A-438-2826-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-2826/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01244-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 4.4; 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“, uždarajai akcinei bendrovei „Ardynas“, uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“ dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) su patikslintu skundu (IV t., b. l. 81–94) atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba), tretiesiems suinteresuotiems asmenims AB „Klaipėdos nafta“, UAB „Ardynas“, UAB „Sweco Lietuva“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymus Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1088, Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1091, Nr. 12 VĮ‑(14.12.2)-1092 ir Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1096 (toliau – ir skundžiami įsakymai).

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, esantys Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 59,1861 ha; kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 15 ha; kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 5,3811 ha ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 1,3 ha) (toliau – ir Žemės sklypai). Skundžiamais įsakymais atsakovas pareiškėjo Žemės sklypams nepagrįstai nustatė žemės servitutus, suteikiančius teisę tiesti, aptarnauti ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas. Žemės sklypams skundžiamais įsakymais servitutai nustatyti gavus trečiojo suinteresuoto asmens AB „Klaipėdos nafta“ prašymą, kuris grindžiamas tuo, jog servitutai suprojektuoti Suskystintų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiajame plane (toliau – ir Specialusis planas), patvirtintame Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130.

Pareiškėjo nuomone, administraciniais aktais Žemės sklypams servitutai nustatyti neteisėtai, nes Specialiuoju planu numatytas tiesti magistralinis dujotiekis negali būti priskiriamas prie bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklų. SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalingi privačios žemės sklypai, nesusitarus dėl jų naudojimo su žemės savininku, turi būti išperkami, o jau po to šiuose, tapusiuose valstybiniais, sklypuose gali būti nustatomi servitutai. Skundžiami įsakymai neteisėti ir dėl to, kad infrastruktūros objektų statyba žemės ūkio paskirties sklypuose negalima. Skundžiamuose įsakymuose nėra aiškiai apibrėžtas servitutų turinys, todėl nėra galimybės įsitikinti, ar servituto turėtojos teisės netampa didesnėmis už žemės savininko teises. Atsakovas privalėjo nustatyti servitutus plote ne po 25 m abipus dujotiekio vamzdžio ašies, bet visame specialiųjų sąlygų taikymo plote, kuris yra žymiai didesnis. Pareiškėjo nuosavybės teisės į žemės sklypus suvaržymai yra tokios apimties, kad jie paneigia pačią nuosavybės teisės esmę – juos nustačius nuosavybės teisė iš esmės nebegali būti įgyvendinama. Skundžiamų įsakymų 2.3 punktu atsakovas nustatė pareiškėjo prievolę tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą, tačiau iš tiesų žemės sklypo tinkamo naudojimo ir priežiūros pareiga įsakymais turėjo būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininkui – trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Klaipėdos nafta“. Skundžiami įsakymai nepagrįsti ir dėl to, kad pareiškėjo nuostolių apskaičiavimas atliktas vadovaujantis teisės aktu – metodika, aiškiai prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir, net taikant šio akto reikalavimus, mokėtina pareiškėjui kompensacija apskaičiuota neteisingai. Pareiškėjas suformulavo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tikslu ištirti šio akto nuostatų atitiktį Konstitucijai.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo patikslintą skundą nepateikė. Atsiliepime (I t., b. l. 75–84) į pareiškėjo pirminį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, todėl prašė jį atmesti.

Tarnyba nurodė, kad SGD terminalo jungiamojo dujotiekio statybos teisei privačiuose žemės sklypuose realizuoti nustatomi servitutai sandoriu su žemės sklypo savininku, o nepavykus susitarti – administraciniu aktu po Specialiojo plano patvirtinimo. Konkretus servituto dydis ir vieta, taip pat reikalinga SGD terminalo infrastruktūra, suprojektuota Specialiajame plane. Siekiant sklandžios žemėtvarkos sureguliavimo procedūros, buvo vykdomos derybos su žemės sklypų savininkais dėl servitutų nustatymo. Buvo nustatyti žemės sklypai, kuriems servitutai gali būti nustatomi administraciniu aktu. Privačios žemės sklypams, kai jų savininkai nesutinka su servituto nustatymu, servitutas gali būti nustatomas administraciniu aktu bei sumokama kompensacija, apskaičiuota pagal specialiąją Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą metodiką. Tarnybai nustatant servitutus administraciniu aktu, teisės aktai nenumato pareigos ar teisės nagrinėti servituto būtinumo ir tikslingumo klausimo, nes tai sprendė teritorijų planavimo dokumentas – Specialusis planas.

Paaiškino, kad SGD tiekimo objektai ir juos valdančios įmonės tenkina ypatingas visuomenės reikmes, todėl ši ūkinė veikla grindžiama viešuoju interesu, o tai pateisina nekilnojamojo daikto, naudojamo SGD perdavimo ir (ar) skirstymo įrenginiams, nuosavybės teisės ribojimus. Servitutų ribos sutampa su tiesiamo dujotiekio apsaugos zonos ribomis, todėl apribojimus naudotis žemės sklypais toje dalyje, kurioje nustatytas servitutas, nustato teisės aktai ir Specialusis planas, o ne skundžiami įsakymai.

Nurodė, kad pareiškėjo pareiga išlaikyti žemės sklypą nėra siejama su jo galimybėmis naudotis teise tiesti, aptarnauti ar naudoti aukšto slėgio dujotiekį, kadangi tokios teisės jam skundžiamais įsakymais nėra suteikiamos, tačiau pareiškėjas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais.

Pažymėjo, kad nuostolius dėl administraciniu aktu nustatyto žemės servituto apskaičiuoja teritorijų planavimo dokumento, kuriame projektuojamas žemės servitutas, rengėjas. Nenustatyta, jog kompensacija pareiškėjui būtų apskaičiuota nesilaikant teisės aktų, todėl buvo priimti skundžiami įsakymai. Tuo tarpu pareiškėjas turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ (Specialiojo plano rengėjas) atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (IV t., b. l. 124–131) nurodė, kad su šiuo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Teigė, kad SGD terminalas su dujų jungtimi yra nacionalinis, visos valstybės piliečiams ekonomikai svarbus objektas, todėl negali būti traktuojamas kaip vieno ūkio subjekto valdomas ir tik tam subjektui ekonominę naudą duodantis objektas. SGD terminalo jungiamasis dujotiekis yra priskirtinas bendro naudojimo inžinerinėms komunikacijoms, kurioms servitutas, be kitų būdų, gali būti nustatomas administraciniu aktu. Nėra pagrįstų motyvų, kodėl servitutas turėtų apimti didesnę teritoriją nei apsaugos zona magistralinio dujotiekio atkarpose, kuriose nėra įrengtos uždarymo įtaisų aikštelės. Pareiškėjo argumentai, jog servitutas tiesti antžemines komunikacijas, kai pats magistralinis dujotiekis bus tiesiamas tik po žeme, yra nustatytas nepagrįstai, prieštarauja galiojančioms teisės normoms. Nurodė, kad apskaičiuodamas žemės savininkų nuostolius laikėsi visų teisės aktų reikalavimų, siekdamas maksimaliai teisingai įvertinti galimus žemės savininkų nuotolius.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimo į pareiškėjo patikslintą skundą nepateikė. Atsiliepimu (I t., b. l. 106–114) į pareiškėjo pirminį skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimą į pareiškėjo skundą iš esmės grindė analogiškais motyvais kaip ir atsakovas bei UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimuose į pareiškėjo patikslintą skundą. Taip pat nurodė, kad prieš rengiant Specialųjį planą, buvo įvertinta ir žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams alternatyva, tačiau šio nuosavybės paėmimo būdo buvo atsisakyta, kaip labiau ribojančio ir varžančio savininkų teises. Paėmus žemės sklypą visuomenės poreikiams, būtų išperkama tik dalis sklypo, kuri yra reikalinga dujotiekio statybai, aptarnavimui ir naudojimui, o ne visas sklypas, be to, išpirktame sklype nebūtų galima jokia pareiškėjo ūkinė veikla, tuo tarpu nustačius servitutus, ūkinė ir tam tikra kita veikla yra galimos, taip mažiau ribojant savininkų interesus. Nagrinėjamu atveju servitutai nustatyti Specialiojo plano pagrindu, kuris yra galiojantis. Specialiajame plane yra suprojektuoti ginčo servitutai, numatyta jų apimtis, dydis ir ribos, todėl atsakovas, nustatydamas servitutus, turėjo vadovautis Specialiojo plano sprendiniais ir negalėjo šių sprendinių vienašališkai pakeisti. Servituto sutapatinimas su dujotiekio apsaugos zona yra racionalus ir teisiškai pagrįstas sprendinys, sukuriantis prielaidas saugiai dujotiekio eksploatacijai bei greta esančių žemės sklypų savininkų turto apsaugai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ardynas“ atsiliepimų į pareiškėjo skundą ar patikslintą skundą nepateikė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (IV t., b. l. 154–165) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1088 „Dėl servituto nustatymo S. G. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Klaipėdos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime“ 2.3 punktą; 2) panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1091 „Dėl servituto nustatymo S. G. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Klaipėdos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime“ 2.3 punktą; 3) panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1092 „Dėl servituto nustatymo S. G. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Klaipėdos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime“ 2.3 punktą; 4) panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1096 „Dėl servituto nustatymo S. G. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Klaipėdos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime“ 2.3 punktą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas servitutų nustatymo teisėtumą, visų pirma, nurodė, kad pareiškėjas S. G., kartu su kitais asmenimis – Petronėle D. M., I. N., J. Z., R. S., A. N., L. G., T. G., UAB „Vidmarta“, UAB „Ferteksos transportas“ (toliau – ir Pareiškėjai), kurių valdomi žemės sklypai patenka į planuojamojo SGD terminalo trasą ir kuriems jų valdomuose žemės sklypuose yra suplanuoti servitutai, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ginčydami Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d.

įsakymą Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-0803-189/2014 Pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą pakeitė ir panaikino tą Specialiojo plano dalį, kurioje Pareiškėjų valdomuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis kaip 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų.

Iš to matyti, kad Specialusis planas likusia apimtimi buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje, be kita ko, pažymėjo, jog nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o aptariami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti Suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Pasisakydamas dėl aptariamų servitutų ploto, apeliacinės instancijos teismas paminėjo, jog byloje nėra ginčo, kad jie suprojektuoti išilgai per pareiškėjams priklausančius žemės sklypus planuojamos tiesti magistralinio dujotiekio trasą ir jų plotas atitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 25 punkte (Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 nutarimo Nr. 539 redakcija) magistraliniams dujotiekiams nustatomą apsaugos zoną.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotas faktines aplinkybes, nagrinėjamoje byloje iš naujo nevertino pareiškėjo skundo argumentų dėl jo žemės sklype nustatytų servitutų pagrįstumo ar jų apimties, kadangi servitutų turinys (apimtis) apibrėžti Specialiajame plane, o argumentų ir įrodymų, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ar mažesnio ploto ir apimties, nei numatyta Specialiajame plane, servitutus, pareiškėjas nepateikė. Atitinkamai pareiškėjo skundo argumentai dėl jo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams netenka juridinės reikšmės, kadangi jo nuosavybės teisės ribojimo būdas – servitutų nustatymas, jau yra įtvirtintas galiojančiame ir nenuginčytame teritorijų planavimo dokumente. Be to, kaip nurodė minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Specialiuoju planu servitutai tėra tik suprojektuojami (numatoma jų paskirtis, vieta, apimtis ir kt.), t. y. servitutai šiuo teritorijų planavimo dokumentu nėra nustatomi. Servitutai pareiškėjui buvo nustatyti skundžiamais įsakymais.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju planavimo organizatorius AB „Klaipėdos nafta“ pirmenybę teikė servituto nustatymui sandoriu. Iš 2013 m. liepos 11 d. AB „Klaipėdos nafta“ rašto Nr. (22.3)A6-432 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu pagal patvirtintą specialųjį planą“ (I t., b. l. 86–87), kuriuo bendrovė kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama nustatyti servitutus administraciniu aktu, matyti, jog AB „Klaipėdos nafta“ nuo 2013 metų kovo mėnesio derėjosi su privačių žemės sklypų, kuriuose ketina įrengti Suskystintų gamtinių dujų terminalo dujotiekio trasą, savininkais dėl servitutų nustatymo sąlygų ir pasirašė 42 sutartis dėl servitutų nustatymo. Kartu su minėtu raštu AB „Klaipėdos nafta“ atsakovui pateikė Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje esančių žemės sklypų, kuriuose reikia nustatyti servitutus sąrašą, t. y. asmenų, kurie nesutiko nustatyti servitutus sudarant sutartis. Šiame sąraše 1, 5, 6 ir 9 numeriu pažymėtas pareiškėjas.

Teismas nurodė, kad administraciniu aktu servitutai gali būti nustatomi tais atvejais, kai jie reikalingi viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti. Atvejai, kai servitutai gali būti nustatomi privačios žemės sklypams, negavus tos žemės savininkų sutikimo, nurodyti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose. Jie pagrįsti socialine nuosavybės funkcija ir viešojo intereso viršenybės virš privačios nuosavybės principu, įtvirtintais Konstitucijoje. Nagrinėjamu atveju toks viešasis interesas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo preambulėje ir 3 straipsnio 2–3 dalyse bei pripažintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalį administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sprendimas nustatyti servitutą negali būti priimtas, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Viešpataujančiuoju tampančio daikto savininkas savo valią išreiškia Nacionalinei žemės tarnybai pateikdamas prašymą dėl siūlomo servituto pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą nustatymo. Atsižvelgiant į nurodytas teisės akto nuostatas, AB „Klaipėdos nafta“ atsakovui tokį prašymą išreiškė 2013 m. liepos 11 d. raštu Nr. (22.3)A6-432 (I t., b. l. 86–87). Teismas, išanalizavęs skundžiamų administracinių aktų turinio atitikimą ginčo teisinius santykius reglamentuojančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) normoms, sprendė, kad atsakovas iš esmės veikė savo kompetencijos ribose ir į įsakymus, kuriais pareiškėjo Žemės sklypams nustatė servitutus, įtraukė visas būtinas Taisyklių 16 punkte reglamentuotas tokio sprendimo sudedamąsias dalis.

Teismas, inter alia atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde akcentuotą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.113 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui, pripažino, kad atsakovas skundžiamų įsakymų 2.3 punktuose nepagrįstai įtvirtino prievolę žemės savininkui (pareiškėjui) tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą. Pagal Taisyklių 16.9 punktą, tarnaujančiojo žemės sklypo savininko pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį žemės sklypą nustatoma tik tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo žemės sklypo savininkas. Nagrinėjamu atveju servitutų turinį sudaro teisės – tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas. Akivaizdu, jog nurodytomis servitutą sudarančiomis teisėmis naudosis išimtinai viešpataujančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, o ne S. G., todėl darytina išvada, kad skundžiamų įsakymų 2.3 punktai yra juridiškai nepagrįsti.

Teismas taip pat pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje išaiškino, jog Specialiuoju planu suprojektuotais servitutais suteikiamos teisės, be kita ko, yra susijusios su Sąlygų 27.2 ir 27.3 punktuose nustatytomis magistralinį dujotiekį eksploatuojančio subjekto galimybėmis: apsaugos zonoje prižiūrėti ir remontuoti vamzdynus, pjauti žolę, kirsti krūmus ir atlikti kitus vamzdynų trasos priežiūros darbus; kasti apsaugos zonoje iškasas vamzdynų izoliacijos kokybei ir jų elektrocheminės apsaugos nuo korozijos įrenginių būklei tikrinti bei kitiems darbams atlikti. Nurodytos normos sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose Žemės sklypuose atlikti visus žemės sklypų priežiūros darbus priskirta būtent magistralinį dujotiekį eksploatuojančiam subjektui, o ne pareiškėjui. Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, skundžiamų atsakovo įsakymų 2.3 punktus, kuriuose numatyta, kad prievolę tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą turi žemės sklypo, nurodyto šių įsakymų 1.1 punkte, savininkas, panaikino kaip nepagrįstus ir neteisėtus.

Teismas pažymėjo, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis nukreipia į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu patvirtintą Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką (toliau – ir Metodika). Metodikos 3 punkte įtvirtina, jog nuostolius dėl administraciniu aktu nustatyto žemės servituto, vadovaudamasis šia Metodika, apskaičiuoja teritorijų planavimo dokumento, kuriame projektuojamas žemės servitutas, rengėjas.

Skundžiamais įsakymais nustatyti kompensacijų dydžiai – 233,43 Lt už sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, 6673,84 Lt už sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, 2690,62 Lt už sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) dalį ir 1400,45 Lt už sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, grindžiami UAB „Sweco Lietuva“ atliktais skaičiavimais, kurie įtvirtinti 2013 m. liepos 26 d. kompensacijos už sunaikinamus pasėlius ir sodinius apskaičiavimo aktuose Nr. (duomenys neskelbtini) A, Nr. (duomenys neskelbtini) A, Nr. (duomenys neskelbtini) A bei Nr. (duomenys neskelbtini) A (I t., b. l. 45, 50, 34, 40) (toliau – ir Apskaičiavimo aktai A) ir 2013 m. liepos 26 d. vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo aktuose Nr. (duomenys neskelbtini) B, Nr. (duomenys neskelbtini) B, Nr. (duomenys neskelbtini) B bei Nr. (duomenys neskelbtini) B (I t., b. l. 46, 51, 35, 41) (toliau – ir Apskaičiavimo aktai B).

Iš Apskaičiavimo aktų A ir Apskaičiavimo aktų B turinio matyti, jog pareiškėjui buvo apskaičiuoti nuostoliai už sunaikinamus pasėlius ir nuostoliai, patirti dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo. Remiantis Metodikos nuostatomis, tiek sunaikinamų pasėlių rinkos vertė, tiek nuostoliai dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo apskaičiuojami pagal Metodikoje įtvirtintas formules.

Teismas, įvertinęs Apskaičiavimo aktų A ir Apskaičiavimo aktų B turinį, nenustatė, jog nuostoliai pareiškėjui būtų apskaičiuoti nesilaikant Metodikos reikalavimų. Nors S. G. patikslintame skunde nurodė, kad kompensacija jo žemės sklypui turėjo būti skaičiuojama ne pagal žemės ūkio naudojimo paskirtį, kadangi pareiškėjui priklausančio žemės sklypo dalyje, kurioje nustatyti servitutai, žemės ūkio veiklą vystyti trukdo objektyvios priežastys, tačiau jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog yra priimti sprendimai dėl žemės naudojimo paskirties keitimo ir pareiškėjo ketinimai yra realūs, nepateikė.

Todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi ta pareiškėjo žemės sklypo pagrindine naudojimo paskirtimi, kuri įrašyta Nekilnojamojo turto registre (I t., b. l. 17–24). Pareiškėjas patikslintame skunde taip pat nurodė, kad jo nuostoliai dėl galimybės naudoti sklypus pagal paskirtį pagal Metodikos 9.2 punktą nebuvo apskaičiuoti bei nenurodyti atlyginti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Metodikos 9.2 punktą apskaičiuojami nuostoliai dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo, išskyrus nuostolius dėl žemės ūkio paskirties žemėje sunaikinamų žemės ūkio naudmenų.

Iš Apskaičiavimo aktų B matyti, kad Specialiojo plano rengėjas UAB „Sweco Lietuva“ nuostolius dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo apskaičiavo, todėl minėtus pareiškėjo argumentus teismas laikė nepagrįstais. Nors pareiškėjas, nesutikdamas su apskaičiuotos kompensacijos dydžiu, pabrėžė pačios Metodikos, kaip teisės akto, trūkumus, tačiau valdžios institucijos, įgyvendindamos joms suteiktas teises, turi griežtai veikti pagal kompetencines teisės normas, jų neviršydamos, išimtinai tarnaudamos žmogui (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis).

Todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjo patirtus nuostolius, negalėjo veikti kitaip, nei tai numato Metodika, ir patirtus nuostolius skaičiuoti pagal pareiškėjo vertinimu teisingus kriterijus, o ne pagal tas formules, kurios įtvirtintos teisės akte. Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, pavesdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti Metodiką, pasirinko būtent tokį patirtų nuostolių vertės nustatymo būdą, kai ji apskaičiuojama remiantis formulėmis atsižvelgiant į ploto, derlingumo, normatyvinės kainos, metinės pajamų normos ir kitus parametrus.

Metodikos 2 punkte pateiktas baigtinis sąrašas atlygintinų nuostolių – už sunaikinamus pasėlius ir sodinius; už iškertamą mišką; už prarastą galimybę naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį. Patirtų nuostolių dydį kiekvienu atveju privalo įrodyti juos reikalaujantis priteisti asmuo (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismine praktika pareiškėjas dėl Metodikoje nenumatytų nuostolių atlyginimo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą tikslu ištirti Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1541 ir juo patvirtintos Metodikos nuostatų atitiktį Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, naudodamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi teismui suteikta diskrecija spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, konstatavo, jog nėra pagrindo abejoti pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumu.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (V t., b. l. 1–8), kuriuo prašo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti pareiškėjo skundo reikalavimai, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino jo nuosavybės teisės ribojimo būdo (nustatant servitutą) pagrįstumo bei servituto įtakos pareiškėjo nuosavybės teisei. Tokią savo poziciją teismas motyvavo tuo, kad pareiškėjo nuosavybės teisės ribojimo būdas – servitutų nustatymas, jau yra įtvirtintas galiojančiame ir nenuginčytame Specialiajame plane. Tačiau jau sekančioje sprendimo pastraipoje teismas, pats sau prieštaraudamas, pripažino, kad Specialiuoju planu servitutai tėra suprojektuojami, bet nenustatomi. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai suprato ir išaiškino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties motyvus. Iš tiesų minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad „nors SGD terminalo planas sudaro tam tikras prielaidas jame suformuotam servitutui nustatyti, tačiau siekiant šį servitutą nustatyti teismo sprendimu ar administraciniu aktu ir taip apriboti žemės savininko nuosavybės teisę be jo sutikimo, teismas ar kompetentingas viešojo administravimo subjektas turi įvertinti, ar toks nuosavybės teisių apribojimas yra pagrįstas, atitinka įstatymus, teismų praktikoje suformuotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles (inter alia pateiktas apeliantų nurodomuose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose), ar nustatomu apribojimu nėra paneigiama pati servituto esmė ir paskirtis. Akcentuotina ir tai, kad šis vertinimas atliekamas atsižvelgiant į siekiamo nustatyti servituto turinį, šio servituto nustatymo pasekmes konkretaus žemės sklypo savininko nuosavybės teisei“.

Teigia, kad SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, jog servitutai turi būti nustatomi administraciniais aktais. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į servituto nustatymo pasekmes, SGD terminalo projektui reikalinga žemė turėjo būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų (SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, Žemės įstatymo 45 straipsnis, Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šių pareiškėjo argumentų nenagrinėjo bei nepaaiškino, kodėl su jais nesutinka. Tuo tarpu Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, kuriuo nepagrįstai vadovavosi teismas, nėra numatyta servituto nustatymo administraciniu aktu valstybei svarbiems ekonominiams projektams įgyvendinti galimybė ir nepažymėta servitutų nustatymo magistraliniams dujotiekiams tiesti galimybė.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, jog servitutą nustatantys įsakymai prieštarauja Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 punktui, reikalaujančiam naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Tai, kad Specialiuoju planu servitutai suprojektuoti pareiškėjo žemės ūkio paskirties sklypams, visiškai nereiškia, jog jie gali būti nustatyti tokiems sklypams nepakeitus žemės paskirties.

Nurodo, kad AB „Klaipėdos nafta“ teikė pasiūlymą sudaryti sutartį jai naudingomis sąlygomis, kurios atlyginimo už servitutą prasme mažai skyrėsi nuo vėliau atsakovo nustatyto atlyginimo, o taip pat atmetė pareiškėjo pasiūlymus dėl jo sklypų naudojimo sąlygų.

Mano, kad skundžiamas teismo sprendimas nepagrįstas ir dėl to, jog teismas rėmėsi aiškiai prieštaraujančiu Konstitucijai teisės aktu – Metodika. Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti:

1) ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Vyriausybei nustatyti vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui apskaičiavimo metodiką, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai („Nuosavybės teises saugo įstatymai“), nes deleguoja Vyriausybei tas su nuosavybės teisės suvaržymu susijusias funkcijas, kurias Konstitucija priskiria įstatymų leidėjui – Seimui;

2) ar Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 bei juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, nes reguliuoja klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu;

3) ar Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, CK 4.93 straipsnio 4 daliai tiek, kiek joje nėra numatytas visų realių savininko nuostolių atlyginimas;

4) ar Metodika neprieštarauja Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 daliai, įpareigojančiai Vyriausybę nustatyti „vienkartinės ar periodinės kompensacijos“ apskaičiavimo metodiką tiek, kiek Metodika nenustato periodinės kompensacijos mokėjimo. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijoje nustatyta galimybė paimti privačią nuosavybę (šiuo atveju iš savininko buvo atimta teisė nekliudomai valdyti žemės sklypus ir jais naudotis) negali būti atskirta nuo konstitucinės pareigos už tai teisingai atlyginti. Todėl esant akivaizdžiai aplinkybei, kad valstybė nėra sukūrusi teisingą atlyginimą užtikrinančio teisinio reguliavimo ir nėra nustačiusi teisingo atlyginimo pareiškėjui, teismas privalėjo vadovautis Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi ir, tiesiogiai taikydamas Konstituciją, panaikinti administracinius sprendimus dėl servituto nustatymo, kaip prieštaraujančius Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies normai.

Teismai nėra atkreipę dėmesio į tai, kad tik Metodikos pavadinime yra nurodytas, bet jos turinyje nereglamentuotas periodinių kompensacijų apskaičiavimas, o būtent šis Metodikos trūkumas neleidžia įvertinti nuostolių pasikeitus žemės sklypo paskirčiai, naudojimo būdui ar kitiems pagal Metodiką taikomiems rodikliams. Tai yra aktualu pareiškėjo atveju, nes pareiškėjas arti Klaipėdos miesto ir uosto esančius žemės sklypus siekia naudoti ne pagal žemės ūkio paskirtį (tokios teritorijos bendrasis planas ir nenumato). Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas neįrodė realiai ketinantis pakeisti žemės sklypų naudojimo paskirtį, nors pareiškėjas pateikė teismui tai patvirtinančius rašytinius įrodymus (I t., b. l. 61–70), o teismo posėdyje pareiškėjo atstovė paaiškino, jog detalusis planas nebuvo parengtas ir paskirtis dar nepakeista tik dėl to, kad pareiškėjui teko kitose bylose spręsti ginčus dėl valstybės institucijų sprendimų, turinčių įtakos pareiškėjo žemės sklypų naudojimui.

Apie žemės paskirties keitimo procedūras dviejuose pareiškėjo sklypuose buvo žinoma ir detaliojo plano rengėjui, ką patvirtina UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimo priede pateikta 5.6 lentelė iš Specialiojo plano (IV t., b. l. 110). Pakeitus pareiškėjo žemės sklypų paskirtį bus sukurta padėtis, kai servituto turėtojas dešimtmečius naudosis servitutu dujotiekiui aptarnauti ir naudoti, nustatytu pareiškėjo jau nebe žemės ūkio paskirties sklypams, nors kompensacija buvo apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypai yra žemės ūkio paskirties.

Tai dar kartą patvirtina, kad kompensacijos skaičiavimas būtų teisingesnis, jei Vyriausybė būtų įvykdžiusi Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies reikalavimą ir nustačiusi periodinių kompensacijų apskaičiavimo metodiką. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtis buvo ir yra miškų ūkio, tad nesuprantama, kodėl teismas jį vertina kaip žemės ūkio paskirties sklypą.

Teigia, kad apskaičiuojant nuostolius pagal Metodikos 4 punkte pateikiamą formulę, vidutinio augalų derlingumo rodiklis buvo nustatytas pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. 3D-35, nors jame nurodyta, jog pagal jį derlingumas apskaičiuojamas 1999–2003 metais. Atsakovas neturėjo pagrindo vadovautis negaliojančiu teisės aktu, tačiau teismas šiuo aspektu nurodė, jog atsakovas privalėjo remtis minimu žemės ūkio ministro įsakymu, nes vėlesnių žemės ūkio ministro įsakymų tuo klausimu nebuvo priimta.

Pareiškėjo manymu, tokia teismo išvada neteisėta, nes nei atsakovas, nei teismas neturi diskrecijos teisės pratęsti galiojimą teisės akto, kuris turėjo būti nebetaikomas jau prieš dešimtmetį, ir tokia teisė negali atsirasti vien dėl to, kad Žemės ūkio ministerija nepriėmė teisės akto, galiojančio aktualiu laikotarpiu. Taikydamas Metodikos 9.1 punktą atsakovas taip pat nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 3D-391 patvirtintu pajamų normatyvų aprašu, nes jie nustatyti socialinės paramos teikimo tikslais (tą pagrindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 1251) bei neįvertinant tiesioginių išmokų (aprašo pirmoji pastaba), be to, niekuo nėra pagrįsta, kodėl būtent toks konkretus pajamų normatyvas buvo pasirinktas iš visos normatyvų lentelės. Taigi pareiškėjo nuostoliai dėl galimybės naudoti sklypus ar jų dalis pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimą pagal Metodikos 9.2 punktą nebuvo apskaičiuoti bei nenurodyti atlyginti, ir tai patvirtina atsakovo atsiliepimas į skundą, iš kurio matyti, jog kompensacija buvo apskaičiuota taikant Metodikos 9.1 punkte nurodytą formulę, o pagal Metodikos 9.2 punkto formulę joks skaičiavimas atliktas nebuvo.

Tuo tarpu pagal Metodikos 10 punktą, skaičiuojant bendrą nuostolių sumą, turi būti sudedami ir nuostoliai, apskaičiuoti pagal 9.1 punktą (Nžūn), ir nuostoliai, apskaičiuoti pagal 9.2 punktą (Nk). Kaip pavyko išsiaiškinti teismo posėdyje, nuostoliai dėl galimybės naudoti miškų ūkio paskirties sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Metodikos 9.2 punktą buvo skaičiuojami, tačiau šiam punktui taikyti būtini privačios žemės rinkos tyrimai atlikti nebuvo, todėl rodiklis Kr buvo apskaičiuotas vertinant ne privačios ir ne miško paskirties, bet valstybinės žemės ūkio paskirties žemės nuomos ne aukciono būdu kainas (8 Lt už 1 ha), o parduotos žemės kaina prilyginta VĮ Registrų centro nustatytai žemės rinkos vertei.

Tokių neteisėtų manipuliacijų rezultate už žemės sklypo 1,8607 ha ploto faktinį nusavinimą pareiškėjui apskaičiuota tik 233,43 Lt kompensacija, t. y. 125 Lt už 1 ha.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (V t., b. l. 26–30) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti galioti.

Nurodo, kad pareiškėjo valdomuose žemės sklypuose nėra magistralinio dujotiekio uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių, reguliavimo bei apskaitos stočių, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, kuria pakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimas ir panaikinta atitinkama Specialiojo plano dalis, neturi įtakos ginčijamų aktui teisėtumui ir pagrįstumui, priešingai, minėtoje nutartyje konstatuotos faktinės aplinkybės tik patvirtina, kad ginčijamų aktų dalys, kuriomis nustatyti atitinkamo ploto servitutai, jų pagrįstumas, jų apimtis, atitinka Specialųjį planą.

Teigia, kad Metodika reglamentuoja tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių nuostolių, susijusių su administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, patiriamų tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio, atlyginimą ir apskaičiavimo tvarką. Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nuostatose ir Metodikoje nurodytas baigtinis objektų, už kuriuos atlyginami nuostoliai, sąrašas (baigtinis kompensuojamųjų nuostolių sąrašas), tuo tarpu yra galimos situacijos, kai dėl žemės servituto administraciniu aktu nustatymo tarnaujančiojo daikto savininkas patirs nuostolių ir dėl kitokių objektų, patirs kitokių rūšių nuostolių, taip pat situacijos, kai, išmokėjus Metodikoje nustatyta tvarka apskaičiuotą nuostolių kompensaciją, tarnaujančiojo daikto savininko realiai patirti dėl žemės servituto nustatymo nuostoliai (realiai patiriamas jo teisių ribojimas) nebus visiškai (realiai) ir teisingai atlyginti (kompensuoti). Vadovaujantis Konstitucijos 23 straipsniu, 30 straipsnio 2 dalimi, teisinės valstybės, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais bei CK 4.129 straipsniu, 6.246 straipsnio 3 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, kad tokiu atveju, kai Metodikoje nustatyta tvarka apskaičiuota nuostolių kompensacija visiškai (realiai) ir teisingai nekompensuoja visų tarnaujančiojo daikto savininko dėl žemės servituto nustatymo patirtų nuostolių (patiriamo jo teisių ribojimo), tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu prieš viešpataujančiojo daikto savininką dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo, pateikdamas savo nurodomą nuostolių dydį patvirtinančius faktinius ir teisinius argumentus. Nepaisant to, jog pareiškėjui dėl nuostolių, patirtų dėl žemės servituto nustatymo, atlyginimo yra priimti ginčijami įsakymai, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (V t., b. l. 15–21) prašo jį atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą.

Nurodo, kad pareiškėjas, ignoruodamas galiojančius teisės aktus, apeliacinį skundą grindžia subjektyvia pozicija ir noru esamiems santykiams taikyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, Klaipėdos apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo ir neturėjo nuspręsti dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pareiškėjo žemės sklypams taikymo, nes tokiu atveju ne tik būtų pažeista ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta administracinio teismo kompetencija, Žemės įstatymo 46 straipsnyje įtvirtinta žemės paėmimo visuomenės poreikiams tvarka, bet taip pat priimtas sprendimas prieštarautų įsiteisėjusiai aukštesnės instancijos teismo nutarčiai, kurioje teismas konstatavo, kad: „Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o aptariami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą“. Pareiškėjas teismo išsakytą poziciją dėl konkretaus žemės servituto nustatymo būdo aiškina pernelyg plečiamai, iškreipdamas jo esmę ir bandydamas įteigti, kad Specialusis planas nepaneigia galimybės pareiškėjo žemės sklypams taikyti paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tačiau akivaizdu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimtoje nutartyje kalbėdamas apie Specialiojo plano sprendinių įgyvendinimą, konstatavo, kad konkretus žemės servituto įgyvendinimo būdas, tai yra ar servitutas bus nustatytas sandoriu, ar administraciniu aktu ar teismo sprendimu, Specialiuoju planu nebuvo nustatytas.

Pažymi, kad žemės paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuoja Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybės svarbos projektus įstatymas, kuris nustato specialią žemės paėmimo procedūrą, todėl tai nėra ir negali būti tapatinama su žemės servitutų nustatymo būdu, kaip apeliaciniame skunde nurodo Pareiškėjas.

Teigia, kad AB „Klaipėdos nafta“ nuo 2013 metų pradžios derėjosi su žemės sklypų savininkais dėl galimybių nustatyti servitutus sandoriais bei, siekdama didesnio savininkų suinteresuotumo, siūlė žemės savininkams už servitutų nustatymą pagal Metodiką paskaičiuotą kompensaciją, padidintą 30 proc., t. y. Pareiškėjui išmokėti 14 297,84 Lt dydžio kompensaciją (kai jam atsisakius sudaryti sandorį, įsakymais buvo paskaičiuota 10 998,34 Lt dydžio kompensacija). Būtent šių AB „Klaipėdos nafta“ pastangų dėka daugumoje žemės sklypų servitutai buvo nustatyti būtent sandoriais.

Nurodo, kad jokiame teisės akte nėra aiškiai apibrėžta, kokie inžineriniai statiniai yra laikytini centralizuotais bendro naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklais. SGD terminalo įrengimas yra numatytas SGD terminalo įstatyme, kuriuo šis terminalas ir jo jungtis pripažįstami strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčiais įrenginiais, taip pat valstybinės svarbos energetikos projektu, ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu, reikalingu įgyvendinti Europos Sąjungos direktyvinį N-1 infrastruktūros standartą. Todėl, vadovaujantis SGD terminalo svarba visai Lietuvos valstybei, ypatingu statusu bei tikslu tenkinti viešąjį interesą, akivaizdu, kad SGD terminalo jungtis priskirtina prie bendrojo, o tikrai ne vietinio naudojimo inžinerinių infrastruktūros tinklų.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu pagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Metodika reglamentuoja nuostolių už nustatomą servitutą atlyginimą bei paskaičiavimo pagrindą, o ne suvaržo ir/ar kitaip kaip nors apriboja pareiškėjo nuosavybę. Nuosavybė yra ir gali būti ribojama tik įstatymu, tačiau Metodika yra tik įstatymą įgyvendinantis teisės aktas, nustatantis kompensacijos už servitutą paskaičiavimo tvarką.

Teigia, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nuostatose ir Metodikoje nurodytas baigtinis objektų, už kuriuos atlyginami nuostoliai, sąrašas (baigtinis kompensuojamų nuostolių sąrašas), tuo tarpu yra galimos situacijos, kai dėl žemės servituto administraciniu aktu nustatymo tarnaujančiojo daikto savininkas patirs nuostolių ir dėl kitų priežasčių. Tokiu atveju žemės savininkas turi teisę, vadovaudamasis CPK nustatyta tvarka, kreiptis į teismą su ieškiniu prieš viešpataujančio daikto savininką dėl likusių, neatlygintinų nuostolių priteisimo, pateikdamas savo nurodomą nuostolių dydį patvirtinančius faktinius ir teisinius argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymus Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1088, Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1091, Nr. 12 VĮ‑(14.12.2)-1092 ir Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1096.

Šiais įsakymais, kaip administraciniais aktais, buvo nustatytas pareiškėjo asmeninės nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 59,1861 ha; kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 15 ha; kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 5,3811 ha ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas – 1,3 ha), esantiems Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime žemės servitutas, suteikiantis teisę viešpataujančio daikto - centralizuotų (bendro naudojimo) dujotiekio inžinerinių tinklų, savininkui - AB „Klaipėdos nafta“, tiesti, aptarnauti ir naudoti, centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas. Taip pat nuostolių atlyginimui buvo nustatytos ir vienkartinės kompensacijos, atitinkamai už žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) – 233,43 Lt; kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) – 6673,84 Lt; kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)- 2690,62 Lt; kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) – 1400,45 Lt.

Vienas iš pagrindinių argumentų, kuriuo pareiškėjas grindžia savo nesutikimą su ginčijamais įsakymais yra tai, jog servitutas negalėjo būti nustatytas administraciniu aktu, o žemė turėjo būti paimama visuomenės poreikiams, ją iš jo išperkant, nes nuosavybės teisės į žemės sklypus suvaržymai yra tokios apimties, kad jie paneigia pačią nuosavybės teisės esmę ir pan..

Teismų praktikoje aiškinant teisinius santykius, kurie susiklosto tarp asmens turinčio nekilnojamąjį daiktą ir asmens, siekiančio naudotis šiuo daiktu, tikslu užtikrinti kito jam priklausančio daikto (viešpataujančio daikto), turinčio visuomeninį poreikį, tinkamą naudojimą, yra konstatuota, kad šios viešpataujančio daikto turėtojo teisės gali būti ginamos, tiek nustatant servitutą nekilnojamajam daiktui, tiek paimant šį daiktą ar jo atitinkamą dalį visuomenės poreikiams bei kad diskrecijos teisė pasirinkti vieną iš šių civilinių teisių gynimo būdų, priklauso viešpataujančio daikto turėtojui (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014).

Teisine prasme nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams ir servituto nustatymas, savo turiniu bei pasekmėmis yra skitingos teisinės priemonės minėtoms viešpataujančio daikto turėtojo teisėms užtikrinti.

Nekilnojamojo daikto, tame tarpe ir žemės, paėmimas visuomenės poreikiams yra išskirtinė, ypatinga procedūra, ji gali būti taikoma tik išimtinais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka (Civilinio kodekso 4.100 str.).

Servitutas iš esmės yra mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonė už nuosavybės paėmimą. Servituto nustatymas, net ir esant dideliam daiktinių teisių suvaržymui, nelemia tarnaujančio daikto tapimo viešpataujančio daikto nuosavybe (Civilinio kodekso 4.111 str.).

Toks šių priemonių pobūdis lemia, kad viešpataujančio daikto, turinčio visuomeninį poreikį, turėtojo interesai paprastai turėtų būti sprendžiami nustatant servitutą, kaip mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonę, o nekilnojamojo daikto paėmimas visuomenės poreikiams turėtų būti taikomas tais atvejais, kai servituto nustatymas iš esmės paneigtų pačios nuosavybės teisės esmę, susijusią su nekilnojamojo daikto valdymu, naudojimusi ir pan..

Byloje nagrinėjamu atveju speciali teisės norma skirta betarpiškai reglamentuoti suskystintų gamtinių dujų terminalo įrengimo Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimus, yra Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymas. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 ir 4 dalyse taip pat numatyta galimybė žemės naudojimo klausimus, susijusius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimu, spręsti tiek nustatant žemės servitutą, tiek žemę paimant visuomenės poreikiams iš privačių savininkų.

Minėta, kad pareiškėjas savo nesutikimą su servituto nustatymu iš esmės grindžia tuo, kad ginčo žemė iš jo turėjo būti išpirkta, ją paimant visuomenės poreikiams. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad pareiškėjui, siekiančiam tokio jo nuosavybės ribojimo būdo, tenka ir pareiga įrodyti tas teisiškai reikšmingas aplinkybes, patvirtinančias jog egzistuoja prielaidos bei sąlygos, kurioms esant gali būti žemė paimama visuomenės poreikiams bei kad tik šis būdas yra proporcinga bei teisinga priemonė abiejų šalių teisėms ir teisėtiems interesams užtikrinti.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose Žemės sklypuose (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 59,1861 ha), (duomenys neskelbtini) (plotas 15 ha), (duomenys neskelbtini) (plotas 5,3811 ha) ir (duomenys neskelbtini) (plotas 1,3 ha), nustatytų servitutų plotas (atitinkamai 1,8607 ha, 0,9531 ha, 0,3890 ha, 0,2 ha), sudaro tik nežymią pačių žemės sklypų dalį.

Šios aplinkybės pačios savaime paneigia pareiškėjo teiginius dėl neproporcingai per didelio jam priklausančių žemės sklypų apsunkinimo, atimant galimybę juos valdyti bei jais naudotis pagal šių sklypų paskirtį ir pan..

Įrodymų vertinimo prasme darytina išvada, kad pareiškėjas minėtų savo teiginių neįrodė, o faktinės bylos aplinkybės juos paneigia.

Kaip minėta, ginčijamais atsakovo įsakymais, buvo nustatytas žemės servitutas, administraciniu aktu, pareiškėjui priklausantiems nuosavybės teise žemės sklypams.

Servituto nustatytumo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad <...>“Administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu“, o to paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad „Administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi <...> išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti“.

Iš šių teisės normų matyti, kad šio teisinio santykio subjektas, kuriam suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus, yra Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; objektas - žemės naudojimo sąlygų nustatymas konkrečiam žemės sklypui; dalykas - servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti.

Iš šios teisės normos taip pat matyti, kad teisė administraciniu aktu nustatyti minėtą servitutą gali būti įgyvendinta, esant šioms sąlygoms: 1. šios rūšies servitutas (suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti) turi būti numatytas atitinkamame teritorijų planavimo dokumente, patvirtintame nustatyta tvarka; 2. jį (servitutą) galima nustatyti išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministras 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtino Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialųjį planą. Pagal šio specialiojo plano sprendinius, atitinkamos pareiškėjui priklausančių žemės sklypų dalys patenka į numatomą magistraliniams dujotiekiams tiesti apsaugos zoną, kurioje gali būti nustatomas žemės servitutas.

Lyginant servituto rūšį bei jo turinį numatytą Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, su servituto rūšimi ir turiniu numatytu minėtame specialiajame plane, matyti, kad specialiajame plane numatytas servitutas šiais aspektais patenka į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto servituto apimtį, t.y., atitinka atsakovui leisto administraciniu aktu nustatyti servituto rūšį ir turinį.

Byloje taip pat nustatyta, kad ginčo žemės sklypai nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, kas Žemės įstatymo 4 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo prasme, atitinka privačios žemės sąvoką.

Apibendrinus šias faktines aplinkybes, darytina išvada, kad prieš atsakovui priimant ginčijamus sprendimus, buvo įvykdytos bei egzistavo sąlygos, numatytos Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, leidžiančios jam priimti sprendimą dėl servituto nustatymo.

Iš ginčijamų atsakovo įsakymų taip pat matyti, kad jį priėmė Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjas, t.y., tas viešojo administravimo subjektas, kuriam pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalį yra suteikti įgalinimai priimti tokio pobūdžio sprendimus.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas priimdamas ginčijamus sprendimus, veikė pagal teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jo funkcijas ir kompetenciją šių teisinių santykių srityje, dėl ko pripažinti neteisėtais ar nepagrįstais ginčijamus įsakymus šiuo aspektu, nėra pagrindo.

Pareiškėjas savo nesutikimą su ginčijamais įsakymais grindžia ir tuo, kad jam yra neteisingai atlyginta už nuostolius atsiradusius servituto nustatytumu.

Dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai gali būti atlyginami keliais būdais - įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (Civilinio kodekso 4.129 straipsnis). Kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė (Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis).

Tokią metodiką nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541, patvirtinusi Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką (toliau – Metodika).

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios Metodikos nuostatas yra konstatuota, kad Metodikos 10 punkte pateikta nuostolių dėl žemės ūkio paskirties žemėje sunaikinamų žemės ūkio naudmenų formulė, kuri nebūtinai turi kompensuoti realiai visus dėl servituto nustatymo patiriamus nuostolius. Metodikos tikslas neatsiejamas nuo pasirinkimo nagrinėjamu atveju taikyti servitutą, kaip daiktinių teisių suvaržymą – tai sąlyginis paprastumas ir efektyvumas, vykdant didelę visuomeninę reikšmę turintį projektą (SGD terminalo ir jo infrastruktūros parengimą). Metodika yra pagalbinė priemonė, kuri leidžia nestabdyti tam tikros procedūros, nustatyti bent minimalius standartus atitinkantį kompensavimą. Kartu Metodika neužkerta kelio asmeniui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius (pvz., rinkos vertės sumažėjimą, praradimą) tiek, kiek jų nepadengia Metodikos pagrindu nustatytas atlyginimas. Metodikoje įtvirtintas kompensacijos nepakankamumas pareiškėjo turi būti įrodytas. Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, dėl turto nuvertėjimo atsirandantys nuostoliai yra turto vertės sumažėjimas. To priežastis yra savininko teisių naudotis daiktu varžymas. Nuostoliai (turto vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki servituto ir po servituto nustatymo turto vertės palyginimu. Turto nuvertėjimo faktą ir dydį privalo įrodyti asmuo, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009, Teismų praktika Nr. 31, 2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2801/2014).

Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad šios bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik pagal Metodikos nuostatas apskaičiuotos kompensacijos dydžio klausimas, o kitų nuostolių, kurie nepatenka į Metodikos reguliavimo sritį, atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Dėl paminėto, tie pareiškėjo argumentai, kurie siejami su visišku nuostolių atlyginimu, yra išeinantys iš šios bylos nagrinėjimo ribų bei nesvarstytini.

Kita vertus, pareiškėjas nesutinkantis su kompensacijos dydžiu, paskaičiuotu pagal Metodikos nuostatas, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, turi paneigti šios kompensacijos apskaičiavimo teisingumą. O kadangi šiai kompensacijai apskaičiuoti yra naudojamos specialios žinios, tai, kaip taisyklė, tokių žinių pagalba gauti duomenys, turėtų būti paneigiami taip pat naudojant specialias žinias (pvz. turto vertinimo išvada, kitų šios srities specialistų atitinkamas išvadas ir pan.).

Pareiškėjui nepateikus šiuo klausimu atitinkamų įrodymų, darytina išvada, kad jis savo teiginių pagrįstumo dėl, jo nuomone, neteisingai apskaičiuotos kompensacijos dydžio, neįrodė.

Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai, ir Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos atitikties Konstitucijai ir įstatymams.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nes Metodikoje pateikti kompensacijos apskaičiavimo principai (formulė) neužkerta kelio asmeniui atgauti teisingo, realaus atlyginimo dėl servituto nustatymo. Šis atlyginimas priklausytų nuo individualaus turto vertinimo, pateiktų įrodymų pagrįstumo. Bendro pobūdžio formulės pateikimas turi kitus tikslus nei apimti visus idealius turto vertės nustatymo atvejus – tai preliminarus apskaičiavimas, leidžiantis vykdyti visuomenei svarbias procedūros paprastai ir efektyviai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“ Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad žodinis bylos procesas apeliacinėje instancijoje yra išimtis iš bendros taisyklės (rašytinio proceso). Tam, kad ši išimtis būtų taikoma, turi egzistuoti atitinkamos aplinkybės, liudijančios apie poreikį byloje išsiaiškinti bei ištirti papildomas bylai reikšmingas aplinkybes, arba siekiant užtikrinti šalių procesines teises.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą bylą nagrinėti išimtine – žodinio proceso tvarka, nenurodė. Dėl šios priežasties šis pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys