A-641-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-641-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00437-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gretai Maselskienei,

dalyvaujant pareiškėjai J. J., jos atstovei advokatei Eglei Matuzaitei,

atsakovo atstovui A. S. pagal įgaliojimą,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. J. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 1TE-502 „Dėl J. J. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas); 2) perkelti atleidimo iš pareigų datą ir laikyti pareiškėją atleista iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėjos pareigų teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti pareiškėjai iš Ministerijos vidutinį jos darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2013 m. gruodžio 27 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (įvykdymo) dienos ir 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; 4) priteisti pareiškėjai iš atsakovo 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad iki 2013 m. gruodžio 27 d. dirbo Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėja. 2012 m. gruodžio 13 d., pasikeitus Ministerijos vadovybei, jai buvo nuolat grasinama, kad ji bus atleista iš pareigų nesant jokių argumentuotų paaiškinimų. Vidaus reikalų ministro 2013 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 1V-896 nuo 2013 m. lapkričio 4 d. panaikintas Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyrius bei visi panaikinto skyriaus darbuotojai, išskyrus pareiškėją, buvo inkorporuoti į Ministerijos Regioninės politikos departamento Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyrių, tačiau pareiškėja Įsakymu buvo atleista iš pareigų.

Pareiškėjos teigimu, Įsakymas yra neteisėtas, nes faktiškai reorganizacija nebuvo vykdoma ir Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyrius nebuvo naikinamas, nes visi jame dirbę darbuotojai, išskyrus skyriaus vedėją, buvo perkelti į Ministerijos Regioninės politikos departamento Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyrių ir jame toliau vykdo anksčiau vykdytas funkcijas. Pareiškėja pažymėjo, kad apie pareigybės naikinimą jai buvo pranešta du kartus: pirmą kartą nurodant, kad pareigybė bus panaikinta po 10 kalendorinių dienų, o antrą kartą taip pat nesilaikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nurodyto 2 mėnesių termino.

Tokie atsakovo veiksmai, pareiškėjos manymu, ne tik neteisėti, bet ir sukėlė jai didelį stresą bei nervinę įtampą. Pareiškėja nurodė, kad kitos neatitinkančios jos kategorijos pareigos jai buvo pasiūlytos tik vieną kartą, o nustačius naują pareigybės panaikinimo terminą jokių pareigų nebuvo siūloma. Pareiškėja pabrėžė, jog nebuvo siūloma ir pareigų Regioninės politikos departamento Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyriuje, tuo pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjos nuomone, grąžinus ją į pareigas jai nebūtų sudarytos palankios sąlygos dirbti, todėl iš atsakovo ji prašė priteisti 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Kadangi dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų, pareiškėjos teigimu, ji patyrė itin stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus ir asmeninius nepatogumus, jai teko kreiptis į gydytojus dėl 2013 m. spalio pabaigoje patirto streso darbe. Supažindinimą su įsakymu dėl atleidimo iš pareigų 2013 m. gruodžio 23 d., prieš šventes, ir atleidimą iš pareigų 2013 m. gruodžio 27 d. pareiškėja vertino kaip psichologinį susidorojimą.

Dėl tokių Ministerijos veiksmų pareiškėja nurodė, kad jaučiasi psichologiškai palaužta, galimai sumažėjo jos galimybės tęsti darbą valstybės tarnyboje, todėl patirtą neturtinę žalą vertino 150 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėjo pareigybė realiai (faktiškai) panaikinta vidaus reikalų ministro 2013 m. spalio 24 d. įsakymais dėl struktūrinių pertvarkymų Nr. 1V-895 ir Nr. 1V-896. Panaikintos pareigybės funkcijos ir paskirtis tapo nereikalingos, kadangi šias funkcijas vykdo Ministerijos Regioninės politikos departamento Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyriaus vedėjas, papildoma pareigybė minėtoms funkcijoms atlikti nebuvo įsteigta, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos užimama pareigybė nebuvo faktiškai panaikinta.

Atsakovas pažymėjo, kad įsakymais dėl struktūrinių pertvarkymų buvo optimizuota Ministerijos struktūra. Įsteigus panaikinto Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus pareigybes Regioninės politikos departamento Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyriuje buvo sukoncentruotas Ministerijos kompetencijai priskirtų Europos Sąjungos struktūrinės paramos ir kitų finansinių šaltinių programų administravimas. Šis optimizavimas sudarė prielaidas maksimaliai supaprastinti Ministerijos vidines administravimo procedūras, padidinti finansuojamų projektų dvigubo finansavimo rizikos prevenciją ir užtikrinti efektyvų ministerijoje sukauptos gerosios praktikos programų administravimo srityje panaudojimą bei vidinių žmogiškųjų išteklių efektyvų panaudojimą.

Atsakovas pabrėžė, jog panaikinus pareiškėjos pareigybę, jos funkcijų atlikimas tapo nereikalingas, nes funkcijos paskirtos vykdyti kitiems tarnautojams, todėl pareiškėjos palikimas darbe sąlygotų jos faktinę prastovą, tai lemtų nuolatinius darbdavio patiriamus tarnautojos atlyginimo dydžio nuostolius. Atsakovas taip pat nurodė, kad nuo pareiškėjos informavimo apie pareigybės panaikinimą iki jos atleidimo praėjo 2 mėnesiai ir 2 dienos, todėl Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas 2 mėnesių įspėjimo terminas nebuvo pažeistas.

Atsakovas pabrėžė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti. Pareiškėja galėjo būti perkelta tik į tas pareigas bei jai galėjo būti siūloma užimti tik tas pareigybes, kurių reikalavimus ji atitiko. Tokios pareigos buvo jai pasiūlytos 2013 m. spalio 25 d. pranešimu Nr. 1VL-325. Ministerijos teigimu, darbdavys turi pareigą teikti siūlymą užimti tik tokias laisvas (steigiamas) to paties lygio ir kategorijos (jų nesant – žemesnės kategorijos) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurioms keliamus reikalavimus šis tarnautojas atitinka, tačiau, nesant tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, atskiro prašymo, institucija neprivalo šiam teikti informacijos apie visas, t. y. ir tas, į kurias jis objektyviai negali būti paskirtas, laisvas (steigiamas) karjeros valstybės tarnautojų pareigas, taip pat teikti kitus duomenis apie struktūrinius (organizacinius) pertvarkymus, kiek tai nėra tiesiogiai susiję su Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos būti perkeltam į kitas pareigas įgyvendinimu.

Atsakovas pažymėjo, kad Ministerijoje vykdyti struktūrinių padalinių pertvarkymai yra normalus darbo organizavimo procesas siekiant optimizuoti valstybės resursus ministerijos uždaviniams įgyvendinti bei funkcijoms vykdyti, neturintis nieko bendra su psichologinės prievartos panaudojimu pareiškėjos atžvilgiu. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėja nepateikė jokių savo žodžius patvirtinančių įrodymų (nei dėl sveikatos sutrikdymo, kreipimosi į gydytojus, nei dėl kitų jos skunde nurodytų išgyvenimų), todėl tenkinti prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsakovo manymu, taip pat nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos, yra įtvirtintas Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad faktiškai pareiškėjos pareigybė 2013 m. gruodžio 27 d. panaikinta 2013 m. spalio 24 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-896 ir 2013 m. spalio 31 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-913, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareigybės panaikinimas buvo realus.

Teismas iš naujai įsteigtų patarėjo ir specialisto pareigybių aprašymų nustatė, kad pastarųjų paskirtis ir specialūs reikalavimai yra analogiški šių pareigybių Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriuje aprašymams, todėl darė išvadą, kad realiai patarėjo ir specialisto pareigybės nebuvo panaikintos, todėl į šias pareigas ir buvo priimti šias pareigas Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriuje ėję asmenys. Teismas pažymėjo, kad jokia pareigybė, kurios paskirtis ir funkcijos būtų tokios kaip pareiškėjos, t. y. vadovauti skyriui, organizuoti skyriaus darbą, koordinuoti ir kontroliuoti paskirstytų skyriaus užduočių vykdymą ir pan., nebuvo sukurta, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta realiai ir jos teiginiai dėl fiktyvaus pareigybės panaikinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog Įstatymo nuostatos nenumato galimybės perkelti atleidimo datą, kai valstybės tarnautojas iš pareigų šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu yra atleidžiamas pažeidžiant pranešimo apie naikinamą valstybės tarnautojo pareigybę įteikimo terminą. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012, nustatė, kad 2013 m. lapkričio 4 d. pranešimu Nr. 1Vl-333 Ministerija pranešė pareiškėjai, jog jos pareigybės panaikinimo data pakeista į 2013 m. gruodžio 27 d., todėl jai įteikto Ministerijos 2013 m. spalio 25 d. pranešimo Nr. 1VL-324 1, 2 ir 5 pastraipose data „2013 m. lapkričio 4 d.“ keičiama į datą „2013 m. gruodžio 27 d.“, o 2 pastraipos dalis „o Jūsų atleidimo iš pareigų data bus perkelta į tą dieną, kurią pasibaigs Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytas pranešimo terminas“ laikoma negaliojančia. Teismo vertinimu, 2013 m. spalio 25 d. Ministerijos pranešimu padarytas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas iš esmės buvo ištaisytas, nes pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta praėjus 2 mėn. po įspėjimo apie naikinamą pareigybę (pranešimo data – 2013 m. spalio 25 d., pareigybės panaikinimo data – 2013 m. gruodžio 27 d.), todėl 2013 m. spalio 25 d. Ministerijos pranešimu Nr. 1VL-324 padarytas pažeidimas, teismo vertinimu, nelaikytinas esminiu, sudarančiu pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja atleista iš užimtų pareigų neteisėtai.

Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-272/2013 nustatė, kad 2013 m. spalio 25 d. pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas dėl pareigų siūlymo Nr. 1VL-325, kuriuo pareiškėja informuota apie laisvas Ministerijos Ekonomikos ir finansų departamento Biudžeto ir finansų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos), Ministerijos Ekonomikos ir finansų departamento Buhalterinės apskaitos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos), Ministerijos Ekonomikos ir finansų departamento Ekonomikos ir investicinių projektų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos), Ministerijos Ekonomikos ir finansų departamento Ekonomikos ir investicinių projektų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) ir Ministerijos Elektroninės valdžios politikos skyriaus vyresniojo specialisto (B lygio 10 kategorijos) pareigas, kurioms eiti nustatytus specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitinka. Pareiškėjai pasiūlyta būti perkeltai į jos pasirinktas kurias nors iš nurodytų pareigų, tačiau ji su tokiu siūlymu nesutiko.

Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. be pareiškėjai siūlytų pareigybių Ministerijoje taip pat buvo laisvos tokio valstybės tarnautojų A lygio 17 kategorijos ir žemesnių kategorijų pareigybės: Bendrojo departamento Raštvedybos ir gyventojų priėmimo skyriaus vyriausiojo specialisto, Elektroninės valdžios politikos skyriaus vyriausiojo specialisto, Personalo skyriaus patarėjo, Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto, Teisės ir vidaus tyrimų departamento Teisės taikymo ir vidaus tyrimų skyriaus vedėjo, Teisės ir vidaus tyrimų departamento Teisėkūros ir tarptautinių sutarčių skyriaus patarėjo, Tarptautinio bendradarbiavimo departamento Europos Sąjungos skyriaus vyresniojo specialisto, Tarptautinio bendradarbiavimo departamento Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjo, Viešojo valdymo politikos departamento Viešojo administravimo politikos skyriaus vyriausiojo specialisto, Viešojo valdymo politikos departamento Valstybės tarnybos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto, Viešojo saugumo politikos departamento direktoriaus pavaduotojo, Viešojo saugumo politikos departamento vyresniojo patarėjo, Viešojo saugumo politikos departamento Kriminalinių procesų kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto, Viešojo saugumo politikos departamento Kriminalinių procesų kontrolės skyriaus vedėjo.

Teismas nustatė, kad iš šių pareigybių aprašymų matyti, jog pareiškėja neatitiko arba išsilavinimo, arba patirties reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja turi ekonomistės išsilavinimą, o daugeliui anksčiau nurodytų pareigybių reikalingas teisinis, vienai pareigybei – fizinių ar technologijos mokslų srities išsilavinimas. Nors pareiškėja atitinka Elektroninės valdžios politikos skyriaus vyriausiojo specialisto ir Viešojo saugumo politikos departamento vyresniojo patarėjo pareigybės aprašymų išsilavinimo reikalavimą, tačiau neturi informacinių technologijų projektų valdymo arba informacinių sistemų priežiūros ar administravimo bei migracijos politikos formavimo patirties. Teismo vertinimu, pareiškėja neatitinka Tarptautinio bendradarbiavimo departamento Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjo (A lygis 16 kategorija) pareigybei keliamo 3 metų darbo patirties tarptautinio bendradarbiavimo srityje reikalavimo. Nors, pareiškėjos teigimu, ji atitinka ir šį reikalavimą, kadangi dirbdama Europos Sąjungos paramos bei struktūrinių fondų administravimo srityse dalyvaudavo įvairiuose Europos Sąjungos valstybių narių posėdžiuose Briuselyje, ekspertų grupėse, yra vedusi tarptautinio lygmens paskaitas, tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tarptautinio bendradarbiavimo patirtis turi būti suprantama plačiau, atsižvelgiant į asmens, užimančio šias pareigybės, paskirtį, veiklos sritį ir funkcijas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos darbo pobūdis tiek Regioninės politikos departamento Struktūrinių fondų valdymo skyriuje, tiek Regioninės politikos departamento Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos skyriuje bei Europos Sąjungos paramos administravimo skyriuje neapėmė tarptautinio bendradarbiavimo srities, todėl vien dalyvavimas posėdžiuose Briuselyje ar paskaitų skaitymas negali būti prilyginamas 3 metų darbo patirčiai tarptautinio bendradarbiavimo srityje. Teismas darė išvadą, kad Tarptautinio bendradarbiavimo departamento Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjo pareigybė pareiškėjai nebuvo pasiūlyta pagrįstai.

Dėl pareiškėjos argumento, jog jai nebuvo siūlomos pareigos Regioninės politikos departamento Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyriuje, į kurį perėjo kiti Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus darbuotojai, teismas atkreipė dėmesį, jog Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis neįpareigoja valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti ne su valstybės tarnautojo statusu susijusį darbą, t. y. darbą pagal darbo sutartį, o Regioninės politikos departamento Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyriuje įsteigtai naujai patarėjo pareigybei buvo keliamas teisės krypties išsilavinimo reikalavimas, kurio pareiškėja neatitinka. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos atleidimo iš pareigų procedūros nebuvo pažeistos ir J. J. atleista iš Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėjos pareigų teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Įsakymą ir tenkinti išvestinių reikalavimų dėl atleidimo datos perkėlimo bei darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei išeitinės išmokos priteisimo.

Kadangi konstatuota, jog pareiškėja iš pareigų atleista teisėtai, teismas darė išvadą, jog nenustatyti ir atsakovo neteisėti veiksmai, kurie yra viena iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Teismas pažymėjo, kad nenustačius bent vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Atmetęs pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, teismas pripažino, kad pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėja J. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti: panaikinti Įsakymą ir pripažinti pareiškėjos atleidimą iš Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėjos pareigų neteisėtu; perkelti pareiškėjos atleidimo iš pareigų datą ir laikyti pareiškėją atleistą iš Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėjo pareigų teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš Ministerijos pareiškėjos naudai vidutinį jos darbo užmokestį (karjeros valstybės tarnautojas, A lygis, 17 kategorija, 2 kvalifikacinė klasė) už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjos atleidimo iš darbo dienos 2013 m. gruodžio 27 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (įvykdymo) dienos ir 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką; priteisti iš atsakovų 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, priteisti iš atsakovų pareiškėjos naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju faktiškai reorganizacija nebuvo vykdoma ir Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyrius nebuvo naikinamas, nes visi jame dirbę darbuotojai, išskyrus skyriaus vedėją, buvo perkelti į Ministerijos Regioninės politikos departamento Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyrių ir jame toliau vykdo anksčiau vykdytas funkcijas. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą Nr. 3K-3-204/2007, paaiškina, kad spaudimas atsistatydinti iš einamų pareigų prasidėjo iš karto po to, kai pareiškėja, atlikusi auditą, nustatė, jog buvo siekiama nuslėpti 7 milijonus eurų.

Jai neatsistatydinus iš užimamų pareigų, buvo pradėta vykdyti tariama skyriaus reorganizacija, po kurios visi skyriuje dirbę asmenys tęsia darbą ir vykdo ankstesnes funkcijas. Tai, pareiškėjos manymu, rodo, kad reorganizacija buvo tik formali, faktiškai skyrius nebuvo panaikintas. Po reorganizacijos jos pareigas realiai vykdo Regioninės politikos departamento Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyriaus patarėja, kuri prieš reorganizaciją buvo paskirta į skyriaus patarėjos pareigas tik 2013 m. spalio 28 dieną. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymi, kad jos pareigybės funkcijos ir paskirtis išliko, buvo pakeistas tik jų pavadinimas, todėl realiai reorganizacija nebuvo vykdoma, pareigybės nebuvo naikinamos, administracijos struktūra buvo keičiama tik formaliai, nesant tam būtinybės. Pareiškėjos teigimu, vien formalus Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyto pagrindo egzistavimas savaime nesudaro prielaidos valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų visais atvejais pripažinti pagrįstu ir teisėtu.

Pareiškėja remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 43 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad jai apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta du kartus. Tokie neteisėti atsakovo veiksmai, pareiškėjos teigimu, sukėlė jai didelį stresą ir nervinę įtampą, jai teko kreiptis į gydytojus. Pareiškėja remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad kitos pareigos, neatitinkančios jos kategorijos, buvo siūlytos tik vieną kartą, o nustačius naują pareigybės panaikinimo terminą jokių pareigų jai nebuvo siūloma.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiasi Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 12 punktu ir daro išvadą, kad jokių objektyvių kriterijų, leidžiančių konstatuoti, jog pareiškėja neatitinka 3 metų darbo patirties tarptautinio bendradarbiavimo srityje reikalavimo (Tarptautinio bendradarbiavimo departamento Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjo (A lygis 16 kategorija) pareigos), nenurodė nei atsakovas, nei teismas.

Pareiškėja daro išvadą, kad atsakovas, nesiūlydamas pareiškėjai Tarptautinio bendradarbiavimo departamento Tarptautinio ryšių skyriaus vedėjo (A lygis 16 kategorija) pareigų, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja remiasi Darbo kodekso 297 straipsnio 3, 4 dalimis ir pažymi, jog grįžus į pirmesnį darbą, jai nebūtų sudarytos palankios sąlygos dirbti, todėl iš atsakovo priteistina 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka už jos daugiau nei 17 metų stažą ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, atitinkamai perkeltina atleidimo iš pareigų data ir pareiškėja laikytina atleista iš Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėjo pareigų teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėja remiasi Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, Darbo kodekso 250 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-939/2013, pažymi, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė itin stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus ir asmeninius nepatogumus, jai teko kreiptis į gydytojus.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas paaiškina, kad Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėjo pareigybė realiai (faktiškai) panaikinta vidaus reikalų ministro 2013 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 1V-895, 2013 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 1V-896, 2013 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1V-913. Atsakovas tvirtina, kad panaikintos pareigybės funkcijos ir paskirtis tapo nereikalingos, nes jas vykdo Ministerijos Regioninės politikos departamento Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyriaus vedėjas, papildoma pareigybė šioms funkcijoms atlikti nebuvo įsteigta. Panaikinus pareiškėjos pareigybę, atlikti jos funkcijas tapo nereikalinga, nes funkcijos paskirtos vykdyti kitiems tarnautojams, todėl palikus pareiškėją neatleistą, būtų sudarytos sąlygos faktinei prastovai. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-272/2013 ir pažymi, kad nuo pareiškėjos informavimo apie pareigybės panaikinimą iki jos atleidimo praėjo du mėnesiai ir dvi dienos, todėl įstatymo nustatytas dviejų mėnesių įspėjimo terminas nebuvo pažeistas. Atsakovas remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009 ir daro išvadą, kad pareiškėja galėjo būti perkelta tik į tas pareigas ir jai galėjo būti siūloma eiti tik tas pareigas, kurių pareigybei keliamus reikalavimus ji atitiko. Atsakovo teigimu, pareiškėja nepagrįstai teigia, jog Ministerija privalėjo jai suteikti visą informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos ar jos padalinio reorganizavimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų nei dėl sveikatos sutrikdymo, nei dėl kreipimosi į gydytojus, nei dėl kitų nurodytų išgyvenimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama, teisėtumo ir pagrįstumo. Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja J. J. ginčija Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 1TE-502 (t. I, b. l. 21), kuriuo ji buvo atleista iš valstybės tarnybos, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 27 d. atleista iš Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėjo pareigų dėl valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo.

Pareiškėja kelia klausimą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos socialinės garantijos – prievolės atleidžiamam valstybės tarnautojui pasiūlyti to paties lygio ir kategorijos arba žemesnės kategorijos pareigas, taikymo jos atžvilgiu, taip pat savo skundą grindė tuo, jog jos vadovaujamo Ministerijos skyriaus panaikinimas nebuvo realus, jai vienintelei iš skyriaus nebuvo suteiktos kitos pareigos, skyriaus panaikinimas buvo kerštas už jos priešinimąsi neskaidriam Europos Sąjungos lėšų naudojimui, nebuvo laikytasi atleidimo iš valstybės tarnybos nustatytos tvarkos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo netenkino nurodęs, kad struktūriniai institucijos pertvarkymai ir pareiškėjos iki tol užimtos pareigybės panaikinimas buvo realūs, pareiškėja nesutiko užimti jai siūlytas pareigas ir neatitiko kitų laisvų pareigybių išsilavinimo arba patirties reikalavimų, todėl užimti laisvų pareigų negalėjo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja iš valstybės tarnybos atleista teisėtai, nes įspėjimo apie atleidimą tvarkos pažeidimus ištaisė pats atsakovas.

Apeliaciniame skunde pareiškėja pakartoja didžiąją dalį pirminiame skunde išdėstytų argumentų, papildomai nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus pareigybių aprašymus ir jos valstybės tarnybos patirtį.

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja teisingai nurodė, jog valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki pareigybės panaikinimo, todėl Ministerijos 2013 m. spalio 25 d. pranešimu Nr. 1VL-324 (t. I, b. l. 18) pareiškėją informavus, jog jos pareigybė bus panaikinta 2013 m. lapkričio 4 d., atsakovas nurodė terminą, kuris yra trumpesnis nei numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Valstybės tarnybos įstatymas nenumato galimybės perkelti atleidimo datą, kai valstybės tarnautojas iš pareigų šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu yra atleidžiamas pažeidžiant pranešimo apie naikinamą valstybės tarnautojo pareigybę įteikimo terminą, todėl tai, kad minėtu atsakovo 2013 m. spalio 25 d. pranešimu buvo nurodyta, jog atleidimo iš pareigų data bus perkelta į tą dieną, kurią pasibaigs Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytas pranešimo terminas, nepanaikino atsakovo pareigos pranešti raštu pareiškėjai apie pareigybės panaikinimą ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Kita vertus, iš Ministerijos 2013 m. lapkričio 4 d. pranešimo Nr. 1Vl-333 (t. I, b. l. 20) matyti, kad pareiškėjai buvo pranešta, jog jos pareigybės panaikinimo data pakeista į 2013 m. gruodžio 27 dieną. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad Ministerijos 2013 m. spalio 25 d. pranešimu Nr. 1VL-324 padarytas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas buvo ištaisytas, pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta praėjus įstatymo reikalaujamam 2 mėnesių terminui po įspėjimo apie naikinamą pareigybę, sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad toks pažeidimas nelaikytinas esminiu ir nesudaro savarankiško pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja buvo atleista iš užimtų pareigų neteisėtai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A662-684/2010, A146-241/2011, A146-174/2011; sprendimus administracinėse bylose Nr. A62-930/2011, A62-1367/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl valstybės institucijos diskrecijos projektuoti savo vidinę organizacinę struktūrą bei teismo galių kvestionuoti atliktus pakeitimus yra ne kartą pasisakęs savo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A146-2643/2011, A492-1954/2012, A520-3085/2012 ir kt.). Iš esmės analogiška praktika yra suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose darbo ginčų bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vidaus reikalų ministro 2013 m. spalio 24 d. įsakymų Nr. 1V-895 ir Nr. 1V-896 ir 2013 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. 1V-913 pagrindu atliktas Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus ir šio skyriaus vedėjo pareigybės panaikinimas buvo realus, sprendimas priimtas kompetentingo subjekto. Atsižvelgdama į tai, kad buvo panaikintas visas Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyrius, kuriam vadovavo pareiškėja (Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 4, 7.1 p. (t. I, b. l. 78-80)) bei panaikinta pareiškėjos eita šio skyriaus vedėjo pareigybė, kurios funkcijas po panaikinimo vykdo Ministerijos Regioninės politikos departamento Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyriaus vedėjas, t. y. papildoma pareigybė šioms funkcijoms atlikti, skirtingai nei kitų panaikinto Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus pareigybių atveju, nebuvo įsteigta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šis struktūrinis pertvarkymas nebuvo padarytas turint tikslą tik atleisti iš valstybės tarnybos nepageidaujamus asmenis, tame tarpe ir pareiškėją.

Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepatvirtina jos teiginių dėl Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus panaikinimo fiktyvumo ir siekio tik atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų. Įvertinus tai, kad pareiškėjos eitos pareigybės funkcijų atlikimui po šios pareigybės panaikinimo nauja pareigybė nebuvo įsteigta, atmestini pareiškėjos teiginiai, jog jos eitos pareigybės funkcijos ir paskirtis išliko ir realiai pareigybė nebuvo panaikinta. Kaip minėta, teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl būtinybės keisti administracijos struktūrą nelaiko galinčiais sudaryti pagrindą konstatuoti Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus ir šio skyriaus vedėjo pareigybės panaikinimo fiktyvumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką tarnybinių ginčų dėl atleidimo iš valstybės tarnybos bylose yra išaiškinęs, kad sprendžiant ginčus dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos (valstybės tarnautojo, kurio pareigybė panaikinta, paskyrimo į kitas pareigas), pirmiausia turi būti įvertinta, ar valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimas yra realus (žr., pavyzdžiui, nutartys administracinėse bylose Nr. A662-674/2011, A756-346/2011, A146-174/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nagrinėdami ginčus dėl atleidimo iš valstybės tarnybos kai panaikinama pareigybė, teismai turi neapsiriboti formaliu fakto nustatymu, kad buvo priimtas administracinis aktas dėl pareigybės panaikinimo, tačiau turi išnagrinėti struktūrinius pertvarkymus tuo aspektu, kuris atskleidžia, ar atitinkamos (ginčui aktualios) pareigybės panaikinimas yra realus (šiuo tikslu teismas palygina panaikintų ir įsteigtų padalinių funkcijas; panaikintų ir įsteigtų pareigybių sąrašus, panaikintų ir įsteigtų pareigybių aprašymus, atkreipdamas dėmesį į pareigybių aprašymuose nustatytus specialiuosius reikalavimus; analizuoti funkcijų perskirstymą tarp padalinių ir pareigybių) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A2-1791/2005, A146-2643/2011, A756-346/2011, A662-348/2012, A662-670/2013 ir kt.).

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, pareiškėja iki atleidimo ėjo Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėjos pareigas. Šis institucijos padalinys buvo panaikintas, o jo funkcijos perduotos Regioninės politikos departamento Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyriui. Pirmosios instancijos teismas palygino pareiškėjos užimtos pareigybės bei naujai įsteigtų pareigybių aprašymus, teisingai nustatė, kad naujai įsteigtų patarėjo ir specialisto pareigybių paskirtis ir specialūs reikalavimai yra analogiški šių pareigybių Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriuje aprašymams, tačiau jokia nauja pareigybė, kurios paskirtis ir funkcijos būtų tokios kaip pareiškėjos, nebuvo sukurta. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo realus ir pagrįstas.

Kaip minėta, pareiškėja kelia klausimą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos socialinės garantijos – prievolės atleidžiamam valstybės tarnautojui pasiūlyti to paties lygio ir kategorijos arba žemesnės kategorijos pareigas, taikymo jos atžvilgiu. Atsižvelgiant į nurodytą Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies garantinį pobūdį, darytina išvada, kad tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio (institucijos (įstaigos), su kuria valstybės tarnautoją sieja tarnybos santykiai) pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydama atitinkamos pareigybės panaikinimą, atitinkama institucija (įstaiga) per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A438-1743/2009, A143-247/2010, A146-2643/2011).

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog minėtoje teisės normoje įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011 ir kt.). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3106/2011, 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-421/2012).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas neturėjo kitų to paties lygio ar žemesnių pareigybių, kurios galėjo būti pasiūlytos pareiškėjai Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra teisingos.

Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad ji atitinka Tarptautinio bendradarbiavimo departamento Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjo pareigybei nustatytą 3 metų darbo patirties tarptautinio bendradarbiavimo srityje reikalavimą, pažymi, kad valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo reikalavimai. Tai suponuoja, kad teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės institucijoje. Šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigybių valstybės tarnyboje turinį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes ir įvertinusi atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, Tarptautinio bendradarbiavimo departamento Tarptautinių ryšių skyriaus vedėjo pareigybės (t. II., b. l. 118-119) paskirtį, veiklos sritis ir funkcijas, neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė specialųjį darbo patirties tarptautinio bendradarbiavimo srityje reikalavimą. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja reikalaujamos ne mažesnės nei 3 metų darbo patirties tarptautinio bendradarbiavimo srityje neturėjo, todėl ji neatitiko šiai pareigybei keliamo specialiojo reikalavimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes ir įvertinusi atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus, tuo metu Ministerijoje buvusių laisvų valstybės tarnautojų A lygio 17 kategorijos ir žemesnių kategorijų pareigybių aprašymus (t. II, 89-90; 91-133), neturi faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė kurių nors pareigybių specialiuosius reikalavimus, susijusius su valstybės tarnautojo kvalifikacija tam tikroje mokslų srityje bei darbo patirtimi. Nustatyta, kad pareiškėja neatitiko jos įspėjimo laikotarpiu Ministerijoje laisvoms buvusioms pareigybėms keliamų specialiųjų reikalavimų, todėl negalėjo pretenduoti jų užimti, o atsakovas neprivalėjo jų siūlyti.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybės tarnautojo pareigybės, kurią užėmė pareiškėja, panaikinimo faktas byloje yra nustatytas. Ši pareigybė buvo panaikinta realiai. Atsakovas 2013 m. spalio 25 d. pranešimu Nr. 1Vl-325 (t. I, b. l. 19) siūlė pareiškėjai laisvas pareigybes, kurioms keliamus specialiuosius reikalavimus pareiškėja atitiko. Kitų laisvų pareigybių, kurios galėjo būti pasiūlytos pareiškėjai, atsakovas neturėjo. Todėl pareiškėjos atleidimas iš tarnybos Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundo reikalavimus dėl vidaus reikalų ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 1TE-502 panaikinimo, perkėlimo atleidimo iš pareigų datą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką priteisimo.

Pareiškėja taip pat prašė jai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėja siejo su tuo, jog dėl neteisėtų Ministerijos veiksmų patyrė itin stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus, asmeninius nepatogumus, teko kreiptis į gydytojus, pareiškėja jaučiasi psichologiškai palaužta, dėl ko, jos teigimu, gali sumažėti galimybės tęsti darbą valstybės tarnyboje.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje nėra konstatuotų neturtinės žalos atsiradimui būtinų atsakovų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Nenustačius neteisėtos veikos, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Kadangi teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą konstatavo, jog pareiškėjos atleidimas iš Ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo skyriaus vedėjo pareigų nebuvo neteisėtas, šiuo atveju neegzistuoja sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad byloje esanti medžiaga nepatvirtina apeliantės teiginių, jog Ministerijos 2013 m. spalio 25 d. pranešime nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį pažeidžiantis terminas (kuris buvo ištaisytas Ministerijos 2013 m. lapkričio 4 d. pranešimu, faktiškai pareiškėjos eita pareigybė panaikinta nepažeidžiant minėto 2 mėnesių įspėjimo apie naikinamą pareigybę terminą) sukėlė jai didelį stresą ir nervinę įtampą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės ir procesinės teisės normas byloje taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Anatolijus Baranovas Ramūnas Gadliauskas