R-525-8-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. R525-8/2014 Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00012-2014-8 Procesinio sprendimo kategorija 18.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 6 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos primininkas) ir Skirgailės Žalimienės, sekretoriaujant Ingai Grišutinienei, dalyvaujant pareiškėjui Rolandui Paksui, jo atstovui advokatui Gyčiui Kaminskui, atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovams Laurai Matjošaitytei ir Rokui Stabingiui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Rolando Pakso skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2014 m. kovo 3 d. gautas pareiškėjo Rolando Pakso skundas, kuriuo pareiškėjas prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausios rinkimų komisijos (toliau

– ir VRK) 2014 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. Sp-64 „Dėl Rolando Pakso registravimo pretendentu būti kandidatu į Respublikos Prezidentus“; 2) įpareigoti VRK išduoti jam rinkėjų parašų rinkimo lapus bei įvykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. vasario 15 d. partijos Tvarka ir teisingumas XII Kongresas priėmė sprendimą jį iškelti kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidentus, 2014 m. vasario 17 d. pareiškėjas VRK buvo įregistruotas politinės kampanijos dalyviu, o 2014 m. vasario 28 d. pateikė VRK pareikštinius dokumentus. 2014 m. kovo 1 d.

VRK priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo atsisakė „išduoti Rolandui Paksui rinkėjų parašų rinkimo lapus dėl to, kad Rolandas Paksas neatitinka Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme nustatytų reikalavimų būti kandidatu į Respublikos Prezidentus“. Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą.

Pareiškėjas mano, jog VRK, registruodama jį politinės kampanijos dalyviu, pretendentu į kandidatus, o taip pat kandidatu į Respublikos Prezidentus privalo, visų pirma, vadovautis Konstitucijos 78 straipsnio ir kitų Konstitucijos straipsnių nuostatomis, o Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio nuostatomis vadovautis tiek, kiek jos neprieštarauja Konstitucijai. Pagrįsdamas šį teiginį, pareiškėjas nurodė, kad reikalavimai, kuriuos turi atitikti kandidatai į Respublikos Prezidentus įtvirtinti Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalyje, kuri taip pat nukreipia į Konstitucijos 56 straipsnio nuostatas.

Šie reikalavimai dera su Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Paksas prieš Lietuvą III skirsnyje pateiktais ir byloje panaudotais Venecijos komisijos sudarytais Europos rinkimų paveldo principais, kurie numato, kad teisė kandidatuoti į atstovaujamąją valdžią gali būti anuliuota, esant psichinei negaliai ar atliekant kriminalinę bausmę už rimtą nusikaltimą. Rinkimų paveldo principų požiūriu priesaikos sulaužymas negali būti pagrindu riboti asmens teisę dar kartą dalyvauti rinkimuose į įstatymus leidžiamąją valdžią.

Konstitucijos 56 straipsnio antroje dalyje nustatytos analogiškos sąlygos: Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais. Priesaikos sulaužymas, kaip pagrindas asmeniui drausti vėl tapti Seimo nariu, šiame Konstitucijos straipsnyje nenumatytas. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gegužės 25 d. nutarime, sistemiškai aiškindamas Konstituciją, nustatė esant dar vieną iš Konstitucijoje įtvirtintos priesaikos politinės doktrinos išplaukiančią sąlygą, kad tapti Seimo nariu ar Prezidentu, ar užimti kitas pareigas, kurioms pagal Konstituciją būtina prisiekti, niekada negali asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką.

Tačiau 2011 m. sausio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas minėtoje byloje Paksas prieš Lietuvą konstatavo, kad Lietuvos teisėje įtvirtintas „nuolatinis ir negrįžtamas draudimas“ Rolandui Paksui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, užimti parlamento nario pareigas nepaisant to, kad Konstitucinis Teismas pripažino, kad jis sulaužė priesaiką, yra neproporcingas ir todėl neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio (teisė į laisvus rinkimus) turinio. Pareiškėjas teigia, jog 2014 m sausio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas iš esmės reinterpretavo Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime suformuluotos apkaltos Prezidentui ir kitiems asmenims, kuriems užimant pareigas būtina prisiekti, oficialioje konstitucinėje apkaltos doktrinoje panaudotą nacionalinių aktų prioriteto prieš Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus doktriną, pasisakydamas, kad Konstitucija įsakmiai reikalauja, kuriant ir taikant įstatymus, laikytis Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų bei Europos Sąjungos teisės normų viršenybės principo, kai tokį prioritetą numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir narystė Europos Sąjungoje.

Atsižvelgiant pastarąjį Konstitucinio Teismo nutarimą, į Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 17 d. priimtą Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, Lietuvos Respublikai ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Europos socialinę chartiją ir Tarptautinį politinių ir pilietinių teisių paktą, Lietuvos Respublika, taikydama draudimą asmeniui pašalintam iš pareigų visą likusį gyvenimą kandidatuoti į Seimo narius, pažeistų Konstitucijoje ir oficialioje konstitucinėje doktrinoje numatytą imperatyvą vadovautis Konstitucijos nuostatomis taip, kad nebūtų prieštaraujama Europos Sąjungos teisės normų ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų reikalavimams, teisinės valstybės principą, įtvirtintą Konstitucijoje ir turintį viršenybę prieš kitas Konstitucijos normas, pamatinio Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Europos socialinę chartiją ir Tarptautinį politinių ir pilietinių teisių paktą (b. l.1 – 10).

II.

Atsakovė Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti tais pačiais motyvais, kuriais priėmė skundžiamą 2014 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. Sp-64. Nurodo, jog VRK sprendimą priėmė pasirėmusi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis bei Konstitucinio Teismo jurisprudencija, todėl skundžiamas aktas teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžia, jog tais pačiais motyvais nesutinka ir su antruoju skundo reikalavimu kartu pažymėdama, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime nurodė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas šiuo atveju gali būti įgyvendintas tik priėmus atitinkamas Konstitucijos pataisas, o VRK pagal Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymą nėra įgaliota inicijuoti Konstitucijos pakeitimo procedūrą ir juo labiau pačiai nustatyti terminą, kuris būtų proporcingas pagal anksčiau minėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą. Tvirtina, jog pareiškėjo reikalavimas įgyvendinti VRK Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą išeina už jos kompetencijos ribų.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Byloje kilęs ginčas dėl VRK 2014 m. kovo 1 d. sprendimo Nr.Sp-64 „Dėl Rolando Pakso registravimo pretendentu būti kandidatu į Respublikos Prezidentus“, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti Rolandui Paksui rinkėjų parašų rinkimo lapus dėl to, kad Rolandas Paksas neatitinka Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme nustatytų reikalavimų būti kandidatu į Respublikos Prezidentus (b. l. 11). Toks sprendimas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsniu, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 ir 36 straipsniais, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsniu bei VRK pažyma, iš kurios išvados seka, jog Rolandas Paksas neatitinka būtent Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą (b. l. 12 – 17). Pareiškėjas Rolandas Paksas savo skunde nurodo, jog visus reikalavimus būti kandidatu į Respublikos Prezidentus jis atitinka, o savo nesutikimą su VRK 2014 m. kovo 1 d. sprendimu Nr.Sp-64 iš esmės grindžia tuo, jog VRK šiuo atveju privalėjo pirmiausia remtis Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 36 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnio ir kitomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis taip, kaip tai numato Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir kiti tarptautiniai įsipareigojimai, o ne Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, kuri prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas taip pat teigia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime iš esmės reinterpretavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės

25 d. nutarime suformuluotos apkaltos Prezidentui oficialioje konstitucinėje apkaltos doktrinoje panaudotą nacionalinių aktų prioriteto prieš Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus doktriną, pasisakydamas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įsakmiai reikalauja, kuriant ir taikant įstatymus, laikytis Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų bei Europos Sąjungos teisės normų viršenybės principo, kai tokį prioritetą numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir narystė Europos Sąjungoje. Atsižvelgiant į tai, mano, jog jam taikomas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio

2 dalyje įtvirtintas draudimas pažeidžia Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Europos socialinę chartiją ir Tarptautinį politinių ir pilietinių teisių paktą. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pasakytina, jog byloje nėra ginčo dėl to, jog Rolandas Paksas 2004 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvada „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažintas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją, ir tuo pagrindu Seimas apkaltos proceso tvarka 2004 m. balandžio 6 d. pašalino jį iš einamų pareigų.

Pareiškėjas savo skunde teigia, jog nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnyje, nei 56 straipsnyje, į kurį nukreipia 78 straipsnis, priesaikos sulaužymas, kaip draudimas vėl dalyvauti rinkimuose, nenumatytas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, be kita ko, remdamasis ir paminėtais straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime aiškiai konstatavo, jog Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu.

Reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, yra nustatyti Konstitucijoje. Vadinasi, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata "teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai" reiškia tai, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme negali būti nustatomi tokie reikalavimai (sąlygos), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu.

Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata "teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai" reiškia ir tai, kad rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, turi būti reglamentuojama Respublikos Prezidento rinkimų tvarka, reguliuojamos asmens teisės būti išrinktam Respublikos Prezidentu įgyvendinimo procedūros ir pan.Taigi asmens teisę būti kandidatu į Respublikos Prezidentus ir tokios teisės realizavimo tvarką įtvirtina Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendra nuostata, jog Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą.

Tuo tarpu įstatymo 36 straipsnyje įtvirtinta tapimo pretendentu į kandidatus tvarka, o paminėto straipsnio 6 dalyje numatyta registravimo pretendentu būti kandidatu į Respublikos Prezidentus sąlyga, skelbianti, kad Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo pareiškimo gavimo patikrina, ar nėra Konstitucijos 78 straipsnyje nurodytų aplinkybių, neleidžiančių asmeniui būti kandidatu į Respublikos Prezidentus, ar jis įvykdė šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus, taip pat, ar jis yra įregistruotas savarankišku politinės kampanijos dalyviu, ir priima motyvuotą sprendimą išduoti asmeniui rinkėjų parašų rinkimo lapus su pretendento būti kandidatu į Respublikos Prezidentus vardu ir pavarde arba priima motyvuotą sprendimą atsisakyti išduoti rinkėjų parašų rinkimo lapus.

Atsižvelgiant į tai, matyti, jog Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata turi konstitucinį pagrindą, o pareiškėjo teiginys, jog VRK, priimdama sprendimą, turėjo remtis tik Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 36 straipsnio 6 dalimi, nepagrįstas. Pareiškėjas taip pat teigia, jog Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažeidžia Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Europos socialinę chartiją ir Tarptautinį politinių ir pilietinių teisių paktą, kurie, anot pareiškėjo, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimo išaiškinimus, turi viršenybę ir Konstitucijos atžvilgiu, todėl Konstitucijos nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad nebūtų prieštaraujama Europos Sąjungos teisės normoms ir Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams.

Nagrinėjamu aspektu pasakytina, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo turinio akivaizdu, jog Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog Respublikos Prezidentu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų, panaikino jo Seimo nario mandatą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiuo metu galiojantis reglamentavimas iš esmės nėra pakitęs, todėl priešingas pareiškėjo Rolando Pakso tvirtinimas yra nepagrįstas.

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad „pagal Konstituciją įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos - normos bei principai. Juose yra kuriama ir plėtojama oficiali konstitucinė doktrina. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant ir teismus, taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas.

Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, būtų sudarytos prielaidos nesuderinamumams teisės sistemoje atsirasti“ (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas), taip pat yra nurodęs, kad „teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) saisto konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti ne tik Konstitucinio Teismo nutarimuose, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose - išvadose bei sprendimuose; taigi pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija - formuojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų“ (žr., pvz., 2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimą).

Taigi nėra abejonių, kad Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą taip pat saisto Konstitucinio Teismo suformuota jurisprudencija.Dėl paminėtų tarptautinių aktų pirmiausia pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo statuto 170 straipsnio (2012 m kovo 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nesvarstė jokių su rinkimais susijusių klausimų, ir nutarime padarytos išvados su nagrinėjama byla visiškai nesusijusios.

Pabrėžtina, jog Lietuvos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai negali prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas).

Nors pareiškėjas skunde remiasi ES teisės viršenybės principu ir pabrėžia teismo pareigą užtikrinti iš ES teisės kylančias jo teises, jis nenurodo konkrečių ES teisės normų, kurios būtų reikšmingos byloje vertinamu atveju ir įtvirtintų jo teisę dalyvauti prezidento rinkimuose. Pabrėžtina, jog Europos Sąjungos Sutarties ar kitų ES teisės šaltinių nuostatos nereglamentuoja pasyviosios rinkimų teisės dalyvauti Prezidento rinkimuose ir neturi nieko bendra su pareiškėjo Rolando Pakso galimybėmis kandidatuoti prezidento rinkimuose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Sąjungos egzistavimas ir funkcionavimas yra pagrįstas suteiktų galių principu, t. y. ji turi tiek materialiosios kompetencijos, kiek jos jai yra perleidusios ES valstybės narės: pagal Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnio

1 dalį Europos Sąjungos kompetencijos ribų nustatymas grindžiamas suteikimo principu, o ES sutarties 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal 5 straipsnį visa Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybių narių kompetencijai. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo I antraštinė dalis įtvirtina Sąjungos kompetencijos kategorijas ir sritis, kuriose ES turi tam tikrą teisėkūros kompetenciją, tačiau šiose nuostatose nėra nurodyta, kad ES yra perleista kompetencija reguliuoti ES valstybių narių prezidento rinkimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 1 dalis, kurioje numatyta, jog “Lietuvos Respublika, būdama Europos Sąjungos valstybe nare, dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis“, be kita ko, taip pat yra suteiktų galių principo atspindys. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kuri yra ES pirminės teisės dalis, ir įtvirtina konkrečias ES piliečių teises ir laisves, reglamentuoja Europos Sąjungos piliečio pasyviąją ir aktyviąją rinkimų teisę, kiek tai liečia Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimus (Chartijos 39 – 40 str.), tačiau jokių teisių dalyvauti valstybės narės prezidento rinkimuose neįtvirtina. Be to Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų. Iš esmės analogiška nuostata dėl to, kad Chartija neišplečia Sąjungos turimos kompetencijos ribų yra įtvirtinta Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje vertinamu atveju taip pat nėra pagrindo remtis ES sutarties

6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kadangi jose nėra įtvirtintos konkrečios teisės ar laisvės, taip pat nėra nustatyti šių teisių ir laisvių ribojimo pagrindai, be to, jose įtvirtinti pamatiniai vertybiniai imperatyvai yra adresuoti pačiai Europos Sąjungai, kaip viršnacionalinei organizacijai, o ne jos valstybėms narėms. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir EŽTK), kuri nėra Europos Sąjungos teisės dalis, taip pat neįtvirtina aktyviosios ar pasyvios teisės dalyvauti prezidento rinkimuose, tokia teisė įtvirtinta tik įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimų atžvilgiu (EŽTK 1 Protokolo 3 str.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos žmogaus teisių teismo Didžioji kolegija 2011 m. sausio 6 d. sprendime Paksas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34932/04) tiesiogiai nurodė, kad EŽTK 1 protokolo 3 straipsnis prezidento rinkimams netaikytinas ir pareiškėjo skundo dalį, susijusią su teisės dalyvauti prezidento rinkimuose pažeidimu, vienbalsiai pripažino nepriimtina ratione materiae (72 ir 90 punktai). Pareiškėjo skunde nurodyta Europos socialinė chartija visiškai nereglamentuoja politinių teisių, tame tarpe ir rinkimų teisės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Tarptautinio politinių ir pilietinių teisių pakto (toliau – ir Paktas), kurio dalyve yra ir Lietuvos Respublika, 25 straipsnio b punktas numato, jog kiekvienas pilietis be jokios 2 straipsnyje nurodytos diskriminacijos ir be nepagrįstų apribojimų turi teisę ir galimybę balsuoti ir būti išrinktas per reguliariai rengiamus teisingus rinkimus remdamasis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu, kurie garantuoja laisvą rinkėjų valios išreiškimą. Iš pacituotos formuluotės matyti, jog paminėta garantija apima ne tik įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimus, bet ir vykdomosios, tačiau, kita vertus, nedraudžia valstybėms įtvirtinti pagrįstų apribojimų. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (institucija, turinti kompetenciją aiškinti paktą), įgyvendinamas Tarptautinio politinių ir pilietinių teisių pakto 40 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl ataskaitų ir bendro pobūdžio pastabų teikimo, savo 1996 m. rugpjūčio 27 d. bendrajame komentare Nr. 25(57) dėl 25 straipsnio turinio pripažino, jog straipsnyje įtvirtintų teisių įgyvendinimas negali būti ribojamas ar paneigiamas, išskyrus kai tai daroma įstatyme įtvirtintais objektyviais ir pagrįstais pagrindais, atitinkamai, pasyviąją rinkimų teisę valstybės narės gali riboti, jei tie ribojimai pateisinami objektyviais ir pagrįstais kriterijais (4 ir 15 p.).

Kiek tai susiję su Pakto ir Konstitucijos santykiu, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, savo praktikoje apibrėždamas Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių santykį, yra ne kartą nurodęs, kad “Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Vadinasi, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų - apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės - integruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas“, taip pat nurodęs, kad „tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo (LR Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas).

Kita vertus, kyla klausimas, ar apskritai šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Pakto ir Konstitucijos neatitikimą. Pažymėtina, jog pareiškėjui taikytas apribojimas (Respublikos Prezidentu negali būti renkamas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos Konstituciją arba sulaužęs priesaiką asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų) įtvirtintas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, todėl išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl tokio apribojimo teisėtumo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip yra nurodęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pirmiau nurodytas ribojimas dalyvauti Prezidento rinkimuose kildinamas iš tos aplinkybės, kad ”šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu, priesaikos sulaužymu yra pakertamas pasitikėjimas Respublikos Prezidento institucija, kartu susilpninamas pasitikėjimas visa valstybės valdžia bei Lietuvos valstybe. Apkalta, kai asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką, pašalinamas iš Respublikos Prezidento pareigų, yra vienas iš Konstitucijoje numatytų valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, apsaugos būdų”. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad “Respublikos Prezidento, kaip ir bet kurio kito Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyto asmens, sulaužiusio priesaiką, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, pašalinimas iš užimamų pareigų apkaltos proceso tvarka nėra savitikslis. Apkaltos instituto konstitucinė paskirtis yra ne tik vienkartinis tokių asmenų pašalinimas iš užimamų pareigų, bet daug platesnė - užkirsti kelią asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, sulaužiusiems priesaiką, užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu. Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką” (LR Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Tokio apkaltos procedūros tikslo teisėtumą ir pagrįstumą bendrąja prasme yra pripažinęs ir Europos žmogaus teisių teismas, kuris taip pat yra pažymėjęs, kad valstybės šiuo atveju turi plačią vertinimo laisvę (žr. pirmiau minėto EŽTT sprendimo Paksas prieš Lietuvą 96 ir 100 punktus). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas apribojimas yra objektyvus ir pagrįstas, jis nėra taikomas diskriminaciniais pagrindais, t. y. taikomas visiems asmenims, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ir apkaltos būdu pašalintiems iš pareigų.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teisės aktuose nustatyti ribojimai turi atitikti ir proporcingumo principą. Šiuo aspektu visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnis nedraudžia nustatyti skirtingų teisės dalyvauti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios rinkimuose sąlygų. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalies turinio, Konstitucijoje pretendentams į Prezidentus keliami aukštesni reikalavimai nei kandidatams į Seimo narius.

Teisėjų kolegijos vertinimu, toks aukštesnių reikalavimų kandidatams į prezidentus nustatymas sietinas su ypatinga Prezidentui suteiktų įgaliojimų apimtimi, jo turimu statusu, ta aplinkybe, kad jis atstovauja valstybę, iš esmės ją personifikuoja. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, Europos žmogaus teisių teismas, kiek tai susiję su parlamento rinkimais, savo praktikoje yra konstatavęs, jog valstybės narės, nustatydamos ribojimus teisei dalyvauti įstatymo leidžiamojoje valdžioje, turi plačią diskreciją (žr., pvz., sprendimo Paksas prieš Lietuvą 96 punktas ir jame nurodytą teismo praktiką).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus ir tą faktinę aplinkybę, kad pareiškėjui teisė dalyvauti Prezidento rinkimuose ribojama nuo 2004 m. balandžio 6 d., teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas ribojimas nelaikytinas akivaizdžiai neproporcingu siekiamam tikslui. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje vertinamas faktines aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą esant koliziją tarp nacionalinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, nustatančių pasyviosios teisės dalyvauti Prezidento rinkimuose, sąlygas ir ribojimus, ir Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies) ir Europos Sąjungos teisės ar Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

Pareiškėjas savo skunde taip pat kelia klausimą dėl galimybės sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu reinterpretuoti Konstitucinio Teismo doktriną dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo. Mano, jog reinterpretacija būtina atsižvelgiant į 2004 m. liepos 17 d. Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, 2014 m. sausio 24 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, Lietuvos Respublikos tarptautinį įsipareigojimą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir jos sudėtinę dalį Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą, teisinės valstybės principą.

Dėl šio procesinio prašymo pasakytina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio

2 dalį teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, tik tuo atveju, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos konstitucingumas dar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. patikrintas ir nuostata pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Šiuo metu galiojantis reglamentavimas iš esmės nepakitęs, o pareiškėjo minimi dokumentai Konstitucijos nuostatų nekeičia. Pažymėtina ir tai, kad 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime Konstitucinis Teismas dėl galimybės reinterpretuoti oficialiąją konstitucinę doktriną, susijusią su apkaltos ir rinkimų teisės konstuciniais institutais, pasisakė neigiamai, konstatuodamas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną (jos nuostatas), jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (inter alia konstitucinių institutų - apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės - integruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas. Taigi, kol minėtos Konstitucijos pataisos nepadarytos, iš jos kylantis absoliutus draudimas asmeniui, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, būti renkamam Respublikos Prezidentu, galioja ir yra Konstitucijos dalis. Pastebėtina ir tai, jog pareiškėjas klaidingai mano, jog Seimui nepriėmus būtinų Konstitucijos pataisų, kurios nustatytų draudimo tapti Prezidentu trukmę, nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimo priėmimo Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 2 straipsnio nuostatomis būtina vadovautis tiek, kiek jos neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrinai ir tuo pačiu Konstitucijai. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio

6 d. sprendime konstatavo, kad „atsižvelgiant į visas pirmiau minėtas aplinkybes, ypač į nuolatinį ir negrįžtamą draudimo pareiškėjui būti renkamam į parlamentą pobūdį, Teismas nustato, kad šis apribojimas yra neproporcingas, ir daro išvadą, jog buvo pažeistas 1 Protokolo 3 straipsnis“, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aiškinimas Konstitucinio Teismo neįpareigoja, Konstitucijos nuostatoms jokios įtakos neturi ir negali būti pagrindu reinterpretuoti Konstitucijos nuostatas. Kita vertus, būtina pažymėti ir tai, kad, kaip minėta, Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 6 d. sprendimo 72 punkte vienareikšmiškai nurodė, kad 1 Protokolo 3 straipsnis netaikomas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimams. Taigi, kiek tai susiję su pareiškėjo skundais dėl jo pašalinimo iš pareigų ar draudimo būti renkamam prezidentu, ši pareiškimo dalis buvo pripažinta ratione materiae nesuderinama su Konvencijos nuostatomis pagal 35 straipsnio

3 dalį ir atmesta pagal 35 straipsnio 4 dalį. Be to Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu vienbalsiai paskelbė pareiškėjo R.Pakso skundą pagal 1 Protokolo 3 straipsnį, kiek jis susijęs su pareiškėjo pašalinimu iš pareigų ir teisės būti renkamam Lietuvos Prezidentu atėmimu, nepriimtinu. Nurodyti Europos Žmogaus Teisių Teismo argumentai bei priimtas sprendimas leidžia konstatuoti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo 2011 m. sausio 6 d. sprendimu nenustatė Lietuvai jokių įpareigojimų kiek tai liečia pareiškėjo R.Pakso galimybę dalyvauti Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose, taigi nėra pagrindo teigti, kad šiuo metu iš Europos žmogaus teisių teismo sprendimo Lietuvos Respublikai kyla tarptautinis įsipareigojimas keisti vidaus teisę, kiek tai susiję su Prezidento rinkimais.

Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog VRK savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo, rinkimų, Referendumo ir kitais įstatymais bei teisės aktais. Taigi iš čia seka, jog 2014 m. kovo 1 d. priimdama sprendimą Nr.Sp-64 „Dėl Rolando Pakso registravimo pretendentu būti kandidatu į Respublikos Prezidentus“ atsakovė vadovavosi galiojančiais teisės aktais, jos sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl skundžiamas aktas paliekamas nepakeistu, o pareiškėjo Rolando Pakso skundas atmestinas.

Dėl pareiškėjo antrojo skundo reikalavimo - įpareigoti VRK išduoti Rolandui Paksui rinkėjų parašų rinkimo lapus bei įvykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą – pasakytina, jog šiuo atveju konstatavus, kad VRK 2014 m. kovo 1 d. sprendimas Nr.Sp-64 teisėtas ir pagrįstas, paminėtas įpareigojimas (išduoti rinkėjų parašų lapus) kaip išvestinis reikalavimas taip pat atmestinas. Dėl reikalavimo VRK įvykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimą pasakytina, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 46 straipsnio 1 dalį aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja vykdyti galutinį Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra.

Taigi reikalavimas VRK įvykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 6 d. sprendimą iš esmės negali būti įgyvendintas, nes jo įgyvendinimu rūpinasi Lietuva, o ne atskira institucija – VRK. Lietuva privalo įvykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, tačiau tai galima padaryti tik vienu būdu – pakeičiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, kas išaiškinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 10 d. specialiame pareiškime „Dėl Europos Žmogaus teisių teismo 2001 m. sausio 6 d. sprendimo įgyvendinimo“, taip pat 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime, kuriame pripažinta, jog vienintelis būdas pašalinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 3 straipsnio nuostatų su Konstitucijos nesuderinamumą – priimti atitinkamą (-as) Konstitucijos pataisą (-as).

Taip pat pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 6 d. sprendime apie teisę būti renkamam prezidentu apskritai nepasisakė ir aiškiai nurodė, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo

3 straipsnis taikomas tik „įstatymų leidybos institucijų“ rinkimams, todėl Rolando Pakso skundus dėl jo pašalinimo iš pareigų ar draudimo būti renkamam prezidentu buvo atsisakyti ištirti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo Rolando Pakso skundas dėl VRK 2014 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. Sp-64 panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus atmestinas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu,

121 straipsnio 1 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo Rolando Pakso skundą atmesti. Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė