Legislator Case Law & Legislation
AS-602-266-14 AI generated

AS-602-266-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number AS-602-266-14
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1D-10059(11); priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį – 1756,13 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d.;

Legislator headnote

AI generated

AS-602-266-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, po 363,46 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. AS602-266/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07147-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja), rašytinio proceso tvarka nagrinėjo pareiškėjo R. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. lapkričio 22 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašė:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, atsakovas) 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1D-10059(11);

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį – 1756,13 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d.;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, po 363,46 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Paduotas skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsniuose skundui keliamus reikalavimus, todėl 2013 m. lapkričio 29 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas iki 2013 m. gruodžio 23 d. pasiūlant pateikti objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą.

Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 23 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame išdėstytais argumentais prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Pagrįsdamas termino skundui paduoti aplinkybes, nurodė, jog apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, t. y. dar iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ (2012 m. rugsėjo 21 d.), tačiau į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjo, kad neteisėtai sumažinta pensijos dalis bus išmokėta, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti pensijos dalies neišmokėjimą. Be to, laikė, jog trejų metų terminas ginti savo pažeistas teises nėra praėjęs, skaičiuojant nuo dienos, kurią pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, t. y. nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir, nutarčiai įsiteisėjus, nurodė skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn., t. y. pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėn., kai jam nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi 2013 m. lapkričio 22 d., t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės (tikėjimas, kad bus išmokėta sumažinta pensijos dalis; pareiškėjo įsitikinimu trejų metų termino ginti savo pažeistas teises jis nėra praleidęs, skaičiuojant nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 6 d. priėmimo dienos), kuriomis grindžiamas prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą paduoti skundą. Teismas nurodė, kad iki 2013 m. vasario mėn. praėjo pakankamai laiko, kada pareiškėjas galėjo realiai suvokti (apsispręsti ginti savo pažeistas teises) savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka bei terminais kreiptis į teismą jas ginti. Pareiškėjas praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga.

Teismas konstatavo, kad ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Kadangi prašymas atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkintas, pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Ministerijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1D-10059(11), kuriame Ministerija nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo pagrindą, perskaičiuotos pensijos dydį. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš ginčijamo rašto turinio, jame nenustatyta pareiškėjui privalomų vykdyti įpareigojimų, neduota nurodymų, nėra išdėstyta kitų atsakovo priimtų sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Ginčijamas sprendimas tik paliudija, kad tarp šalių yra kilęs ginčas. Šis ginčas turėjo būti iškeltas per minėtą procesinį trejų metų terminą, tada ginčas dėl šio sprendimo turėtų prasmę. Kadangi pareiškėjas ginčą kelia praleidęs trejų metų terminą kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, o procesas negali būti beprasmis, teismas konstatavo, kad šis skundžiamas aktas pareiškėjui akivaizdžiai nesukels jokių teisinių pasekmių, nes teismas šiuo atveju asmens teisių apginti negalėtų.

III. Pareiškėjas 2014 m. sausio 7 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, atnaujinti praleistą terminą ir priimti skundą.

Atskirajame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pateiktame skunde pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo pripažinus, kad jis yra praleidęs terminą, atnaujinti jį dėl svarbių priežasčių. Pažymi, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, taigi šiuo atveju nepraėjo treji metai nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. vasarį, gavęs sumažintą pensiją, nemanė, jog yra pažeidžiamos jo teisės, nes tuo metu galiojo Laikinasis įstatymas.

2. Pareiškėjas nurodo, kad nesikreipė į teismą dėl savo teisių gynybos, nes pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, kadangi išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Remiasi anksčiau buvusia praktika dėl policijos pareigūnų darbo užmokesčio indeksavimo. Taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tikėjo, jog turtiniai praradimai bus išmokami be teismų sprendimų.

3. Pažymi, kad apie tai, kad jam paskirta pensija buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sužinojo tik tada, kai Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė 2013 m. lapkričio 11 d. pažymą apie 2010 – 2013 m. paskaičiuotos ir išmokėtos pensijos dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 22 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo R. T. skundas, kurį vėliau teismui nustačius terminą skundo trūkumams pašalinti, pareiškėjas patikslino. Kartu su skundu pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą. Teismas konstatavo, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta už 2010 m. sausio mėn., į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 22 d., jau pasibaigus nustatytam 3 metų terminui kreiptis į teismą. Teismas pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių nelaikė pakankamu pagrindu atnaujinti terminą, nes nuo Konstitucinio Teismo nutarimo praėjo pakankamai laiko, kai pareiškėjas galėjo realiai suvokti savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, todėl praleistą terminą atsisakyta atnaujinti.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pažymėtina, jog pareiškėjui R. T. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. lapkričio mėn. (b. l. 1-7), taigi praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pažymėtina, kad ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Išvardytuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijai daro išvadą, kad jos sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais apeliacinės instancijos teismas tenkina pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. AS502-169/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014), ir atnaujinęs jam kreipimosi į teismą terminą, perduoda skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Iš atskiruoju skundu skundžiamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 1D-10059(11) nurodė, jog minėtas atsakovo sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, kadangi ginčui dėl pensijos nepriemokos priteisimo yra praleistas procesinis terminas kreiptis į teismą. Įvertinus tai, kad terminas kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėjamu atveju yra atnaujintinas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, spręstinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl Ministerijos 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 1D-10059(11) panaikinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nevertina pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytų motyvų dėl ginčo esmės ir dėl jų nepasisako, nes nagrinėjamu atveju sprendžiamas tik pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias termino atnaujinimo klausimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis naikintina, terminas skundui paduoti atnaujintinas, o skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. T. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti, atnaujinti pareiškėjui R. T. trejų metų terminą skundui paduoti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan