjektui.

Taip pat Geologijos tarnyba galėtų išduoti leidimą kitam subjektui nedelsiant po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1151-880/2014. Todėl jei pareiškėjas po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje nedelsiant kreiptųsi su prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje byloje, tai užtruktų laike ir per tą laiko tarpą galbūt būtų išduotas leidimas kitam subjektui ir toks leidimo išdavimas reikštų tai, kad realus pareiškėjo skundo patenkinimo įgyvendinimas taptų neįmanomas.

Pažymi, kad žemės nuomos sutartis buvo sudaryta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. Leidimo pagrindu. Jeigu Leidimas yra panaikinamas, yra laikoma, kad nuomininkas neatitinka Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 2 punkte numatytų išnuomojimo sąlygų ir Nacionalinė žemės tarnyba turi pagrindą nutraukti žemės nuomos sutartį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.564 straipsnio pagrindu (tą patvirtina ir LVAT 2013 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1949/2013).

Pažymi, kad nutraukus žemės nuomos sutartį Sprendimo panaikinimas ir Leidimo galiojimo atkūrimas faktiškai būtų negalimas, nes Geologijos tarnyba vėl panaikintų Leidimą Taisyklių 62.4. punkto pagrindu – Leidimo turėtojui netekus teisės naudotis žemės sklypu. Teismas nutartyje, nesutikdamas su šiuo pareiškėjo nurodomu argumentu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodė du argumentus: Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2344-153/2014 (byla, kurioje nagrinėjamas Sutarties nutraukimo teisėtumas) pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos uždraudė pareiškėjui naudoti (eksploatuoti) Vilniaus apskrities Širvintų rajono Degutinės telkinio (Degutinės durpyno) durpių išteklius.

Todėl, teismo nuomone, ir taip egzistuoja pagrindas nutraukti žemės nuomos sutartį; pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, ketinimus nutraukti žemės nuomos sutartį. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmuoju nutarties argumentu, nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės yra tik laikino pobūdžio (šiame atskirajame skunde jau pateikti tą pagrindžiantys argumentai), todėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nebūtų pagrindas nutraukti žemės nuomos sutartį.

Pareiškėjas, nesutikdamas su antruoju nutarties argumentu, nurodo, jog tokioje situacijoje reikalavimas pateikti įrodymus nėra logiškas, todėl, kad atitinkamose situacijose subjektas tiesiog yra informuojamas apie žemės nuomos sutarties nutraukimą ir niekaip kitaip tie ketinimai nėra išreiškiami. Kaip pakankamas įrodymas turėtų būti laikoma pareiškėjo skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, kuriose analogiškose situacijose (panaikinus išduotą leidimą naudoti naudinguosius išteklius) Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, nutraukia žemės nuomos sutartis.

Šiuo atveju papildomai nurodytina ir LVAT 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-613/2012.

Atsakovas Lietuvos geologijos tarnyba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą.

Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas pagrįstai rėmėsi Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1151-880/2014 ir Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2344-153/2014 pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Poraistė“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo UAB „Umoss“ atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį; priteisti iš pareiškėjo trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas (bus patikslintos vėliau).

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad analogiški pareiškėjo prašymai jau išspręsti įsiteisėjusiomis teismų nutartimis kitose bylose, o papildomų užtikrinimo priemonių taikymas šioje byloje prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Po to, kai Širvintų rajono apylinkės teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. uždraudė Geologijos tarnybai vykdyti naujų leidimų išdavimo procedūrą, papildomų konservacinio pobūdžio priemonių taikymas būtų perteklinis. Pabrėžia, jog šioje situacijoje net ir nepritaikius pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, skundžiamo Sprendimo pagrindu negalėtų būti priimamas sprendimas dėl naujo leidimo išdavimo.

Be to, net jei Širvintų rajono apylinkės teisme nagrinėjama byla, kuri šiuo metu yra sustabdyta, būtų išnagrinėta anksčiau už šią administracinę bylą ir dėl to būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis apskritai sustabdyta naujų leidimų išdavimo procedūra, pareiškėjo reikalavimas dėl užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje galėtų būti reiškiamas, esant pagrindui, bet kurioje proceso stadijoje. Taigi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, šiuo metu neegzistuojant realiai grėsmei, jog galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas, o įstatyme esant įtvirtintai pareiškėjo teisei reikšti reikalavimą dėl užtikrinimo priemonių taikymo, kai ši grėsmė realiai atsiras, nesiejant šios teisės tik su skundo priėmimo stadija, sudaro pagrindą atsisakyti taikyti pareiškėjo prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Tinkamo „Degutinės durpyno“ naudojimo, eksploatavimo užtikrinimas patenka į viešojo intereso sampratą, todėl sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, prioritetas turi būti teikiamas viešajam, o ne privatiems interesams. Pareiškėjo prašomas draudimas vykdyti Geologijos tarnybos Sprendimą dėl leidimo panaikinimo atimtų iš šios tarnybos galimybę valdyti, naudoti ir disponuoti valstybei priklausančiais ištekliais - durpyne esančiomis durpėmis. Pareiškėjas savo skunde bei prašyme visiškai ignoruoja faktą, kad durpyne esančios durpės jam niekada nepriklausė, o suteikta teisė jas kasti nebuvo neribota, t. y. ji suteikta tik laikinai ir tik su sąlyga, kad naudotojas nepažeis durpyno eksploatavimo taisyklių ir kitų teisės aktų.

Pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis siekdamas apriboti Geologijos tarnybos ir UAB „Poraistė“ teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį, kuria atmestas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas inicijuoja ginčą dėl administracinio akto – Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. spalio 10 d. sprendimo „Dėl leidimo naudoti žemės gelmių išteklius“ Nr. (7)-1.7-3074, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 patvirtintų Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių 64.6 punktu (leidimo turėtojas veikia kaip juridinių asmenų grupė ir pasibaigia sudaryta jungtinės veiklos sutartis), nuo 2014 m. spalio 10 d. panaikintas juridinių asmenų grupei, susidedančiai iš UAB „Umoss“ ir UAB „Poraistė“, veikiančių pagal jungtinės veiklos sutartį Nr. 091105/1, išduoto leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) naudoti Vilniaus apskrities Širvintų rajono Degutinės telkinio durpių išteklius galiojimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašė taikyti šią reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo Sprendimo galiojimo laikiną sustabdymą.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Širvintų rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1151-880/2014 UAB „Umoss“ reikalavimų įvykdymo užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovui UAB „Poraistė“ atlikti veiksmus, susijusius su leidimo naudoti Širvintų rajone esančio „Degutinės durpyno“ durpių išteklius gavimu ir šio durpyno išteklių naudojimo sutarties sudarymu, taip pat uždraudė atsakovui Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos išduoti UAB „Poraistė“ leidimą naudoti „Degutinės durpyno“ durpių išteklius bei uždraudė UAB „Poraistė“ atlikti veiksmus, ribojančius UAB „Umoss“ teisę naudotis Širvintų rajone esančio „Degutinės durpyno“ teritorija iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo. Teismas taip pat nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2344-153/2014 UAB „Poraistė“ reikalavimų įvykdymo užtikrinimui iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos uždraudė atsakovui UAB „Umoss“ ir/ar tretiesiems asmenims, veikiantiems pagal sutartis su UAB „Umoss“, naudoti (eksploatuoti) Vilniaus apskrities Širvintų rajono Degutinės telkinio (Degutinės durpyno) durpių išteklius. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1814/2014 paliko galioti Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2344-153/2014 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Šias pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau paminėtas bendrosios kompetencijos teismų pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstai konstatavo, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, jog vykstant teisminiam ginčui UAB „Poraistė“ nebus išduotas leidimas eksploatuoti Degutinės durpyną, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad, teismui patenkinus pareiškėjo skundą, sprendimo vykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Be to, kol nebus išspręsti teisminiai ginčai dėl 2009 m. lapkričio 5 d. jungtinės veiklos sutarties nutraukimo, tol nei pareiškėjas UAB „Umoss“, nei trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Poraistė“ negalės eksploatuoti Degutinės durpyno.

Teisėjų kolegija pastebi, jog įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą siejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą ir priimto teismo sprendimo įgyvendinimą, bet ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo visų galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių.

Be to, skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl reikalavimo užtikrinimo yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo dėl atsakovo priimto akto panaikinimo tinkamu įvykdymu, o su kitomis galimomis teisinėmis pasekmėmis, kurios atsirastų teismui patenkinus pareiškėjo skundą.

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konkrečioje situacijoje turi remtis tomis aplinkybėmis, kurios jau yra įvykusios, žinomos. Būtent šios faktinės aplinkybės ir lemia konkrečių teisės normų pritaikymą. Pareiškėjo teiginiai apie galimus neigiamus finansinius padarinius, kas lemtų bankrotą, kaip ir pareiškėjo argumentai apie tai, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus nutraukta 2012 m. spalio 8 d. valstybinės žemės nuomos sutartis, sudaryta Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 2 punkto pagrindu, kad Geologijos tarnyba išduotų naują leidimą UAB „Poraistė ir tokiu būdu naujas subjektas turėtų galiojantį leidimą eksploatuoti Širvintų rajone esantį Degutinės durpyną, sudarytų naują valstybinės žemės nuomos sutartį, yra nukreipti į ateitį, grindžiami prielaidomis, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.

Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo nepagrindė jokiomis egzistuojančiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog, šiuo metu nesiėmus prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali kilti realių sunkumų įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties dalis yra teisėta bei pagrįsta ir ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties dalis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Pažymėtina ir tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo UAB „Umoss“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius