AS-858-525-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-525/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03084-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 67. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „LitCon” atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „LitCon” skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „LitCon” (toliau – ir pareiškėjas) apeliaciniame skunde, kuris buvo priimtas nagrinėti, pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti ginčijamo atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba) 2013 m. liepos 17 d. nutarimo „Dėl UAB „LitCon” kliudymo atlikti tyrimą” Nr. 2S-10 rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą (t. II, b. l. 60-84).

Prašymas grindžiamas tuo, jog 2014 m. sausio 8 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 33 straipsnio 3 dalies nauja redakcija, nustatanti, kad skundo padavimas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo ūkio subjektui skirta bauda, sustabdo baudos ir palūkanų priverstinį išieškojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Paaiškino, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 5 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas pripažinti, kad teismui teiktas skundas laikytinas sustabdžiusiu nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą, tačiau atsakovas 2014 m. vasario 10 d. sprendime Nr. (1.25-22)6V-242 nurodė, kad nėra pagrindo taikyti 2014 m. sausio 8 d. įsigaliojusios Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies, kadangi ji negaliojo nei nutarimo priėmimo, nei jo apskundimo momentu. Šiuo sprendimu pareiškėjas taip pat įpareigotas iki 2014 m. vasario 17 d. sumokėti skirtą 615 000 Lt baudą.

Pareiškėjo nuomone, 2014 m. sausio 8 d. įsigaliojusi Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies redakcija vertintina kaip faktinės ir teisinės situacijos pasikeitimas, sudarantis pagrindą iš naujo spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Aiškino, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė turi būti taikoma, nes skundžiamu nutarimu skirta 615 000 Lt bauda yra labai didelė ir neproporcinga, atsižvelgiant į tariamą pareiškėjo pažeidimą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, jeigu bauda yra labai didelė, nutarimo vykdymas, nesulaukus, kol byla bus išspręsta iš esmės, galėtų sukelti didesnių neigiamų padarinių nei laikinas tokio nutarimo nevykdymas. Vykdant nutarimą žala gali būti sukelta ne tik pareiškėjui, bet ir tretiesiems asmenims, t. y. pareiškėjo darbuotojams, partneriams ir klientams. Vertinant interesų pusiausvyrą, sunkesnių pasekmių atsirastų tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų įpareigotas sumokėti 615 000 Lt baudą nei taikius reikalavimo užtikrinimo priemonę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 6 d. nutartimi, be kita ko, pareiškėjo UAB „LitCon” prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė (t. II, b. l. 92-94).

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nors pareiškėjas prašymą taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia 2014 m. sausio 8 d. įsigaliojusia nauja Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies redakcija, nustatančia, kad skundo padavimas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo ūkio subjektui paskirta bauda, sustabdo baudos ir palūkanų priverstinį išieškojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau dėl nurodytos normos taikymo pareiškėjui yra priimtas Konkurencijos tarybos 2014 m. vasario 10 d. rašte Nr. (1.25-22)6V-242 įformintas sprendimas, todėl prašyme keliamas klausimas gali būti sprendžiamas pareiškėjui skundžiant (įstatymuose nustatytais terminais) Konkurencijos tarybos 2014 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. (1.25)-22)6V-242, kuriuo atmestas pareiškėjo 2014 m. vasario 5 d. prašymas pasikeitus teisiniam reglamentavimui sustabdyti skundžiamo nutarimo 2 punkto galiojimą.

Teismas taip pat pabrėžė, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, įrodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009), tačiau susiklosčiusi sunki ekonominė situacija ir jos metu kylantys finansiniai sunkumai gali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-206/2010).

Pareiškėjas tvirtina, kad dėl baudos išieškojimo kiltų didelių finansinių sunkumų, ir pateikia dokumentus, rodančius, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį skiria apie (duomenys neskelbtini) Lt sumą darbuotojų atlyginimams, valstybinio socialinio draudimo įmokoms, patalpų nuomai. Vadovaujantis minėta administracinių teismų praktika, galimos neigiamos pasekmės pareiškėjo finansinei padėčiai, galiojant ginčijamam nutarimui, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas įrodymais nepagrindė, kad jo finansinė padėtis yra itin sunki, o nurodyto dydžio baudos sumokėjimas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo galėtų šią padėtį dar labiau apsunkinti, t. y. kad gali sutrikti pareiškėjo įprastinė veikla, nes pareiškėjo veikla nėra nuostolinga. Byloje esanti pelno (nuostolių) ataskaita patvirtino, kad pareiškėjas 2012 metais turėjo (duomenys neskelbtini) Lt grynojo pelno (t. y. jau atmetus pareiškėjo nurodomas sąnaudas, kurias bendrovė yra įsipareigojusi mokėti kas mėnesį). Duomenų apie kitus pareiškėjo finansinius įsipareigojimus nebuvo pateikta.

Atitinkamai, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė prašymo dalyje dėl argumentų, jog skundžiamu nutarimu skirtos baudos sumokėjimas, nesulaukus galutinio teismo sprendimo dėl šio nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, itin dideliu mastu suvaržytų jo turtines teises. Pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju sumokėta bauda pareiškėjui privalo būti grąžinta iš valstybės biudžeto be papildomų teisminių procesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-246/2013).

Nurodė, jog argumentai, kad baudos mokėjimas nesulaukus teismo sprendimo pažeistų proporcingumo principą, būtų nesuderinamas su viešuoju interesu, taip pat nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Už konkurencijos normų pažeidimus skiriamos baudos turi atgrasomąjį poveikį, taigi padeda užtikrinti viešuosius interesus saugant sąžiningos konkurencijos laisvę.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta realios grėsmės, jog, netaikius pareiškėjo prašyme nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, būsimo teismo sprendimas pasunkės arba pasidarys negalimas. Atitinkamai, teismas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas UAB „LitCon” atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį ta apimtimi, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atskirajame skunde nurodoma, kad ginčijamas nutarimas pareiškėjui sąlygojo neigiamus teisinius padarinius, nes jam buvo skirta 615 000 Lt dydžio piniginė bauda. Pabrėžia, kad 2013 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Konkurencijos įstatymo 33, 39 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo pakeitė galiojusios Konkurencijos įstatymo redakcijos 33 straipsnio 3 dalį, numatant, kad skundo padavimas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo ūkio subjektui skirta bauda, sustabdo baudos ir palūkanų priverstinį išieškojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atitinkamai, pareiškėjas kreipėsi 2014 m. vasario 5 d. raštu į atsakovą, prašydamas pripažinti, kad, vadovaujantis 2014 m. sausio 8 d. įsigaliojusios Konkurencijos įstatymo redakcijos 33 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui teiktas skundas dėl atsakovo nutarimo laikytinas sustabdžiusiu nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą, tačiau atsakovas pateikto prašymo netenkino.

Pareiškėjo nuomone, 2014 m. sausio 8 d. įsigaliojusi Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies redakcija turėtų būti vertinama kaip faktinės ir teisinės situacijos pasikeitimas, sudarantis pagrindą iš naujo spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. 2014 m. sausio 8 d. įsigaliojusioje Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies redakcijoje įtvirtintas automatinio Konkurencijos tarybos nutarimo sustabdymo principas tuo atveju, jei dėl tokio nutarimo yra pateikiamas administracinis skundas. Toks teisinio reguliavimo pasikeitimas turi esminę įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms, kadangi, jei toks teisinis reguliavimas būtų galiojęs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. AS552-819/2013 nagrinėjant nutarties teisėtumo klausimą, akivaizdu, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas būtų priėmęs kitokį sprendimą ir palikęs nutartį, kuria buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nepakeistą. Dėl šios priežasties minėtos naujos Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies redakcijos priėmimas turėtų būti vertinamas kaip esminiai pasikeitusios teisinės bei faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą iš naujo persvarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą administracinėje byloje.

Nurodo, jog Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies nuostata savo esme turėtų būti laikoma ne materialinės teisės norma, o procesine, kadangi ji nenustato šalims tam tikrų teisių ir pareigų, o reguliuoja bendrą administracinių sprendimų vykdymo tvarką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-216/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad administracinių sprendimų vykdymo klausimai yra procesinio pobūdžio klausimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-216/2012). Pagal bendrąjį teisės aktų galiojimo laike principą procesinės teisės normos, t. y. tos, kurios nustato materialinių teisės normų realizavimo tvarką, yra taikomos toms procedūroms, kurios vykdomos galiojant atitinkamai procesinei teisės normai. Pareiškėjo vertinimu, 2014 m. sausio 8 d. įsigaliojusi Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies redakcija turėtų būti vertinama kaip procesinio pobūdžio teisės norma, lėmusi faktinių ir teisinių aplinkybių pasikeitimą, o tai sudaro pagrindą teismui pakartotinai svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą.

Pareiškėjas taip pat pabrėžia, kad jo 2013 m. rugpjūčio 5 d. administracinis skundas yra prima facie pagrįstas. Konkurencijos tarybos nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo metu nebuvo surinkta pareiškėjo dalyvavimą pažeidime pagrindžiančių įrodymų, bylai reikšmingos faktinės aplinkybės buvo tiriamos atmestinai ir paviršutiniškai, o teisės aktų reikalavimai buvo aiškinti ir taikyti netinkamai. Taigi vien argumentų dėl skundžiamo akto prima facie pagrįstumas yra pagrindas stabdyti skundžiamo akto galiojimą.

Pažymi, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas privalės sumokėti Konkurencijos tarybos skirtą baudą dar iki galutinio teismo sprendimo priėmimo. Atitinkamai, sumokėjus šią baudą, iškils reali grėsmė pareiškėjo galimybėms toliau veiksmingai vykdyti ekonominę veiklą rinkoje. Be to, tokiu atveju, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, iki jo priėmimo buvusios pareiškėjo finansinės būklės atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas, kadangi pareiškėjas patirtų jos vykdomai ūkinei veiklai reikšmingo dydžio nuostolius bei kitas neigiamas finansines ir materialines pasekmes, susijusias su pareiškėjui skirtos 615 000 Lt dydžio baudos išieškojimu, kurių kompensavimus būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas pažeistų proporcingumo principą ir viešąjį interesą. Pareiškėjas yra įpareigotas sumokėti neproporcingą 615 000 Lt dydžio baudą iki 2014 m. vasario 17 d., jis atsiduria žymiai blogesnėje padėtyje nei visi kiti pareiškėjai, teikiantys skundą po 2014 m. sausio 8 d. Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies naujosios redakcijos įsigaliojimo, kurių atžvilgiu priimtų Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimas yra automatiškai stabdomas. Dėl šios priežasties, teismui atsisakius taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas netektų galimybės veiksmingai apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų.

Pareiškėjas patiria itin didelės žalos dėl dalykinės reputacijos pablogėjimo, kadangi jis yra sąžiningai verslą vykdanti įmonė ir jau vien pats pažeidimo konstatavimo faktas sukelia neigiamas pasekmes. Nutarimas buvo neigiamai aprašytas įvairiose visuomenės informavimo priemonėse. Pareiškėjui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, jis patirtų finansinių praradimų, susijusių su pareiškėjo dalykine reputacija, kompensavimas būtų apsunkintas, kadangi įvertinti tokius praradimus pinigine išraiška yra pakankamai sudėtinga. Be to, pareiškėjas būtų priverstas inicijuoti papildomus, ilgai trunkančius teisinius ginčus su atsakovu.

Pareiškėjas kiekvieną mėnesį turi skirti reikšmingas sumas darbuotojų atlyginimams, darbuotojų valstybinio socialinio draudimo įmokoms, patalpų nuomai ir kt., kas per mėnesį iš viso sudaro (duomenys neskelbtini) Lt. Nesustabdžius nutarimo galiojimo ir pareiškėjui sumokėjus nutarime nurodytą baudą iki galutinio sprendimo byloje priėmimo, pareiškėjas galimai objektyviai nebebūtų pajėgus laiku sumokėti nurodytų įmokų, o tai reikštų, kad pareiškėjo vykdoma ūkinė komercinė veikla būtų iš esmės sutrikdyta. Tokie neigiami finansiniai padariniai pareiškėjo vykdomai ekonominei veiklai sukeltų žymiai sunkesnes pasekmes, lyginant su pasekmėmis, kurios kiltų, jei nutarimo galiojimas nebūtų sustabdytas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį nepakeistą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog pareiškėjas atskirajame skunde pateikia argumentus, kuriuos įvertino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. nutartyje.

Atsakovas pasisakydamas dėl naujų pareiškėjo įvardintų aplinkybių pabrėžia, kad Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio naujos redakcijos įsigaliojimas nesukėlė ir nesukels realios grėsmės, jog teismo sprendimas, naikinantis nutarimą, negalėtų būti įvykdomas ar pasunkėtų jo įvykdymas. Pareiškėjo nurodyti klausimai dėl naujos Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio redakcijos taikymo, išieškant nutarimu UAB „LitCon” skirtą baudą, yra atskiro ginčo dalykas ir nesusijęs su ginču, ar nutarimas yra teisėtas. Be to, pati naujos redakcijos Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies nuostata savaime, nerodo, kad yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Pažymi, jog teisės aktuose nenumatyta, kad ūkio subjektams, kuriems Konkurencijos tarybos nutarimu, priimtu dar prieš įsigaliojant naujai Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies redakcijai, skirta bauda bei kurie padavė skundą dėl nutarimo dar iki minėtos redakcijos įsigaliojimo, turėtų būti taikoma vėlesnė Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies redakcija. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja nuo 2014 m. sausio 8 d. įsigaliojusias Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies nuostatas, nurodydamas ir remdamasis tik jam palankia jų dalimi, susijusia su baudos mokėjimo savaiminiu sustabdymu apskundus Konkurencijos tarybos nutarimą, tačiau ignoruodamas kitą dalį, susijusią su palūkanų per laikotarpį, kol nemokama bauda, skaičiavimu. Toks dalinis rėmimasis naujai įsigaliojusiomis teisės normomis negali būti laikomas tinkamu argumentu ir pagrindu sprendžiant tiek dėl naujos redakcijos teisės normų taikymo UAB „LitCon” atžvilgiu, tiek dėl UAB „LitCon” skirtos baudos mokėjimo sustabdymo taikant reikalavimo užtikrinimo priemonių institutą.

Be to, net jei būtų manoma, jog yra pagrindas UAB „LitCon” atžvilgiu taikyti 2014 m. sausio 8 d. įsigaliojusią Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalį (įskaitant ir palūkanų skaičiavimą), tai iš esmės paneigtų pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę dėl baudos mokėjimo sustabdymo, nes pareiškėjui padavus skundą teismui Konkurencijos taryba apskritai neturėtų teisinio pagrindo imtis priverstinio baudos ir palūkanų išieškojimo.

Atskirajame skunde pareiškėjas neįrodė, kad yra pažeidžiamas proporcingumo principas, jeigu netaikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, nes savo situacijos su kitais būsimais pareiškėjais dėl Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo pareiškėjas negali lyginti, kadangi tie pareiškėjai objektyviai yra kitoje situacijoje, t. y. jiems Konkurencijos taryba skirs baudas po 2014 m. sausio 8 d., jau galiojant naujiems Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio ir 39 straipsniams, kai tuo tarpu pareiškėjui bauda buvo skirta nutarimu dar gerokai iki 2014 m. sausio 8 d. kaip ir paduotas skundas dėl nutarimo iki minėtos datos. Be kita ko, pagal naujos redakcijos Konkurencijos įstatymo 39 straipsnį, įsigaliojusį nuo 2014 m. sausio 8 d., siekiant užtikrinti viešąjį interesą ūkio subjektams, kurie nesumokės baudos per 3 mėnesius nuo nutarimo paskelbimo, priešingai nei pareiškėjui, bus skaičiuojamos palūkanos. Taigi pareiškėjo subjektyvi nuomonė, kad jo situacija blogesnė nei kitų būsimų pareiškėjų neįrodo, kad yra reali grėsmė, jog teismo sprendimas bus neįvykdytas ar jo įvykdymas bus apsunkintas.

Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog sumokėjęs baudą jis patirtų finansinių praradimų, susijusių su jo dalykine reputacija, kiltų teisminių ginčų su Konkurencijos taryba. Šis argumentas neįrodo, jog teismo sprendimo įvykdymas taptų apsunkintas ir pareiškėjo būtų neįmanoma grąžinti į prieš nutarimo priėmimą buvusią padėtį. Be to, teismo sprendimų, susijusių su piniginių lėšų išieškojimu, įvykdymas yra mažiausiai apsunkintas, kadangi, palankaus teismo sprendimo atveju, valstybė visuomet bus pajėgi grąžinti išieškotas pinigines sumas, kaip ir atlyginti su ginčijamo sprendimo priėmimu galimai susijusią žalą.

Pareiškėjo argumentai dėl jo itin sunkios finansinės situacijos ir galbūt pasunkėsiančių galimybių ateityje vykdyti savo įsipareigojimus tretiesiems asmenims jau buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartyje kaip nesudarantys pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės. Naujų įrodymų, kad finansinė pareiškėjo situacija būtų itin pasunkėjusi, jis nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – reikalavimo užtikrinimo priemonės –Konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimo „Dėl UAB „LitCon” kliudymo atlikti tyrimą” Nr. 2S-10 rezoliucinės dalies 2 punkto, kuriuo už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 25 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 25 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimą buvo nutarta pareiškėjui skirti 615 000 Lt baudą, galiojimo laikino sustabdymo – taikymas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama teismo nutartimi netaikė nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nenustatęs Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnyje numatytų pagrindų reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Teismas taip pat pastebėjo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų padarinių ar galimų naujų teisminių procesų.

Vertindama pirmosios instancijos teismo nutartį teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog administracinėje teisenoje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindus numato ABTĮ 71 straipsnis. Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Pastebėtina, jog sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS552-819/2013 šioje administracinėje byloje jau netaikė pareiškėjo prašytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – laikinai sustabdyti Konkurencijos tarybos 2013 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 2S-10 rezoliucinės dalies 2 punkto, kuriuo dėl šio nutarimo 1 punkte pripažintų Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 25 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimų pareiškėjui skirta 615 000 Lt bauda, galiojimą. Teismas nagrinėjamu atveju sprendė, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (t. I, b. l. 162-167).

Pabrėžtina, jog administracinis teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl pasikeitus faktinei situacijai yra galimybės iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012). Taigi proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tačiau tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-133/2008). Ši galimybė pareiškėjui taip pat buvo išaiškinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS552-819/2013 (t. I, b. l. 162-167).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė naują prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau iš dalies remiasi tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip sudarančiomis pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kurias jau yra įvertinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. nutartyje. Šiuo atveju pareiškėjo argumentai, susiję su jam galimai kilsiančiais sunkumais, jo teisių suvarymu, proporcingumo principo taikymu, buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartyje. Teisėjų kolegija su jais sutinka ir nemato pagrįsto pagrindo jų kartoti ar kitaip vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Papildomai pažymėtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė naujų duomenų apie jo finansinę padėtį, leidžiančių iš esmės vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę dėl šių jo nurodytų aplinkybių.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę taip pat grindžia naujai atsiradusiomis aplinkybėmis, t. y. kad 2013 m. gruodžio 23 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 33, 39 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-743, įsigaliojęs 2014 m. sausio 8 d. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju jam turi būti taikomos šios naujai priimtos nuostatos ir turi būti stabdomas baudos įvykdymo išieškojimas. Atsižvelgus į pareiškėjo nurodytas aplinkybes matyti, kad šiuo atveju priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-819/2013 šis pakeitimas nebuvo įsigaliojęs.

Teisėjų kolegija, vertindama nurodytą pareiškėjo aspektą, visų pirma pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimas kilo specifinėje teisinių santykių srityje. Konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, šių subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos priežiūros Konkurencijos įstatymas.

Iki pareiškėjo nurodyto pakeitimo galiojęs teisinis reguliavimas numatė, kad ūkio subjektas Konkurencijos tarybos skirtą baudą privalo sumokėti į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje dienos (Konkurencijos įstatymo 39 str. 1 d.). Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 4 dalis nustatė, kad ūkio subjekto nesumokėta bauda išieškoma į valstybės biudžetą. Konkurencijos tarybos nutarimas pateikiamas vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka ne vėliau kaip per vienus metus nuo jo priėmimo dienos. Šis terminas pratęsiamas laikotarpiui, kuris buvo skirtas baudai sumokėti, ir laikotarpiui, kurį teismo sprendimu buvo sustabdytas Konkurencijos tarybos nutarimo skirti baudą galiojimas. Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis numatė, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jeigu teismas nenusprendžia kitaip.

Iš aptariamų Konkurencijos įstatymo normų matyti, kad įstatymų leidėjas nenustatė, jog ūkio subjekto pareiga mokėti Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtą baudą atsiranda tik įsigaliojus nutarimui, kuriuo pritaikyta ši sankcija, o skundžiamo nutarimo galiojimas teismo galėjo būti sustabdytas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į specifines individualios situacijos aplinkybes, pagrindžiančias administracinio akto (ar jo dalies) galiojimo sustabdymo būtinumą (ABTĮ 71 str.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-246/2013).

Tuo tarpu 2013 m. gruodžio 23 d. priimtas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 33, 39 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-743 įtvirtino Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio pakeitimą, nustatant, kad ūkio subjektas Konkurencijos tarybos paskirtą baudą privalo sumokėti į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje dienos. Pagal to paties straipsnio 2 dalį ūkio subjektui nesumokėjus baudos per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, skaičiuojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio palūkanos. Palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai sueina šio straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas. Palūkanos yra skaičiuojamos kiekvieną dieną ir baigiamos skaičiuoti tą dieną, kai bauda sumokama į valstybės biudžetą, bet ne ilgiau kaip 180 dienų. Šis 180 dienų terminas pratęsiamas tiek, kiek laiko, suėjus šio straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui, buvo sustabdytas baudos ir palūkanų priverstinis išieškojimas. Palūkanos neskaičiuojamos šio straipsnio 4 dalyje nustatytu baudos ar jos dalies mokėjimo atidėjimo laikotarpiu. Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 6 dalis numato, kad ūkio subjekto nesumokėta bauda ir palūkanos išieškomi į valstybės biudžetą. Konkurencijos tarybos sprendimas dėl priverstinio baudos ir palūkanų išieškojimo yra vykdomasis dokumentas, kuris pateikiamas vykdyti antstoliui CPK nustatyta tvarka ne vėliau kaip per vienus metus nuo Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo ūkio subjektui skirta bauda, priėmimo dienos. Šis terminas pratęsiamas tiek laiko, kiek buvo atidėtas baudos mokėjimas ir sustabdytas baudos ir palūkanų priverstinis išieškojimas. Pagal pakeistą Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalį skundo padavimas dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo ūkio subjektui paskirta bauda, sustabdo baudos ir palūkanų priverstinį išieškojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kaip jau buvo minėta, šis nurodytas Konkurencijos įstatymo pakeitimas įsigaliojo 2014 m. sausio 8 d.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog iš nauja redakcija įtvirtintos Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 1 dalies matyti, kad ūkio subjektui išlieka pareiga sumokėti Konkurencijos tarybos paskirtą baudą į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nutarimo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje dienos. Kita vertus, Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 dalis numato pasekmes, kurios kyla nesumokėjus paskirtos baudos laiku. Šiuo atveju pažymėtina, jog nors pareiškėjas prašydamas stabdyti jam skirtos baudos vykdymą, t. y. pareigą mokėti baudą, remiasi Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalimi, tačiau ji iš esmės taikytina vykstant priverstiniam išieškojimui, kuris yra vykdomas CPK numatyta tvarka (Konkurencijos įstatymo 39 str. 6 d.). Taigi nurodyta Konkurencijos įstatymo nuostata nekalba ir nepanaikina baudos mokėjimo pareigos, o reguliuoja iš esmės santykius kylančius vėlesniame etape, t. y. skundo dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo ūkio subjektui paskirta bauda, padavimo teisines pasekmes esant priverstiniam išieškojimui. Atitinkamai, pareiškėjo argumentai dėl jam skirtos baudos mokėjimo laikino sustabdymo remiantis Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalimi laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegija pastebi, jog esant aplinkybėms dėl Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 3 dalies taikymo ir gali būti teikiami argumentai dėl jos aiškinimo ir taikymo pareiškėjui laiko aspektu.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti pareiškėjo UAB „LitCon” prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „LitCon” atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Sutkevičius

Irmantas Jarukaitis

Virginija Volskienė