AS-602-403-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-403/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02627-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. liepos 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (9.8)I-3685 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (7.5)3-54191; 2) išnagrinėti ir nustatyti VSDFV savalaikio atsakymo į jo 2013 m. gegužės 6 d. skundą nepateikimo epizodą, ir patraukti teisinėn atsakomybėn institucijos vadovus; 3) ištirti VSDFV savaip interpretuojamų norminių administracinių aktų teisėtumą ryšium su individualia byla; 4) priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų VSDFV veiksmų (neveikimo), kuri yra 1 035 556,50 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 19 d. nutartimi (I t., b. l. 51) atsisakė priimti S. F. skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi (I t., b. l. 68−70) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį ir perdavė skundo priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė.

2013 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė, kaip pats nurodė, papildomą medžiagą ir reikalavimą teismui (I t., b. l. 120), kuriuo prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 2 d. Nr. (7.5)R-10796 raginimą ir išspręsti su juo susijusius klausimus iš esmės.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo pateiktą procesinį dokumentą vertino kaip skundo, teisme gauto 2013 m. liepos 12 d., papildymą ir 2014 m. sausio 3 d. nutartimi atsisakė jį priimti (I t., b. l. 124−125).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartimi pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmetė.

Pareiškėjas 2014 m. sausio 16 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 21 d. nutartimi (I t., b. l. 155-157) perdavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui pagal teismingumą. Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones:

1) uždrausti VSDFV atlikti neteisėtus ir nepagrįstus veiksmus/neveikimą – pareiškėjo personalinės įmonės tariamos skolos išieškojimo priverstine tvarka vykdymą pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. laišką Nr. 3-154315;

2) sustabdyti išieškojimą priverstine tvarka pagal vykdomąjį dokumentą – 2013 m. rugsėjo 6 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. (7:5)7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“;

3) sustabdyti išieškojimą priverstine tvarka pagal debeto nurodymą Nr. 126277 į įmonės sąskaitą dėl 1 059,20 Lt tariamos skolos nurašymo;

4) laikinai sustabdyti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. laiško Nr. (7.5)3-54191 „Dėl S. F. personalinės įmonės įsiskolinimo“ neteisėtus ir nepagrįstus reikalavimus;

5) laikinai sustabdyti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 2 d. Nr. (7.5)R-10796 neteisėtą ir nepagrįstą raginimą „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos sumokėjimo“.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. nutartimi (I t., b. l. 159-160) pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tenkino iš dalies.

Laikinai sustabdė VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. rašto Nr. (7.5)3-54191 „Dėl S. F. personalinės įmonės įsiskolinimo“ nurodymą – iki 2013 m. gegužės 16 d. sumokėti įsiskolinimą ir iki 2013 m. gegužės 16 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikti motyvuotą prašymą dėl skolos sumokėjimo atidėjimo, kuriame turi būti nurodytos įsiskolinimo priežastys ir įsiskolinimo grąžinimo grafikas.

Atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti išieškojimą pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315 bei laikinai sustabdyti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. (7:5)7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ ir debeto nurodymą Nr. 126277 į įmonės sąskaitą dėl 1 059,20 Lt tariamos skolos nurašymo galiojimą bei VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 2 d. raginimą „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos sumokėjimo“ Nr. (7.5)R-10796.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso, todėl prašymas laikinai sustabdyti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. rašto Nr. (7.5)3-54191 „Dėl S. F. personalinės įmonės įsiskolinimo“ nurodymą – iki 2013 m. gegužės 16 d. sumokėti įsiskolinimą ir iki 2013 m. gegužės 16 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikti motyvuotą prašymą dėl skolos sumokėjimo atidėjimo, kuriame turi būti nurodytos įsiskolinimo priežastys ir įsiskolinimo grąžinimo grafikas, tenkintas.

Be kita ko, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išieškojimą pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštą Nr. 3-154315 bei laikinai sustabdyti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. (7:5)7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ ir debeto nurodymą Nr. 126277 į įmonės sąskaitą dėl 1 059,20 Lt tariamos skolos nurašymo galiojimą, tačiau pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje dėl šių aktų nėra pareiškęs jokių reikalavimų ir teismui jie nėra skundžiami. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones minėtų aktų atžvilgiu atmestas kaip nepagrįstas.

Taip pat atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 2 d. raginimą „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos sumokėjimo“ Nr. (7.5)R-10796, nes teismas 2014 m. sausio 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo papildymą, kuriuo pareiškėjas skundė teismui VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 2 d. raginimą Nr. (7.5)R-10796. Teismo nutartis apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

III. Pareiškėjas 2014 m. vasario 7 d. (pagal gavimo datą) pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, ir visiškai patenkinti pareiškėjo prašymą.

Atskirajame skunde dėsto tokius argumentus:

1. Pareiškėjo prašymo dalinis netenkinimas, patenkinus nurodytąją dalį, iš esmės yra nemotyvuotas ir pažeidžiantis logikos reikalavimus. Teismui laikinai sustabdžius ankstesnįjį atsakovo veiksmą, ginčijamo akto galiojimą, juo grindžiami vėlesni atsakovo veiksmai netenka teisinio pagrindimo, yra neteisėti ir nepagrįsti ir neturi teisės būti vykdomi. Dėl to ir visi kiti pareiškėjo prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodytiems VSDFV aktams bei veiksmams, teisėtai ir pagrįstai privalėjo būti teismo nutartimi tenkinami.

2. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo prašymas netenkintas dėl to, kad jis nėra apskundęs prašomų sustabdyti vykdyti aktų teismui. Teigia, kad viskas privalo būti daroma ne tik laiku, bet ir kaip reikalauja įstatymai (ABTĮ 22 str. 1,3 d.). Dėl to teismui neapskųsti VSDFV neteisėti ir nepagrįsti veiksmai/neveikimas dar bus apskųsti pagal įstatymų nustatytus terminus, sulaukus VSDFV, ginčų išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, atsakymų. Pareiškėjas aktyviai ir vienareikšmiškai teikia skundus ir reikalavimus dėl aukščiau nurodytų neteisėtų, nepagrįstų veikų/neveikimo. Pažymi, kad aukščiau minėti sprendimas ir mokėjimo nurodymas nebuvo pareiškėjui pateikti laiku (Nepateikti iki pat 2014 m. sausio 15 d. atskirojo skundo). VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. 3-154315 „Dėl sprendimo išieškoti S. F. personalinės įmonės skolą priverstine tvarka vykdymo“ irgi gautas tik 2014 m. sausio 15 d.

3. Abu gauti VSDFV aktai (2013 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. 3-154315 ir 2013 m. rugsėjo 6 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas Nr. (7.5) 7-10-62586) tą pačią dieną, t. y. 2014 m. sausio 15 d., apskųsti VSDFV direktoriui. 2013 m. rugsėjo 9 d. debeto nurodymas Nr. 126277 į įmonės sąskaitą dėl 1059,20 Lt tariamos skolos nurašymo pareiškėjui iki šiol nėra pateiktas. Taigi aptarti raštai apskųsti ginčų išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai – VSDFV. Neapskųsti administraciniam teismui tik dėl to, kad įstatymai, (ABTĮ 25 str. 1 d.) reikalauja, kad tik gavus būtinus atsakymus, ir su jais nesutinkant, būtų skundžiami administraciniam teismui.

4. 2014 m. sausio 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi atsisakyta papildomos, naujai išaiškėjusios medžiagos (VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 2 d. Nr. (7.5)R-10796 raginimas „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos sumokėjimo“), kuri neegzistavo anksčiau teikto skundo metu, teikimą priimti. Dėl to neteisėtas pirmosios instancijos teismo atsisakymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti minėto akto galiojimą.

Atsakovas valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 27 d. (pagal gavimo datą) pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

Atsiliepime dėsto tokius argumentus:

1. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. raštu Nr. (7.5)3-54191 „Dėl S. F. personalinės įmonės įsiskolinimo“ buvo paaiškinta privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tvarka ir pasiūlyta, negalint sumokėti įmokų, kreiptis dėl jų atidėjimo. Taigi šis raštas yra informacinio aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Pareiškėjui nesumokėjus įmokų ir neatvykus pasirašyti įmokų atidėjimo sutarties, šio rašto pagrindu nėra taikoma jokių priverstinio poveikio priemonių. Todėl pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra nepagrįsta.

2. Dėl likusios pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pažymi, kad ji teisėta ir pagrįsta, nes pareiškėjas dėl kitų sprendimų nėra pateikęs reikalavimų teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties, kuria pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš dalies tenkintas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą siekdamas panaikinti VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, susijusius su privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir delspinigių apskaičiavimu bei prisiteisti turtinę ir neturtinę žalą.

2014 m. sausio 16 d. pareiškėjas pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones:

1) uždrausti VSDFV atlikti neteisėtus ir nepagrįstus veiksmus/neveikimą – pareiškėjo personalinės įmonės tariamos skolos išieškojimo priverstine tvarka vykdymą pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gruodžio 13 d. laišką Nr. 3-154315;

2) sustabdyti išieškojimą priverstine tvarka pagal vykdomąjį dokumentą – 2013 m. rugsėjo 6 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. (7:5)7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“;

3) sustabdyti išieškojimą priverstine tvarka pagal debeto nurodymą Nr. 126277 į įmonės sąskaitą dėl 1 059,20 Lt tariamos skolos nurašymo;

4) laikinai sustabdyti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. laiško Nr. (7.5)3-54191 „Dėl S. F. personalinės įmonės įsiskolinimo“ neteisėtus ir nepagrįstus reikalavimus;

5) laikinai sustabdyti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 2 d. Nr. (7.5)R-10796 neteisėtą ir nepagrįstą raginimą „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos sumokėjimo“, t. y. ginčijamų aktų galiojimą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2014 m. sausio 27 d. nutartimi pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir laikinai sustabdė VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. rašto Nr. (7.5)3-54191 „Dėl S. F. personalinės įmonės įsiskolinimo“ galiojimą. Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmetė.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia tik tą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties dalį, kurioje jo prašymas netenkintas.

Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, siekia, kad jam būtų pritaikyta laikinoji apsauga administraciniame ginče, t. y. siekia, kad administraciniai sprendimai nebūtų vykdomi, kol teisme bus išnagrinėtas ginčas.

Teisės aktuose nėra aiškiai įtvirtintas bendras principas, jog turėtų būti vykdomas tik galutinis administracinis sprendimas, todėl laikoma, kad paprastai administracinis aktas yra vykdomas nedelsiant. ABTĮ nenustato, kad skundo dėl administracinio akto padavimas sustabdo administracinio sprendimo vykdymą, t. y. nėra nustatytas skundo dėl administracinio akto padavimo suspensyvinis efektas. Dėl to sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagal ABTĮ 71 straipsnį.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (iš lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias.

ABTĮ 71 straipsniu yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 3 dalimi, spręstinas tik priėmus skundą nagrinėti. Pažymėtina, jog skundą laikant nepaduotu ar atsisakius jį priimti, pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimą nėra pagrindo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-428/2010, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-654/2012, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-299/2012, 2013 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-767/2013). Taigi gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012).

Bylose dėl administracinių aktų teisėtumo paprastai taikomas ginčijamo sprendimo vykdymo sustabdymas, jeigu yra prašoma stabdyti kitus sprendimus, kurie nėra ginčijami byloje, reikalavimo užtikrinimo priemonės paprastai netaikomas. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas turi būti susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku.

ABTĮ 71 straipsnis nenustato galimybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iki skundo teismui padavimo.

Atsižvelgiant į minėtą reglamentavimą ir aptartą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones dėl tų VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kurie nėra apskųsti teismui (dėl kurių skundą atsisakyta priimti).

Teisėjų kolegija atmeta ir pareiškėjo atskirajame skunde pateiktus argumentus, kad jis su reikalavimu yra kreipęsis į atsakovą, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio nuostatas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tik reikalavimams, nagrinėjamiems teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS4-62/2006, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-124/2009, 2011 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-272/2011). Šiuo atveju, reikalavimai, kurių užtikrinimui pareiškėjas prašo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kaip pripažįsta pats pareiškėjas, yra nagrinėjami ne teisme, o ikiteisminėje institucijoje. Administracinio akto, skundžiamo viešojo administravimo institucijai, vykdymo sustabdymo klausimas (akto apskundimo suspensyvinis efektas) yra administracinio proceso viešojo administravimo institucijose dalykas, kuris yra sureguliuotas šį procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir paprastai yra (ar turėtų būti) sprendžiamas toje institucijoje, kuriai yra paduodamas skundas dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo. Dėl to administracinio akto, skundžiamo viešojo administravimo institucijai, vykdymo sustabdymo klausimas nepatenka į ABTĮ 71 straipsnio, nustatančio galimybę prašyti laikinosios apsaugos dėl administracinio sprendimo apskundimo administraciniam teismui, reguliavimo ribas.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovo atsiliepime išdėstytų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdė VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. rašto Nr. (7.5)3-54191 „Dėl S. F. personalinės įmonės įsiskolinimo“ galiojimą, nes atsakovas atskirojo skundo nepadavė, o pareiškėjo atskirajame skunde ši Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutarties dalis nėra skundžiama.

Dėl pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyto prašymo pateikti jam 2014 m. sausio 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo ir 2014 m. sausio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtų nutarčių originalus, teisėjų kolegija pažymi, kad nutarčių originalai proceso šalims nėra teikiami (jie lieka byloje). Pareiškėjas su nutarčių originalais gali susipažinti pagal ABTĮ 51 straipsnio 1 dalį, kur numatyta, kad proceso dalyviai turi teisę teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga (įskaitant elektroninę bylą) ir teismo (teisėjo) leidimu gauti mokamas jų kopijas (skaitmenines kopijas) bei išrašus. Pagal ABTĮ 107 straipsnį bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, neatvykusiems į teismo posėdį, išsiunčiami teismo nutarties nutraukti ar sustabdyti bylą, palikti skundą (prašymą) nenagrinėtą ar perduoti bylą pagal jos priskirtinumą atitinkamam teismui nuorašai. Nutarties nuorašai išsiunčiami ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Pagal bylos duomenis matyti, kad pareiškėjui 2014 m. sausio 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis buvo išsiųsta (I t., b. l. 161). 2014 m. sausio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių perduotas nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. 2014 m. sausio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties nuorašas pridedamas prie šios nutarties ir siunčiamas pareiškėjui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, dėl to priėmė iš esmės teisingą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius