A-858-205-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-205/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00721-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 3.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant pareiškėjui S. A. K., pareiškėjo atstovei advokatei L. G.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui G. O.,

vertėjui F. A. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2013 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (15/6-7)-12PR-8 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui S. A. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/6-7)-12PR-8); 2) įpareigoti atsakovą prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjui S. A. K. išnagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjas teigė, jog jis (duomenys neskelbtini) nuo 2005 m. iki 2011 m. užsiėmė moteriškų reikmenų prekyba (duomenys neskelbtini) prekybos centre. Visos bėdos prasidėjo tada, kai jis 2006 m. gegužės 6 d., norėdamas padėti kaimynystėje esančios parduotuvės savininkui J. I. B., iš kurio valdininkai norėjo atimti jo žemę, sutiko dalyvauti kaip liudininkas policijos pareigūnams surašant protokolą. Tuo metu prasidėjo susišaudymas, per kurį buvo nušautas ir J. I. B.. Anot pareiškėjo, užpuolikai buvo vietos valdžiai dirbantys asmenys. Po kelių mėnesių byla buvo nutraukta, nes kaltininkai nebuvo nustatyti, tačiau mirusio verslininko šeima apskundė tokį teismo sprendimą. Dėl to, kad pareiškėjas liudijo teisme, jį pradėjo persekioti valdininkams pavaldūs asmenys, kuriuos pareiškėjas vadino „Dolar“ žmonėmis. Jie siūlė jam pinigus už tai, kad pareiškėjas atsisakytų savo parodymų.

Pareiškėjas nurodė, jog persekiojimą patyrė 4 kartus. Pirmą kartą į jo namus atėję žmonės pasisavino visas rastas brangenybes ir klausinėjo, kur gali surasti pareiškėją. Šį įvykį pareiškėjas matė pats, kadangi buvo kitoje gatvės pusėje, pamatęs minėtus asmenis pasislėpė. Antrą kartą valdininkams dirbantys asmenys ieškojo pareiškėjo jo parduotuvėlėje. Jie sujaukė parduotuvę, nuolat klausinėjo, kur yra pareiškėjas. Trečią kartą buvo užpultas kitas pareiškėjo brolis, jam buvo šauta į koją, iš jo buvo atimti visi tuo metu turėti pinigai, jis buvo sumuštas. Galiausiai, ketvirtą kartą buvo pasikėsinta į jo trečiąjį brolį, t. y. jam važiuojant motociklu į jį buvo šaudyta. Po šių įvykių pareiškėjas kartu su šeima persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), kur gyveno nuo 2011 metų. Tačiau pareiškėjas, nesaugiai jausdamasis kilmės valstybėje, nusprendė ją palikti ir pasiprašyti prieglobsčio Europos Sąjungos valstybėse.

Pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra grindžiama baime, kad jis patirs persekiojimą iš valdžios atstovų, kurie siekia, kad pareiškėjas pakeistų savo parodymus jų naudai. Pareiškėjas manė, kad jis atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytas prieglobsčio suteikimo sąlygas.

Pareiškėjas nesutiko ir su tuo, jog atsakovas sprendimo Nr. (15/6-7)-12PR-8 4 punkte nurodė draudimą atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Manė, kad atsakovas, skirdamas draudimo atvykti į šalį terminą, turėjo nurodyti ir tokio sprendimo motyvus. Kadangi ši sprendimo dalis yra nemotyvuota ir nepagrįsta, turi būti naikintina.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad atsižvelgiant į surinktą naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, į tai kad kiekvieno asmens prašymas nagrinėjamas individualiai, ir įvertinus, ištyrus visą S. A. K. byloje esančią medžiagą bei nustačius, kad jis nėra priskiriamas rizikos grupėms ((duomenys neskelbtini) musulmonų bendruomenės bei kitų etninių ir religinių mažumų atstovai, prievartinės santuokos aukos, „garbės“ nusikaltimais kaltinami asmenys, žurnalistai ir kt.), ir kad nėra priežasčių manyti, jog grįžus atgal į kilmės valstybę, jo atžvilgiu bus pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuostatos, atsakovas manė, kad jo baimė grįžti į (duomenys neskelbtini) nėra visiškai pagrįsta, todėl nėra pagrindo suteikti S. A. K. papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Juolab, kad S. A. K. nepateikė jokių įrodymų, kad jam grįžus į (duomenys neskelbtini) jis bus kankinamas, sulaikytas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas grindžiamas tik tariamu „Dolar“ žmonių grupuotės persekiojimu jo atžvilgiu, tačiau, jis nepateikė pakankamai argumentų, įrodančių prieš tai minėtų subjektų persekiojimą.

Pabrėžė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog neva atsakovas iškraipė jo parodymus ir nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu pritaikė Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nurodė, kad šie pareiškėjo argumentai yra visiškai nepagrįsti, nes Migracijos departamento sprendime yra aiškiai nurodyti pabėgėlio statuso nesuteikimo motyvai, kurie atidžiai ištirti bei pagrįsti surinkta informacija. Atlikus tyrimą, išanalizavus bei įvertinus prieglobsčio prašytojo prašymo motyvus ir apklausos metu pateiktus faktus buvo nustatyta, kad S. A. K. pasakojimas nėra išsamus, be to, yra painus ir abejotinas. Taip pat Migracijos departamento 2013 m. vasario 19 d. išvadoje Nr. (15/6-7) 13PR-8 RN (toliau – ir Išvada) buvo išdėstyti pareiškėjo parodymuose nustatyti prieštaravimai. Atsižvelgiant į S. A. K. pasakojimą, kuris yra neįtikinantis, jame buvo nustatyti nesutapimai, painiojimasis bei nelogiškumas jo pateiktuose faktuose. Pateikdamas netikrą informaciją, jis bando atitikti sąlygas, reikalingas tarptautinės apsaugos suteikimui. Atkreipė dėmesį, kad užsieniečio pateikti parodymai: kad jam per 5 metus t. y. bylos nagrinėjimo laikotarpiu, netiesiogiai keturis kartus buvo grasinta ir dėl to jis jautėsi persekiojamas, o būdamas liudininkas ir nesaugomas policijos, nors jam dažnai tekdavo vykti į policijos įstaigą bei į teismą, jis nė karto nebuvo užpultas, kaip kai kurie jo šeimos nariai, nors „Dolar“ žmonėms tikrai buvo žinoma, kada ir kur vyksta teismo posėdžiai, kas kelia abejonių, kad jis buvo persekiojamas. Pažymėjo ir tai, kad, pareiškėjo teigimu, visi jo šeimos nariai buvo persekiojami, todėl jie išvyko į saugų regioną, tačiau jis pats nepanoro kartu su jais likti ir išvyko į Europos Sąjungą, kas įrodo, jog jo išvykimas iš (duomenys neskelbtini) susijęs su ekonominėmis priežastimis, o ne su tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijais. Be to, apklausos metu prieglobsčio prašytojas paminėjo, kad 2011 m. iš jo parduotuvėlę atėmė ir jis neteko savo verslo.

Atsakovas taip pat paaiškino, kad prieglobsčio teisėje yra taikomas „abejonės privilegijos“ principas, kuris yra įtvirtintas Europos Sąjungos Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnio 5 dalyje ir Įstatymo 83 straipsnyje. Prieglobsčio prašytojo pareiga pagrįsti prieglobsčio prašymą priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu, t. y. jis turi pateikti tikrovę atitinkančią informaciją, visus turimus dokumentus ir paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų, atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Tais atvejais, kai prieglobsčio prašytojo teiginiai atrodo įtikinami, nuoseklūs, neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams, o pats pareiškėjas kelia pasitikėjimą, net ir nesant pakankamai įrodymų, duomenys vertinami jo naudai, nes neįmanoma įrodyti kiekvieną detalę. Abejonės privilegijos principas netaikomas, jei prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi esminiai prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti, o prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, nepatvirtinti rašytiniais dokumentais, pagrįstai laikomi nepatikimais ir atmetami. Atsakovo nuomone, pareiškėjo S. A. K. visa istorija apie jo persekiojimą yra prasimanyta, todėl jo atžvilgiu buvo pritaikytos Įstatymo 83 straipsnio 2 dalies nuostatos, remiantis kuriomis visi jo pateikti duomenys laikomi nepatikimais ir yra atmestini bei nenagrinėtini.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad sprendime nepagrįstai ir nemotyvuotai nustatytas vienerių metų terminas, draudžiantis atvykti jam į Lietuvos Respubliką, atsakovas nurodė, jog pareiškėjas buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostatą. Jokių papildomų sąlygų, papildomo pagrindimo arba išimčių prieglobsčio prašytojams įstatymo ši Įstatymo nuostata nenumato. Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai taip pat nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti laikotarpio nustatymo kriterijų, tokiu būdu Migracijos departamentui šiuo aspektu yra suteikti diskrecinės galios įgaliojimai veikti savo nuožiūra, nenukrypstant nuo institucijai priskirtų bendrųjų tikslų. Pareiškėjo atveju, Migracijos departamentas savo kompetencijos ribose nustatė, kad jis piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo tvarka, sąmoningai klaidina tyrimą, todėl buvo priimtas sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam nei minimalus (1 metų) laikotarpiui, t. y. 1 metams. Pažymėjo ir tai, kad įvertinus pareiškėjo bylos individualias aplinkybes, buvo nuspręsta netaikyti jam maksimalaus 5 metų draudimo atvykti termino. Todėl, atsakovo nuomone, skundžiamo sprendimo Nr. (15/6-7)-12PR-8) dalis dėl uždraudimo atvykti kaip ir visas sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (b. l. 47-54) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateikta medžiaga, nustatė, kad Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Sienos kontrolės skyriaus viršininkas pulkininkas leitenantas J. U. 2012 m. liepos 24 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-1372 informavo, kad 2012 m. liepos 24 d. Varėnos rajone Margionių km. buvo sulaikyti 4 (duomenys neskelbtini) piliečiai, du (duomenys neskelbtini) piliečiai ir vienas pilietis (duomenys neskelbtini) S. A. K., gim. 1979 m. Pareiškėjui neturint su savimi užsienio valstybės paso, siekiant nustatyti jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, jis buvo sulaikytas 48 valandoms ir 2012 m. liepos 24 d. Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimu trims mėnesiams patalpintas į Užsieniečių registracijos centrą. 2012 m. liepos 24 d. apklausos metu S. A. K. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) Respublikos pasas 2008 m. buvo jam išduotas, tačiau jį atidavė lydinčiam asmeniui, užsienio valstybių vizos, leidimo gyventi šalyje neturi. Paaiškino, kad 2012 m. birželio 23 d. lėktuvu iš (duomenys neskelbtini) atvyko į (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) keliavo automobiliu, Lietuvos Respublikos sieną kirto pėsčiomis. Atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas: papulti į Europą, sugrįžti į savo kilmės valstybę nenori.

2012 m. liepos 27 d. Migracijos departamente buvo gautas pareiškėjo S. A. K. prašymas suteikti jam politinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi (duomenys neskelbtini) jam gresia pavojus, jį persekioja. Pareiškėjas prieglobsčio prašytojo pirminėje apklausoje 2012 m. rugsėjo 4 d., be kita ko, nurodė: yra (duomenys neskelbtini) pilietis, tautybė – (duomenys neskelbtini), etninė priklausomybė – (duomenys neskelbtini), musulmonas, paskutinė gyvenamoji vieta – P. N. k., (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini) valstija, (duomenys neskelbtini), yra vedęs, baigęs 10 klasių, profesija – pardavėjas, paskutinė darbovietė – nuosava krautuvėlė.

Iš kilmės valstybės išvyko 2012 m. birželio 11 d., išvykimo tikslas – Europa, prašyti prieglobsčio dėl persekiojimo kilmės valstybėje. Kaip priežastį tokio prašymo nurodė, jog jo draugas turėjo plytelių verslą, kaimelio turtuoliai norėjo pasisavinti to draugo žemę. 2006 m. birželio 25 d. atėjo palaikyti draugą susirinkime, dalyvavo ir turtuoliai su apsauga, pradėjo šaudyti į minią, jo draugas žuvo, pats jis pabėgo ir nuo to laiko jį pradėjo persekioti turtuoliai, nes policija reikalauja iš jo, kad paliudytų apie įvykį.

Į Lietuvą atvyko 2012 m. liepos 24 d. prašyti prieglobsčio, į kilmės valstybę grįžti nepageidauja. 2013 m. vasario 5 d. buvo atlikta dar viena pareiškėjo S. A. K. prieglobsčio prašytojo apklausa (prieglobsčio prašytojo apklausos protokolas (asmens byla Nr. PAK0110 (b. l. 43–49)), kurioje jis nurodė iš esmės tokius pačius prieglobsčio prašymo pagrindus. Papildomai paaiškino, kad nužudytojo draugo šeimos nariai pakartotinai kreipėsi į teismą ir bylos nagrinėjimas dėl nužudymo buvo atnaujintas, todėl jį nuolat kvietė į teismą paliudyti.

Nurodė, jog buvo ne kartą užpultas tų žmonių, kurie palaikė įtariamuosius, užpultas buvo ir jo brolis, dėl to kreipėsi į policiją. Po to, kai šovė į jo brolį, pareiškėjas, bijodamas dėl savo gyvybės, išvyko pas tetą su savo dviem broliais ir ten slėpėsi. Po to apsistodavo vis pas kitas gimines. Taip pat nurodė, jog jį buvo suradęs R. H. atstovas ir siūlė didelę sumą pinigų, kad jis pakeistų parodymus, o jei nesutiks, tada bus nužudytas. Tačiau pareiškėjas parodymų nepakeitė, pasidarė pasą, vizą ir išvyko iš šalies.

Paaiškino, kad jei jis grįžtų į savo kilmės šalį, jam atkeršytų asmenys, prieš kuriuos jis liudijo. 2013 m. vasario 12 d. pareiškėjas S. A. K. prieglobsčio prašytojo apklausos metu iš esmės nurodė tas pačias išvykimo iš šalies priežastis, aplinkybes, analogiškus prieglobsčio prašymo pagrindus kaip ir prieš tai buvusiose apklausose.

Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2013 m. vasario 19 d. priėmė išvadą Nr. 15/6-7-13PR-8RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) Islamo Respublikos piliečiui S. A. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Islamo Respubliką“, kuria, be kita ko, pasiūlė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso. Migracijos departamento direktorius, vadovaudamasis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi, 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 1 dalimi, 136, 137 ir 138 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 65, 76,4 ir 79 punktais, remdamasis Išvada, priėmė skundžiamą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skundžiamame sprendime nurodoma, jog pareiškėjas visiškai nepateikė duomenų, kurie leistų jam suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalį, be to, ir skunde tokių duomenų pareiškėjas nepateikė. Teismas nurodė, kad aplinkybių, jog pareiškėją persekiotų dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, šioje byloje nenustatė, pareiškėjas jų nepateikė, todėl šiuo aspektu skundžiamas sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismas vertino, kad skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir dėl to, jog pareiškėjui nebuvo paskirta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjo pateikti duomenys nėra nuoseklūs – teismo vertinimu, pareiškėjo persekiojimą atliko privatūs asmenys (vienas jų turtingas „Dolar“), kad jie galimai galėjo turėti įtakos vietinei valdžiai, be kita ko, policijai, tačiau nurodė, kad pareiškėjas galėjo persikelti į kitą (duomenys neskelbtini) valstybės vietą ir ten saugiai gyventi, juolab, kad (duomenys neskelbtini) yra didelė valstybė. Pabrėžė, jog pareiškėjas nuo 2011 m. iki 2012 m. jau buvo persikėlęs į kitą (duomenys neskelbtini) vietovę. Teismas vertino, kad pareiškėjas neišnaudojo savo valstybės gynybos priemonių, nes jis pats pateikė duomenis, jog minėtasis „Dolar“ gali būti ir yra nuteistas (duomenys neskelbtini) teismo nuosprendžiu. Teismas sprendė, kad atsakovas, įvertinęs šiuos duomenis, tinkamai pareiškėjo atžvilgiu pritaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnio 2 dalį.

Dėl pareiškėjo argumento, kad sprendimo Nr. (15/6-7)-12PR-8 4 punkte nurodytas draudimas atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos nėra motyvuotas, teismas pažymėjo, jog, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 2 dalimi, užsieniečiui, kuris savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir turi neįvykdytų prievolių Lietuvos Respublikai arba piktnaudžiauja savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos galimybe ar buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti laikotarpio nustatymo kriterijų, tokiu būdu Migracijos departamentui šiuo aspektu yra suteikti diskrecinės galios įgaliojimai veikti savo nuožiūra, nenukrypstant nuo institucijai priskirtų bendrųjų tikslų. Pareiškėjo atveju Migracijos departamentas savo kompetencijos ribose nustatė, kad jis piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo tvarka, sąmoningai klaidina tyrimą, todėl buvo nustatytas vienerių metų terminas, kuris, teismo vertinimu, lyginant su maksimaliu terminu – penkeriais metais, atitiko šios bylos aplinkybes ir buvo adekvatus.

III. Pareiškėjas S. A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 59-61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pareiškėjo pateiktas pasakojimas yra pagrįstas ir patvirtintas byloje pateiktais rašytiniais dokumentais, kurių vertinimo pirmosios instancijos teismas nepateikė. Atkreipia dėmesį, kad atsakymai apklausos metu, kurią atliko atsakovas, galėjo būti netiksliai užfiksuoti arba netiksliai išversti.

Remiasi Lietuvos Respublikos 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu patvirtinto Dėl užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 2 punkte įtvirtinta sąvoka „persekiojimo dalyviai“ ir mano, kad pareiškėją persekioję žmonės gali būti pripažinti valstybės valdžią turinčiais asmenimis, kadangi asmens, kaltinamo jo draugo nužudymu, giminaičiai turi valdingus įgalinimus, kurie ir vykdė persekiojimą. Pastebi, kad minėto aprašo 66.1 punkte nurodyta, jog persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad jo patirtas persekiojimas prilygsta pagrindinių žmogaus teisių pažeidimui, todėl jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra pagrįsta.

Atkreipia dėmesį, kad tiek (duomenys neskelbtini) visuomenė, tiek valdžia yra stipriai kontroliuojama armijos, kariškiai vykdo šalies politiką. Todėl mano, jog jo kilmės valstybės institucijos neturi jokių galimybių padėti. (duomenys neskelbtini) neveikia jokia teisinė sistema, kuri užkirstų kelią pareiškėjo persekiojimui.

Pažymi, jog nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas netyrė jokių faktų ir aplinkybių dėl pareiškėjo vidinės persikėlimo alternatyvos realumo. Atsižvelgdamas į byloje surinktus duomenis, kuriuos surinko atsakovas, pareiškėjas teigia, kad jis neturi realios galimybės persikelti šalies viduje, nes neturėtų jokių galimybių išgyventi kitoje (duomenys neskelbtini) dalyje dėl federacinės valstybės ypatumų, gyvenimo tradicijų ir įpročių, bendruomenių uždarumo ir kt.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (b. l. 67-68) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams bei jiems pritaria. Papildomai atsakovas, atsižvelgdamas į prieglobsčio prašytojo nepatikimumą, nurodo, kad mano, jog jis akivaizdžiai piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra ir teikia visiškai išgalvotus paaiškinimus, siekdamas įteisinsianti savo buvimą Europos Sąjungos teritorijoje ir pasinaudoti prieglobsčio prašytojams suteikiamomis garantijomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. (15/6-7)-12PR-8 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui S. A. K. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos iš naujo nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė iš esmės nurodydamas, kad pareiškėjas atsakovui nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius apie poreikį gauti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Teismas, kiek tai susiję su papildomos apsaugos suteikimu, nurodė, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai nėra nuoseklūs, be to pareiškėjas kilmės valstybėje galėjo pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe, ja faktiškai ir pasinaudojo 2011 – 2012 m., taip pat neišnaudojo kilmės valstybės teikiamų vidaus gynybos priemonių.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo priimtas sprendimas teisėtas. Nurodo, kad patyrė persekiojimą, o kilmės valstybė negali užtikrinti jo apsaugos. Taip pat nurodo, kad negali pasinaudoti vidinio persikėlimo galimybe.

Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka.

Visų pirma pažymėtina, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, inter alia, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (2013 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir UTPĮ) nuostatos. UTPĮ 77 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas.

Kiek tai susiję su pabėgėlio statuso suteikimu, UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-3060/2012).

Vertindama byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl vidinių gynybos priemonių neefektyvumo. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal į bylą pateiktus įrodymus (b.l. 41) pareiškėją, kaip jis nurodo, persekiojęs asmuo buvo nuteistas baudžiamojoje byloje. Tai paneigia pareiškėjo argumentą apie tai, kad kilmės valstybės teisėsaugos institucijos nevykdo ar nesugeba tinkamai vykdyti savo funkcijų. Be to, bylos nagrinėjimo metu pats pareiškėjas yra pažymėjęs, kad jis parodymus jau pateikė ir teismas leido jam daugiau nebeliudyti (Migracijos byla, b.l. 54), taigi nėra pagrindo teigti, kad jis galėtų atsisakyti savo parodymų. Pagal pareiškėjo pateiktus parodymus (Migracijos byla, b.l. 54-55) užpuolus jo brolį 2008 m. policija sureagavo ir du užpuolikus suėmė, taigi, vykdė savo pareigas.

Teisėjų kolegija atkreipia ir į tai, kad pareiškėjo teikiami parodymai nenuoseklūs. Apklausos pas atsakovą metu ir skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas teigė, kad persekiojimą patyrė keturis kartus (Migracijos byla, b.l. 54-55), tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad penkis kartus. Pirminės apklausos metu 2012 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas nurodė, kad reikalauja iš jo, jog jis paliudytų apie įvykį, tuo tarpu vėliau teigė, kad teisme jau buvo liudytoju ir teismas leido daugiau nebeliudyti.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl vidinio persikėlimo galimybės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas pats nurodė, kad 2011 m. persikėlė su šeima į kitą regioną ((duomenys neskelbtini)) pas gimines (tetą ir kitus gimines) (Migracijos byla, b.l. 45), kur gyveno daugiau nei metus laiko.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jo brolis, kuris, pareiškėjo teigimu, taip pat buvo persekiotas dėl to paties įvykio, pasinaudojo vidinio persikėlimo galimybe ir iki šiol sėkmingai persikėlęs gyvena, susirado darbą. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas taip pat turi realią vidinio persikėlimo galimybę, kuria gali pasinaudoti. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal pareiškėjo pateiktus parodymus (Migracijos byla, b.l. 54-55) dėl jo nurodyto įvykio visąlaik nukentėdavo šeimos nariai, o ne jis pats, tačiau šeimos nariai iš (duomenys neskelbtini) ieškodami prieglobsčio nepasitraukė.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi JTVPK Gairių dėl vidinio persikėlimo alternatyvos 29 punktu ir nurodo, kad šiame punkte pabrėžiama, jog vidinio persikėlimo alternatyva turėtų užtikrinti aukštesnį nei minimalų pragyvenimo lygį, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Minėto dokumento (Guidelines on international protection: “Internal Flight or Relocation Alternative” within the Context of Article 1A(2) of the 1951 Convention and/or 1967 Protocol relating to the Status of Refugees) 29 punkte nurodyta, jog gyvenimo standartų sumažėjimas netraktuotinas kaip vidinio persikėlimo galimybės atmetimo pagrindas, atitinkamoje vietovėje sąlygos turi būti tokios, kad, atsižvelgiant į konkrečios kilmės valstybės kontekstą, būtų įmanoma gyventi reliatyviai normalų gyvenimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, tik abstrakčiai mini federalinės valstybės ypatumus, gyvenimo tradicijas, bendruomenių uždarumą ir pan., nepaaiškina, kodėl vidinio persikėlimo alternatyva nėra reali. Kaip minėta, pats pareiškėjas pripažino, kad į kitą vietovę persikėlė su šeima pas gimines, taigi nenutrūko giminės ryšiai. Be to pats pareiškėjas nurodė, kad brolis iki šiol sėkmingai gyvena persikėlęs, susirado darbą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad vidinio persikėlimo galimybė yra tik teorinė, bet ne reali.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia argumentų, ginčijančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl skundžiamo Įsakymo 5 punkto, kuriuo pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo dienos. Teisėjų kolegija šiuo aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų atskirai nekartoja.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą, taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti pagrindo nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys