2K-79-895/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-79-895/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00083-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.12;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. V. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 1 dalį (nusikalstamu būdu gauto turto – automobilio „Toyota Corolla“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) įgijimas, naudojimas ir realizavimas) 16 MGL (2080 Lt) dydžio bauda; vadovaujantis BK 65 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaičiuotas suėmimo laikas (1 para) ir galutinė bausmė paskirta 14 MGL (1820 Lt) (527 Eur) dydžio bauda; R. V. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį išteisinta, nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir S. D., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 23 d. nutartis, kuria nuteistosios R. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. V. pagal BK 189 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. pradžios iki balandžio 8 d. žodiniu susitarimu iš UAB „A“ direktoriaus S. D. pasiskolindama neatlygintinai neapibrėžtam laikotarpiui neteisėtai įgijo 3300 Lt vertės transporto priemonę „Toyota Corolla“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) žinodama, kad S. D. šią transporto priemonę jai perdavė neturėdamas teisės, t. y. nusikalstamu būdu, nes ši transporto priemonė policijos pareigūnų transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu Nr. 567 buvo sulaikyta ir priverstinai nuvežta už 2009 m. gruodžio 31 d. Kelių eismo taisyklių pažeidimą į UAB „A“ saugomą automobilių aikštelę, esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), ir ten turėjo būti saugoma pagal 2008 m. sausio 30 d. bendradarbiavimo sutarties Nr. 20-1L-64 tarp Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „A“ 3.2, 3.3 ir 3.4 punktų reikalavimus iki bus išspręstas šio turto grąžinimo savininkui ar turto konfiskavimo valstybės naudai klausimas; suprasdama, kad šis turtas jos iš S. D. įgytas nusikalstamu būdu, 2010 m. balandžio 10 d. gautą turtą užregistravo valstybinėje įmonėje „Regitra“ savo vardu ir neteisėtai juo disponavo kaip savu iki 2010 m. gegužės 17 d., kai automobilį neteisėtai pardavė K. L. .

Kasaciniu skundu nuteistoji R. V. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendį dėl jos nuteisinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 23 d. nutartį ir baudžiamąją bylą pagal BK 189 straipsnio 1 dalį jai nutraukti.

Kasatorė nurodo, kad teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, būtent: pažeidė BPK 1 straipsnio reikalavimus išsamiai atskleisti nusikalstamą veiką ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, 7 straipsnyje nustatytą bylų nagrinėjimo rungimosi principą, BPK 20 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo, 10, 50 straipsnius dėl teisės į gynybą, teisingą ir sąžiningą bylos nagrinėjimą, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas – dar ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.

Argumentuodama BPK 1 straipsnio pažeidimą ir BK 189 straipsnio 1 dalies netinkamą taikymą, kasatorė teigia, kad teismai nepagrįstai, nesant visų nusikalstamos veikos požymių, nuteisė ją pagal BK 189 straipsnio 1 dalį dėl nusikalstamu būdu gauto turto (automobilio) įgijimo, naudojimo ir realizavimo. Taikant BK 189 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti tai, kad: 1) kaltininko įgyjamas turtas iki patekimo pas jį yra gautas nusikalstamu būdu; 2) kaltininkas žino, kad jis įgyja, naudoja arba realizuoja turtą, kuris buvo gautas nusikalstamu būdu (padarius vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą), ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185/2009, 2K-213/2013, 2K-7-88/2014, 2K-284/2014).

Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje pagal BK 184 straipsnio 1 dalį dėl patikėto svetimo turto (tos pačios transporto priemonės) iššvaistymo nuteistas S. D..

Dėl nusikaltimų, numatytų BK 184 ir 189 straipsniuose (turto iššvaistymo ir nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo ir realizavimo), santykio kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kaltininko svetimo jam patikėto ar jo žinioje esančio turto neteisėtas perleidimas tretiesiems asmenims (išvaistymas) neišvengiamai yra susijęs su trečiųjų asmenų tokio turto įgijimu, kuris pirmiausia vertintinas turto iššvaistymo kontekste; šis turtas tuo pačiu metu negali būti laikomas ir švaistomu, ir nusikalstamu būdu gautu turtu, kurį tretysis asmuo įgyja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-88/2014). Taigi S. D. švaistomas turtas tuo pačiu metu negalėjo būti laikomas ir kasatorės nusikalstamu būdu gautu turtu, o vien nustatyta aplinkybė, kad S. D. švaistė turtą, nėra pakankamas pagrindas pripažinti kasatorę kalta pagal BK 189 straipsnio l dalį. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo suformuota pozicija dėl turto iššvaistymo ir nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo bei realizavimo santykio ir nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų.

Be kita ko, kasatorė teigia, kad ji pagal BK 189 straipsnio 1 dalį nuteista ne tik dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo ir naudojimosi, bet ir jo realizavimo, nes 2010 m. gegužės 17 d. automobilis buvo parduotas K. L.. Tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų išvados dėl to nėra pagrįstos neabejotinais jos kaltę grindžiančiais įrodymais. Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo teiginiai, kad vien aplinkybė, jog ji pardavė nusikalstamu būdu įgytą turtą, yra pakankamas pagrindas pripažinti ją kalta pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Teismai privalėjo iš esmės išsiaiškinti automobilio pardavimo K. L. aplinkybes, pašalinti prieštaravimus, tačiau to nepadarė. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų dėl to, ar iš tikrųjų nuo antstolio atvykimo į UAB „A“ aikštelę dėl priverstinio automobilio „Toyota Corolla“ konfiskavimo iki automobilio pardavimo K. L. S. D. kreipėsi į R. V. dėl automobilio grąžinimo. Nesant neabejotinų įrodymų, kad kasatorė automobilį pardavė žinodama, jog šis įgytas ne bet kokiu, o nusikalstamu būdu, nebuvo galimybės pripažinti ją kalta pagal BK 189 straipsnio 1 dalį.

Taip pat, pasak kasatorės, teismai pažeidė BPK normas dėl įrodymų vertinimo, t. y. pirmosios instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 241 straipsnio 2 dalies pažeidimus, o apeliacinės instancijos teismas, neištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, nesiekdamas objektyviai ir išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, pats tuos pažeidimus atkartojo, nepagrįstai atmetė nuteistosios apeliacinį skundą ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Teismai neišsamiai, atskirai vienus nuo kitų vertino bylos įrodymus, neatsižvelgdami į jų visetą, nepašalino visų byloje kilusių abejonių, vadovavosi neobjektyviais įrodymais ir prielaidomis, abejones aiškino nuteistosios nenaudai, todėl nepagrįstai pripažino ją įgijus ir realizavus nusikalstamu būdu gautą turtą (transporto priemonę). Teismų padarytos išvados dėl kasatorės kaltės nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Ji buvo nuteista nesurinkus pakankamai jos kaltumą padarius šią nusikalstamą veiką patvirtinančių įrodymų.

Teismai nepašalino visų abejonių ir prieštaravimų dėl transporto priemonės „Toyota Corolla“ įgijimo aplinkybių ir kasatorės sūnaus liudytojo E. V. bei UAB „A“ darbo santykių buvimo, t. y. kad ne ji, o jos sūnus E. V. gavo iš S. D. UAB „A“ aikštelėje saugomą sulaikytą automobilį „Toyota Corolla“ kaip atlyginimą už darbą, o ji savo vardu šį automobilį registravo tik dėl to, kad būtų mažesnė privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įmoka.

Teismai nepagrįstai nesivadovavo kasatorės sūnaus E. V. parodymais, nors šis nuosekliai aiškino, kad jau seniai pažinojo S. D., draugavo su jo sūnumi T. D., per jį norėjo įsidarbinti S. D. įmonėje UAB „A“ ir ten neoficialiai pradėjo dirbti 2009 m. gegužės, birželio mėn., turėjo įmonės darbo rūbus. Apie E. V. darbą įmonėje UAB „A“ patvirtino ir liudytojai A. G., E. V., Ž. J. (pastarasis nurodė, kad E. V. yra atvežęs automobilių uždarymo aktus, vilkėjo įmonės darbuotojo apranga). Be to, teismai neįvertino to, kad įmonės direktorius S. D. negalėjo aiškiai nurodyti, kodėl E. V. turėjo įmonės darbo rūbus ir kaip juos buvo gavęs. Spręsdami klausimą dėl E. V. ir UAB „A“ darbo santykių, teismai vadovavosi išimtinai nuteistojo S. D. bei liudytojų T.

D. ir D. D. (nuteitojo sūnų) parodymais, nors jie vertinti kritiškai atsižvelgiant į tai, kad visi yra šeimos nariai, kartu dirbo UAB „A“, todėl buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Neatitinka bylos medžiagos apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nuteistojo ir liudytojo T. D. santykiai su R. V. buvo geri. Kasatorės santykiai su S. D. ir jo sūnumis buvo geri tik iki ikiteisminio tyrimo pradžios, vėliau jie pašlijo. Teisme liudytojas T. D. nurodė, kad po šio įvykio nustojo bendrauti su R. V., jam buvo pikta, kad ji taip pasielgė (T. 5, b. l. 129–131), liudytojas D.

D. parodė žinantis, kad buvo konfliktas dėl automobilio registravimo (T. 4, b. 1. 20–21). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apie tai, jog E. V. nedirbo UAB „A“, patvirtino liudytojai V. F. ir D. M.. Liudytojo V. F. parodymai vertintini kritiškai – kaip nieko nepagrindžiantys, nes jis beveik niekada nebūdavo įmonės aikštelėje ((duomenys neskelbtini) g., kur dirbo E. V.), be to, su nuteistuoju S. D. juos siejo giminystės ryšiai (T. 4, b. l. 124). Liudytojas D. M. įmonėje nuolatos nebuvo ir pagal iškvietimą iš namų vykdavo paimti automobilių, be to, dirbo maždaug tik iki to laikotarpio, kai įmonėje pradėjo dirbti E. V. (T. 5, b. l. 21, 22).

Nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. V. darbą įmonėje paneigia pažyma apie E. V. valstybinio socialinio draudimo laikotarpius (T. 5, b. l. 155), iš kurios matyti, jog 2009 m. gegužės 28 d.–liepos 17 d. laikotarpiu jis dirbo UAB „K“. Nors E. V. į UAB „A“ darbuotojų sąrašus iš tiesų nebuvo įtrauktas, tačiau jis kartu nurodė, kad įmonėje dirbo neoficialiai ir dirbti pradėjo nuo 2009 m. gegužės–birželio mėn. iki lapkričio mėn. Be to, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis suinteresuotų bylos baigtimi nuteistojo S. D. ir liudytojo T.

D. parodymais, pripažino, kad kasatorė prašė paskolinti jai sulaikytą automobilį, tačiau teismai netyrė aplinkybių, ar iš tiesų, kaip parodė nuteistasis ir liudytojas, automobilio įsigijimo laikotarpiu kitas nuteistosios automobilis buvo sudaužytas, todėl jai buvo reikalinga kita transporto priemonė. Byloje nėra jokių duomenų apie įvykusį eismo įvykį, o kasatorė teismo posėdžio metu parodė, kad avarijos nebuvo. Atsižvelgdama į šias išdėstytas aplinkybes, kasatorė daro išvadą, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, paneigiančių aplinkybes, jog liudytojas E. V. dirbo UAB „A“ ir kad automobilį gavo kaip atlygį už darbą.

Šiuo aspektu teismai pažeidė BPK normas dėl įrodymų vertinimo, be to, teismams nepašalinus liudytojų parodymų prieštaravimų ir vertinant tik kito nuteistojo S. D. bei jo sūnų liudytojų T. D. ir D. D. parodymus kaip patikimus, o R. V. ir jos sūnaus liudytojo E. V. parodymus atmetant, buvo pažeistas rungimosi principas (BPK 7 straipsnis).

Spręsdami, ar kasatorė ne tik įgijo, bet ir realizavo nusikalstamu būdu gautą turtą, teismai nepagrįstai neįvertino liudytojo K. L. parodymų, kad jis dėl automobilio pirkimo bendravo ir tarėsi su kasatorės sūnumi. Be to, liudytojas E. V. nurodė, kad automobilį pardavė, nes jam reikėjo pinigų įsiskolinimams antstoliui padengti. Teismai nesiaiškino, ar iš tiesų ir kada S. D. informavo kasatorę, kad ji turi grąžinti automobilį, kada E. V. įdėjo skelbimą dėl automobilio pardavimo, ar jis turėjo įsiskolinimų. Visos šios aplinkybės reikšmingos bylai, tačiau teismų nebuvo nustatytos. Pripažindami kasatorę kalta dėl automobilio „Toyota Corolla“ realizavimo, teismai privalėjo išsamiai ištirti ir įvertinti automobilio pardavimo aplinkybes, pašalinant visas dėl to kylančias abejones, o ne vadovautis vien pardavimo faktu kaip pakankamu įrodymu jos kaltei pagal BK 189 straipsnio 1 dalį pagrįsti. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei abiejų instancijų teismuose visos faktinės aplinkybės nebuvo tinkamai ištirtos, o kilusios abejonės, priešingai nei numato įstatymas, buvo traktuojamos nuteistosios nenaudai.

Toliau kasaciniame skunde nuteistoji R. V. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė jos teisę į gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą (BPK 10, 22 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktas).

Pagal BPK 10 straipsnio 2 dalį teisėsaugos institucijos, tarp jų ir teismas, įpareigojami užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų ir kaltinimų.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad šis nuosprendis priimtas dalyvaujant kaltinamosios advokatei L. Kraujutaitienei, tačiau tai neatitinka tikrovės. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2013 m. gruodžio 30 d., tačiau advokatė nuo 2013 m. spalio 30 d. iki gruodžio 16 d. sirgo ir negalėjo dalyvauti iš anksto numatytuose 2013 m. lapkričio 15 d., 20 d., gruodžio 2 d. teismo posėdžiuose, taip pat 2013 m. gruodžio 13 d., kai byloje turėjo būti priimtas teismo nuosprendis (jo skelbimas atidėtas dėl teisėjo ligos). Be to, teismui buvo pateiktos nustatytos formos pažymos, patvirtinančios gynėjos ligą.

Pasak kasatorės, jai nebuvo užtikrinta įstatymo garantuota teisė į gynybą, nes byla išnagrinėta nedalyvaujant jos pasirinktai gynėjai, neatsižvelgiant į tai, kad ji kiekvieno teismo posėdžio metu aiškiai išreikšdavo norą, jog dalyvautų būtent ją ginanti advokatė L. Kraujutaitienė. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad kasatorė 2013 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog ji nieko nesupranta ir, kadangi yra sudariusi sutartį su advokate L. Kraujutaitiene, nori su ja pasitarti (T. 6, b. 1. 154). Teismas, nurodydamas, kad kaltinamajai yra paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjas, todėl advokatės L. Kraujutaitienės dalyvavimas nėra būtinas, neteisingai įvertino susidariusią situaciją ir pažeidė teisę į gynybą.

Pagal BPK 50 straipsnio 2 dalį įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai pasirinktas gynėjas daugiau kaip tris dienas iš eilės negali dalyvauti procese, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teisėjas turi teisę pasiūlyti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam pasikviesti kitą gynėją, o jei šie to nepadaro, privalo paskirti gynėją. 2012 m. liepos 18 d. teisiamojo posėdžio metu paaiškėjo, kad kasatorė buvo nutraukusi atstovavimo sutartį su prieš tai ją gynusių advokatu A.

Blaževičiumi, todėl ji buvo įpareigota pasirūpinti gynėjo dalyvavimu kitame posėdyje. Tačiau tame pačiame posėdyje teismas nusprendė paskirti kasatorei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėją. Toks teismo sprendimas vertintinas kritiškai ir kaip pažeidžiantis įstatymais garantuotą teisę į gynybą, nes kasatorė niekada nebuvo pareiškusi noro dėl valstybės gynėjo dalyvavimo ir neparodė, kad neišgali pati susimokėti už kvalifikuotą teisinę pagalbą. Be to, kasatorė, nesiekdama vilkinti proceso, jau kito 2012 m. rugsėjo 12 d. posėdžio metu buvo pasirūpinusi, kad jai atstovautų advokatė L.

Kraujutaitienė, taigi nebuvo susidariusi situacija valstybės garantuojamai teisinei pagalbai skirti. To paties teismo posėdžio metu advokatė L. Kraujutaitienė pareiškė, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjas nėra būtinas tam, kad nebūtų be reikalo švaistomos valstybės lėšos, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pasak kasatorės, susidaro įspūdis, kad teismas siekė, jog bylą būtų galima nagrinėti bet kuriuo metu, kai patogu teismui, neatsižvelgiant į kaltinamosios interesus, jos pasirinktos kvalifikuotos gynėjos dalyvavimo procese galimybes, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tikslus bei skaidrų ir tikslingą valstybės lėšų panaudojimą.

Teisę į gynybą įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis) gali realizuoti tiek pats, tiek padedant vienam ar keliems gynėjams. Tačiau kelių gynėjų dalyvavimas procese užtikrinamas tik tada, kai gynėjai kviečiami paties įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo), jo atstovo pagal įstatymą ar kitų asmenų iniciatyva ar sąskaita. Valstybė savo sąskaita negarantuoja kelių gynėjų dalyvavimo procese. Pats pasikvietęs gynėją įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis), motyvuodamas bloga materialine padėtimi, negali reikalauti papildomo iš valstybės lėšų apmokamo gynėjo.

Kadangi nuteistoji išreiškė norą, kad ją gintų advokatė L. Kraujutaitienė, tai būtent su ja konsultavosi siekiant tinkamai pasiruošti teisminiam nagrinėjimui ir iš jos gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą, todėl, paskyrus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėją ir nedalyvaujant kaltinamosios pasirinktai gynėjai, jos teisė į gynybą nebuvo realiai įgyvendinama. Vien faktinis kitos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjos dalyvavimas, kai visos konsultacijos vyko su kita kasatorės pasirinkta advokate, neįrodo, kad jos teisė į gynybą buvo realizuota. Taip pat kyla klausimas, kodėl advokatės liga, visiškai nesiekiant vilkinti bylos, pateikiant nustatytos formos pažymas apie ligą, nebuvo pripažinta svarbia priežastimi atidėti bylos nagrinėjimą, kai tuo tarpu teismo sprendimo paskelbimas buvo atidėtas dėl teisėjo ligos net kelis kartus.

Apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų šiurkščių gynybos teisių pažeidimų. Teismo išvada, kad apylinkės teismas paskyrė kaltinamajai ir gynėją iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, atsižvelgęs į kasatorės elgesį, turintį piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, ir siekdamas užkirsti kelią proceso vilkinimui, vertintina kritiškai, nes pagal BPK 50 straipsnio 4 dalį nebuvo susidariusi situacija skirti valstybės gynėją, t. y. nors kasatorė 2012 m. liepos 18 d. neturėjo gynėjo (buvo nutraukusi sutartį su prieš tai ją gynusiu advokatu), tačiau, teismui ją įpareigojus pasirūpinti gynyba, ji tai padarė ir jau kito posėdžio metu turėjo advokatę. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad advokatė L. Kraujutaitienė negalėjo dalyvauti teismo posėdžiuose atnaujinus bylos tyrimą, ji jau buvo pasakiusi ir baigiamąją kalbą, byla iš esmės jau buvo išnagrinėta, nesuderinamas su teisės į gynybą viso proceso metu garantija. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad laikotarpiu, kai kasatorės teisės į gynybą buvo suvaržytos, buvo tiriamos itin svarbios bylos aplinkybės – dėl darbo santykių tarp liudytojo E. V. ir UAB „A“ buvimo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į nuteistosios R. V. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl įrodinėjimo proceso prokuroras, visų pirma, atsižvelgdamas į kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas (BPK 376 straipsnio 1 dalis), pažymi, kad šis teismas byloje, kurioje skundžiami priimti teismų sprendimai, įrodymų iš naujo nevertina, faktinių aplinkybių netiria ir jų nenustatinėja, todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorė pateikia savąjį atskirų bylos įrodymų vertinimą, nesutinka su teismų išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktų, paliktini nenagrinėti, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Antra, prokuroro nuomone, R. V. pagrįstai pripažinta kalta pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Abiejų instancijų teismai R. V. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje, grindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visumą, nešališkai, išsamiai išnagrinėjo visus bylos duomenis ir juos įvertino nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų. Kasatorės dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, priešingai nei ji pati mano, nustatytas remiantis ne prielaidomis, o sistemiškai analizuojant ir vertinant visus byloje surinktus įrodymus, kurie sudaro vieningą, vieną kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Jokių nepašalintų abejonių ar įrodymų prieštaravimų teismų sprendimuose nėra palikta. Teismai pagal savo vidinį įsitikinimą motyvuotai, išsamiai ir nešališkai įvertino visus reikšmingus bylos duomenis. Įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, gauti teisėtais būdais, jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio nagrinėjimo metu. Apkaltinamasis nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK reikalavimų, yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje, remdamasis tiek liudytojų parodymais, tiek rašytiniais bylos įrodymais, išdėstė išsamius motyvus, kuriais atmetė apeliacinio skundo argumentus, atkartotus ir kasaciniame skunde, apie tai, kad automobilis buvo perduotas ne kasatorei, o jos sūnui E. V. kaip atlygis už darbą, sūnaus darbinius santykius su UAB „A“, kad automobilį kasatorė registravo savo vardu tik siekdama mažesnės įmokos už draudimą.

Taip pat prokuroras teigia, kad nuteistosios R. V. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Kasatorė tiek pagal bylos įrodymus, tiek pagal savo pareigas suprato, kad automobilis „Toyota Corolla“ S. D. jai negalėjo būti perleistas teisėtu būdu, taigi suvokė, jog įgyja nusikalstamu būdu gautą turtą. Nuteistoji automobiliu naudojosi, įregistravo jį savo vardu ir realizavo parduodama kitam asmeniui. Kvalifikuoti veiką pagal BK 189 straipsnio 1 dalį pakanka konstatuoti bent vieną iš alternatyvių šio straipsnio dispozicijoje nurodytų veiksmų – nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi juo arba realizavimą. Kaltininko kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, tačiau įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas asmens, iš kurio įgyja turtą, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens padaryto nusikaltimo pobūdį, kad turtas buvo gautas nusikalstamu būdu. Bylos įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad R. V. žinojo, jog automobilis iš UAB „A“ teritorijos (saugomos aikštelės) kitam asmeniui gali būti perduotas remiantis tik sprendimu, priimtu teisės aktuose nustatyta tvarka ir pagrindais, tačiau pasielgė priešingai neteisėtai įgydama automobilį ir jo negrąžindama S. D. pareikalavus, nors turėjo tokią galimybę (automobilis dar nebuvo parduotas kitam asmeniui, o tik įregistruotas kasatorės vardu).

Dėl nuteistosios kasacinio skundo argumentų dėl teisės į gynybą pažeidimo prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas labai kruopščiai išanalizavo bylos duomenis, susijusius su R. V. elgesiu teisiamojo posėdžio metu ir gynėjo dalyvavimu juose, bei motyvuotai konstatavo, kad šioje byloje įstatymo siekiamų tikslų nebuvo galima užtikrinti tik kaltinamajai sudarius teisinių paslaugų sutartį su pasirinkta gynėja taip realizuojant jos teisę į gynybą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje susidariusią situaciją, kasatorės elgesį, turėjusį piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių (neatvykimas į posėdį, teismo įpareigojimo pakviesti savo pasirinktą gynėją nevykdymas), pagrįstai paskyrė kasatorei ir gynėją iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, todėl 2012 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdyje dalyvavo dvi gynėjos – kasatorės pakviesta advokatė L. Kraujutainienė ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatė I. Maldeikienė. Šiame posėdyje kasatorei buvo išaiškinta, kad ją gins abi gynėjos, o tais atvejais, kai posėdžiuose negalės dalyvauti jos pasirinkta gynėja L. Kraujutainienė, kasatorę gins valstybės paskirta gynėja I. Maldeikienė. Toks teismo sprendimas neprieštarauja BPK 50, 51 straipsnių nuostatoms. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatė I. Maldeikienė dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, kuriuose dėl ilgo nedarbingumo negalėjo dalyvauti advokatė L. Kraujutainienė, be to, teismui atnaujinus įrodymų tyrimą, šį advokatė jau buvo pasakiusi baigiamąją kalbą ir byla iš esmės jau buvo išnagrinėta. Dėl to, prokuroro nuomone, atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistosios teisė turėti gynėją, teisė į tinkamą gynybą, teisė teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui, suvaržytos nebuvo. Byla išnagrinėta laikantis rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme numatytų nuteistosios teisių.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties prokuroras teigia, kad, priešingai nei nurodo kasatorė, apeliacinės instancijos teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti R. V. apeliaciniame skunde, pasisakyta pakankamai plačiai (dėl nustatytų bylos aplinkybių, galimų procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, veikos kvalifikavimo). Teismas nuteistosios apeliacinio skundo esminius argumentus palygino su byloje surinkta medžiaga, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, todėl nėra pagrindo teigti, kad neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos duomenis. Apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo atlikti įrodymų tyrimo. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą privalo atlikti tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Šių reikalavimų apygardos teismas nepažeidė, nes jokių naujų, neištirtų aplinkybių proceso dalyviai nenurodė, o esminių prieštaravimų tarp jau ištirtų įrodymų teismas nenustatė. Be to, nei kasatorė, nei jos gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu neprašė atlikti papildomo įrodymų tyrimo. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad byloje pakanka objektyvių įrodymų, patvirtinančių R. V. kaltę. Tai, kad teismų padarytos išvados kasatorės netenkina, negali būti pagrindu pripažinti teismų sprendimus nepagrįstais ir neteisėtais.

Nuteistosios R. V. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindai – netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ir (ar) esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnis), taip pat kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribos – teismų sprendimų patikrinimas teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) suponuoja, jog kasacinės instancijos teismas bylos įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja. Šie klausimai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinės instancijos teismas patikrina tai, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, ar pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

Iš nuteistosios R. V. kasacinio skundo matyti, kad kasatorė, kaip kasacijos pagrindus nurodydama teismų padarytus esminius BPK 1, 7 straipsnių, 20 straipsnio 3, 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies pažeidimus, teigia, jog teismų išvados dėl byloje įrodinėtinų aplinkybių nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Netinkamą įrodymų vertinimą nustatant įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančias faktines aplinkybes, kasatorė argumentuoja pateikdama savą bylos duomenų (nuteistojo S. D., liudytojų E. V., A. G., E. V., Ž. J., T. D., D. D., V. F., D. M. ir kt.) vertinimą ir tuo pagrindu daro išvadą, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčijamų įrodymų, paneigiančių aplinkybes, jog ne ji, o jos sūnus E. V. gavo iš UAB „A“ direktoriaus S. D. šios bendrovės aikštelėje saugotą automobilį „Toyta Coroollla“ kaip atlygį už darbą, ir jai nebuvo žinomos šios transporto priemonės neteisėto perleidimo aplinkybės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad visi nuteistosios kasaciniame skunde nurodyti įrodymų šaltiniai teismų buvo tiesiogiai ištirti, įvertinti ir padarytos motyvuotos išvados dėl įrodinėtinų šioje byloje aplinkybių nustatymo. Kasaciniame skunde iš esmės atkartojami nuteistosios R. V. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir jame išdėstyta pozicija, kad transporto priemonę „Toyota Corolla“ kaip atlygį už darbą iš UAB „A“ direktoriaus S. D. gavo jos sūnus liudytojas E. V., kuris neoficialiai dirbo UAB „A“, o kasatorė šį automobilį įregistravo savo vardu dėl mažesnės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įmokos.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą pasisakė dėl visų byloje ištirtų reikšmingų įrodymų vertinimo ir išdėstė motyvuotas išvadas, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms bei atmeta nuteistosios apeliaciniame skunde pateiktą įrodymų vertinimo versiją. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ne tik tuos įrodymus, kuriuos savo kasaciniame skunde akcentuoja nuteistoji R. V., bet ir kitus bylos duomenis, turinčius reikšmės sprendžiant dėl transporto priemonės „Toyota Corolla“ įsigijimo, naudojimo ir realizavimo aplinkybių, taigi, priešingai nei kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas pagrįstas ne selektyviu, o visapusišku bylos faktinių duomenų vertinimu.

Nors R. V. versiją apie tai, kad automobilį įgijo ne ji, o jos sūnus, liudytojas (sūnus) E. V. patvirtino, tačiau kiti bylos duomenys ir aplinkybės iš esmės tai paneigė. Teismų išvada, kad automobilį paskolinti neatlygintinai neapibrėžtam laikotarpiui paprašė R. V., kuri šiuo automobiliu naudojosi ir vėliau pardavė jį kitam asmeniui, pagrįsta nuteistojo S. D., liudytojų T. D., D. D., K. L., V. Č. ir kitų liudytojų parodymais bei rašytiniais bylos duomenimis (priverstinai nuvežtos transporto priemonės grąžinimo savininkui akto šaknele, paaiškinimu dėl nepateikto valstybinio numerio ženklų ar registracijos liudijimo, automobilio atsisakymo raštu ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino liudytojų A. G. ir E. V. parodymus bei padarė išvadą, kad šie asmenys parodė tas aplinkybes, kurias jiems nurodė E. V., nes UAB „A“ jie nedirbo ir tikrųjų automobilio įsigijimo aplinkybių nežinojo. Teismas bendrame bylos duomenų kontekste įvertino ir R. V. darbo specifiką (policijos pareigūnė), aplinkybes, susijusias su įgytos transporto priemonės civiliniu draudimu, registracija (neturint visų reikalingų transporto priemonės dokumentų, nedalyvaujant jos savininkui) ir perleidimu kitam asmeniui (skubotai, už itin žemą kainą), R.

V. bei nuteistojo S. D., liudytojo T. D. santykių pobūdžiu, kurios taip pat buvo reikšmingos formuojant teismo įsitikinimą dėl įvykio aplinkybių. Kasatorė tvirtina, kad teismai netyrė, ar E. V. turėjo įsiskolinimų, todėl jam reikėjo parduoti įsigytą automobilį, ar iš tiesų, kaip parodė nuteistasis S. D. ir liudytojas T. D., įsigyjant transporto priemonę „Toyota Corolla“ kitas nuteistosios automobilis buvo sudaužytas eismo įvykio metu, tačiau pažymėtina, kad BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, todėl proceso dalyviai turi teisę siūlyti tirti kaip įrodymus ir tuos duomenis, kurie nėra nurodyti kaltinamajame akte.

Siekiant įrodyti minėtas aplinkybes, gynybos teisės nebuvo varžomos, t. y. nuteistoji ar jos gynėjos turėjo visas galimybes pateikti tuos duomenis, kurie, jų nuomone, turėjo reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai išanalizuoti nuteistosios R. V. nurodyti galimi teisės į gynybą (BPK 10, 50 straipsnių) pažeidimo aspektai. Teismo padaryta išvada, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dalyvaujant tiek kaltinamosios pasirinktai gynėjai, tiek valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktai gynėjai, teisė į gynybą nebuvo suvaržyta, atitinka bylos medžiagą, BPK 10, 50, 51 straipsnių nuostatas bei operatyvaus, sąžiningo baudžiamojo proceso principų turinį, todėl daryti kitokių nei apeliacinės instancijos teismo išvadų nėra teisinio pagrindo.

Taigi tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendis, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, kurioje, be kita ko, išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistosios apeliacinio skundo ir paaiškinta, kodėl jis atmetamas, o pirmosios instancijos nuosprendis dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo pripažįstamas teisingu, atitinka šiems procesiniams teismo sprendimams keliamus turinio ir formos reikalavimus, įrodymų vertinimas atliktas atsižvelgiant į BPK 20 straipsnio taisykles, o byla pagal nuteistosios apeliacinį skundą patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais bei jų vertinimas yra teismo prerogatyva, o kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime šių BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, tirdami ir vertindami įrodymus bei nustatydami faktines bylos aplinkybes, įrodinėjimo procesui keliamų BPK nustatytų reikalavimų nepažeidė.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), t. y. įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Todėl, kaltinant nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu, naudojimu ir realizavimu, turi būti nustatyta šios veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma.

Pagal BK 189 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Šios nusikalstamo veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai pasireiškia iš anksto nepažadėtu svetimo žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu, naudojimusi juo arba realizavimu, t. y. būtina nustatyti, kad kaltininko įgyjamas turtas iki patekimo pas jį kito asmens yra gautas nusikalstamu būdu, o kaltininkas įgydamas, naudodamasis ar realizuodamas tokį turtą žino apie nusikalstamą jo gavimo būdą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-284/2014, 2K-362/2013, 2K-259/2008).

Teismų sprendimuose nurodytos šios pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybės: R. V. pagal žodinį susitarimą su UAB „A“ direktoriumi S. D. iš jo neatlygintinai neapibrėžtam laikotarpiui įgijo transporto priemonę „Toyota Corolla“, žinodama, kad S. D. šią transporto priemonę jai perdavė neturėdamas tokios teisės, t. y. nusikalstamu būdu, nes ši transporto priemonė policijos pareigūnų transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu buvo sulaikyta ir priverstinai nuvežta į UAB „A“ saugomą automobilių aikštelę ir ten turėjo būti saugoma pagal 2008 m. sausio 30 d. bendradarbiavimo sutarties Nr. 20-1L-64 tarp Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „A“ 3.2, 3.3 ir 3.4 punktų reikalavimus iki bus išspręstas šio turto grąžinimo savininkui ar turto konfiskavimo valstybės naudai klausimas; be to, suprasdama, kad šis turtas jos iš S. D. įgytas nusikalstamu būdu, 2010 m. balandžio 10 d. gautą turtą užregistravo valstybinėje įmonėje „Regitra“ savo vardu ir neteisėtai juo disponavo kaip savu iki tol, kol automobilį neteisėtai pardavė, t. y. realizavo kitam asmeniui.

Iš šių teismų sprendimuose nurodytų aplinkybių matyti, kad teismai laikė R. V. įgytą, naudotą ir realizuotą turtą (transporto priemonę) atitinkantį BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyto dalyko – nusikalstamu būdu gauto turto – požymius, atsižvelgiant į tą byloje nustatytą faktą, kad R. V. įgijo šį turtą, žinodama, jog S. D. perleido jį neturėdamas tokios teisės (pažeisdamas 2008 m. sausio 30 d. bendradarbiavimo sutarties Nr. 20-1L-64 tarp Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „A“ 3.2, 3.3 ir 3.4 punktų reikalavimus). Taigi teismai S. D. neteisėtai R. V. perduotą turtą prilygino nusikalstamu būdu gautam turtui.

Pažymėtina, kad pagal BK 189 straipsnio 1 dalies prasmę nusikalstamu būdu gautas turtas yra toks, kuris iki patekimo pas kaltininką kito asmens yra gautas nusikalstamu būdu, pvz., padarius vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą.

Visų pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad S. D., būdamas UAB „A“ direktoriumi, pagal 2008 m. sausio 30 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. 20-1L-64 tarp Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „A“ saugotą transporto priemonę „Toyota Corolla“ valdė teisėtai, t. y. pagal sutartį šis svetimas turtas jam, kaip bendrovės direktoriui, buvo patikėtas ir buvo jo žinioje. Be to, už šio turto neteisėtą perleidimą R. V. jis nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, t. y. pripažintas kaltu dėl jo iššvaistymo. Taigi S. D. perduotas R. V. turtas nebuvo S. D. gautas nusikalstamu būdu, priešingai, nuteistasis valdė jį teisėtu pagrindu.

Antra, nors S. D. patikėta ir jo žinioje buvusi transporto priemonė iš tiesų buvo perduota ir R. V. įgyta neteisėtai, nuteistajai žinant tokio neteisėto turto perleidimo aplinkybes, tačiau tai savaime nereiškia, kad šis turtas buvo gautas nusikalstamu būdu BK 189 straipsnio 1 dalies prasme. Aplinkybė, kad transporto priemonė buvo kito S. D. inkriminuoto nusikaltimo – turto iššvaistymo (BK 184 straipsnis) dalykas, nepateisina R. V. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Teismų praktikoje išaiškinta, kad patikėto svetimo turto iššvaistymo procesui būdinga tai, kad kaltininkas su jam patikėtu ar jo žinioje esančiu turtu atlieka neteisėtus jo perleidimo tretiesiems asmenims veiksmus, o pastarieji šį turtą gauna, juo gali disponuoti savo nuožiūra, taigi neteisėtas turto perleidimas jį išvaistant neišvengiamai yra susijęs su trečiųjų asmenų tokio turto įgijimu, kuris pirmiausia vertintinas turto iššvaistymo kontekste. Šis turtas tuo pačiu metu negali būti laikomas ir švaistomu, ir nusikalstamu būdu gautu turtu, kurį kitas asmuo įgyja (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-88/2014).

Taigi pagal bylos aplinkybes R. V. be pagrindo inkriminuotas nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas, naudojimas ir realizavimas, numatytas BK 189 straipsnio 1 dalyje, nes jos įgytas, naudotas ir realizuotas turtas (transporto priemonė) nebuvo kito asmens gautas nusikalstamu būdu, taigi neturi BK 189 straipsnio 1 dalyje aprašyto dalyko požymių. R. V. buvo kaltinama padėjusi S. D. iššvaistyti jam patikėtą ir jo žinioje buvusi turtą (tą pačią transporto priemonę), tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šios nusikalstamos veikos aplinkybės nepasitvirtino, ir ji buvo išteisintina nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. V. nepadarė BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių turinčio nusikaltimo, todėl baudžiamoji byla jai dėl to nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria R. V. nuteista pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (nusikalstamu būdu gauto turto – automobilio „Toyota Corolla“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įgijimas, naudojimas ir realizavimas) ir jai galutinė bausmė paskirta 14 MGL (1820 Lt) (527 Eur) dydžio bauda. Kitą šio nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 23 d. nutartį, kuria atmestas nuteistosios R. V. apeliacinis skundas.

Baudžiamosios bylos dalį pagal BK 189 straipsnio 1 dalį R. V. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjai Artūras Pažarskis

Dalia Bajerčiūtė

Armanas Abramavičius