AS-95-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-95-525/2015

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-04655-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. (A. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. K. 2014 m. spalio 21 d. (pagal pašto spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 1D-7023(11);

2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 9 101,00 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią nuo 2010 metų gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo;

3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 13 104,00 Lt valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų konstitucingumo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti specialų 3 metų terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo paduoti. Atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 9 101,00 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 metų gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo. Priėmė skundo dalį dėl prašymų panaikinti atsakovo VRM 2014 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 1D-7023(11) bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 13 104,00 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsniu, pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar/ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio, nepriklauso nuo asmens valios (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.); sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, be to, pažymėtina, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013).

Teismas rėmėsi naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), pagal kurią dar kartą konstatuojama, jog ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjai 2010 metais gavę pirmąsias sumažintas pensijas ir nežinodami, ko iš jų reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 metų kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino, jog paminėtos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Pažymėjo, jog prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti dėl valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 metų gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo, pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas VRM nepriėmė jokių sprendimų dėl pensijos dalies sumažinimo nuo 2012 metų gegužės mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir apie šiuos sprendimus raštiškai pareiškėjo neinformavo. Apie savo pažeistas teises pareiškėjas sužinojo 2014 m. rugsėjo 15 d., tačiau nežinodamas ko iš jo reikalauja teisė, dėl ligos neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje. Be to, iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimo įsigaliojimo Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis jau buvo pripažinta antikonstitucine, o Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų galiojimo pratęsimo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Konstitucinis Teismas iki šiol neišnagrinėjo, todėl šiuo atveju teisinių santykių srityje vyrauja teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, taigi pareiškėjo teisė į teisinės gynybos įgyvendinimą buvo žymiai apsunkinta. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas nežinojo, kad gavo sumažintą valstybinę pensiją. Pareiškėjas nurodė, kad serga sunkiomis ligomis, prižiūri artimus žmones, neturi interneto ir neperka laikraščių, todėl dėl objektyvių priežasčių negalėjo iš karto sužinoti apie gaunamos valstybinės pensijos sumažinimą ir apginti savo teises.

Teismas pasisakė, jog pagal pareiškėjo pateiktą Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugsėjo 22 d. „Pažymą apie 2010-2013 m. pensijos dydį“ Nr. 11DP(P)-4692 valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama nuo 2010 metų gegužės mėnesio, o pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. spalio 21 d. (žr. pašto voką su spaudu), t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo argumentai dėl praleisto kreipimosi į teismą termino praleidimo nepateisina tokio ilgo delsimo, t. y. daugiau nei 4 metus, kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo. Pareiškėjas į teismą kreipėsi: praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo; dvejiems metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo; praėjus daugiau nei pusantrų metų po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas iki 2013 metų kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei dešimčiai mėnesių po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Pareiškėjo teigimu, jis terminą kreiptis dėl valstybinės pensijos, sumažintos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, priteisimo praleido inter alia dėl to, kad serga sunkiomis ligomis. Pareiškėjas prie skundo pridėjo dokumentus, patvirtinančius, kad jis VRM Medicinos centre buvo gydomas nuo 2007 m. gruodžio 28 d. iki 2008 m. sausio 2 d., nuo 2011 m. balandžio 18 d. iki 2011 m. balandžio 22 d., nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. Nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. spalio 7 d. pareiškėjui buvo vykdoma ambulatorinė reabilitacija. Taip pat pareiškėjas pateikė 2014 m. balandžio 16 d. išrašą iš medicininių dokumentų.

Teismas, įvertinęs visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir priežastis, dėl kurių, jo teigimu, jis praleido specialų 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo, konstatavo, kad jos nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis. Iš pateiktų išrašų iš medicininių dokumentų matyti, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio, kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį sumažinta valstybinė pensija, iki 2014 m. spalio 23 d., kai jis kreipėsi į teismą dėl šios pažeistos teisės gynimo, pareiškėjas gydymo įstaigose buvo praleidęs 33 dienas. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti susirgimai, ypač atsižvelgiant į praleisto procesinio termino trukmę, nelaikytini priežastimis, kurias būtų galima pripažinti svarbiomis, ribojusiomis pareiškėjo veiksmų laisvę, valią.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, daryta išvada, kad pareiškėjas nurodytą 3 metų terminą praleido dėl to, kad nebuvo pakankamai atidus, jis savo teises įgyvendino nerūpestingai.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą administracinio teismo teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu praleistas skundo padavimo terminas ir teismas atmeta pareiškėjo prašymą šį terminą atnaujinti, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog skundo dalį dėl prašymo priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 9 101,00 Lt valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 metų gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo atsisakytina priimti minėto ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Skundo dalis dėl prašymų panaikinti atsakovo VRM 2014 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 1D-7023(11) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 13 104,00 Lt valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas atitinka ABTĮ 23, 24 straipsniuose keliamus reikalavimus, todėl yra priimtina.

III. Pareiškėjas A. K. padavė atskirąjį skundą (b. l. 77-104), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. teismo nutarties dalį dėl prašymo netenkinimo atnaujinti skundo padavimo terminą ir priimti naują sprendimą perduodant pirmosios instancijos teismui kitam teisėjui iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir skundą

Atskirajame skunde teigia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes priimta netinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, teismas nevertino pareiškėjo skundo argumentų, rašytinių įrodymų. Nutarties dalis yra be tinkamos motyvacijos, nebuvo nurodomi teisiniai nutarties pagrindai, netinkamai ir nepagrįstai kvalifikuoti tarp ginčo šalių esantys santykiai. Nurodyti sutrumpinti motyvai, remtasi formaliu įrodymų vertinimu. Nebuvo tirti reikšmingi faktiniai duomenys.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi Konstitucija, kuri yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, įstatymais, Vyriausybės aktais ir kitais galiojančiais teisės aktais. Netenkindamas pareiškėjo reikalavimų pirmosios instancijos teismas nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos ir nebuvo užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principai. Mano, jog ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis reikalauja, jog teismo nutartyje būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus prašyme ir skunde pagrindinius argumentus, pateikiant nutarties dalies rezoliucinėje dalyje išvadas, grindžiant ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1-4 punkto reikalavimus atitinkančia nutarties motyvuojamąja dalimi.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo solidų amžių, į tai, kad neturi teisinio išsilavinimo. Tvirtina, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą 2012 m. vasario 6 d. dar iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d., o nuo šios datos dar nepraėjo treji metai. Akcentuoja, jog teisės aktuose nebuvo nustatytas trejų metų skundo padavimo terminas, nei Vyriausybė, nei VRM, nei teismai nežinojo, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštaraus Konstitucijos nuostatoms.

Pareiškėjas sužinoti apie savo teisių pažeidimą anksčiau negalėjo, į sąskaitą pervedamos ir senatvės ir valstybinė pensijos, pensijų dydis beveik kiekvieną mėnesį skyrėsi. VRM neinformavo pareiškėjo, jog pareiškėjui valstybinė pensija buvo sumažinta vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi. Po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, jog jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta pensijos dalis, nes išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti savo nemokėjimą.

Atsakovas VRM nepriėmė jokių sprendimų dėl pensijos dalies sumažinimo nuo 2012 metų gegužės mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir apie šiuos sprendimus raštiškai pareiškėjo neinformavo. Apie savo pažeistas teises pareiškėjas sužinojo 2014 m. rugsėjo 15 d., tačiau nežinodamas ko iš jo reikalauja teisė, dėl ligos neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje. Pirmosios instancijos teismo nutartimi pareiškėjo diskriminuojamos teisės į nuosavybę ginamos tik formaliai, pažeidžiama pareiškėjo teisė į veiksmingą teisinę apsaugą.

Teigia, kad savo teises ėmėsi ginti per protingą terminą, ir net jei būtų konstatuota, jog terminą skundui paduoti praleido, tai padarė dėl objektyvių priežasčių – sveikatos būklės. Taip pat nebuvo atsižvelgta, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalį periodinių išmokų, t. y. ir pensijų išieškojimui taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas buvo įgijęs teisėtą lūkestį ir tikėjosi, kad praradimai, patirti dėl valstybinės pensijos mažinimo, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. be teisminės valdžios įsikišimo, bet taip neatsitiko.

Teisinės situacijos neaiškumas, o ne pareiškėjo aplaidumas sąlygojo, jog pareiškėjas suklydo dėl kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų. Mano, jog pareiškėjo nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys laikomos ekstraordinariomis ir yra pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014 ir kt.).

Atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat atnaujindavo skundo padavimo terminus analogiškose bylose. Taip pat pareiškėjas atskirajame skunde pateikia argumentus dėl valstybinės pensijos nepriemokos laikotarpiu nuo 2012 m sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenori užtikrinti pareiškėjui kaip pensijos gavėjui teisėtų lūkesčių apsaugos, nesistengia kompensuoti turtinius praradimus nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir taip toliau diskriminuoja negrąžinant valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir dalį skundo atsisakė priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas A. K. 2014 m. spalio 21 d. (pagal pašto spaudą ant voko) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo VRM 2014 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 1D-7023(11); 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 9 101,00 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 metų gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 13 104,00 Lt valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų konstitucingumo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti specialų 3 metų terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo paduoti. Atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 9 101,00 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 metų gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo. Priėmė skundo dalį dėl prašymų panaikinti atsakovo VRM 2014 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 1D-7023(11) bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 13 104,00 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2014 m. spalio 30 d. nutarties dalyje, vertino, kad pareiškėjas 3 metų terminą dėl valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. gegužės iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo, praleido dėl to, kad nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai, tad prašymo jį atnaujinti netenkino.

Taigi, šios bylos apimtyje ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Šiuo laikotarpiu valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinta remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui A. K. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. gegužės 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. birželio mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. gegužės mėnesį. Į teismą pareiškėjas, minėta, kreipėsi tik 2014 m. spalio 21 d., taigi praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog pareiškėjas skundą padavė praleidęs trejų metų procesinį terminą ir tai, kad pareiškėjas prašė jį atnaujinti, teisėjų kolegija sprendžia termino atnaujinimo klausimą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus beveik 1 metams.

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad yra garbaus amžiaus, silpnos sveikatos, teigia, jog sveikatos būklė neleido aktyviai ginti pažeistų teisių. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apriboja pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011). Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra garbaus amžiaus, taip pat negali būti pagrindu atnaujinti ženkliai praleistą skundo padavimo teismui terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011). Taigi, nors pareiškėjas pridėjo dokumentus, patvirtinančius, kad jis VRM Medicinos centre buvo gydomas nuo 2007 m. gruodžio 28 d. iki 2008 m. sausio 2 d., nuo 2011 m. balandžio 18 d. iki 2011 m. balandžio 22 d., nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2011 m. gegužės 20 d., nuo 2014 m. rugsėjo 22 . iki 2014 m. spalio 7 d. pareiškėjui buvo vykdoma ambulatorinė reabilitacija, 2014 m. balandžio 16 d. pareiškėjui vietinėje nejautroje atlikta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindžia, kodėl pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. spalio 21 d.

Kitos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės (tai, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, neturi interneto, neperka laikraščių, prižiūri artimus žmones), kurios, pareiškėjo nuomone, leidžia vertinti, kad 3 metų terminą su skundu kreiptis į teismą jis praleido dėl svarbios priežasties, teisėjų kolegijos nuomone, tokiomis taip pat nėra. Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 kaip nepagrįsti atmestini ir argumentai dėl kitokios 3 metų termino skaičiavimo tvarkos, t. y. dėl jo skaičiavimo nuo kito, nei pirmosios sumažintos valstybinės pensijos gavimo diena, momento.

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama nutarties dalis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Pažymėtina, jog bylos sustabdymo klausimas sprendžiamas bylą nagrinėjant iš esmės, ne skundo priėmimo stadijoje. Kiti atskirojo skundo argumentai dėl skundžiamos nutarties neteisėtumo taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. spalio 21 d. ir tai, kad prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas to nepagrindė individualiomis termino praleidimą pateisinančiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo A. K. (A. K.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas