AS-202-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-202-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05120-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.1, 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. 2014 m. lapkričio 25 d. (spaudas ant voko, b. l. 15) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas:

1) panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1894;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą 1 416,47 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą 5 075,16 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį;

4) teismui pripažinus, kad V. S. praleido terminą skundui paduoti, prašė jį atnaujinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi (b. l. 16–19) pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir atsisakė priimti V. S. skundą, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, kad antruoju bei trečiuoju skundo reikalavimais pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuota praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų terminą. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį – 2011 m. vasario mėnesį. Iš V. S. pateiktų duomenų matyti, jog jam atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik su 2014 m. lapkričio 24 d. skundu, kurį teismui paštu išsiuntė 2014 m. lapkričio 25 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. V. S. žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. V. S. nurodė, kad terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių: paaiškino, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio gavęs sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nemanė, kad pažeidžiamos jo teisės. Žinojo, kad buvo priimtas Laikinasis įstatymas, pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažintos valstybinės pensijos. Manė, kad pensijos mažinimui yra taikoma Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, apie tai, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija papildomai mažinama pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nežinojo.

Apie galimą teisių pažeidimą V. S. galėjo sužinoti tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, t. y. dar iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Net ir šiuo atveju nepraėjo treji metai nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, nes LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, žinodamas, kad kitų kategorijų pensininkams sumažintos pensijos yra atkurtos, į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Tikėjimas, kad visiems pensijas gaunantiems pensininkams bus išmokėtas susidaręs pensijos skirtumas, buvo pagrįstas tuo, kad be administracinių teismų sprendimų kiekvieno pareigūno atžvilgiu taip buvo pasielgta po to, kai Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu policijos pareigūnams buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jiems buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai.

Vadovaujantis šiuo nutarimu, visiems pareigūnams, netgi ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis, susidariusi dėl indeksavimo koeficiento taikymo 2002–2004 m. Pareiškėjas tikėjo, kad įstatymai taikomi ir turi būti taikomi visiems vienodai. Supratęs, kad be teismo sprendimo nebus grąžinta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, raštu kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją ir prašė perskaičiuoti paskirtą valstybinę pareigūnų pensiją pagal iki 2009 m. gruodžio 9 d. galiojusius teisės aktus ir išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Iš atsakovo sprendimo paaiškėjo, kad pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimui buvo pritaikyta Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis.

Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Iš tiesų viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas Konstitucinio Teismo interneto tinklalapyje paskelbtas 2012 m. vasario 6 d., o leidinyje „Valstybės žinios“ – 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi, nuo oficialaus pranešimo apie teisės pažeidimą iki pareiškėjo kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 2,5 metų. Daugiau nei 1,5 metų yra praėję ir nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo, kurioje nuspręsta reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Toks termino praleidimas negali būti pateisinamas, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. galiojančios Valstybinio socialinio draudimo įstatymo redakcijos 37 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog dėl neteisėto pensijos sumažinimo reikalinga sužinoti ir kreiptis į teismą per 6 mėnesius.

Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtos pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šiuo metu Konstituciniame Teisme yra priimti nagrinėti du prašymai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nustatyto pensijų sumažinimo termino pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. (bylų Nr. 12/2013, 21/2013). Pensijų sumažinimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo pratęstas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. gruodžio 31 d. Pirmąją šio įstatymo pagrindu sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 2013 m. vasario mėnesį. Nuo 2013 m. sausio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis sprendimo apskundimo terminą sutrumpino iki 6 mėnesių (pakeitimas padarytas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88, t. y. ankstesniu nei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Vadinasi, skundo dėl tolesnio pensijos sumažinimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. padavimo terminas baigėsi 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi su 2014 m. lapkričio 24 d. skundu, tai šį terminą jis praleido daugiau nei metais. Byloje nenustatyta jokių ypatingų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos termino praleidimo priežasčių pateisinimui. Nesidomėjimas savo teisine padėtimi bei tikėjimasis, kad pensija bus kompensuota ir be kreipimosi į teismą, nėra priežastys, kurios gali būti pripažįstamos svarbiomis. Nesikreipdamas į teismą per aptartą terminą, V. S. pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti. Toks nepateisinamas pareiškėjo delsimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. V. S. turėjo pakankamai ilgą laiką reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareikšti, tačiau per nurodytą terminą to nepadarė. Prašyme atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjas nenurodo jokių išskirtinių priežasčių, kurias būtų galima svarstyti, aiškinantis, ar jos gali būti laikomos svarbiomis. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad V. S. nurodytos priežastys nėra svarbios ir negalima daryti išvados, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą skundą atsisakoma priimti, jei jis paduotas praleidus skundo padavimo terminą ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti arba teismas atmeta tokį prašymą. Kadangi teismas atmetė V. S. prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, jo aptartą skundo dalį atsisakoma priimti.

Pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašo panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1894.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo. Remdamasis šiomis nuostatomis, LVAT yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Šiuo išaiškinimu teismas remiasi vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi.

Atsižvelgiant į aptartą LVAT praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui Krašto apsaugos ministerijos sprendimo nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Todėl reikalavimą panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1894 atsisakytina priimti, kaip nesukeliantį pareiškėjui teisinių pasekmių ir dėl to nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas V. S. atskiruoju skundu (b. l. 21–24) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį ir priimti naują.

Pareiškėjo manymu, jis nepraleido 3 metų kreipimosi į teismą termino, kuris skaičiuojamas nuo sužinojimo apie padarytą pažeidimą. Sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam mokėta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Visu šiuo laikotarpiu taikyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata, o nuo 2011 m. sausio 1 d. – ir 5 straipsnio 1 dalis. Dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo į Krašto apsaugos ministeriją pareiškėjas kreipėsi 2014 m. rugsėjo 29 d. Iš Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 12-01-1894 pareiškėjas sužinojo, jog jo pensija mažinta ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Apie galimą savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Į teismą pareiškėjas anksčiau nesikreipė, nes nuo 2010 m. vasario mėnesio nemanė, jog jo teisės pažeidžiamos, o po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo – tikėjosi, kad neišmokėta pensijos dalis bus sumokėta, kadangi išnyko teisinis pagrindas pensijai mažinti. Apie tai, kad jam galimai nebus išmokėta susidariusi pensijos nepriemoka, pareiškėjas suprato tik tada, kai susipažino su Lietuvos policijos veteranų asociacijai skirtu Vidaus reikalų ministerijos atsakymu į asociacijos kreipimąsi.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, turėjo vadovautis LVAT išaiškinimais, pateiktais praktikoje: teisė kreiptis į administracinius teismus suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame procese visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-2232/2013). Be to, ne formali, o reali ir veiksminga teisių gynyba yra tiesiogiai susijusi su ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo išsamumu, aiškumu.

Todėl asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo. Šiuo atveju pareiškėjas tik sužinojęs, kad pačiam Vilniaus apygardos administraciniam teismui kilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo (Konstitucinio Teismo tinklalapyje 2013 m. birželio 11 d. paskelbtas pranešimas apie Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo) ir nuo 2014 m. vasario mėnesio gavęs atstatytą pensiją, pareiškėjas suvokė, jog susidariusios pensijos skirtumas jam nebus išmokėtas.

Pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra motyvų, kodėl teismas negali atnaujinti praleisto skundo apdavimo termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis, kuria teismas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo V. S. skundą.

Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, jog teismas pareiškėjo skundo antrą bei trečią reikalavimus vertino kartu, kaip reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Nustatęs, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, o pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį – 2011 m. vasario mėnesį, o į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 24 d., Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog V. S. praleido 3 metų skundo padavimo teismui terminą. Kadangi pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą kreipimosi į teismą terminą netenkintas, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (2–3 reikalavimus). Atsižvelgdamas į tai, kad skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atsisakyta priimti, teismas nusprendė, kad skundžiamo Krašto apsaugos ministerijos sprendimo nuginčijimas pareiškėjui nesukeltų teisinių pasekmių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1894 (1 reikalavimas) nepriimtas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (pvz., LVAT 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas praleido 3 metų kreipimosi į teismą terminą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo už visą laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir skundo priėmimo klausimas grąžinamas šiam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, iš naujo nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turėtų atsižvelgti į naujausią LVAT šiuo klausimu suformuotą praktiką (pvz., administracinės bylos Nr. AS-66-502/2015, Nr. AS-190-556/2015, Nr. AS-193-556/2015 ir kt.), taip pat įvertinti tai, jog V. S. paskirta pareigūnų ir karių pensija mažinta Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta tvarka laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio mėnesio (b. l. 12–13), o ne, kaip nurodė pareiškėjas, nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą grąžinti šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė