A-602-413-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-413/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01334-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, ir Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės teismų administracijos, Nacionalinei teismų administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gegužės 14 d. (pagal gavimo datą) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2) ir patikslintais skundais (b. l. 14-15, 47-48), prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir NTA; atsakovo) 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 4R-765-(4.34), kuriuo pareiškėjui atsisakyta perskaičiuoti teisėjo pensiją;

2) įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją nuo 2010 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui valstybinę teisėjo pensiją skaičiuoti pagal devynerius teisėjo darbo metus, t. y. po 18 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio už paskutinius penkerius teisėjo darbo metus – po 1 142,44 Lt neribojant jos dydžio.

3) priteisti iš Lietuvos valstybės nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. po 507,75 Lt per mėnesį (iš viso 12 186 Lt) neišmokėtos teisėjo pensijos.

Paaiškino, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę teisėju dirbo 9 metus – iki 1999 m. lapkričio 26 d. (iš viso teisėju yra dirbęs 38 metus). NTA direktoriaus 2003 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 12 jam yra paskirta ir mokama 634,69 Lt valstybinė teisėjo pensija už 5 darbo teisėju metus. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstituciniam Teismui) 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažinus, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo) 6 straipsnio 2 dalis, nustatanti pensijų mokėjimą už penkmečius, o ne už kiekvienus metus, ir ribojant jos dydį atsižvelgiant į kitas aplinkybes, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 109 straipsnio 2 dalies bei teisėtų buvusių teisėjų lūkesčių ir konstitucinės valstybės principo, pareiškėjas kreipėsi į NTA, prašydamas perskaičiuoti paskirtą teisėjo pensiją už devynerius darbo teisėju metus. NTA 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 4R-765-(4.34) atsisakė paskirtą teisėjo pensiją perskaičiuoti, kol nepakeisti teisėjų pensiją reglamentuojantys teisės aktai. Pažymėjo, kad iš Konstitucijos kylančios teisėjo nepriklausomumo principo socialinės garantijos reiškia valstybės pareigą mokėti ne tik dirbančiam teisėjui, bet ir pasibaigus teisėjo darbo kadencijai. Dabar paskirta pensija tokios garantijos nesuteikia. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2754-121/2011 suformavo praktiką, kad teisėjams paskirta pensija turi būti skaičiuojama už kiekvienus darbo teisėju metus, neribojant jos dydžio dėl kitų aplinkybių. Nurodė, kad pagal NTA skaičiuotę pareiškėjas turėjo gauti 1 142,44 Lt dydžio pensiją. Skirtumas tarp jam paskirtos ir prašomos pensijų dydžių buvo 507,75 Lt (1 142,44 – 634,69).

Pareiškėjas nurodė, kad atsisako dalies reikalavimų, susijusių su Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinojo įstatymo; Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo) nuostatų taikymu, atsisakymo pasekmės žinomos.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės teismų administracijos, ir Nacionalinė teismų administracija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintus skundus (b. l. 18-22; 52-55) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad, 2010 m. lapkričio 16 d. oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, iki šios dienos nėra naujo teisinio reglamentavimo, todėl NTA neturi galimybės skirti, mokėti ir perskaičiuoti valstybinių pensijų, kad šios atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymu nurodyta mokėti valstybines pensijas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, o 2012 m. vasario 17 d. įsakymu nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos skaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Konstitucinio Teismo nutarimu, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymu) ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinuoju įstatymu).

Atsižvelgiant į tai, kad nėra naujo teisinio reglamentavimo ir pakankamai biudžeto lėšų, 2012 m. kovo 16 d. buvo priimtas įsakymas, kuriuo pripažintas netekusiu galios 2012 m. vasario 17 d. įsakymas Nr. 9FB-3-(4.46), ir pensijas nurodyta skaičiuoti ir mokėti pagal teisinį reglamentavimą, buvusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Paaiškino, kad NTA direktorius 2012 m. spalio 18 d. priėmė įsakymą Nr. 9FB-23-(4.46), kuriame nurodė, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki bus priimti įstatymų pakeitimai, atitinkantys Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime įtvirtintus teisėjų valstybinių pensijų apskaičiavimo principus bei užtikrintas finansavimas, teisėjų valstybines pensijas skaičiuoti ir mokėti atsižvelgiant į teisėjų valstybinių pensijų skaičiavimo principus ir ribojimus pagal Valstybinių pensijų įstatymo, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Laikinojo įstatymo bei 2012 m. rugsėjo 1 d.

įsigaliojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo ir Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymo nuostatas. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas perskaičiuoti pensiją pagal 9 teisėjo darbo metus yra teisiškai nepagrįstas, kadangi jo pensija negalėjo būti apskaičiuota kitaip, nei nustatyta Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme. Be to, Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime nėra nurodęs, kokiu būdu (metais, mėnesiais ar dienomis) turi būti skaičiuojamas teisėjo darbo stažas teisėjų valstybinei pensijai gauti.

Pažymėjo, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija dar kartą bus perskaičiuota, kai bus pašalinti Konstitucinio Teismo konstatuoti teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai ir priimti teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 28 d. sprendimu (b. l. 64-71) nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją mokėti pareiškėjui teisėjo pensiją po 951,54 Lt nuo 2012 m. vasario 6 d., o iki to – po 475,77 Lt, ir išmokėti susidariusį skirtumą. Likusią pareiškėjo skundo dalį tenkino: panaikino NTA 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 4R-765-(4.34) „Dėl Jūsų prašymo“ ir įpareigojo atsakovą Nacionalinę teismų administraciją perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą teisėjo valstybinę pensiją pagal 9 metų teisėjo darbo stažą pensijai gauti ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. paskirti 18 procentų, skaičiuojamų nuo vidutinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, dydžio pensiją – 1 142,44 Lt, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais. Taip pat priteisė A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, 12 186 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė atsisakymą skundo reikalavimų įpareigoti NTA mokėti jam teisėjo pensiją po 951,54 Lt nuo 2012 m. vasario 6 d., o iki to – po 475,77 Lt, ir išmokėti susidariusį skirtumą (b. l. 47–48). Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsniu bei 101 straipsnio 3 punktu, teismas bylos dalį dėl minėto pareiškėjo reikalavimo nutraukė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. lapkričio 16 d. dekretu Nr. 673 pareiškėjas A. M. atleistas iš Kauno apygardos teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui. NTA direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 1 ir 7 straipsniais, Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68, bei Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisijos, sudarytos NTA direktoriaus 2003 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1, 2003 m. vasario 13 d. išvada Nr. 13, 2003 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 12 pareiškėjui paskyrė 634,69 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją (b. l. 29). Pareiškėjui pensija apskaičiuota vadovaujantis Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio nuostatomis, o paskirtoji 634,69 Lt teisėjo valstybinė pensija buvo ribojama taikant Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais (1,3 ir 1,5) bei Laikinojo įstatymo nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad NTA direktorius 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 9FB-10-(4.46) (b. l. 26) nurodė mokėti teisėjų valstybines pensijas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. 2012 m. vasario 17 d. įsakyme Nr. 9FB-3-(4.46) (b. l. 27) NTA direktorius nurodė apskaičiuojant ir išmokant teisėjų valstybines pensijas nuo 2010 m. lapkričio 16 d. netaikyti Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo; apskaičiuoti ir išmokėti teisėjų valstybinių pensijų gavėjams teisėjų valstybinių pensijų skirtumus, susidariusius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo pritaikymo; nuo 2010 m. lapkričio 16 d. teisėjų valstybines pensijas apskaičiuoti įvertinus kiekvienus teisėjo darbo stažo metus; apskaičiavus teisėjų valstybines pensijas šio įsakymo 1.3 punkte nustatyta tvarka, teisėjų valstybinių pensijų gavėjams išmokėti teisėjų valstybinių pensijų skirtumus, susidariusius nuo 2010 m. lapkričio 16 d.; šio įsakymo nustatyta tvarka apskaičiavus teisėjų valstybines pensijas, jas išmokant nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą. Taip pat pripažino netekusiu galios NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46). 2012 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 9FB-7-(4.46) (b. l. 28) NTA direktorius pripažino netekusiu galios NTA direktoriaus 2012 m. vasario 17 d. įsakymą Nr. 9FB-3-(4.46) ir nurodė teisėjų valstybines pensijas skaičiuoti ir mokėti pagal NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymą Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“. NTA 2012 m. vasario 21 d. raštu Nr. 4R-347-(4.34) (b. l. 24-25) informavo teisėjų valstybinių pensijų gavėjus apie teisėjų valstybinių pensijų mokėjimų tvarką.

NTA, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2012 m. balandžio 10 d. rašte Nr. 4R-769-(4.34) (b. l. 5-6) nurodė, kad neneigia pareiškėjo teisės gauti teisėjų valstybinę pensiją, tačiau, nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos iki šiol nesant naujo teisinio reguliavimo, neturi galimybių skirti, mokėti ir / ar perskaičiuoti tokių valstybinių pensijų, kurios atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Paskirta pensija bus perskaičiuota, kai bus pašalinti Konstitucinio Teismo konstatuoti teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai ir priimti teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktų pakeitimai. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos teisėjų valstybinės pensijos dydžio apskaičiavimo ir ribojimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Teismas rėmėsi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (2002 m. liepos 2 d. redakcija Nr. IX-1011) 5 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto ir 3 dalies nuostatomis. Atsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime dėl stažo teisėjo valstybinei pensijai, nustatyto Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, skaičiavimo konstitucingumo pažymėjo, kad minėtame straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuris, viena vertus, sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, turinčių labai skirtingą teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinių pensijų dydžius, o kita vertus, sudaro prielaidas paskirti labai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisėjams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi, neatitinka teisėjų valstybinės pensijos, kaip konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jų įgaliojimams, sampratos, inter alia, Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies nuostatų, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo, proporcingumo, protingumo reikalavimų. Tokia argumentacija davė pagrindą daryti išvadą, kad teisėjo valstybinė pensija turi būti skaičiuojama įvertinant kiekvienus darbo teisėju metus. Atsižvelgęs į aptartas nuostatas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas skiriant jam pensiją įvertinti 9 metų darbo teisėju stažą buvo teisiškai ir faktiškai pagrįstas.

Vadovaudamasis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi teismas nurodė, kad nuo oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo straipsniai (jų dalys), kurie yra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi. Išspręsdamas bylą teismas turi pareigą taikyti Konstitucijai neprieštaraujančius teisės aktus (ABTĮ 4 straipsnio 1 dalis, Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ginčas spręstinas pagal ABTĮ 4 straipsnio 6 dalį, antikonstituciniu pripažinto įstatymo trūkumus užpildant bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju papildomi kriterijai nustatomi pagal Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime pateiktą stažo skaičiavimo principą. Konstituciniam Teismui įvertinus, kad į stažą turi būti įskaičiuoti kiekvieni darbo teisėju metai.

Teisėjų valstybinių pensijų įstatyme nustatyta, kad už 20 metų stažą skiriama 45 procentų nustatyto darbo užmokesčio dydžio pensija, už 15 metų stažą skiriama 35 procentų nustatyto darbo užmokesčio dydžio pensija. Iš to teismas darė išvadą, kad kiekvieni metai turi būti įvertinti 2 papildomais procentais nuo nustatyto darbo užmokesčio (vienų metų teisėjo darbo stažo „vertė“ yra 2 proc.). Taigi pareiškėjui turėjo būti paskiriama 18 procentų dydžio pensija už 9 metų teisėjo darbo stažą. Įvertinęs NTA direktoriaus 2003 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 12 nurodytą pareiškėjui paskirtos pensijos dydį už 5 darbo teisėju metus (634,69 Lt), konstatavo, kad 18 procentų pensija už 9 darbo teisėju metus sudarytų 1 142,44 Lt ((634,69 / 5) x 9) (b. l. 29). Pažymėjo, jog Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostata, kurioje nustatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendras dydis, keičiant Valstybinių pensijų įstatymą, nebuvo pakeista. Kadangi Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas Valstybinių pensijų įstatymo atžvilgiu yra specialusis įstatymas, atsakovas iki 2010 m. lapkričio 16 d. galėjo taikyti tik Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatą pritaikęs ribojimą, kad teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų suma negali viršyti 1,5 dydžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2696/2011).

Rėmėsi tuo, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <…> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d., todėl nuo tos dienos nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjui mokamą pensiją riboti šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarime nėra uždrausta nustatyti valstybinių pensijų ribojimo apskritai, tačiau tokio ribojimo nustatymas yra įstatymo leidėjo, o ne bylą nagrinėjančio teisėjo prerogatyva. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2696/2011, tiek Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime išaiškinta, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas yra specialusis įstatymas teisėjo valstybinės pensijos gavimo klausimu, o šiame įstatyme nauja, su Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu suderinta nuostata dėl pensijos ribojimo nepriimta. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, įgijęs teisę į teisėjo valstybinę pensiją, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad ši teisė nustatytą laiką būtų išlaikyta ir įgyvendinta, todėl jo atžvilgiu negalima taikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nustatyto ribojimo, kadangi teisės akto taikymas po Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo prieštarauja Konstitucijos 110 straipsniui. Pagal Konstitucinio Teismo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, įsigaliojo dar neužbaigus teisės normos taikymo procedūros, todėl nėra taikymo atgal problemos. Tokioje situacijoje kaip tik yra pasiekiamas Konstitucijai 110 straipsnio tikslas, kad dėl tokio Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės. Antikonstitucinė teisės norma negali sukelti neigiamų padarinių nė vienam asmeniui, jei sprendimas dėl tos teisės normos nėra galutinai įvykdytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).

Remdamasis tuo, kad išdėstyta, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai moka neatsižvelgdamas į pareiškėjo stažą paskirtą teisėjo valstybinę pensiją, todėl jis įpareigotinas pakeisti NTA direktoriaus 2003 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 12 pareiškėjui paskirtos teisėjo valstybinės pensijos dydį ir nustatyti, kad A. M. nuo 2010 m. lapkričio 16 d. yra paskirta 18 procentų nuo paskutinių 5, prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, metų teisėjo gauto darbo užmokesčio vidurkio dydžio pensija – 1 142,44 Lt, jos neribojant pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais (ABTĮ 88 straipsnio 3 punktas, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš pareiškėjo ginčijamo NTA 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 4R-765-(4.34) (tai, kad pareiškėjas skundo reikalavime nurodė, jog prašo panaikinti NTA 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 4R-347-(4.34), teismas laikė rašymo apsirikimu) teismas sprendė, kad atsakovas savo atsisakymą išmokėti pareiškėjo prašomą pensijos nepriemoką ir toliau mokėti teisingo dydžio pensiją grindė NTA direktoriaus 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 9FB-10-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, kuriame nurodyta mokėti teisėjų valstybines pensijas pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Taigi atsakovas iš esmės priešingai, nei nurodyta Konstitucijoje, taikė teisės aktą po to, kai oficialiai paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad aktas prieštarauja Konstitucijai. Tokie atsakovo veiksmai, inter alia, skundžiamas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas (raštas) Nr. 4R-765-(4.34), buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai bei joje įtvirtintiems teisėtumo, teisingumo principams. Teismas atmetė ir atsakovo argumentą, jog jis Konstitucijai prieštaraujančias teisės normas taiko dėl to, jog iki šiol nėra priimta naujo reglamentavimo. Tokia pozicija nėra teisinga, įvertinus Konstitucijoje įtvirtintus teisėtumo, teisingumo principus. Teismas darė išvadą, kad NTA direktoriaus 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas (raštas) Nr. 4R-765-(4.34) yra nepagrįstas, todėl pareiškėjo reikalavimas jį panaikinti tenkintinas, o reikalavimas priteisti įsiskolinimą, kuris susidarė nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. mokant sumažintą valstybinę pensiją, laikytas pagrįstu.

Pasirėmęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 teismas sprendė, kad neišmokėta teisėjų valstybinė pensija priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos.

Iš NTA 2012 m. lapkričio 14 d. pažymos Nr. 3R-1312 (b. l. 45-46) sprendė, kad taikant Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo nuostatas ir skaičiuojant teisėjo valstybinę pensiją už 9 metų teisėjo darbo stažą A. M. nuo 2010 m. lapkričio 16 d. skirtina 1 142,44 Lt teisėjo valstybinė pensija. Taigi per pareiškėjo nurodomą laikotarpį (24 mėnesiai) už 9 darbo teisėju metus paskirta ir nesumažinta pensija sudarytų 27 418,56 Lt (1 142,44 Lt x 24 mėn.), o jam paskirtos pensijos už 5 darbo teisėju metus suma per nurodytą laikotarpį sudaro 15 232,55 Lt (634,69 Lt x 24 mėn.). Pažymėjo, kad nors apskaičiavus pareiškėjui priteistinos pensijos sumą išeina 12 186, 01 Lt (27 418,56 Lt - 15 232,55 Lt), tačiau teismas neperžengė pareiškėjo skundo reikalavimų ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NTA, priteisė 12 186 Lt. Atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas tiek, kiek nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovas, išmokėdamas pareiškėjui priteistą pensijos nepriemoką, turi įvertinti Laikinojo įstatymo nuostatas.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės teismų administracijos, ir Nacionalinė teismų administracija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 76-80), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.

Apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes bei argumentus, jau pateiktus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Papildomai nurodo, kad nesant naujo teisinio reglamentavimo ir nebuvus tinkamo finansavimo, NTA neturėjo galimybių perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą pensiją pagal 9 metų teisėjo darbo stažą teisėjo valstybinei pensijai gauti. Tačiau, gavus pakankamą finansavimą 2013 metams NTA biudžeto programai „Teismų savivaldos aptarnavimas ir veiklos užtikrinimas“ įgyvendinti, buvo priimtas NTA direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 9FB-1-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“, kuriuo buvo nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos nuo 2013 m. sausio 1 d. bus skaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu: apskaičiuojant teisėjų valstybines pensijas netaikomas Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodytas pensijos dydžio ribojimas; apskaičiuojant teisėjų valstybinės pensijos dydį, įskaitomi kiekvieni teisėjo darbo stažo metai; išmokant teisėjų valstybines pensijas taikomas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 priede nustatytas koeficientas.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas pareiškėjui mokėti nustatyto dydžio pensiją – 1 142,44 Lt, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą koeficientą, taikomą apskaičiuojant valstybines pensijas, nors Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime aiškiai pasakė, kad minėto įstatymo nuostatos ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, įpareigodamas atsakovą mokėti tam tikro dydžio valstybinę pensiją ir nenurodęs mokėjimo termino, faktiškai išsprendė klausimą dėl teisinių santykių reguliavimo į ateitį, o tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai gali sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių reglamentavimu. Tokiu atveju gali atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų su atitinkamais teisės aktais laiko atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Nr. A143-53/2010).

Kadangi ABTĮ nereglamentuoja teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, pagal analogiją taiko Civilinio proceso kodekso 271 straipsnio 1 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies normas.

Pareiškėjas A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 86) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo nekeisti.

Nurodo, kad Konstituciniam Teismui 2010 m. birželio 29 d. nutarimu pripažinus, kad Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neatitinka Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir konstitucinės valstybės principui, pareiškėjui atsirado teisė gauti tokią socialinę garantiją, kokia atitiktų konstitucines nuostatas. Tokia teisė pareiškėjui atsirado nuo to momento, kada pradėjo veikti Konstitucinio Teismo nutarimas – nuo 2010 m. lapkričio 19 d.

Teigia, kad apeliacinio skundo motyvą, jog kitokiam teisėjų pensijos reguliavimui trukdė ir lėšų trūkumas, paneigia apeliacinio skundo teiginys, kad 2013 metams toks finansavimas paskirtas ir apeliacinio skundo priedas – NTA 2013 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 9FB-1-(4.46), kurio 1.2 punktu nustatyta apskaičiuojant teisėjų valstybinės pensijos dydį įskaityti kiekvienus teisėjo darbo stažo metus.

Nurodo, kad apeliaciniu skundu yra prašoma sprendimą panaikinti ir atidėti jo vykdymą. Šie prašymai vienas kitą paneigia, todėl neįmanoma jų patenkinti.

Pažymi, jog byloje nėra aplinkybių, numatytų ABTĮ 142 ir 143 straipsniuose, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisinių santykių.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui NTA direktoriaus 2003 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 12 buvo paskirta ir mokama 634,69 Lt teisėjų valstybinė pensija už 5 darbo teisėju metus. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo gauta Nacionalinės teismų administracijos pažyma bei paaiškinimai (b. l. 96-99), iš kurių matyti, kad A. M. nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. gauta teisėjų valstybinė pensija faktiškai buvo mokama mažesnė nei 634,69 Lt dydžio dėl jam pritaikytų įstatymuose numatytų apribojimų.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, 12 186 Lt dydžio pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. Teismas taip pat įpareigojo NTA perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą teisėjų valstybinę pensiją pagal 9 metų teisėjo darbo stažą pensijai gauti ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. paskirti 18 procentų, skaičiuojamų nuo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, gauto paskutiniais 5 metais prieš nustojant eiti teisėjo pareigas, dydžio pensiją – 1142,44 Lt, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiais. Tuo tarpu bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti NTA mokėti pareiškėjui teisėjų valstybinę pensiją po 951,54 Lt nuo 2012 m. vasario 6 d., o iki to – po 475,77 Lt, ir išmokėti susidariusį skirtumą, teismas nutraukė atsižvelgęs į pareiškėjo skundo atsisakymą.

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, ir Nacionalinės teismų administracijos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad nesant naujo teisinio reglamentavimo ir nebuvus tinkamo finansavimo, NTA neturėjo galimybių perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą pensiją pagal 9 metų teisėjo darbo stažą teisėjų valstybinei pensijai gauti. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo pareiškėjui mokėti nustatyto dydžio pensiją, nes taip išsprendė klausimą dėl teisinių santykių reguliavimo į ateitį ir neatsižvelgė į Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą koeficientą. Kartu prašoma atidėti teismo sprendimo vykdymą.

Pagal ABTĮ 136 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.

Pažymėtina, kad teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu nustatytų valstybinių pensijų (Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 5 p.). Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, taip pat nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos pagal šį įstatymą. Pareigūnų ir karių, mokslininkų bei teisėjų valstybinės pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. Specialusis teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantis įstatymas yra Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas.

Bylai aktualioje, pareiškėjui, apskaičiuojant jo valstybinę pensiją, taikytoje, Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) nustatyta, kad stažas, aktualus skaičiuojant skiriamos teisėjų valstybinės pensijos dydį, skaičiuojamas penkerių metų intervalu. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas susiklostyti tokioms teisinėms situacijoms, kai teisėjams, kurių gauto darbo užmokesčio vidurkis, pagal kurį apskaičiuojama teisėjų valstybinė pensija, yra vienodas ar panašus, tačiau jų teisėjo darbo stažo trukmė labai skiriasi, bus paskirta vienodo arba panašaus dydžio teisėjų valstybinė pensija. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuris, viena vertus, sudaro prielaidas suniveliuoti teisėjų, turinčių labai skirtingą teisėjo darbo stažą, teisėjų valstybinių pensijų dydžius, o kita vertus, sudaro prielaidas paskirti labai skirtingo dydžio teisėjų valstybines pensijas teisėjams, kurių teisėjo darbo stažo trukmė nedaug skiriasi, neatitinka teisėjų valstybinės pensijos, kaip konstitucinės teisėjų socialinės (materialinės) garantijos nutrūkus jų įgaliojimams, sampratos, inter alia Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies nuostatų, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisingumo, proporcingumo, protingumo reikalavimų.

Konstitucinio Teismo birželio 29 d. nutarimas, kuriuo prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos paminėtos nagrinėjamai bylai aktualios nuostatos, „Valstybės žiniose“ oficialiai buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime buvo nurodyta, kad jį paskelbus iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, susidarytų teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas, kuris iš esmės sutrikdytų teisėjų valstybinių pensijų skyrimą. Konstitucinis Teismas nurodė, jog šiam teisinio reguliavimo vakuumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas. Tačiau teisėjų valstybinių pensijų teisinio reguliavimo vakuumas iki šio nutarimo paskelbimo užpildytas nebuvo, Konstitucijai prieštaraujančios nuostatos nebuvo pakeistos. Taigi nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo pareiškėjui atsirado teisė reikalauti, kad jo darbo teisėju stažas, skaičiuojant jo valstybinę pensiją, būtų apskaičiuojamas netaikant antikonstituciniu pripažinto reguliavimo. Šiuo atveju papildomi kriterijai turėtų būti nustatomi pagal Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime pateiktą stažo skaičiavimo principą įvertinant tai, kad į stažą turi būti įskaičiuoti kiekvieni darbo teisėju metai.

Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo pensija taip pat buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 1 priedo formulę, t. y. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820) nuostatas. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Paminėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad šis punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarimu nepaneigė galimybės teisėjams, kaip ir kitiems asmenims, taikyti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę, kuri taikoma teisėjų valstybinėms pensijoms, vadovaujantis šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu. 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju neaktualus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu antikonstituciniu pripažintas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reguliavimas, kuriuo buvo ribojamas valstybinių pensijų dydis paskelbto šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio 1,3 ar 1,5 dydžiu, nes pareiškėjui mokama pensija, sudėjus senatvės pensiją ir paskirtą teisėjų valstybinę pensiją, neviršijo paskelbto šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio 1,3 (1,5) dydžio.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad NTA direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 9FB-1-(4.46) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ buvo nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos nuo 2013 m. sausio 1 d. bus skaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu: apskaičiuojant teisėjų valstybines pensijas, netaikomas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje numatytas pensijos dydžio ribojimas; apskaičiuojant teisėjų valstybinės pensijos dydį, įskaitomi kiekvieni teisėjo darbo stažo metai; išmokant teisėjų valstybines pensijas, taikomas Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytas koeficientas.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę. Nors galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus, tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei NTA pažymą apie A. M. 2010 m. lapkričio 16 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. gautą teisėjų valstybinę pensiją (b. l. 98 – 99), darytina išvada, jog laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija inter alia dėl to, kad buvo taikomos antikonstitucinėmis pripažintos įstatymų nuostatos (Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis (kurioje nustatytas pensijų mokėjimas neatsižvelgiant į kiekvienus teisėjo stažo metus)). Šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas jį privalo pašalinti.

Pažymėtina, jog nors pareiškėjas skunde reikalavo priteisti teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką tik už laikotarpį iki 2012 m. lapkričio 19 d., tačiau jis taip pat prašė įpareigoti NTA mokėti jam visą paskirtą teisėjų valstybinę pensiją. Be to, nors pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį iki 2012 m. lapkričio 19 d., tačiau jis taip pat įpareigojo NTA nuo 2010 m. lapkričio 16 d. mokėti pareiškėjui perskaičiuotą pagal stažo metus teisėjų valstybinę pensiją neribojant jos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais. Taigi darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas apgynė pareiškėjo teises, pažeistas dėl Konstitucijai prieštaraujančių normų taikymo, už ilgesnį laikotarpį nei tik iki 2012 m. lapkričio 19 d. Pareiškėjo skundo turinys bei paaiškinimai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su reikalavimais, kuriais siekė apginti savo teises nuo teisės į pensiją paskyrimo tęsiant pensijos mokėjimą pagal galiojančius teisės aktus, kurie nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Todėl laikytina, jog yra pagrįsta priteisti pareiškėjui pensijos nepriemoką už visą laikotarpį, kai apskaičiuojant jo teisėjų valstybinę pensiją buvo taikomi Konstitucijai prieštaraujantys pensijų ribojimo dydžiai, t. y. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

NTA pažyma apie A. M. nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. gautą teisėjų valstybinę pensiją patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta 16 222,78 Lt dydžio teisėjų valstybinės pensijos dėl Konstitucijai prieštaraujančių normų taikymo apskaičiuojant pareiškėjo pensiją (NTA pažymos Nr. 3R-1546 12 paragrafas, b. l. 98). Pažymėtina, kad pareiškėjas prieš pirmosios instancijos teismo posėdį atsisakė savo skundo dalies dėl pensijos ribojimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas (Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d.). Todėl konstatuotina, kad pareiškėjui išmokėtina suma mažintina dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėta suma (nes dėl šio reikalavimo byla yra nutraukta) – 5928,07 Lt (NTA pažymos Nr. 3R-1546 6 paragrafas, b. l. 98). Taigi galutinė pareiškėjui išmokėtina teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos suma už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. yra 10 294,71 Lt (16 222,78 Lt – 5928,07 Lt). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 12 186 Lt dydžio pensijos nepriemoką neatsižvelgdamas į Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta taikyti 1 priede nurodytą formulę. Kadangi minėta nuostata nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir turi būti taikoma, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas pareiškėjui priteisiant 10 294,71 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką, apskaičiuotą taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-673/2013 konstatavo, kad išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia teisėjų valstybinių pensijų mokėjimą, taip pat teismo aptarti pensijos nepriemoką nulėmę įstatymų leidėjo veiksmai, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Esant tokioms aplinkybėms, išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad susidariusi teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš Nacionalinės teismų administracijos. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ 1.10 punkto nuostatomis, Nacionalinė teismų administracija yra įgaliota atstovauti valstybei bylose dėl teisėjų valstybinių pensijų. Todėl darytina išvada, jog visa susidariusi teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka yra priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo NTA perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą teisėjų valstybinę pensiją ir nuo 2010 m. lapkričio 16 d. mokėti jam pagal stažo metus perskaičiuotą 1 142,44 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją neribojant pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais. Tačiau, atsižvelgiant į minėtos NTA pažymos duomenis (b. l. 98-99), spręstina, jog ši suma buvo apskaičiuota netaikant Laikinojo įstatymo 1 priedo formulės. Minėta, jog pensijos ribojimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta taikyti 1 priede nurodytą formulę, yra teisėtas ir pagrįstas. Todėl pareiškėjui turėtų būti mokama 951,54 Lt dydžio pensija, kuri apskaičiuota netaikant pensijos dydžio ribojimo, tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 1 priedo nuostatas. Kadangi būtent tokio dydžio pensija pareiškėjui yra išmokama nuo 2013 m. sausio 1 d. (b. l. 98), darytina išvada, jog pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti NTA mokėti visą paskirtą teisėjų valstybinę pensiją tenkinti nėra pagrindo. Šiame kontekste pastebėtina, jog klausimas dėl įpareigojimo mokėti atitinkamo dydžio teisėjų valstybinę pensiją analogiškai spręstas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-671/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-716/2013, 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-202/2013 ir kt.).

Atsakovas NTA apeliaciniame skunde prašė atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Teisėjų kolegija pažymi, jog analogiškas prašymas buvo vertinamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-673/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010), numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis 2013 m. gruodžio 13 d. įstatymu Nr. XII-633 yra papildytas nuostata nustatančia, kad jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams.

Atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti sprendimą. Teismas, priimdamas nutartį atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Tad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą teismas turi išspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais. Spendžiant, ar atidėti (išdėstyti) teismo sprendimo vykdymą, reikia remtis teisinio apibrėžtumo ir tesėtų lūkesčių principu, pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises. Teismo sprendimu nustatyta, kad skolininkas ir taip yra pažeidęs prievolę, taigi ir išieškotojo teises, todėl vien blogos atsakovo materialinės padėties aptariamam procesiniam institutui taikyti nepakanka. Be to, sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, svarbus šalių lygiateisiškumo principas – būtina nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) sprendimo vykdymą nebus neproporcingai pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-100/2013).

Šiuo atveju atsakovas tinkamai nepagrindė prašymo taikyti teismo sprendimo vykdymo atidėjimą būtinumo. NTA teismui nepateikė argumentų, kad teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes, taip pat kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo, bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą nėra tikslinga, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjo teisę gauti teisėjų valstybinę pensiją, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjui buvo mokama žymiai mažesnė negu priklausytų mokėti be antikonstituciniais pripažintų apribojimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu turėjo būti mokama pensija, netaikant Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3088) nuostatų, tačiau taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 152-6820), tai yra, perskaičiuojant pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nustatytą formulę. Dėl to atsakovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Nacionalinė teismų administracija, priteisiant pareiškėjui 10 294,71 Lt dydžio teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės teismų administracijos, ir Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl reikalavimo įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją mokėti pareiškėjui A. M. teisėjo pensiją po 951,54 Lt nuo 2012 m. vasario 6 d., o iki to – po 475,77 Lt, ir išmokėti susidariusį skirtumą buvo nutraukta, palikti nepakeistą.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir ją išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. M. skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjui A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Nacionalinė teismų administracija, priteisti 10 294,71 Lt (dešimties tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt keturių litų septyniasdešimt vieno cento) dydžio teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Kitoje dalyje pareiškėjo A. M. skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius