2K-176/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-176/2014

Teisminio proceso Nr. 23-1-00434-12-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.3.2;

1.2.19.3;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 227 straipsnio 4 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtą bausmę visiškai sudėjus su Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. jam paskirta subendrinta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams ir 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas G. L. atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams uždraudžiant jam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu prisiartinti prie nukentėjusiųjų G. E. ir G. J., taip pat paskiriant 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose juos atliekant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo ir įpareigojant G. L. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis, kuria nuteistojo G. L. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

G. L. nuteistas už tai, kad 2012 m. gegužės 13 d. 12.10 val. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) Kauno miesto Panemunės policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyryje, norėdamas išvengti administracinės atsakomybės už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 178 straipsnio l dalyje, Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės 3-iojo būrio patruliui T. D. tiesiogiai pasiūlė 100 Lt kyšį, siekdamas neteisėtos paperkamo šio valstybės tarnautojo veikos vykdant jam suteiktus įgaliojimus, t. y. tiesiogiai prašė, kad jį ir kartu su juo į policijos komisariatą pristatytus asmenis paleistų ir nesurašytų administracinės teisės pažeidimo protokolo už 2012 m. gegužės 13 d. 11.20 val. padarytą administracinį teisės pažeidimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis G. L. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai, nagrinėdami jo baudžiamąją bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3–5 dalių reikalavimus. Kasatorius, nesutikdamas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad jis valstybės tarnautojui tiesiogiai pasiūlė 100 Lt kyšį siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, teigia, kad byloje esantys įrodymai neginčijamai nepatvirtina jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, taip pat tai, kad neįrodyti būtini jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymiai – kyšio pasiūlymas ir kyšio davimas. Kasatoriaus nuomone, teismų išvada, kad policijos pareigūnų parodymais įrodyta, jog jis tikrai siūlė kyšį, yra niekinė, nes jis yra anksčiau teistas, į policijos komisariatą buvo pristatytas neblaivus ir sulaužė ten spyną, todėl policininkai, apkaltindami jį kyšio siūlymu, taip jam atkeršijo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad protokolo surašymas dėl kyšio siūlymo neginčijamai įrodo tai, jog jis (kasatorius) siūlė kyšį, pasak kasatoriaus, taip pat yra niekinė. Kasatoriaus tvirtinimu, visų trijų policininkų neva nuoseklūs parodymai, kad jis siūlė kyšį, negali būti pripažinti nenuginčijamu įrodymu, nes jie patys pradėjo „kyšio siūlymo procesą“. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad vienas policininkas surašė protokolą, o kiti, nenorėdami pakenkti kolegai, paprasčiausiai patvirtino tai, kas surašyta. Kartu kasatorius pažymi, kad policininkų liudijimai, jog jie iš kitos patalpos girdėjo, bet tiksliai neatsimena, kaip jis (kasatorius) siūlė kyšį ir sakė, kad jį atveš kitas asmuo, taip pat negali būti pripažinti nenuginčijamais jo kaltės įrodymais, nes policininkai siekė nepakenkti kartu su jais dirbančiam kolegai.

Kasatorius, išdėstęs liudytojo A. N. parodymus, teigia, kad teismai nepagrįstai šio liudytojo parodymus įvertino kritiškai ir jais nesivadovavo. Pasak kasatoriaus, būtent šis liudytojas nebuvo ir nėra suinteresuotas bylos baigtimi, nes jis nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. ˜

Kasatorius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad „įstatyme nėra įtvirtinto ir reikalavimo pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 227 straipsnį visais atvejais būtinai nustatyti konkrečius paperkamo asmens veiksmus, kuriuos paperkamas asmuo atliko (neatliko) ar turėtų atlikti (neatlikti) papirkėjo naudai“, nurodo, kad iš šios teismo išvados išplaukia, jog yra nebūtina surinkti kaltės įrodymus ir juos patikrinti.

Kasatorius skunde teigia, kad teismai nepagrįstai policininkų parodymus įvertino kaip nuoseklius ir neatkreipė dėmesio į tai, jog vienas iš jų – A. R. – iš viso įvykio neprisimena. Pasak kasatoriaus, jį sulaikė T. D. ir A. R., o kratą policijos nuovadoje darė budintis T. Č. šalia esant pamainos viršininkui ir dar vienam budinčiajam, todėl „nesąmonė, kad vienas girdėjo siūlant kyšį, o kiti – negirdėjo“. Kasatoriaus tvirtinimu, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad neva, kaip teigia T. D., T. Č. surašant protokolą, jam (T. D.), šalia esant T. Č., buvo siūlomas kyšis. O T. Č. parodė, kad neva kyšis buvo siūlomas tuo metu, kai jis buvo kitoje patalpoje ir apie siūlomą kyšį girdėjo pro duris. Be to, pasak kasatoriaus, nuovadoje buvo dar du policininkai, apie kuriuos ir teismas, ir liudytojai policininkai nutyli.

Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad kyšio siūlymo bylose objektyviais nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo įrodymais teismų praktikoje yra laikomas kaltininko prisipažinimas, realiai sulaikyti pinigai, vaizdo priemonėmis užfiksuota objektyvi informacija, tiesiogiai patvirtinanti kyšio siūlymą, tačiau šioje baudžiamojoje byloje tokių įrodymų nėra.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Saulius Verseckas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo G. L. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas savo išvadas, kad nuteistasis G. L. padarė jam inkriminuojamą baudžiamąjį nusižengimą, pagrindė teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atliekant išsamią lyginamąją bylos įrodymų analizę buvo tinkamai nustatyti nuteistajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Prokuroro teigimu, byloje, remiantis liudytojų parodymais, policininkų tarnybiniais pranešimais, nustatyta, kad nuteistasis G. L. kyšį siūlė. Teismų konstatuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės taip pat patvirtina, kad nuteistasis siūlė kyšį suvokdamas, jog daro nusikalstamą veiką, suprasdamas jos pavojingumą ir norėdamas, kad pareigūnas, kuriam kyšis siūlytas, neveiktų taip, kaip jis turėjo veikti pagal jam paskirtus tarnybinius įgaliojimus. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad papirkimo sudėtis yra formali, todėl papirkimo sudėties objektyviosios pusės elementui kvalifikuoti reikia tik veikos požymio nustatymo (kad buvo duodamas ar siūlomas kyšis), o tai, ar paperkamas asmuo kyšį priėmė ir veikė papirkėjo naudai ar nepriėmė ir veikė pagal tarnybinius įgaliojimus, papirkimo kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi.

Prokuroro nuomone, kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas neįvertino ar netinkamai įvertino vienus ar kitus bylos įrodymus ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, yra nepagrįsti, nes kasatorius liudytojų parodymų vertinimą kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą įvardija remdamasis tik savo nuomone, kurios nepagrindžia papildomais argumentais. Pasak prokuroro, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vadovaudamiesi savo vidiniu įsitikinimu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėję bylos aplinkybes, pareigūnų parodymus pripažino patikimais įrodymais; į kasatoriaus teistumą atsižvelgė pagrįstai, nes ši aplinkybė svarbi skiriant bausmę. Dėl to, prokuroro teigimu, nesutiktina su kasatoriaus argumentu, kad teismai pažeidė proceso šalių lygybės prieš įstatymą ir rungimosi principus. Kartu prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad apkaltinamasis 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendis kasatoriui įsiteisėjo 2013 m. rugsėjo 11 d. priėmus apeliacinės instancijos teismui nutartį, kuria buvo atmestas nuteistojo apeliacinis skundas, todėl jis pripažintas kaltu įstatymo nustatyta tvarka ir nėra pagrindo teigti, kad kasatoriaus byloje buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Prokuroras atsiliepime taip pat nurodo, kad tai, jog yra tam tikrų neatitikimų tarp T. Č. ir T. D. parodymų, nurodant momentą, kurio metu jie išgirdo apie nuteistojo siūlomus pinigus, nelaikytina esminiu prieštaravimu, dėl kurio bylą nagrinėję teismai nebūtų galėję tinkamai nustatyti ir įvertinti bylos faktinių aplinkybių. Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nuosekliai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus liudytojų parodymus ir padarė teisingas išvadas, pripažindamas policininkų parodymus patikimesniais, nes byloje nenustatyta duomenų, leidžiančių abejoti policininkų parodymais. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismas.

Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai išnagrinėjo visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir pateikė motyvuotas išvadas dėl jų.

Nuteistojo G. L. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo konstitucinės priedermės

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Šioje baudžiamojoje byloje kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamo BK 227 straipsnio 4 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 3–5 dalių nuostatų nesilaikymo. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius skunde, nesutikdamas su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kad jis valstybės tarnautojui tiesiogiai pasiūlė 100 Lt kyšį siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, taip pat kad policijos pareigūnų parodymais įrodyta, jog jis tikrai siūlė kyšį, ir protokolo surašymas dėl kyšio siūlymo nenuginčijamai įrodo, kad jis (kasatorius) siūlė kyšį, teigia, jog byloje esantys įrodymai neginčijamai nepatvirtina jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą; vienas policininkas surašė protokolą, o kiti, nenorėdami pakenkti kolegai, paprasčiausiai patvirtino tai, kas surašyta; teismai nepagrįstai liudytojo A. N. parodymus įvertino kritiškai ir jais nesivadovavo; teismai nepagrįstai policininkų parodymus įvertino kaip nuoseklius ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. O pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį), konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai inter alia (be kita ko) yra valstybės institucija, kuri vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai).

Kartu pažymėtina, kad iš baudžiamojo proceso paskirties ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis), taip pat iš baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų kasacine tvarka nagrinėti baudžiamąsias bylas, jei įsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys apskųsti be kita ko ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnis) ir šiame įstatyme įtvirtintos kasacinės instancijos teismo teisės nagrinėjant kasacinę bylą pritaikyti lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą arba nutraukti baudžiamąją bylą (BPK 376 straipsnio 3 dalis), kyla kasacinės instancijos teismo pareiga nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl kasacinio skundo, paduoto, be kita ko, dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, patikrinti visų baudžiamojo įstatymo normų, pagal kurias buvo ar turėjo būti kvalifikuota nusikalstama veika, taikymo tinkamumą. Kasacinės instancijos teismas tokiu atveju nėra saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas.

Dėl BK 227 straipsnio 4 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio nuostatų laikymosi

Pagal BK 227 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

BK 227 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Pažymėtina, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011).

Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teismų praktiką sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 straipsnis) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) – turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-540/2013).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: iš automobilių stovėjimo aikštelės į policijos komisariato budinčią dalį buvo pristatyti keturi neblaivūs, priešiškai nusiteikę asmenys, tarp jų ir G. L., tam, kad jiems būtų surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai; policijos pareigūnui T. Č. surašant G. L. turimus daiktus ir pildant kitus dokumentus, šis kitam policijos pareigūnui T. D. pasakė „aplamai, davaj duodu tau 100 Lt ir (necenzūrinis žodis) nuo mūsų“; T. D. pasakius G. L., kad tokiais savo veiksmais jis bando išvengti administracinės atsakomybės pagal ATPK 178 straipsnio 1 dalį bei siūlo duoti kyšį, ir įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už papirkimą, G. L. atsakė „nekvailiok, tuoj paskambinsiu, atveš pinigus ir paleisk mus, nerašęs tų popierių“; G. L. su savimi turėjo 12 Lt; G. L. žinojo, jog už ATPK 178 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinį teisės pažeidimą jam gresia įspėjimas arba 30–50 Lt bauda; policijos komisariato budinčioje dalyje vaizdo kamerų įvykio metu nebuvo. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neanalizavo bei nepasisakė dėl G. L. tyčios, jos kryptingumo ir minėtus G. L. veiksmus, iš esmės remdamiesi policijos pareigūnų T. D., A. R., T. Č. parodymais, pripažino kyšio pasiūlymu.

Teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl kyšininkavimo pabrėžiama, kad konstatuojant kyšininkavimą reikia nustatyti būtiną kyšininkavimo požymį – kyšio davėjo pageidaujamą kyšio priėmėjo veikimą ar neveikimą, t. y. būtina išsiaiškinti, ko siekė kyšio davėjas, pasiūlydamas ar pažadėdamas duoti kyšį, koks yra (buvo) jo interesas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2013). Suprantama, kad, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams sampratą baudžiamajame įstatyme, normų, nustatančių atsakomybės pagrindus už tokių veikų padarymą, paskirtį, yra prielaidos išvadai, kad kyšiu laikytina tai, kuo siekiama kaltininkui reikšmingų, racionalių, logiškų padarinių (pvz., išvengti griežto nubaudimo, didelių turtinių nuostolių, išsaugoti gerą reputaciją).

Kaip minėta, nuteistasis G. L. su kitais trimis asmenimis į policiją buvo pristatytas dėl to, kaip nurodoma administracinio teisės pažeidimo 2012 m. gegužės 13 d. protokole Nr. 23P-1652669-12, kad „2012 m. gegužės 13 d., 11.20 val., T. M. g., prie 12A namo, Kaune, būdamas girtas (1,68 promilės), viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, svirdinėjo, tuo įžeisdamas žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 178 straipsnio 1 dalį“. Pagal ATPK 178 straipsnio (Alkoholinių gėrimų gėrimas viešose vietose arba girto pasirodymas viešose vietose) 1 dalį kaltininkui gali būti taikomas įspėjimas arba bauda nuo trisdešimties iki penkiasdešimties litų. Administracinis nurodymas į policiją pristatytiems asmenims nebuvo surašytas, jie tą pačią dieną buvo paleisti iš policijos. Duomenų apie administracinės nuobaudos paskyrimą G. L. byloje nėra.

Byloje iš esmės nenustatyta, ko konkrečiai siekė G. L. siūlydamas kyšį ir ar apskritai G. L. siekė kokių nors jam dar palankesnių policijos pareigūnų sprendimų (veiksmų). Abejonių kelia ir pati pasiūlymo duoti kyšį forma (pasak liudytojų, „aplamai, davaj duodu tau 100 Lt ir (necenzūrinis žodis) nuo mūsų“), kuria greičiau įžeidžiama, o ne siekiama kokių nors jam reikšmingų, racionalių rezultatų. Kita vertus, ir nurodoma siūlomų pinigų suma kelis kartus viršijo galimą nuobaudos dydį.

Kartu pažymėtina, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę už papirkimą pagal BK 227 straipsnį, be kitų aplinkybių, konstatuotina, kad pažadas duoti kyšį turi būti pagrįstas realiomis galimybėmis. Tai turi suprasti ir kyšį siūlantis asmuo, ir tas asmuo, kuriam kyšis siūlomas. Tuo tarpu ir pats kaltinamasis, ir parodymus davę policininkai žinojo, kad G. L. turėjo tik 12 Lt. O prašyti ką nors atvežti pinigus G. L. galėjo tik patiems policininkams padedant, nes iš sulaikytųjų visi daiktai, tarp jų ir mobilieji telefonai, buvo paimti. Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad G. L. pasiūlymas duoti kyšį teismų nurodytomis aplinkybėmis yra nelogiškas, nerealus. G. L. pasiūlymas duoti kyšį labiau panašus į girto asmens emocijų proveržį siekiant bravūriškai pasireikšti aplinkinių akivaizdoje, o ne į rimtą ketinimą. Asmuo, kuriam toks kyšis neva buvo siūlomas, to negalėjo nesuprasti.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra pakankamo pagrindo manyti, kad G. L. tyčia buvo nukreipta papirkti policijos pareigūnus. Policijos pareigūnų supratimas, kad minėti G. L. pasakyti žodžiai yra kyšio pasiūlymas savaime, nesant kitų įrodymų, nepatvirtina jo tyčios siūlant kyšį ir siekiant papirkti policijos pareigūną.

Iš bylos medžiagos kyla abejonių ir dėl liudytojų policininkų parodymų patikimumo. Patys policininkai abejoja savo parodymais. Antai A. R. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad įvykio gerai neprisimena, „kas dieną budėjo neprisimenu“, kartu nurodė, jog „buvo, kad kaltinamasis siūlė pinigų, ir sakė, kad pinigus tuoj pat atveš“. T. Č. teigė, kad „kiek atsimenu, šitas žmogus, kiek girdėjau, T. D. siūlė 100 Lt kyšį [...], jei neklystu, sakė, kad paskambins ir atveš pinigus“. T. Č. taip pat tvirtino, kad, kai buvo siūlomas kyšis, jis buvo kitose patalpose. Tuo tarpu nuosprendžiuose nurodoma, kad buvo šalia.

Pažymėtina ir tai, kad kasatorius (kaip ir apeliaciniame skunde) nurodo, kad sulaikytųjų kratą darė nuovados budintysis T. Č., šalia buvo dar du policininkai: pamainos viršininkas ir dar vienas budintis (jie nepaminėti). Policijos patalpos mažos, visi policininkai visą laiką buvo kartu, tuo tarpu vieni iš policininkų girdėjo siūlant kyšį, o kiti – ne. Kartu apeliaciniame skunde buvo prašoma apklausti visus policininkus, buvusius policijos nuovadoje, kur buvo laikomi sulaikytasis G. L. ir kiti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas nutarė teisminių įrodymų tyrimo neatlikti, o nuosprendyje šie apeliacinio skundo argumentai nebuvo paneigti.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų, kartu su G. L. sulaikytų asmenų, parodymus, nurodė, kad „liudytojo A. N. parodymai vertintini kritiškai, jie prieštarauja liudytojų – policijos pareigūnų duotiems parodymams“. Tuo tarpu teismas, vertindamas policininkų parodymus, pabrėžė, kad netikėti jų parodymais dėl kyšio nėra pagrindo, nes jie yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys, „atitinkantys administracinių teisės pažeidimų protokoluose G. L., E. M., A. N., D. P. atžvilgiu nurodytas aplinkybes“; byloje nėra duomenų, kad šie liudytojai, policijos pareigūnai, būtų suinteresuoti bylos baigtimi ir t. t. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20, 301 straipsniais, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegijos nuomone, esant iš esmės prieštaringiems kaltinimo ir gynybos parodymams, teismai be papildomo tyrimo ir įvertinimo esamų duomenų, taip pat be paieškos papildomų naujų duomenų, kurie patvirtintų ar paneigtų kurią nors iš prieštaringų pozicijų, vieniems – kaltinimo – įrodymams suteikė prioritetinę reikšmę. Papildomų įrodymų būtinumą šioje byloje netiesiogiai pripažino ir ikiteisminio tyrimo, prokuratūros institucijos. Prašant pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą 2012 m. rugpjūčio 10 d., 2012 m. spalio 12 d. prašymuose prokurorui nurodyta, kad tyrimas „iki šiol nebaigtas, kadangi įtariamasis kaltu neprisipažįsta, todėl būtina šalinti prieštaravimus atliekant įtariamojo akistatas su liudytojais“, 2012 m. gruodžio 11 d. prašyme vėl pratęsti ikiteisminio tyrimo terminą nurodyta, kad reikėjo laiko vykdant įtariamojo ir jo gynėjo prašymą „papildyti ikiteisminį tyrimą apklausiant liudytojus“. Beje, beveik metus trukusio tyrimo metu buvo apklausti septyni liudytojai – trys policininkai ir keturi sulaikytieji asmenys. Tačiau patikimų įrodymų byloje negauta. Vadinasi, šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo tvirtinti, kad G. L. nuteistas remiantis įrodymais, neginčijamai, patikimai patvirtinančiais jo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Taigi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra įgyvendinti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavę, kad nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti; kasacinės nutartys baudžiamojoje bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. L. veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, o teismų sprendimai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje naikintini ir baudžiamoji byla G. L. nutrauktina jam nepadarius veikos, turinčios BK 227 straipsnio 4 dalyje nurodyto baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą G. L. nutraukti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Antanas Klimavičius

Jonas Prapiestis