AS-943-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Procesinio sprendimo kategorija 50

Administracinė byla Nr. AS-943-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01623-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama : 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus II poskyrio vedėjos 2015 m. vasario 4 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto bei taikyti reikalavimo užtikrinimą – uždrausti atsakovui pradėti priverstinio išieškojimo iš pareiškėjos turto veiksmus ir uždrausti vykdymą perduoti antstoliui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi atsisakė taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė aplinkybių, kodėl mano, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame sprendime siūloma mokestinę nepriemoką sumokėti, netaikant priverstinio išieškojimo.

II. Atskiruoju skundu pareiškėja S. R. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir šį prašymą tenkinti.

Pareiškėja akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog prieš pareiškėją negali būti pradėti jokie priverstinio išieškojimo veiksmai, ir atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 2 dalį bei nurodo, kad jau yra pasibaigęs terminas prievolę įvykdyti geruoju. Pareiškėja taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovas turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjos atskiruoju skundu nesutinka ir mano, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamu atveju pareiškėja S. R. ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutarties dalį, kuria teismas netenkino pareiškėjos S. R. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teisėtumą ir pagrįstumą.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamus aktus, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog, nagrinėjant administracinę bylą, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei iš bylos medžiagos ar proceso dalyvių prašyme nurodomų motyvų galima padaryti išvadą, jog, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ 92 straipsnis įtvirtina, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju svarbu nustatyti, ar neuždraudus atsakovui atlikti pareiškėjo nurodytų veiksmų, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys, kad realus iki skundžiamo administracinio akto (veiksmo) priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas (veiksmas), kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-368/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašė pirmosios instancijos teismo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui pradėti priverstinio išieškojimo iš pareiškėjos turto veiksmus ir uždrausti vykdymą perduoti antstoliui.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikti argumentai neįrodo, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas nagrinėjamu atveju gali būti iš esmės apsunkintas ir teismui yra būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka vietos mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Be to, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 3 dalies nuostatas mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Atsižvelgiant į šių teisės normų turinį, darytina išvada, jog pareiškėjai įstatymu yra suteikta teisė inicijuoti teismui apskųsto administracinio akto sustabdymą neteismine tvarka. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėja šia teise būtų pasinaudojusi (kreipusis į vietos mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo), todėl nėra ir pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja objektyvi būtinybė būtent teismine tvarka uždrausti atsakovui pradėti priverstinio išieškojimo veiksmus.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalies nuostatas, įtvirtinančias, kad, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Mokesčių administravimo įstatymas įtvirtina galimybę grąžinti nepagrįstai pagal mokesčio administratoriaus sprendimus išieškotas mokesčių sumas (Mokesčių administravimo įstatymo 111 str.). Toks nepagrįstai išieškotų piniginių sumų grąžinimas leidžia išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo tuo atveju, jeigu išieškojimas nukreipiamas į asmens pinigines lėšas.

Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad jeigu išieškojimas būtų nukreiptas į pareiškėjui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kai, vykdant išieškojimą, pareiškėjui priklausantis turtas galėtų būti parduotas, tokio išieškojimo pasekmių pašalinimas galbūt būtų susijęs su papildomais sunkumais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog tokiais atvejais pardavus pareiškėjui priklausantį turtą (daiktą) ir byloje priėmus jam palankų teismo sprendimą, galbūt pasunkėtų teismo sprendimo vykdymas. Tokiu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas tam tikrose situacijose būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-98/2010, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-316/2013).

Nagrinėjamoje byloje nėra pateiktų duomenų apie tai, kad išieškojimas būtų nukreiptas į konkretų pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tačiau tokiais atvejais jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba esamą reikalavimo užtikrinimo priemonę panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-133/2008).

Šiuo atveju pareiškėjos nurodytos aplinkybės, susijusios su piniginėmis lėšomis ir jų išieškojimu ar mokestinės prievolės užtikrinimo priemonių taikymu, nesudaro pagrindo sustabdyti išieškojimo vykdymą, nukreiptą į pinigines lėšas, nes, kaip minėta, Mokesčių administravimo įstatymas įtvirtina galimybę grąžinti nepagrįstai pagal mokesčio administratoriaus sprendimus išieškotas mokesčių sumas, o naginėjamu atveju galimas mokestinės prievolės užtikrinimo priemonių taikymas nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai spręsti apie tai, jog pritaikius šias priemones, pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys