AS-46-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-46-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04241-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) trejų metų laikotarpį skundui paduoti skaičiuoti nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos; 2) solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Lietuvos valstybės 4 866,36 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pareiškėjo prašymo trejų metų laikotarpį skundui paduoti skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos netenkino ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija pirmą kartą išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Skundą teismui pareiškėjas paštu išsiuntė 2014 m. rugsėjo 19 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą (t. y. per trejų metų laikotarpį nuo 2010 m. vasario mėn.). Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyse konstatuotų argumentų, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos, o pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti argumentai, jog terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos nelaikytini teisingais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ginčo situacijos vertinimas Valstybinių socialinių pensijų įstatymo 44 straipsnio kontekste taip pat laikytinas nepagrįstu, nes Ministerija, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėdama sumažintą pensiją, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, nes, kaip jau nustatyta, sumažintos pensijos mokėjimą reguliavo tuo metu galiojęs Laikinasis įstatymas, kurio atitinkamos nuostatos tik Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, o pareiškėjo minimos Valstybinių socialinių pensijų įstatymo 44 straipsnio nuostatos taikymui reikalinga konstatuoti pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltę.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, t. y. nuo oficialaus pranešimo apie teisės pažeidimą iki pareiškėjo kreipimosi į teismą (2014 m. rugsėjo 19 d.) praėjo daugiau nei dveji metai. Nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties priėmimo praėjo daugiau nei metai bei nuo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo, kurioje dar kartą patvirtinant, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintas trejų metų terminas kartu buvo konstatuota ir tai, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia, taip pat praėjo beveik metai. Teismas pabrėžė, jog procesas negali būti begalinis, ir darė išvadą, kad pareiškėjas taip ilgai delsdamas nesikreipti į teismą iš esmės pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, dėl ko praleido terminą skundui paduoti.

Netenkinęs pareiškėjo prašymo trejų metų laikotarpį skundui paduoti skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

II. Pareiškėjas S. V. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir taikyti 3 metų laikotarpį skundui paduoti, jį skaičiuojant nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos bei priimti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Pareiškėjas nurodo turėjęs teisėtą lūkestį, kad teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai. Apie tai, kad jo pensija buvo sumažinta neteisėtai pareiškėjas teigia sužinojęs ne 2010 m. vasario mėnesį, o tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo doktrina ir pabrėžia, kad kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini su asmens nuosavybės teisių apsauga, todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Pareiškėjas pažymi, kad teisės aktuose nėra numatytas terminas negrąžintai pensijai išmokėti, o Valstybinių socialinių pensijų įstatymo 44 straipsnyje numatyta, jog valstybinės socialinės draudimo pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neribojant kokiu nors terminu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį, kuria teismas netenkino jo prašymo trejų metų laikotarpį skundui paduoti skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos ir atsisakė priimti skundą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą).

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekia iškelti administracinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, kurioje, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS756-215/2014, AS602-205/2014, AS525-497/2014, AS756-885/2014, AS602-587/2014, AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi netgi vėliau nei minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju, tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir su protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų subjektinių teisių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertino, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad buvo realių, objektyvių kliūčių, dėl kurių jis negalėjo paduoti skundą anksčiau nei 2014 m. rugsėjo 19 d. (pareiškėjo skundo išsiuntimo teismui diena).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Vadovaujantis minėta administracinių teismų praktika, sutiktina su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatuotų argumentų, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos, o pareiškėjo argumentai, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos nelaikytini teisingais.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą po nepateisinamai ilgo delsimo. Net ir pripažinus, jog galutinai kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, t. y. palankiausiai pareiškėjui, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjo kreipimosi į teismą 2014 m. rugsėjo 19 d. yra itin ilgas, prieštarauja teisingumo ir protingumo principų reikalavimams, nėra pateisintas objektyviomis aplinkybėmis, kurios galėjo būti reali kliūtis pareiškėjui paduoti skundą anksčiau nei 2014 m. rugsėjo 19 dieną.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo trejų metų laikotarpį skundui paduoti skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas