AS-709-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-709-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05472-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8402(11); 2) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemoką – 5 657,76 Lt; 3) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi: 1) netenkino pareiškėjo A. M. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) kitą pareiškėjo A. M. skundo dalį priėmė.

Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateikto teisės aiškinimo, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu nebuvo jam išmokėta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Įvertinęs Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymos apie pareiškėjo 2010–2013 m. pensijos dydį duomenis, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas apie jo teisę pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) vėliausiai 2010 m. vasario mėnesį, todėl teismas sprendė, kad skundą teismui dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas pateikė praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi ir aiškinant šią įstatymo normą suformuluota administracinių teismų praktika. Teismas nenustatė svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Pareiškėjo argumentus, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik po to, kai buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, teismas vertino kaip prieštaraujančius nuosekliai administracinių teismų praktikai, todėl atmestinus.

Teismas konstatavo, kad terminas pareikšti reikalavimui priteisti valstybinės pensijos nepriemoką buvo praleistas ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teismas aptariamą pareiškėjo skundo dalį atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8402(11) ir priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, teismas sprendė, kad šia apimtimi pareiškėjo skundas paduotas nustatytu terminu, iš esmės atitinka ABTĮ 23, 24 straipsnių reikalavimus, todėl priimtinas.

III. Pareiškėjas A. M. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalį, kurioje teismas netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, bei išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjo nuomone, teismas skundžiamoje nutarties dalyje netinkamai vertino jo skunde nurodytas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes bei netinkamai vadovavosi administracinių teismų praktika, formuojama panašiose administracinėse bylose. Pareiškėjas įsitikinęs, jog, atsižvelgus į tai, kad ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, nuostatos dėl terminų skaičiavimo nėra įtvirtintos norminiuose teisės aktuose, o teismų praktika buvo suformuota tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, taip pat atsižvelgus į pareiškėjo pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, laikytina, kad terminas skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių ir turi būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris nustatė valstybinių pensijų mokėjimo tvarką asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, nebuvo mažinama. Tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai duomenys: Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 1D-8402(11) (b. l. 7–8), Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 24 d. pažyma apie A. M. 2010–2013 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-5629 (b. l. 9–10).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. sausio mėnesio Vidaus reikalų ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus ribojant pareiškėjo valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą šiuo pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Savo ruožtu į teismą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 16 d. (t. y. išsiuntė teismui skundą paštu, b. l. 11), taigi, pareiškėjas praleido 3 metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnių nuostatas apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 16 d. dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-66-502/2015, AS-192-556/2015, AS-193-556/2015, AS-195-556/2015, AS-752-624/2015, kt.).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

LVAT praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Tikrinamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, padavė 2014 m. gruodžio 16 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs skundo padavimo terminą. Minėta, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, įvertinus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo spragą, pagal įstatymo analogiją aiškiai buvo nurodytas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o teismų praktika šiuo aspektu išplėtota LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį priteisimo paduotas nepagrįstai ilgai delsiant – tik 2014 m. gruodžio 16 d. Tikrinamu atveju pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už minėtą 2010–2011 metų laikotarpį padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), kuriame Konstitucinis Teismas nustatė, kurios Laikinojo įstatymo nuostatos prieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjas, elgdamasis atidžiai ir rūpestingai, su minėtais teismų sprendimais galėjo susipažinti neatidėliodamas, nes jie yra vieši ir prieinami kiekvienam teismų praktika suinteresuotam asmeniui.

Procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo ir termino atnaujinimo aspektu taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje yra pažymėta, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo mėnesį nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido prieiti prie išvadų, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti kitose LVAT nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2014 m. gruodžio, o ne rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisimu, ir pagrįstai atsisakė šia apimtimi priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apskųsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalis laikytina pagrįsta ir teisėta, todėl paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis