A-602-318-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-318/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00486-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai G. A. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) nuo 2008 m. lapkričio 11 d. yra suteiktos vaiko priežiūros atostogos. 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. SMTM-1201 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Telšių skyrius (toliau – ir atsakovas, VSDFV Telšių skyrius) visam vaiko priežiūros laikotarpiui apskaičiavo ir paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą: pirmaisiais metais – 6 104,72 Lt (atskaičius mokesčius), antraisiais metais – 5 210,32 Lt (atskaičius mokesčius).

Paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota VSDFV Telšių skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. PR1-21, remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 2 dalimi. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV), išnagrinėjusi pareiškėjos 2010 m. balandžio 23 d. skundą, priėmė 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2935 (I t., b. l. 9), kuriuo patvirtino VSDFV Telšių skyriaus 2010 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. PR1-21. 2010 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjai buvo išmokėta 1 704,35 Lt (atskaičius mokesčius) dydžio motinystės pašalpa. Pareiškėja dėl tokio sumažinimo pateikė skundą VSDFV. VSDFV 2010 m. spalio 7 d. priėmė sprendimą Nr. (11.4) 1-5823, kuriame nurodė, jog pareiškėjos motinystės pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuota VSDFV Telšių skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. PR1-136, remiantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi. VSDFV minėtame sprendime nurodė, kad atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo, VSDFV Telšių skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimu pagrįstai perskaičiuotas pareiškėjos motinystės pašalpos dydis.

Pareiškėja kreipėsi su skundu (I t., b. l. 2–7) į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti VSDFV 2010 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (11.1)I-2935 dalį dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo, taikant Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį; 2) panaikinti VSDFV Telšių skyriaus 2010 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. PR1-21; 3) įpareigoti atsakovą vykdyti 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. SMTM-1201, išmokant G. A. nuo 2010 m. liepos 1 d. neišmokėtas motinystės (tėvystės) išmokos sumas; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Papildomu skundu (I t., b. l. 106–110) pareiškėja prašė panaikinti VSDFV 2010 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5823, VSDFV Telšių skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. PR1-136.

Pareiškėja nurodė, kad jai nuo 2008 m. lapkričio 11 d. yra suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais nuostatais (toliau – ir Nuostatai) pareiškėjai pagal jos draudžiamąsias pajamas nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. VSDFV Telšių skyriaus 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. SMTM-1201 visam vaiko priežiūros laikotarpiui apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa: pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 1 metai) – 6 104,72 Lt (atskaičius mokesčius) per mėnesį, antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (iki vaikui sukaks 2 metai) – 5 210,32 Lt (atskaičius mokesčius) per mėnesį. Nepaisant Telšių skyriaus 2008 m. lapkričio 13 d. sprendime numatytų pašalpos dydžių, pareiškėjai buvo išmokėta mažesnio dydžio motinystės pašalpa.

Remdamasi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėja darė išvadą, jog įstatymų leidėjas Įstatymo nuostatomis nenumatė galimybės perskaičiuoti jau paskirtas motinystės socialinio draudimo pašalpas, o susiejo šių pašalpų apskaičiavimą su teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusiu einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiu. 2008 m. lapkričio mėn., kai buvo paskirta pareiškėjos motinystės pašalpa, einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis sudarė 1 488 Lt, atitinkamai maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 391,58 Lt. Kadangi pagal pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, turėtas nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d., vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 378,10 Lt, būtent pagal šį dydį ir buvo apskaičiuota pareiškėjos motinystės pašalpa. Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjos motinystės pašalpa, buvo priimtas ir įsigaliojo po Telšių skyriaus 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimo priėmimo. Pareiškėja manė, kad motinystės pašalpos perskaičiavimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas bei pagrindinius teisės principus – teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, teisės į nuosavybę, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo. Pažymėjo, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis pagal savo turinį ir reguliavimo apimtį prieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. balandžio 20 d. nutarimais, kur konstatuota, kad iš teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų kylančių reikalavimų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.). Šiuo atveju motinystės (tėvystės) pašalpa savo esme panaši į nurodytą netekto darbingumo pensiją, o būtent, abi šios socialinio draudimo išmokos skiriamos terminuotai, kol asmenys, gaunantys šias išmokas, galės grįžti į darbą. Atsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas neturi pagrindo daryti skirtumo teisine prigimtimi panašių išmokų skyrimo ir mokėjimo teisiniame reguliavime.

Rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimais ir manė, jog motinystės (tėvystės) pašalpos yra nuosavybė, ginama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio pagrindu. Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. nutarime išaiškino, kad net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, turi būti paisoma įgytos teisės gynybos pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį principo; įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems senatvės ar invalidumo pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą. Atsižvelgdama į tai, darė išvadą, kad perskaičiuodamas motinystės (tėvystės) pašalpų dydžius, įstatymų leidėjas turėjo numatyti kompensavimo mechanizmą. Todėl Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nustatytu teisiniu reguliavimu, nenumatant kompensavimo mechanizmo, paneigiama asmens teisė į nuosavybę. Tačiau įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatė tik valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų ir netekto darbingumo pensijų atvejus, diskriminuodamas asmenis, gaunančius motinystės (tėvystės) pašalpas. Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV Telšių skyriaus ir VSDFV sprendimai yra pagrįsti Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, šie sprendimai neturi būti vykdomi ir yra naikintini.

Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepimu (I t., b. l. 149-153) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad vadovaujantis VSDFV direktoriaus 2011 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. V-498 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių reorganizavimo“, nuo 2012 m. sausio 1 d. VSDFV Telšių skyrius reorganizuotas, prijungiant prie VSDFV Mažeikių skyriaus, todėl VSDFV Mažeikių skyrius nuo 2012 m. sausio 1 d. perėmė visas VSDFV Telšių skyriaus teises ir pareigas šioje administracinėje byloje. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 55 straipsniu teismo prašė šioje byloje pakeisti atsakovą jo teisių perėmėju.

Pažymėjo, kad pareiškėja neteisingai nurodė VSDFV procesinę padėtį – atsakovas, nes VSDFV šioje administracinėje byloje buvo tik privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, todėl prašė teismo pakeisti VSDFV procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens.

Atsiliepime nurodė, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis iki 2009 m. balandžio 16 d. buvo apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 5 dydžių sumą dalijant iš to mėnesio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė). Metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius kiekvienais metais tvirtinamas Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu (Nuostatų 10 punktas). Vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius 2008 metais buvo 20,75 darbo dienos.

Pagal Įstatymo 21 straipsnio 1 dalį motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieneri metai, iki 2010 m. birželio 30 d. buvo 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio (nuo 2010 m. liepos 1 d. – atitinkamai 90 procentų ir 75 procentai). Pareiškėjai vaiko priežiūros atostogos suteiktos nuo 2008 m. lapkričio 11 d., todėl motinystės (tėvystės) pašalpa apskaičiuota pagal laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. pareiškėjos turėtas draudžiamąsias pajamas.

Pagal šio laikotarpio pareiškėjos draudžiamąsias pajamas apskaičiuotas vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 378,10 Lt (23 442,13 Lt: 62 d. d.). Maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2008 m. lapkričio mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (1 488 Lt) 5 dydžių sumą bei 2008 m. lapkričio mėnesio darbo dienų skaičių, buvo 391,58 Lt (1 488 Lt x 5: 19 d. d.). Įvertinęs minėto laikotarpio pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, VSDFV Telšių skyrius 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. SMTM-1201 paskyrė 7 845,58 Lt (378,10 Lt x 20,75 x 100 proc.) per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą.

Kilus abejonių dėl UAB „Rumartė“ gautų draudžiamųjų pajamų pagrįstumo, VSDFV Telšių skyrius kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo. Įvertinus ikiteisminio tyrimo duomenis, Šiaulių apygardos prokuratūra, siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį, skyrė laikiną nuosavybės teisių į motinystės (tėvystės) pašalpą apribojimą. Todėl VSDFV Telšių skyrius perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą. VSDFV Telšių skyrius 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. PR1-95 nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjai paskyrė 2 758,51 Lt (132,94 Lt x 20,75 d. d. x 100 proc.) per mėnesį dydžio pašalpą, kuri apskaičiuota pagal laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ redakcijoje pareiškėjos turėtas draudžiamąsias pajamas (Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 16 d., 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartimis ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 06-1-07010-09 laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas pratęstas).

Nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. (iki vaikui sukaks 2 metai) pareiškėjai paskirta 2 344,73 Lt (132,94 Lt x 20,75 d. d. x 75 proc.) per mėnesį dydžio pašalpa.

Remdamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, VSDFV Telšių skyrius nuo 2010 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą Nr. PR1-21 dėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo. Šiuo sprendimu pareiškėjai buvo paskirta tokio paties dydžio išmoka, kaip buvo paskirta VSDFV Telšių skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. PRI-95, t. y. pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, nors ir buvo perskaičiuotas, pakeistas nebuvo. Remdamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi ir Nuostatų 75 punktu, Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtinus ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį (800 Lt) VSDFV Telšių skyrius 2010 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. PR1-136 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks 2 metai, taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio, remiantis minėtu prokuratūros nutarimu, buvo apskaičiuota pašalpa, dydį. Nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 2 metai pareiškėjai paskirta 2 068,88 Lt (132,94 Lt x 20,75 d. d. x 75 proc.) per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa. Kadangi pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa neviršijo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, ji apribota minėtu dydžiu nebuvo, tik sumažinta 10 procentų nuo 85 procentų iki 75 procentų.

2010 m. gruodžio 20 d. VSDFV Telšių skyrius gavo Šiaulių apygardos prokuratūros nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriuo buvo panaikintas laikinas G. A. nuosavybės teisė į motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio, priskaičiuoto pagal uždarojoje akcinėje bendrovėje „Rumartė“ priskaičiuotas draudžiamąsias pajamas, apribojimas. Vykdydamas gautą nutarimą, VSDFV Telšių skyrius 2011 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. TNM-13 nusprendė išmokėti G. A. 30459,78 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d.

2013 m. kovo 5 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi Konstitucijai prieštaravo tik tos Laikinojo įstatymo ir Nuostatų nuostatos, kuriomis motinystės (tėvystės) pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo apribotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma. Pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai neviršijo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, todėl ji nebuvo apribota šiuo dydžiu, o tik sumažinta 10 procentų. Toks sumažinimas neprieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas laikytinas nepagrįstu ir turi būti atmestas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimu (I t., b. l. 167-171) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad prašo pakeisti VSDFV procesinę padėtį ir ją šioje byloje laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nes ji šioje byloje yra tik išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Atkreipė dėmesį į tai, kad VSDFV teritoriniai skyriai buvo reorganizuoti ir VSDFV Telšių skyrius prijungtas prie VSDFV Mažeikių skyriaus, todėl atsakovu ir teismo sprendimo vykdytoju bus VSDFV Mažeikių skyrius.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės pakartojo argumentus, išdėstytus atsakovo VSDFV Mažeikių skyriaus atsiliepime.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis ir Nuostatų 74 punktas tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, nepripažintini prieštaraujančiais Konstitucijai. Prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta tik Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo.

Taip pat minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams – vidaus tarnybos sistemos pareigūnams paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijai prieštaravo tik tos Laikinojo įstatymo ir Nuostatų nuostatos, kuriomis motinystės (tėvystės) pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo apribotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma.

Teismas nurodė, kad vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, VSDFV Telšių skyrius 2010 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. PR1-136 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks 2 metai, taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio, remiantis minėtu prokuratūros nutarimu, buvo apskaičiuota pašalpa, dydį. Nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 2 metai pareiškėjai paskirta 2 068,88 Lt (132,94 Lt x 20,75 d. d. x 75 proc.) per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa. Kadangi pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa neviršijo einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, ji nebuvo apribota minėtu dydžiu, o tik sumažinta 10 procentų nuo 85 iki 75 procentų. Teismas konstatavo, kad toks paskaičiavimas pagal Konstitucinio Teismo nutarimą neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą, teismas darė išvadą, kad VSDFV Telšių skyriaus 2010 m. sausio 25 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-21, VSDFV 2010 m. spalio 7 d. sprendimas Nr. (11.1) I-5823, VSDFV 2010 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (11.1) I-2935 dalis dėl pareiškėjos G. A. motinystės pašalpos perskaičiavimo, VSDFV Telšių skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimas Nr. PR1-136 yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo jų panaikinti.

Teismas konstatavo, kad pripažinus, jog prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, negali būti tenkinamas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VSDFV Telšių skyrių vykdyti 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. SMTM-1201, išmokant G. A. nuo 2010 m. liepos 1 d. neišmokėtas motinystės (tėvystės) išmokos sumas, nurodytas VSDFV 2008 m. lapkričio 13 d. sprendime Nr. SMTM.

Kadangi pareiškėjos skundas netenkintas, teismas nurodė, kad nėra pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-3), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde dėstomi tokie pagrindiniai argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad VSDFV Telšių skyrius, mokėdamas mažesnę negu pagal draudžiamąsias pajamas priklauso motinystės (tėvystės) pašalpą, nepagrįstai sutaupė pinigines lėšas, kurios turėjo būti išmokėtos kaip motinystės (tėvystės) pašalpa. Motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo metu galiojęs Įstatymas ir Nuostatai nenumatė galimybės mažinti teisingai apskaičiuotų ir teisėtai paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų. Sprendimas, kuriuo buvo paskirta pašalpa pareiškėjai, nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka panaikintas.

2. Motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimas remiantis Laikinuoju įstatymu pažeidžia principą lex retro non agit, nes įstatymai ir kiti teisės aktai gali būti orientuoti į ateitį, bet negali galioti atgal.

3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą, neturėjo visų bylai reikšmingų dokumentų. 2013 m. VSDFV Mažeikių skyrius išrašė pažymą Nr. (4.18)I-9946, skirtą Šiaulių apygardos administraciniam teismui, tačiau ji nepateko į teismą. Šioje pažymoje pateikti skaičiavimai dėl pareiškėjai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos. Taigi pats VSDFV Mažeikių skyrius pripažino, kad yra susidariusi pašalpos nepriemoka pareiškėjai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 10-11 su reversinėmis pusėmis), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime išdėsto tokius pagrindinius argumentus:

1. Dėl apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kad mokėdamas mažesnę pašalpą, VSDFV Telšių skyrius nepagrįstai sutaupė pinigines lėšas, pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas, atsižvelgiant į ekonominę krizę ir itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį ir siekiant kuo labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes. Taigi motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimai buvo atlikti pagrįstai, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, o ne siekiant sutaupyti finansines lėšas, kaip teigia pareiškėja.

2. Dėl apeliaciniame skunde pateikiamo argumento, kad Įstatymas ir Nuostatai nenumatė galimybės mažinti teisingai apskaičiuotų ir teisėtai paskirtų ligos ir motinystės pašalpų, nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime pažymėta, kad asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų.

3. Dėl draudimo taikyti įstatymą atgal pažymi, kad apeliantės motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota tik nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, o ne nuo vaiko priežiūros atostogų pradžios, todėl nėra pagrindo teigti, kad Laikinasis įstatymas galiojo atgal.

Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 12-15), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime kartoja argumentus, išdėstytus trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Telšių skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais, remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pareiškėjai buvo sumažintas paskirtų socialinių išmokų mokėjimas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimu VSDFV Telšių skyrius vaiko priežiūros laikotarpiui apskaičiavo ir paskyrė motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai: pirmaisiais metais – 6 104,72 Lt (atskaičius mokesčius), antraisiais metais – 5 210,32 Lt (atskaičius mokesčius).

Motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota VSDFV Telšių skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. PR1-21, remiantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, priėmė 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2935, kuriuo patvirtino VSDFV Telšių skyriaus 2010 m. sausio 25 d. sprendimą.

VSDFV 2010 m. spalio 7 d. priėmė sprendimą Nr. (11.4) 1-5823, kuriame nurodė, jog pareiškėjos motinystės pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuota VSDFV Telšių skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. PR1-136, remiantis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi. VSDFV minėtame sprendime nurodė, kad atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo, Telšių skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimu pagrįstai perskaičiuotas pareiškėjos motinystės pašalpos dydis.

Pareiškėja kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti VSDFV 2010 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. (11.1)I-2935 dalį dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo, taikant Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį; 2) panaikinti VSDFV Telšių skyriaus 2010 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. PR1-21; 3) įpareigoti atsakovą vykdyti 2008 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. SMTM-1201, išmokant G. A. nuo 2010 m. liepos 1 d. neišmokėtas motinystės (tėvystės) išmokos sumas; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Papildomu skundu (I t., b. l. 106–110) pareiškėja prašė panaikinti VSDFV 2010 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5823, VSDFV Telšių skyriaus 2010 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. PR1-136. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal Konstitucinio Teismo nutarimą, Konstitucijai prieštaravo tik tos Laikinojo įstatymo ir Nuostatų nuostatos, kuriomis motinystės (tėvystės) pašalpos buvo apribotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma, tačiau pareiškėjos pašalpa nebuvo apribota minėtu dydžiu, todėl priimti sprendimai buvo teisėti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas teisingai išsprendė bylą.

Pagal bylos aplinkybes matyti, kad pareiškėjai paskirta ir mokama motinystės (tėvystės) pašalpa buvo mažinama Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje bei 10 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, kad konstituciniam teisinės valstybės principui, be kita ko, prieštaravo: 1) Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo; 2) Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos <...>, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos; 3) Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos <...>, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pažymėjo, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje („negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“), 10 straipsnio 2, 3 dalyse („Tuo atveju, kai <...> pašalpa viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant tas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, sumažinti dviem pagrindais: pirma, minėtas perskaičiuojamas pašalpas ir išmokas iki vaikui sukaks vieneri metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų sumažinti atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio; antra, sumažinti tas pagal pirmąjį pagrindą perskaičiuotas pašalpas ir išmokas, kurios viršijo minėtus maksimalius dydžius, t. y. pašalpas ir išmokas mokėti neviršijant šių maksimalių dydžių.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų sumažinimas nuo 100 iki 90 (vaiko priežiūros atostogų iki vienerių metų laikotarpiu) ir nuo 85 iki 75 procentų (vaiko priežiūros atostogų nuo vienerių iki dvejų metų laikotarpiu) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tuo tarpu taip sumažintų pašalpų, kurios viršijo Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) arba 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu), papildomas sumažinimas, kad neviršytų šių maksimalių dydžių, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal bylos aplinkybes matyti, kad pareiškėjai mokėta motinystės (tėvystės) pašalpa neviršijo minėtų maksimalių dydžių, todėl nebuvo remtasi Laikinajame įstatyme nustatytu ribojimu dėl Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (minėta, kad ši nuostata buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai). Kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis pareiškėjai buvo sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjai jokia nepriemoka nesusidarė ir neturėjo būti išmokėta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamam ginčui taip pat aktualus Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies konstitucingumo klausimą, 2013 m. kovo 5 d. nutarime nepripažino, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų valstybė privalo laikytis ir paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikdama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Asmenys, pagal įstatymą įgiję teisę į įstatymo nustatyto dydžio finansinę paramą vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu, neturi teisėto lūkesčio, kad ši parama valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebus mažinama, tačiau turi teisėtą lūkestį, kad mažinant minėtą paramą valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai bus laikomasi inter alia konstitucinių lygiateisiškumo ir proporcingumo principų. Taigi pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai nustatė, jog pareiškėjai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa buvo pagrįstai sumažinta inter alia Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu ir tvarka, kuri minėtu Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo metu galiojęs Įstatymas ir Nuostatai nenumatė galimybės mažinti teisingai apskaičiuotų ir teisėtai paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų ir kad tokiu būdu VSDFV Telšių skyrius nepagrįstai sutaupė pinigines lėšas, mokėdamas mažesnę pašalpą, nes Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, jog finansinė parama vaikams auginti ir auklėti buvo sumažinta pagrįstai – dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje, o ne siekiant nepagrįstai sutaupyti.

Atmestini ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl principo lex retro non agit pažeidimo. Pareiškėjos nurodomas Laikinasis įstatymas buvo priimtas 2009 m. gruodžio 9 d., o Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo numatyta, kad jis įsigalioja nuo 2010 m. sausio 1 d. Taigi minėtas įstatymas nebuvo taikomas atgal, pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa nebuvo perskaičiuota nuo jos skyrimo momento, o tik nuo Laikinojo įstatymo taikymo pradžios – 2010 m. sausio mėnesio.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylą, neturėjo visų bylai reikšmingų dokumentų. 2013 m. VSDFV Mažeikių skyrius išrašė pažymą Nr. (4.18)I-9946 (toliau – ir Pažyma), skirtą Šiaulių apygardos administraciniam teismui, tačiau ji nepateko į teismą. Šioje pažymoje pateikti skaičiavimai dėl pareiškėjai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos ir pripažinta, kad yra susidariusi pašalpos nepriemoka pareiškėjai.

Pažymėtina, kad 2014 m. kovo 28 d. gautuose VSDFV Mažeikių skyriaus rašytiniuose paaiškinimuose (II t., b. l. 25-26) nurodyta, kad pareiškėjos minima Pažyma buvo priimta 2013 m. skyriaus specialistams skaičiuojant preliminarias pašalpų nepriemokų sumas pagal Laikinąjį įstatymą. Tačiau patikrinus dokumentus, buvo nustatyta, kad Pažymoje nurodyta nepriemokos suma yra neteisinga, nes pareiškėja jau yra gavusi visą jai priklausančią motinystės (tėvystės) išmoką, todėl ši Pažyma pripažinta negaliojančiu dokumentu ir nebuvo teikta Šiaulių apygardos administraciniam teismui. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su atsakovo pateiktais paaiškinimais, nes nagrinėjamoje byloje jau buvo konstatuota, kad pagal teisinį reguliavimą ir Konstitucinio Teismo praktiką, pareiškėjai jokia motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka nesusidarė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta aptartus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis neteisingos Pažymos duomenimis.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Nepatenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, negali būti tenkinamas ir prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos G. A. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius