A-143-1303-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1303/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01784-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. O. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 13–16), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (10.1-02) 3-49965 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV, apeliantas) 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3060 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“; 3) priteisti iš atsakovo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 15 547,48 Lt; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius atsisakė išmokėti 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, motyvuodamas, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija) rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų kompensavimo įstatymo projektą, kuriame bus reglamentuota senatvės pensijų 2010–2011 m. negautos dalies kompensavimo tvarka. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo patenkinti prašymą. Šį sprendimą apskundė VSDFV, kuri jo skundą atsisakė nagrinėti, argumentuodama, kad praleistas trejų metų kreipimosi terminas. Ten pat nurodė, kad kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kuriomis buvo sumažintos pensijos, prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi teisę gauti jam priklausančios neišmokėtos pensijos dalį.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą dėl termino atnaujinimo (b. l. 59–60).

Pareiškėjas prašymą iš esmės grindė aplinkybe, kad sunkiai sirgo.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 23–25) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo senatvės pensijos, paskirtos VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 11-17-25099, dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 441,67 Lt. Pagal pareiškėjo pateiktus prašymus ir vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 42 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. gruodžio 1 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. 11-17-20737 pareiškėjui buvo iš naujo paskirta 1 469,13 Lt dydžio senatvės pensija, o nuo 2011 m. gruodžio 1 d.

VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2012 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 11-17-4961 pareiškėjui buvo iš naujo paskirta 1 491,29 Lt dydžio senatvės pensija. Kadangi pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo nustatytą 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, todėl jo senatvės pensija buvo perskaičiuota (laikinai sumažinta) vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatomis ir jos dydis buvo 2010 m. sausio 1 d. – 1 286,51 Lt, 2010 m. gruodžio 1 d. – 1 310,41 Lt, 2011 m. gruodžio 1 d.

– 1 330,14 Lt. Pareiškėjas 2010–2011 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jam paminėtais metais buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas perskaičiuota senatvės pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas valstybinėms socialinio draudimo pensijoms baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d., todėl nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui yra mokama visa paskirto dydžio senatvės pensija.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, kuriomis buvo sumažintos pensijos, prieštaraujančiomis Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo projektą, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010–2011 m. negautos dalies kompensavimo tvarka.

Kol šis įstatymas nėra priimtas, nėra teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies. VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas šio įstatymo galiojimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. Įvertinant tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, pareiškėjui negali būti išmokėta jo 2010–2011 m. negauta senatvės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 35–39) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą; patenkinus reikalavimą, priteisti sumą išmokėti dalimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo išdėstė motyvus, nurodytus atsakovo atsiliepime į skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu (b. l. 66–71) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas atnaujino pareiškėjui terminą skundui paduoti; panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. (10.1-02) 3-49965; panaikino VSDFV 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3060; priteisė pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus 15 547,48 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos; priteisė pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus 1 000 Lt teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui 2010–2011 m. neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, kurios jis negavo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo.

Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir pažymėjo, jog Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. VSDFV nepateikė jokių duomenų, jog prašomu būdu apgynus pareiškėjo konstitucines teises būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas (įsigaliojo) 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jo nuostatos taikytinos tik ateičiai, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui senatvės pensijos nepriemoką už 2010–2011 m. Pabrėžė, jog šį turtinį praradimą teismas, individualioje byloje atlikdamas tik jam priskirtą teisingumo vykdymo funkciją, privalo visiškai pašalinti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi. Be to, tikrinamoje byloje teismui nepriėmus pareiškėjui palankaus sprendimo dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies grąžinimo, įstatymo nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas siekia prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1, 4 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 101 punktu. Remdamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad VSDFV administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tai konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir kt.).

Teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš mokėtos pensijos dydžio. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Nustatė, jog pareiškėjas su prašymu išmokėti 2010–2011 m. senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi 2013 m. balandžio 16 d., t. y. praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti; prašymą iš esmės grindė ta aplinkybe, kad sunkiai sirgo. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas žinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. vasario mėn., kai gavo pirmąjį kartą sumažintą pensiją, o skundas teismui buvo paduotas tik 2013 m. gegužės 30 d. Nustatė, kad pareiškėjas serga sunkia liga. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas terminą paduoti skundą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti tenkintinas.

Teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, padarė išvadą, kad pagrindas riboti pareiškėjui paskirtą ir mokamą senatvės pensiją išnyko dar nesant priimto galutinio sprendimo dėl pensijos dydžio ir šio sprendimo neįvykdžius, jokių kitų pagrindų mažinti pensiją nebuvo, todėl pareiškėjui priteistina dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusi senatvės pensijos nepriemoka – 15 547,48 Lt. Prieštaravimų dėl teismo nustatyto pažeidimo laikotarpio ir įsiskolinimo dydžio proceso šalys teismui nepateikė. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-911/2013, teismas nurodė, jog tokio pobūdžio reikalavimų adresatais, kitaip nei valstybinių pensijų mokėjimo teisiniuose santykiuose, laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – VSDFV teritoriniai skyriai. Pareiškėjo prašomų panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. sprendimo ir VSDFV 2013 m. gegužės 9 d. sprendimo turinys prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams dėl antikonstituciniais pripažintų įstatymų galiojimo.

Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėjas prašė atlyginti teismo išlaidas. Pažymėjo, jog, patenkinus pareiškėjo skundą, jis įgijo teisę į ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatytą išlaidų atlyginimą. Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 2, 6 dalimis, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1, 2 dalimis. Nustatė, kad pareiškėjas advokatui už teisines paslaugas sumokėjo 1 000 Lt. Advokatas atliko šiuos veiksmus: surašė skundus teismui dėl senatvės pensijos grąžinimo, atstovavo pareiškėjui Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 7, 8.2 punktais. Atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą bei sprendžiamų klausimų pobūdį, teismas padarė išvadą, kad 1 000 Lt suma už skundo surašymą yra pagrįsta. Taigi pareiškėjas, nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, turėjo 1 000 Lt pagrįstų išlaidų.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 76–81, 83–88) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylos dalį ir atmesti kaip nepagrįstą skundo dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, kad mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Kreipdamasis į VSDFV su 2013 m. balandžio 30 d. prašymu įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Pareiškėjas, nepateikdamas VSDFV jokių įrodymų dėl praleisto termino atnaujinimo, kreipėsi su skundu į teismą. Teigia, kad teismas, remdamasis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstai atnaujino pareiškėjui terminą skundui paduoti ir iš esmės atliko viešojo administravimo institucijos (šiuo atveju VSDFV) funkciją. Pažymi, kad VSDFV, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl senaties termino neišmokėtai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos daliai skaičiavimo nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo, 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3060 teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 30 d. prašymą. Pabrėžia, kad Laikinasis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas, todėl, remiantis Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, jis buvo galiojantis ir atsakovui, 2010–2011 m. mokėjusiam pareiškėjui senatvės pensiją, privalomas vykdyti. Nesant įstatymo, nustatančio VSDFV teritoriniams skyriams išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos daliai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina. Be to, ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 92–97) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti 1 000 Lt už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjas nurodo, kad VSDFV faktiškai išnagrinėjo jo 2013 m. balandžio 30 d. prašymą, išdėstė savo poziciją dėl senatvės pensijos dalies grąžinimo ir, remdamasi pateiktais argumentais, atsisakė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą. Teigia, jog teismas nustatė, kad sveikatos būklė sutrukdė jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti savo teises, ir pagrįstai pripažino, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, bei atnaujino terminą. Teismas apgynė jo pažeistas, Konstitucijoje įtvirtintas, teises. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas Konstitucijos nuostatomis, Konstitucinio Teismo nutarimais, įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis bei aktualiausia teismų praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV Vilniaus skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas pareiškėjui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo (jam iki gyvos galvos buvo paskirta) 1 441,67 Lt dydžio senatvės pensiją. Ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis kelis kartus didėjo, tačiau ne dėl su Laikinojo įstatymo taikymu sietinų priežasčių;

2) 2013 m. balandžio 16 d. pareiškėjas padavė atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu grąžinti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) atsakovo 2013 m. balandžio 23 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje, pareiškėjui buvo paaiškintos priežastys, dėl kurių, atsakovo manymu, pareiškėjo prašymas dėl pensijos nepriemokos negali būti patenkintas (b. l. 32-33);

4) 2013 m. balandžio 30 d. skundu VSDFV pareiškėjas apskundė paminėtą atsakovo 2013 m. balandžio 23 d. sprendimą, tačiau VSDFV 2013 m. gegužės 9 d. sprendime (kuris pareiškėjo taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą ir nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. gegužės 24 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame VSDFV rašte (sprendime) buvo nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies (b. l. 41-42).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. balandžio 16 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad šis VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjo paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, VSDFV paminėtame 2013 m. gegužės 9 d. sprendime kartu nurodė, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjo skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, nekvestionuodama pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl pareiškėjo Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežasčių svarbumo (ši išvada dėl paminėtų priežasčių nagrinėjamai bylai nėra reikšminga), pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą iš esmės pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktas prašymas dėl 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atliginimo yra pagrįstas (b. l. 98), todėl kolegijos yra tenkintinas (ABTĮ 44 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti pareiškėjui R. O. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus vieną tūkstantį litų (1 000 Lt) teismo išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė